Iš Paprūsės. Klestėjo mažoji kontrabanda

Nuo senų laikų Kybartai ironiškai buvo vadinami kontrabandininkų miestu. Sunku ką nors pasakyti apie stambiu mastu vykusią kontrabandą šiame mieste, tačiau mažoji kontrabanda tarpukariu jame tikrai klestėjo.

Už vadinamojo Paryžiaus, ilgojo pastato, kuriame buvo įsikūrusios daug mažų parduotuvėlių, skirtų vokiečiams apsirūpinti maisto produktais, stovėjo senų plytų gyvenamieji pastatai. Juose gyveno daug niekur nedirbančių vidutinio amžiaus žmonių. Visi žinojo, kad daugelis iš jų užsiima kontrabanda arba padeda kontrabandininkams. Kita kategorija nedirbančiųjų gyveno individualiuose namuose, kuriuos supo tvarkinga aplinka, gražios tvoros. Gyventojai kalbėjo, kad jie taip pat prasigyvenę iš kontrabandos.

Vadinamieji kontrabandininkai brisdavo su krepšiais per Lieponą ir nešdavo vokiečiams paukštienos, kitų maisto produktų. Iš Eitkūnų į Kybartus jie gabendavo vadinamuosius akmenėlius žiebtuvėliams bei pačius žiebtuvėlius papirosui, žvakei ar viryklei užsidegti. Naudoti žiebtuvėlius („benzinkas“) tuometinėje Lietuvoje buvo griežtai draudžiama, kad jie nenukonkuruotų degtukų, kuriuos mūsų šaliai tada gamino arba teikė teisę juos gaminti skandinavai. Taip pat buvo gabenamas spiritas, rūkalai, elektros įrangos reikmenys, audiniai ir kitos prekės.

Nemažai prekių (kosmetikos, papuošalų, madingų apdarų, buities reikmenų) iš Eitkūnų parsinešdavo ir eiliniai gyventojai. Eidami per muitinę draudžiamus daiktus jie slėpdavo kišenėse, kurių buvo prisisiuvę įvairiose drabužių vietose, švarkų, suknelių petukuose, apykaklėse. Kratų metu pereinamajame punkte neretai tas slėptuves muitininkai aptikdavo. Žmones už tai jie bausdavo, o kartais leisdavo prekes grąžinti.

Buvo ir kitokia, retesnė, kontrabandos nešimo praktika, dažniausiai taikyta tamsiuoju paros metu. Eidami muitinės tiltu žmonės numesdavo per turėklą savo pirkinius, o patys tvarkingai pereidavo patikrinimą. Vėliau nepastebimai, tankių alyvų pakrūmėmis jie eidavo po tiltu ir pasiimdavo tai, ką buvo numetę. Žinoma, tokiems žygiams reikėjo didelės drąsos.

Savotiški kontrabandininkai buvo ir jauni vyrai iš tolimesnių Lietuvos vietovių. Jie rudens metu, naktimis, perbrisdavo Lieponos upelį ir eidavo Vokietijoje į dvarus bei stambius ūkius dirbti. Talkindami javapjūtės, derliaus nuėmimo darbuose, vyrai užsidirbdavo kur kas daugiau pinigų nei Lietuvoje. Žmonės pasakojo, kad Paprūsės vyrų įprotis uždarbiauti Prūsijoje buvo senas.

Tekdavo kartais pasikalbėti su pasienio apsaugos policininkais, kurie gyveno prie pat muitinės sodo. Jie neslėpdavo, kad žino apie nelegalų prekių gabenimą per sieną, pasakodavo, kaip sulaiko ir baudžia pažeidėjus, tačiau taip pat aiškindavo, kad sunku saugoti didelius jiems priskirtus pasienio plotus. Dažnai nutikdavę, kad kontrabandininkai, jauni ir greiti vyrai, palikę nešulius pabėgdavo. Kai kurie turėdavo net ginklus, todėl bandyti sulaikyti juos būdavo rizikinga. Pasieniečiai skųsdavosi, kad kontrabandininkams gaudyti trūkdavo gerai paruoštų šunų.

Vytautas JAKELAITIS
Buvęs kybartietis

Iš netolimo Vokietijos miestelio – Eitkūnų tarpukariu kybartiečiai gabendavo įvairių prekių. Nuotraukoje – Hermano Karovo universalinė parduotuvė.

Publikuota: “Santaka”, 2013 m. Birželio 29 d. Šeštadienis.

Leave comment

lt_LTLietuvių kalba
lt_LTLietuvių kalba