Kybartietis Rimvydas Vidrinskas baigia susikurti tokį bičių ūkį, apie kurį seniai svajojo. Pagrindinis jo tikslas – darbą paversti kiek įmanoma lengvesniu.

Neįkvepianti pažintis 

Kybartuose gyvenantis Rimvydas šiandien yra gerai visame rajone žinomas bitininkas. Vis dėlto kiek daugiau nei prieš tris dešimtmečius jis net negalėjo įsivaizduoti, kad bitės taps neatsiejama jo gyvenimo dalimi. Iš armijos grįžęs vyras kurį laiką dirbo statybų sektoriuje, kol sulaukė pasiūlymo rūpintis buvusio „Draugystės“ kolūkio bitynu. Iš pradžių jis neketino imtis šios veiklos, tačiau vėliau persigalvojo. 

„Kai pirmą kartą nuvykau apžiūrėti kolūkio bityno, pamatytas vaizdas šokiravo. Aplink vešėjo už avilius didesnės dilgėlės, o pačiame kolūkyje nebuvo jokios medui sukti skirtos įrangos bei patalpų. Negana to, per pirmąją pažintį bitės mane sugylė. Tikrai nemaniau, kad galėčiau ten dirbti. Juolab kad jokios patirties su bitėmis iki tol neturėjau“, – su šypsena daugiau nei trijų dešimtmečių senumo įvykius prisiminė R. Vidrinskas. 

Gerai viską apgalvojęs jis visgi ryžosi imtis šio darbo. Nors kolūkyje dirbo tik porą metų, tačiau per tą laiką vyras visiškai sutvarkė bityną, o jo iškopinėtas medaus kiekis viršijo lūkesčius. Iš pradžių prisijaukinęs bites, kybartietis greitai jas taip pamilo, kad jau netrukus ir pats namuose įsitaisė 10 avilių. 

Nedaug beliko 

Nors darbas su bitėmis R. Vidrinskui labai patiko, tačiau likimas susiklostė taip, kad po kurio laiko jam teko išvažiuoti į užsienį. Didžiausią pomėgį teko pamiršti. Maždaug prieš dešimtmetį kybartietis vėl grįžo prie bitininkavimo. 

Šiandien jis prižiūri maždaug 80 šių skraiduolių šeimų. Priešingai nei dauguma kitų bitininkų, Rimvydas bites laiko ne aviliuose, o savo paties rankomis sumeistrautose bitidėse. Anot jo, pasigaminti bitides yra daug sunkiau ir užtrunka daug ilgiau, nei susikalti avilius, tačiau darbas jose – nepalyginamai lengvesnis. Vyras savo bitides laiko šešiose skirtingose vietose, maždaug 10 km spinduliu nuo namų. Bitidės lengvai transportuojamos, kadangi yra su ratais. 

Apskritai, vyras stengiasi modernizuoti bičių ūkį taip, kad dirbant jame reikėtų kuo mažiau fizinių jėgų. Jis baigia įsirengti medaus sukimo ir laikymo patalpas, prie kurių nesunkiai gali privažiuoti su automobiliu, per medaus kopinėjimo procesą naudoja nemažai kitos darbą palengvinančios įrangos. 

Be to, kybartietis yra bene vienintelis rajono bitininkas, kuris pats augina bičių motinėles, tad, reikalui esant, jam nereikia sukti galvos, iš kur jų skubiai gauti. 

Rimvydas tikisi per ateinančią žiemą pasigaminti trūkstamą kiekį vadinamųjų magazinų (atsarginė dėžė su korių rėmais avilyje – aut. past.) bei bičių korių rėmelių, pasikeisti kai kurių bitidžių stogus ir, anot jo, bičių ūkis bus visiškai sukurtas. Beliks tik mėgautis darbu. Tiesa, vienas dalykas vyrą visgi neramina – jis neturi kam palikti savo sukurtą bityną bei perduoti sukauptas žinias, mat jo vaikai ir anūkai gyvena užsienyje ir apie grįžimą į Lietuvą bent kol kas negalvoja. 

Laukė, kol atsibos 

Ne vienus metus už parduotą medų gautus pinigus R. Vidrinskas investuodavo į bičių ūkio plėtrą bei modernizavimą. Jo žmona Sigita juokėsi, jog laukė, kada vyrui viskas atsibos ir jis nuspręs atsisakyti bičių.

