Įprasmino Holokausto, okupacijų skausmą

Liepos 30-osios popietę Kybartų Eucharistinio Išganytojo parapijos salėje įvyko Pasaulio kybartiečių draugijos organizuoto tapybos plenero „Išgyvenimai tarp tremties ir Holokausto: skausmo ir vilties atmintis” uždarymas. Renginio metu su Kybartų miestu susiję dailininkai pristatė savo eksponuojamų darbų koncepcijas, buvo prisiminta Antrojo pasaulinio karo istorija bei dalintasi skaudžiais prisiminimais.

Siekė įamžinti istoriją 

Plenero idėjos autorius bei iniciatorius, Pasaulio kybartiečių draugijos (PKD) pirmininkas prof. dr. Vytautas Šlapkauskas renginį pradėjo susirinkusiesiems primindamas tragiškus Lietuvos istorijos įvykius. Prieš 80 metų, 1941-ųjų liepos 26–28 dienomis, Kybartų smėlyne buvo sušaudyta 300 žmonių, tarp kurių – ne vien žydai, bet taip pat ir lietuviai bei kitų tautybių atstovai. 

Penktajame dešimtmetyje Lietuvą užklupo dvi okupacijos bei reokupacija, kurias lydėjo trėmimai ir žudynės, atėmę ne vieną tūkstantį gyvybių. Būtent šiam skaudžiam istorijos etapui atminti Pasaulio kybartiečių draugija šiemet nusprendė surengti tapybos plenerą. 

Savo kūrinius parodai pateikė ne tik Kybartų kultūros centro menų studijos „Smiltys“ atstovės Aušrinė Dubauskienė, Ilona Mikalainienė, Irena Šunokienė bei Irena Abraitienė, bet ir prie jų prisijungę mūsų rajono menininkai Audronė Gurinskienė, Alvydas Dirsė bei Vilniuje gyvenanti kybartietė Teresė Juodėnienė. 

Tai jau antrasis PKD organizuotas tapybos pleneras. Pirmasis buvo pristatytas pernai, tada plenero dalyviai drobėje siekė įprasminti prieškario Kybartų istoriją. 

Dalijosi skaudžiais prisiminimais 

Savo darbus pristatinėję dailininkai atskleidė asmeninius istorijos interpretavimo motyvus. Vieni iš jų stengėsi tapybiškai tiksliai atvaizduoti kraupius Holokausto arba tremčių įvykius, kiti idėjas drobėje perteikti siekė netiesiogiai. 

– Aš nenorėjau skausmo vaizduoti atvirai. Naudojau simbolių kalbą ir mąsčiau apie to laikotarpio žmogaus jausmus ir emocijas, – apie savo tapytas lelijas kalbėjo pedagogė A. Gurinskienė. 

Kita menininkė T. Juodėnienė, parodai pateikusi iš Kybartų kilusios žydų kilmės graviūros meistrės Cecilės Reims portretą, teigė itin žavėjusis šia asmenybe ir siekusi „kiekvieną raukšlelę pavaizduoti su emocija“. Dailininkės manymu, portrete itin svarbu perteikti ne tik išorinį žmogaus grožį, bet ir atspindėti vidinį pasaulį, o šis žanras taip pat padeda išsaugoti svarbių asmenybių atminimą bei skleisti apie jas žinią. 

– Sužinojusi plenero temą ne juokais susikrimtau. Mano artimieji gyveno tremtyje, o ir pati ten gimiau. Buvo labai sunku prisiliesti prie šios temos, – patirtimi dalijosi pedagogė I. Šunokienė, drobėje vaizdavusi gyvulinį vagoną bei geležinkelio bėgiais savąjį gyvenimo kryžių tempiančius tremtinius. 

Jausmus perkėlė į drobę 

Sudėtingi išgyvenimai kūrybiniame procese užklupo ir I. Mikalainienę. Moteris pripažino, jog jai neįprasta tapyti tokio žanro darbus, kadangi dažniausiai jos kūriniai – šviesūs, žaismingi, todėl, kaip ir I. Šunokienė, turėjo įveikti stiprų emocinį krūvį. 

Panašiomis jausenomis dalijosi ir I. Abraitienė, kurią darbą sukurti įkvėpė žiūrėtas filmas. Nors nei moteriai, nei jos artimiesiems su tremčių siaubu susidurti neteko, menininkė itin jautriai išgyveno šią temą, o nutapytas kūrinys kurį laiką ją vertė jaustis neramiai. 

Viena iš plenero organizatorių, menų studijos „Smiltys“ vadovė A. Dubauskienė teigė, jog kurdama stengiasi kalbėti su savimi, kelti įvairius klausimus ir ieškoti į juos atsakymų, o šį mąstymo procesą perkelti į drobę. 

Padėkoti plenero dalyviams ir organizatoriams bei įteikti simbolines dovanas atvyko rajono meras Algirdas Neiberka bei Savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Daiva Riklienė. 

Prof. dr. V. Šlapkauskas dėkojo visiems menininkams, savo talentu prasmingai prisidėjusiems prie plenero įgyvendinimo, ir išreiškė viltį, jog tokie kraupūs istoriniai įvykiai, kaip tremtis ar Holokaustas, niekada nebepasikartos. 

Lukas RAKAUSKAS 

Autoriaus nuotr. Tapybos plenero uždarymo šventėje menininkus sveikino rajono vadovai.

Publikuota: “Santaka”, 2021-08-06.

lt_LTLietuvių kalba
lt_LTLietuvių kalba