Kybartų vardas pirmą kartą paminėtas 1561 m. spalio 12 d. Jurbarko valsčiaus ir Naujosios Valios inventoriuje. Šis faktas pateiktas ir analizuojamas Albino Vaitkevičiaus knygoje „Kybartai. Lieponos–Širvintos parubežės vietovaldų istorinė apybraiža“.

Birželio 24-ąją Kybartų bendruomenė bei miesto svečiai sutiko ypač šventiškai – Joninių dienos minėjimas sutapo su naujojo paminklo atidengimo ceremonija. Jis skirtas brolių Vailokaičių – kunigo Juozo ir Vasario 16-osios

Lietuvos kariuomenės ir visuomenės suartėjimo diena. Šventadienis. Kybartuose žmonių skruzdėlynas. Geležinkelio stoties perone – kelios dešimtys nekantriai mindžikuojančiųjų pirmyn ir atgal, besikalbančiųjų ir besidalijančiųjų dienos įspūdžiais. 1936 metais kybartietis apsilankė

Kybartų miestelis trečiajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje „žydėjo kaip pinavija“. Knibždėjo vienuolika tūkstančių gyventojų. Kiekviename name buvo po dvi, tris krautuves. Žmonės prekiavo viskuo, ką tik buvo galima parduoti. Kas ketvirtą

Kybartuose kerojantis Dabulevičių maumedis nuolat sulaukia dėmesio. Ir ne tik dėl savo įdomios formos. Jau kelintą kartą įvairioms instancijoms nepasitenkinimą reiškia vietiniai kybartiečiai, kurie mano, kad šiam medžiui suteiktas neteisingas

Kitais metais Kybartų Šv. Aleksandro Neviškio cerkvė švęs 150 metų nuo jos pastatymo dienos. Bendruomenė mažėja Šis pastatas – pirmoji stačiatikių šventovė Užnemunėje, turėjusi atlikti ypatingą misiją pargabenant iš Vakarų

Kybartų Eucharistinio Išganytojo bažnyčioje buvo laikomos šv. Mišios už brolius kunigą Juozą ir 1918 m. Vasario 16-osios akto signatarą Joną Vailokaičius bei už gyvus ir mirusius jų artimuosius. Po mišių