1940 m. birželio 5-oji. Kaip ir visoje Lietuvoje, Kybartuose sujudimas. Į Lietuvą žygiuoja Raudonosios armijos daliniai, visur suirutė.

Kybartiečiai užplūsta gatves, vienas kitą šnekina, klausinėja, kas laukia Lietuvos.

Netikėtai mieste pagausėja policijos. Nuvilnija pusbalsiu tariama Antano Smetonos pavardė. Atsirado žinančiųjų, kad traukiniu ar kitu transportu atkeliauja pats Lietuvos Prezidentas.

Gimnazijos aikštelėje vyksta krepšinio varžybos, atrodo, tarp marijampoliečių ir kybartiečių. Žiūrovams rūpi, kaip baigsis rungtynės, bet už gimnazijos tvoros jau girdisi: „Smetona!.. Eina Smetona!..“

Žiūrovai puola prie vartų, bet policininkai jau nė vienam neleidžia išeiti į Bažnyčios gatvę. Tada į gausią gatve einančią svitą visi žiūri pro tvoros viršų. Tarp smalsuolių – ir aš.

Matome uniformomis pasipuošusius aukštus Lietuvos armijos pareigūnus ir atvykusius civilius.

Apsuptas palydos eina ir Prezidentas Antanas Smetona. Stebime, kur svita pasuks: ar į gimnaziją, kur gyvena jos direktorius, ar į Kybartų miesto burmistro Juozo Prapuolenio namą.
Prezidento svita pasuka į burmistro namus.

Žmonės dalijasi įspūdžiais ir nuomonėmis. Visi mačiusieji A. Smetoną kalbėjo, kad Prezidentas ėjo nusiminęs, išbalęs…
Mes, jaunimas, nuskubėjome prie pasienio pereinamojo punkto. Čia stovėjo pora juodų lengvųjų automobilių, o muitinės tarnautojas traukė dviratį vežimėlį, kuriuo į Kybartus iš Eitkūnų parveždavo kai kurią vokišką spaudą.
Visur tvyrojo nerimas ir savotiška įtampa.

Galima sakyti, kad tą 1940 m. birželio 5 d. įvyko istorinis kybartiečių pasimatymas ir atsisveikinimas su Lietuvos Respublikos Prezidentu Antanu Smetona, palikusiu Lietuvą ir jos rūpesčius.

Vytautas JAKELAITIS
Buvęs kybartietis