Pasienio ofenzyva
1944-ųjų vasara buvo karšta. Iki spalio pabaigos vokiečių armija (Baltarusijos frontas) jau buvo atsitraukusi iki Vilkaviškio, Bartninkų, Kalvarijos ir pan. Frontas Lietuvos žemėje tą vasarą dar tęsėsi iki Baltijos jūros.

Daugelis kybartiečių iš miesto buvo pasitraukę į kaimus arba išvykę į Vokietiją. O Kybartai, kur kiekvienas žemės sklypelis buvo užstatytas vokiečių armijos barakais, atrodė labai grėsmingai – mat bet kurią minutę užskridę tarybiniai karo lėktuvai juos apšaudydavo.

Sklido kalbos, kad tarybinė armija ruošia didelį antpuolį (tada vartojome terminą „ofenzyva“). Ir tikrai, vieną iš paskutiniųjų spalio dienų nuo Vilkaviškio, Alvito pusės pasigirdo tartum vientisas ūžimas, kunkuliavimas, staugimas. Supratome, kad prasidėjo ofenzyva. Ji tęsėsi apie trejetą dienų. Geriau išmanantieji karo techniką aiškino, jog tas lyg pjaunamo galvijo staugimas – tai „katiušų“ kauksmas. Garsas apie jas jau seniai plito, tik nebuvome girdėję jų kaukimo. Tas fronto katilas užvirdavo ryte, o vėliau nutildavo. Matyt, vokiečiai dar vis bandė atsilaikyti.

Kai virš miesto užskrisdavo iš kulkosvaidžių tratinantys tarybiniai naikintuvai, gyventojai nuo pavojaus slėpdavosi rūsiuose. Kiek aprimus sprogimams, žmonės išlįsdavo apsidairyti. Vienąkart išlindę po stipraus sprogimo pamatėme, kaip susmuko didžiulis geležinkelio vandentiekio bokštas. Trečiąjį ar antrąjį ofenzyvos vakarą pastebėjome didžiulę pašvaistę – degė Kybartų centras.
Netrukus pasirodė pirmieji tarybiniai kariai. Tai buvo jaunučiai vaikinukai, tokie patys kaip ir prieš keletą metų pirmose kovos linijose ėję jauni vokietukai su garsiuoju užrašu ant uniforminių diržų „Gott mit uns“ („Dievas su mumis“).

Išvežė iš namų

Po šio antpuolio frontas sustojo už Eitkūnų. Gyvenantiems netoli geležinkelio kybartiečiams nejauku buvo girdėti, kaip vos pajudėjus grobiu pakrautam vagonų sąstatui kažkur ant geležinkelio pylimo iš dar neužimtos vokiečių žemės sproginėjo į traukinį nutaikyti užmaskuotų didžiųjų gaubicų sviediniai.

Prieš pat Kalėdas tarybinė fronto vadovybė paskelbė, kad nedidelė dalis mieste likusių kybartiečių bus evakuojami tolyn nuo Paprūsės. Taip susodinti į karines mašinas gyventojai su būtiniausių daiktų ryšuliais buvo išvežti į kaimus netoli Pilviškių ir kitur.

Kadangi po derlingos vasaros kaimuose plytėjo ištisi plotai nenukirstų javų, nenuimtų daržovių (šeimininkai juk buvo išblaškyti karo frontų), turėjome iš ko maitintis. Padėjome sugrįžusiems šeimininkams sudoroti derlių, o jie už tai atsilygindavo. Grūdus susimalti tekdavo vienur kitur rastomis girnomis, o atsikasę įšalusias daržoves, runkelius atsišildydavome ir vartodavome maistui.

Netekome tėvelio

Evakuacijoje teko užtrukti iki 1945 m. pavasario, kol prasidėjo ofenzyva jau vokiečių pusėje. Didelis Kybartų miesto plotas buvo aptvertas aukšta vielos tvora. Toje teritorijoje talpino iš Tarybinės armijos užimamų vietų grąžinamus vokiečių į Vokietiją evakuotus Lietuvos, Baltarusijos, Ukrainos ir kitų jau vokiečių valdžioje buvusių Rytų vietovių gyventojus.

Grąžinimo punkte, kuris buvo vadinamas filtro punktu, gyventojams buvo nelengva: visus tardė, klausė, kodėl išvyko su vokiečiais. Į šį tardymą pateko ir mano tėvelis. Mat jo pase buvo įrašas, kad yra gimęs Glazgo mieste (Škotijoje). Nors grįžęs buvo dar vaikystėje, tačiau bolševizmo auklėtiniams jis jau buvo „antitarybinis gaivalas“. Taip tėvelio ir netekome. Nors tardė, bet nenuteisė, vis dėlto išvežė. Tik Lietuvai atgaunant nepriklausomybę jo bylą radome archyve ir sužinojome, kad Vorkutos lageryje tėvelis mirė iš bado.

Kaip tapau mokytoju

Dar mums būnant evakuacijoje netoli Pilviškių gavau šaukimą į Vilkaviškio karinį komisariatą naujokų registracijai, nes man artėjo 18 metų. Karinio komisariato komisijos narys, Vilkaviškio liaudies švietimo skyriaus inspektorius Miliauskas pašnabždėjo, kad Paprūsėje visiškai nėra mokytojų, o į gimtinę grįžta daug pasitraukusių šeimų. Jis pasiūlė man užeiti į Švietimo skyrių. Ten išdavė pažymėjimą, jog esu skiriamas mokytojauti. O mokytojai buvo atleidžiami nuo karinės tarnybos.

Taip 1945 m. vasarį tapau mokytoju. Nors nebuvau baigęs vidurinio mokslo, bet deramo cenzo mokytojų trūko, tad aš pradėjau dirbti.

Grįžęs į Kybartus Švietimo skyriaus pavedimu aplinkiniuose kaimuose surinkau vaikų ir buvau paskirtas Šikšnių (Varpučių) pradinės mokyklos mokytoju ir vedėju.

Prieš karą mokykla buvo įsikūrusi valstiečio Galinsko name, į kurį mūsų keturklasė pradinė ir vėl buvo priimta. Kai tarybinių kariškių paprašiau pagaminti klasės suolų, tai jie prinešė daug paprastų sėdimų suolų. Teko ant tokių pačių ir sėdėti, ir pasilenkus prie kito tokio paties rašyti bei skaityti.

Tų metų vasarą dalyvavau pedagoginiuose kursuose Marijampolėje, vėliau baigiau Kauno pedagoginę mokyklą, paskui – ir Vilniaus pedagoginį institutą.

Kadangi gyvenau Kybartuose, karinis komisariatas 1945 m. man dar pavedė mokyti naujokus lietuvių kalbos. O jų, beraščių, buvo labai daug. Po apmokymo reikėjo išduoti pažymėjimus, jog jų žinios ir sugebėjimai vertinami viena klase aukščiau. Mat komisariatui rūpėjo, kad Lietuvoje nebūtų beraščių.

Vytautas JAKELAITIS, buvęs kybartietis