Į Kybartus ukrainietę atvijęs karas paskatino keisti profesiją

Iš Rusijos okupuoto Berdiansko su šeima pasitraukusi Natalija Yurchenko Kybartus vadina ramybės oaze. Medicininį išsilavinimą turinti moteris čia įkūrė masažo kabinetą ir džiaugiasi sulaukianti vis daugiau klientų.

Karu netikėjo 

Masažo kabinetas Kybartų pirminės sveikatos priežiūros centre užburia aromaterapijos kvapais, relaksacine muzika, karoliukų paveikslais ir žvakių švieselių kuriama atmosfera. Tarp baltų poliklinikos sienų tai – tarsi kitas pasaulis. Jo šeimininkė ukrainietė Natalija klientus pasitinka jaukia šypsena – tarsi gimtinėje patirti išgyvenimai liko užrakinti po septyniais užraktais. 

Tačiau tai – tik iliuzija. To, ką patyrė per pirmąsias karo dienas Ukrainoje, užmiršti neįmanoma. Ramiame kurortiniame Berdiansko mieste prie Azovo jūros su vyru ir keturiais vaikais gyvenusi Natalija sakė niekada netikėjusi, kad XXI amžiuje gali kilti toks karas, kokį dabar kariauja Rusija jos tėvynėje. 

– Kai kas pakalbėdavo, kad Rusija gali pulti, bet aš galvojau – maža kas kokių nesąmonių prišneka, – prisiminė Kybartuose dabar gyvenanti ukrainietė. 

Natalija dirbo teismo medicinos eksperte-toksikologe. Valstybės tarnyboje dirbo ir jos vyras, vadovavęs viso rajono teismo medicinos ekspertams. Šeima Berdianske turėjo erdvų butą, savaitgaliais mėgdavo ilsėtis gamtoje, keliauti su vaikais, maudytis šiltoje Azovo jūroje, pramogauti vietiniame vandens pramogų parke. 

Jautėsi nesaugiai 

Tačiau viskas pasikeitė vasario 24-osios naktį. Natalija prisimena pavojaus sirenas, sprogimus, vaikų klyksmą, kaip pirmiausia į glėbį griebė mažiausiąją, vos dvejų metukų dukrelę. Visus ištiko šokas – Natalija rodė po patirtų išgyvenimų išryškėjusią žilų plaukų sruogą. 

Nors daug Berdiansko gyventojų pačią pirmą karo dieną traukėsi į mažiau pavojingus Ukrainos kraštus ar bėgo į Vakarus, šešių asmenų Yurchenkų šeima nutarė likti savo namuose. Natalija buvo motinystės atostogose, tad rūpinosi vaikais, vyras dirbo. 

Berdianską rusai užėmė ketvirtą karo dieną, prasidėjo valstybinių įstaigų darbuotojų persekiojimai, tardymai, kratos namuose, verbavimas dirbti su okupantais – gyventi tapo nesaugu. Iš pradžių tikėjęsi, kad viskas netrukus baigsis ir gyvenimas vėl grįš į senas vėžes, galop Yurchenkos paliko savo namus. Pakalbėję su Lietuvoje dirbančiais pažįstamais jie nutarė pabandyti kurti gyvenimą mūsų šalyje. 

Nors statybų sektoriuje dirbantys vyro draugai aiškino, kad moterims Vilkaviškio krašte darbo nėra, su optimizmu į pasaulį žvelgianti Natalija neabejojo, kad norint viskas įmanoma. 

– Vilkaviškyje mums pasiūlė vieno kambario butą. Išsigandau, kad su tokia didele šeima, ypač specialiųjų poreikių turinčia dukrele, mažoje erdvėje pražūsime. Ačiū Linai Kružinauskienei iš Raudonojo Kryžiaus, kuri surado mums butą buvusiuose Kybartų globos namuose. Mums ten jauku, erdvu ir gera, – pasakojo Natalija. 

Natalija Yurchenko džiaugėsi, kad lietuviai juos sutiko labai šiltai, daug padėjo, rėmė, kuo tik galėjo, rūpinosi. Iš pradžių Kybartuose prisiglaudusi šeima tikėjosi, kad karas ilgai neužtruks ir galės greitai grįžti namo. Tačiau laikas ėjo ir teko susitaikyti su mintimi, kad teks užsilikti ilgam, tad laikas ieškoti darbo, vaikams – lopšelių-darželių, mokyklų. 

Naujos galimybės 

Mažieji Yurchenkų vaikai lanko vietines ugdymo įstaigas, vyriausioji – aštuoniolikmetė dukra – likusi Ukrainoje. Mergina ten baigė vidurinę mokyklą ir ieško galimybių atvykti pas šeimą į Lietuvą. Nors mažieji Lietuvoje jaučiasi saugiai, mokosi kalbos ir jiems visai neblogai sekasi, karo baisumai ilgam įsirėžė jų pasąmonėje. Išgirdę lauke sproginėjančias petardas ar stipresnio vėjo gaudimą, vaikai šoka iš lovų ir verkia. 