„Dirbti ir nieko neuždirbti yra labai sunku. Bet Rimvydas kantrus. Jis bityną kūrė nesinaudodamas jokiomis paramomis ar lengvatomis. Bitidžių statybos, specialių patalpų įsirengimas ir įrangos įsigijimas kainavo nemažai lėšų. Visgi kantrybė ir užsispyrimas jau ima duoti rezultatų. Pastaruosius 1–2 metus bitės jau neša šiokį tokį pelną“, – sakė S. Vidrinskienė. 

Ji juokėsi, kad yra tipinė bitininko žmona: į laukus pas bites nevažiuoja, tačiau namuose padeda sukti medų, atlikti kitus būtinus darbus. 

Numintas takas 

Šiais metais vidutiniškai iš vienos bičių šeimos R. Vidrinskas prikopinėjo apie pusšimtį kilogramų medaus. Nors šis kiekis nė iš tolo neprilygsta praėjusių metų rezultatams, kuomet viena šeima vidutiniškai prinešė apie 70 kg medaus, tačiau pernelyg skųstis pašnekovas nebuvo linkęs. Jo teigimu, šiemet dėl nepalankių orų sąlygų visiems bitininkams metai buvo sunkesni. 

„Pavasaris buvo šaltas, o per liepų žydėjimą nuolat lijo. Pamenu, kaip prieš 30 metų džiaugdavomės, jei bičių šeima sunešdavo 30 kg medaus. Su dabartinėmis bitininkavimo technologijomis jau nestebina ir 100 kg. Aišku, norint gerų rezultatų, bites reikia mylėti. Aplink avilius turi būti numintas takas. Neužtenka tik nueiti ir pasiimti medų“, – kalbėjo kybartietis. 

Anot jo, šis sezonas galėjo būti ir dar geresnis, jei ne vasarą dėl ūkininkų purškiamų laukų žuvusios bitės. Šiemet dėl to nemaža dalis kybartiečio bičių taip ir negrįžo į bitides. Vyras tvirtino, kad šalyje galiojančių įstatymų, galinčių apsaugoti bites, pakanka, tačiau ūkininkai ne visada jų laikosi. 

„Apskritai, mūsų ūkininkai dar nelabai supranta bičių nešamos naudos. Juk net moksliškai įrodyta, kad bičių apdulkinti augalai vėliau atneša didesnį nei įprastai derlių. Užsienyje bitininkai jau gyvena ne iš išgaunamos produkcijos, o iš bičių nuomos. Ten ūkininkai moka pinigus, kad tik bitininkai savo bites laikytų jų laukuose“, – teigė pašnekovas. 

Konkurencija didėja 

Šiuo metu R. Vidrinsko laikomos bitės jau beveik paruoštos žiemai. Tiesa, pastaraisiais metais vyraujantys ilgi ir šilti rudenys, anot jo, nėra itin palankūs bitėms. Tuo metu, kai turėtų ruoštis žiemai, jos dar skraido, nusilpsta ir dažniausiai dar iki naujų metų palieka šį pasaulį. Labiausiai skraiduolėms kenkia ūkininkų dėl žalinimo reikalavimų sėjami rudenį žydintys augalai, kurie jas labai vilioja. 

Įprastai savo išgautą medų R. Vidrinskas realizuoja tiesiai iš namų, parduoda didmeniniu būdu, prekiauja Vilkaviškio ir Kybartų turguose. Jo teigimu, pirkėjai labiausiai mėgsta liepų bei rudeninių augalų medų, o mažiausiai domisi rapsų medaus pasiūla. 

Per daug metų klientai labai pamėgo kybartiečio medų, negaili jam liaupsių. Pats Rimvydas tikino pastebėjęs, kad pastaruoju metu žmonės visai kitaip ėmė vertinti bičių produkciją. Dabar jos poreikis labai išaugęs. 

Vis dėlto augant poreikiui, tarp bitininkų didėja ir konkurencija. Kybartiečio teigimu, tikrųjų „bičiulių“ jau beveik nelikę. 

Nepaisant visko, vyras tikino jau neįsivaizduojantis savo gyvenimo be bičių. Net ir dirbdamas kitus darbus jis neretai viską meta ir važiuoja pas savo skraiduoles. Būdamas su jomis pašnekovas pailsi, nusiramina, randa motyvacijos vėl grįžti prie įprastos rutinos.

Andrius GRYGELAITIS

Autoriaus nuotr. Rimantas Vidrinskas bites laiko savo paties sumeistrautose bitidėse.