Jaunas menininkas Vytautas Mačiulaitis, sugrįžęs į tėvų žemę, Kybartuose surengė fotografijos parodą „Kelionė“, kurioje atspindėjo emigracijoje subrandintas mintis ir užfiksuotas akimirkas.

Gražus sutapimas: parodos išvakarėse Vytautui ir jo žmonai Jolantai gimė sūnus, todėl pats autorius negalėjo dalyvauti parodos atidaryme. Ją pristatė iš Kybartų kilęs Marius Ausiejus. Beje, jis sukūrė ir vizualiąją Vytauto fotodarbų parodą, kurią galima pamatyti adresu https://www.icloud.com/iw/#keynote/BAKcWZEx411ibkuBpuuBuHp7M1-vtC8myDCF/Vytautas_Mačiulaitis_-_Kelionė_2014_(GB)_master.

Parodoje galima įžvelgti kelias besiplėtojančias temas: tai – savo vietos suvokimas kultūrų sumaištyje, patirti nauji įspūdžiai, savojo identiteto paieškos, prioritetų ir vertybių išdėstymas.

Štai keletas ištraukų iš parodai užrašytų Vytauto minčių.

Kelionė. „Vieniems kelionė – tai kelias iki bažnyčios, kitiems – riedėjimas traukiniu aplankyti vaikų. Kiekvienas pasakotų skirtingus epizodus. Bet įdomiausia kelionė – mūsų gyvenimas. Kad ji būtų sėkminga, kad jaustum jos pulsą ir išliktum tikru žmogumi, reikia įdėti labai daug pastangų. Liejant ašarą – šypsotis, gerbti, aukotis, mylėti. Keliaukime prasmingai, nepasiduokime, o darbo vaisiai subręs laikui atėjus.“

Škotija. „Tarp nesuskaičiuojamų darbo dienų, virtusių metais, likimas buvo palankus man, kad savo akimis ir širdimi pajausčiau tą jausmą: užkopti ant kalno, stovėti ant Atlanto vandenyno slenksčio, pajausti senos pilies mūro kvapą. <…> Mes dažnai skubame, lekiame nepastebėdami, kas aplink mus dedasi. O be reikalo… Pažinti – tai galimybė matyti ir suvokti kitaip, nei įsivaizdavome.“

Grįžtu namo. „Sutikę gatvėje pažįstamą, kalbėdami telefonu kitame mieste, dažnai šiuos žodžius tariame neapgalvodami jų prasmės. Kartais reikia pabūti ilgą laiko tarpą toli nuo namų, kad pajaustume begalinį namų ilgesį ir suprastume, ką jie reiškia. Manau, daugelis, atsidūręs ne savoje žemėje, tą ilgesį jaučia giliai širdyje, tik ne visi drįsta tai pripažinti sau ar kitiems.“

Lietuva. „Klausimas, atrodo, paprastas, bet suvokimas ateina ne iš karto. Reikia palikti daugybę pėdsakų svetimoje žemėje, kad amžinai įspaustum pėdas savojoje. Tai ne tik žemės lopinėlis pasaulio žemėlapyje, tai jausmas, kurio nepatirsi keliaudamas svetur. Kartais nubusdavo keistas jausmas: svečioje šalyje turiu daugybę dalykų, daugybę galimybių, pasiūlymų, bet kažko trūksta… Nėra pilnatvės. Po kiek laiko suvokiu, kad čia neturiu svarbiausio – namų. Prisimenu, dar studentas būdamas vieną jaukų pavasario vakarą, eidamas vingiuotomis miesto gatvėmis, valgydamas juodą lietuvišką duoną ir nieko daugiau, stebėjau tekančią upę, apšviestus bažnyčios bokštus ir skriejančius automobilius pro šalį. Tą akimirką neturėjau gerai apmokamo darbo nei galimybių ar pasiūlymų, bet jaučiausi ypatingai. Širdyje jaučiau džiaugsmą ir tada supratau – štai tas jausmas, kurio nejutau ten.“

Gyvenant kitame krašte asmens ir tėvynės santykis išgyvenamas kitokiame lygmenyje. Vienaip tėvynė suvokiama gyvenant savame krašte, savos tautos, kalbos, kultūros apsuptyje. Ir visai kitokie jausmai aplanko, esant toli nuo tėvynės, kitokioje kultūrinėje aplinkoje.

Kaip vyksta šis psichologinis procesas? Žmogus gyvena kitoje kultūroje, o jo viduje veikia kita kultūrinė sistema, ir ji turi prisitaikyti prie esamos. Čia ir iškyla vidiniai prieštaravimai. Kiekvienas pasitinka naujai atsiradusį psichologinį darinį ir sprendžia šį susikirtimą individualiai. Vieni pradeda neigti savą ar sutiktą kultūrą, bandydami išvengti kylančių prieštaravimų, kiti jį nustumia į savo vidinę gilumą. Dar kiti priima iššūkį ir nebijo į akis pažvelgti susidariusiai vidinei sumaiščiai.

Iškyla svarstymai, kam save priskirti: naujai sistemai ar likti ištikimam savajam identitetui. Akistatoje pagunda rodo turtingus miestus, galingus pastatus, ekonominę gerovę, sutvarkytą socialinę sistemą. Kitoje barikadų pusėje stovi kieta tauta, atrėmusi sovietinės propagandos smegenų plovimo sistemą ir pirmoji suskaldžiusi tą pačią sistemą.

Norisi dėti ant svarstyklių šiuos „už“ ir „prieš“. Vytautas renkasi nedvejodamas ir atsako: aš esu lietuvis, man brangios mano šaknys, tradicijos, kultūrinis palikimas, Lietuva – mano namai. Svečioje šalyje paklaustas, iš kur yra kilęs, jis be jokio menkavertiškumo komplekso atsakydavo: mano tėvynė – Lietuva!

Zenonas MAČIULAITIS