Natalijos vyras, turintis ne tik teismo mediko, bet ir chirurgo licenciją, laukia, kada dokumentai bus patvirtinti Lietuvos institucijų ir jis pagaliau gaus darbą. Ukrainietis kasdien kalba apie grįžimą į gimtinę, tačiau Berdianskas – vis dar okupuotas. 

O gyvenimo pokyčių laukusiai Natalijai likimas pamėtėjo naujų galimybių. Dar iki karo moteris pagalvodavo, kad reikėtų kažką keisti. 

Nors teismo medicinos eksperto darbas įdomus, jis lydimas neigiamų emocijų, mat tenka bendrauti su mirusių žmonių artimaisiais, matyti jų skausmą, ašaras. Visa tai smelkdavosi į sielą ir buvo sunku slogučio neparsinešti į namus, kur laukia vaikai, norintys matyti linksmai nusiteikusią, žaisti ir bendrauti norinčią mamą. Tad Natalija vis dažniau pagalvodavo, kad po vaiko auginimo atostogų į senąjį darbą nenorėtų grįžti. 

Moteris turi ne vieną specialybę – yra baigusi masažuotojos, vaistininko padėjėjos, logopedės mokslus. Tad atvykusi į Lietuvą nesėdėjo rankų sudėjusi – nutarė kurti savo masažo kabinetą, pradėjo ieškoti jam patalpų. 

– Man pasiūlė vietą grožio salone, tačiau aš visgi medikė, mane traukia gydymo įstaigos aplinka. Tad, kai išgirdau apie nuomojamas patalpas Kybartų poliklinikoje, sudalyvavau konkurse ir jį laimėjau, – sėkme džiaugėsi Natalija. 

Viskas dėl įtampos 

Kažkada Kybartų PSPC turėjo masažuotoją, tad kabinete buvo likusi viena masažo lova ir krėslas. Dar vieną lovą ir kitą įrangą Natalija įsigijo pati, susikūrė jaukią aplinką, sienas papuošė pačios kurtais paveikslais. 

Natalijos licencija liudija, kad ji gali atlikti keliolika masažo rūšių. Tad klientams gali pritaikyti pagal poreikį – kam reikia klasikinio, atpalaiduojamojo, šildomojo, tailandietiško, ajurvedinio, shiatsu ar kt. 

– Dažniausiai žmonėms reikia atsipalaiduoti, nes nuo įtampos prastėja laikysena, kamuoja galvos, stuburo skausmai, kojų sunkumas. Žmonės į mano kabinetą ateina pavargę nuo darbų, susikrimtę, nelaimingi, o išeina šypsodamiesi, iškelta galva. Tai aktualu ir mūsų jaunimui, kuris laiką leidžia prie kompiuterių, telefonų – visų pečiai pakumpę, akys nuleistos žemyn. Būtina masažu atpalaiduoti pečių juostą, ir laikysena pagerės, – aiškino Natalija. 

Nors žmonės dažniausiai pageidauja atpalaiduojamojo masažo, medicininį išsilavinimą turinti moteris masažuodama jaučia sveikatos problemas – kur sutrauktas raumuo, užspausta kraujotaka, kur reikia patrinti, paspausti, kur limfą išvarinėti. 

– Žmonės skundžiasi kojų, sprando, galvos, likusiais po patirtų traumų skausmais. Reikia žinoti, kad kartais skausmas kyla dėl problemos visai kitoje kūno dalyje. Daugelis nežino, jog, pavyzdžiui, pamasažavus padus atsipalaiduoja nugaros raumenys, – pasakojo Natalija. 

Planuoja ateitį 

Naujasis darbas Natalijai teikia didžiulį malonumą. Jai smagu, kai žmonės po masažo išeina sveikesni, laimingesni, sugrįžta dar ir dar kartą. 

Moteris turi daugybę planų – ketina įsigyti dar daugiau priemonių masažams, prieškambaryje įrengti vaikų žaidimų kambarį, kad šie nenuobodžiautų, kol mamoms bus daromas masažas. 

Natalijai patinka ramūs Kybartai, Vilkaviškis, kurie jai atrodo panašūs į Berdianską. Nors pastarajame iki karo gyveno per 110 tūkst. žmonių, o tai tik šiek tiek mažiau, nei trečiame pagal dydį Lietuvos mieste, Ukrainos mastais tai nedidelis miestas. 

– Nors vyras nuolat kalba apie grįžimą į Ukrainą, aš gyvenu čia ir dabar. Man patinka Kybartuose, turiu mylimą darbą, mielus žmones aplinkui, mokausi kalbėti lietuviškai ir visai neblogai sekasi. O kaip pasisuks gyvenimas, dar pamatysim, – kalbėjo Lietuva ir joje gyvenančiais žmonėmis susižavėjusi ir jiems dėkinga Natalija.

Eglė KVIESULAITIENĖ


Autorės nuotr. Natalija Yurchenko džiaugiasi, kai po masažo klientai išeina linksmesni ir laimingesni.

Publikuota: “Santaka”, 2022-12-13.

lt_LTLietuvių kalba
lt_LTLietuvių kalba