Kybartiečių kaimynių Onos Rainienės ir Janinos Gliaubicienės rūpesčiu daugiabučio namo (J. Basanavičiaus g. 24) kiemas nuo gatvės pusės virto tikru rožynu.

– Pirmąjį rožės krūmelį gal prieš 12 metų pasodino kaimynė Janina, – pasakojo O. Rainienė. – Paskui ir aš pradėjau sodinti, nes pasirodė, kad tikrai gražu.

Dabar kybartiečių darželyje – per 200 įvairių rožių krūmelių. Prie jo sustoja žmonės, pažiūrinėja, kiti prašo nuskinti žiedų. Kaimynės pastebėjo, kad dažniausiai jų spalvingame rožyne mėgsta fotografuotis vyrai.

Visą nemažą po jų langais esantį plotą prie namo kaimynės pasidalijo į dvi dalis. Jų atskirai prižiūrimus rožynus skiria gražiai įrėmintas plytelių takutis. Moterims norėtųsi plytelių ir aplink gėlyną.

– Iš pradžių čia buvo priversta statybinių atliekų, tai mes rinkome, kasėme, pylėme žemių, – pasakojo kaimynės. – Paskui čia iškasė, kad sutaisytų kanalizacijos vamzdį, tai tokio molio paviršiuje paliko. Tada mes vėl tvarkėmės.

Kybartietės sakė nepraleidžiančios progos nusipirkti patikusį rožės sodinuką, jau geriau mažiau valgančios, bet investuojančios į grožį. Vieną augalą O. Rainienė parsivežė net iš ekskursijos Latvijoje. Nors moterys stengiasi, kad rūšys ir spalvos nesikartotų, bet kartais užmiršusios, kad tokį jau turi, nusiperka antrą krūmelį. Tačiau dėl to jos nesikremta. Būna labiau pikta, kai po nakties vietoje rožės randa tik duobę. Teko savo krūmelius atpažinti ir susigrąžinti iš kitų kybartiečių darželių. Tačiau ūpo sodinti, ravėti, laistyti, genėti ir kitaip rūpintis savo numylėtomis gėlėmis vagystės nenumušė.

„Berlynu“ žmonių vadinamas unikalus namas, pastatytas prieš daugiau nei šimtą metų, turi ne tik turtingą istoriją, bet ir rūpestingus gyventojus. Jie rūpinasi ne tik rožynais, bet pagal išgales stengiasi gražinti ir seną daugiabutį.

Moterys sakė, kad, jų žiniomis, 1880 m. pastatytas namas, 1969-aisiais buvo remontuotas. O pačioje pradžioje jame buvo įsikūręs vokiečių ar žydų bankas. Statinys buvęs labai įdomios formos, su įvairiais išsikišimais, vingiais, vėliau trečiasis aukštas pertvarkytas taip, kad jame galėtų gyventi daugiau žmonių. Taip namas virto paprasta „dėžute“. Dėl to, kad išorėje trupa vadinamojo „Berlyno“ sienos, byra tinkas, gyventojai sakė nieko negalintys padaryti. Jie stengiasi bent savo būstus išlaikyti tvarkingus. Namo išorei, stogui tvarkyti žmonės tvirtino neturintys pinigų. Tie, kurie pajėgė, savo buto sienas iš išorės susitvarkė. Įdomų stiklinį stogo kupolą teko pertvarkyti, nes į laiptinę žmonėms ant galvų pradėjo byrėti stiklai, o įstiklinti ir sutvarkyti rėmus reikėjo nemažai lėšų. Laiptinės kaimynai susidėjo pinigų ir kaip pajėgė, taip susiremontavo stogą. Nors kažkada buvusio grožio ir didybės neliko, tačiau užtat dabar ir šviesu, ir sausa, ir saugu.

Kristina VAITKEVIČIENĖ