Kybartiečiai, kaip pasienio gyventojai, mėgo pasinaudoti užsienyje prigyjančiomis naujovėmis. Netrukdavo prigyti vokiečių pamėgtos galvos apdangalų, suknelių, batukų, auskarų ar kitų puošmenų mados.

Vienu metu labai populiarūs buvo moteriški krokodilo odos ar ją imituojančios odos bateliai, paplito žieminiai batai su užtrauktukais, vyriškos sukarintos formos kepurės su paaukštinta priekine dalimi ties snapeliu. Moterys žiemą nešiodavo pirštines, kurias užsimovus dar reikėdavo ant palto rankovių užtraukti puošniai išsiuvinėtus ar išmegztus pailgintus antrankovius.

Jaunimas labai pamėgo specialius batų padams kaustyti vinukus, todėl einant tokie batai garsiai kaukšėdavo. Tai buvo Vokietijoje bundančio militarizmo dvasios raiška, o Lietuvos (Kybartų) jaunimui – vyriško žingsnio galybės įvaizdis. Kybartų jaunimas iš vokiečių užsikrėtė ir trumpų kelnių mada.

Paprūsės vaikai žaidė spalvingais įvairių dydžių guminiais kamuoliais, parneštais iš Eitkūnų. Sportuojantis jaunimas apsirūpindavo stalo teniso raketėmis, kamuoliukais, tinkleliais. Teniso stalus pagamindavo kybartiečiai staliai. Galimybė įsigyti tinkamų teniso priemonių padėjo Kybartuose išugdyti ir šios sporto šakos žaidėjų.

Vokiečiai pirkinius iš Lietuvos pusės dažnai nešdavosi kuprinėse, tačiau Kybartuose jos menkai prigijo.

Kybartiečiai greitai pastebėdavo naujoves. Pro jų akis nepraslydo, kad vokiečiai plačiai naudojasi indų servizais. Tad šių rinkinių kybartiečiai įsigydavo Eitkūnuose. Taip pat apsirūpindavo ir kitomis paklausiomis prekėmis: elektrinėmis kavamalėmis, fotoaparatais, prožektoriais, neperšlampamomis prikyštėmis, kosmetika, galanterijos dirbiniais, manufaktūromis (tekstilės pramonės gaminiais – red. past.) bei kitomis prekėmis.

Beje, daugelį prekių laisvai parsinešti iš užsienio nebuvo leidžiama. Mokestis už leidimą nebuvo pigus. Aktyvūs madų sekėjai rizikuodavo ir prekes nešdavosi slapta.

Vos pastebėjusios naują prekę Eitkūnuose, moterys būtinai stengdavosi ją įsigyti ir grįžusios kuo greičiau pademonstruoti. Kybartiečiai mėgo masinius pasivaikščiojimus pavakary centrine miesto gatve ar plačiu ir ilgu geležinkelio stoties peronu. Čia ir buvo galima pamatyti visus naujausius drabužius, avalynę, skrybėles…

Galima sakyti, kad į kybartiečius tekdavo „įsirašyti“, t. y. išeiti pasivaikščioti vienoje iš dažniausiai lankomų vietų. Kai čia tave pamatydavo kiti, tapdavai tikru miestiečiu. Kol gyvavo geležinkelio sodas, jame laukdavo fotografas su senų laikų fotoaparatu ant medinio trikojo, buvo madinga fotografuotis prie altanos.

Aš dar vaikystėje išmokau smagiai čiuožinėti vokiškomis pačiūžomis Kybartų miesto čiuožyklose, apšviestose elektra ir skambant muzikai iš patefono. Tai vis Paprūsės įtaka. Tada, paauglystėje, dar vis nešiojau trumpakiškes kelnes. Pačiūžas tvirtinau prie varstomų batų su kabliukais ir apsiavęs vilnonėmis ilgomis kojinėmis bei puskojinėmis iki kelių, pastarąsias atvyniodavau ant batų auliukų. Visi kybartiečiai paaugliai tai nukopijavo nuo vokietukų. Buvome nusižiūrėję ir viršutinių marškinių apykaklių atvertimą ant švarkų apykaklių.

Vaikai lengviausiai prisitaikydavo įvairius su humoru susijusius dalykus. Visiems labai patiko amerikiečių kino filmų personažai Dikas ir Dofas. Vienas jų buvo plonas, kitas – storas. Vaikų žaidimuose greitai atsirado pagalvę po drabužiais pasikišęs storasis Dikas ir liesutis Dofas.

Taip pat mėgdžiojome Amerikos humoristus Pato ir Patišoną. Vienas buvo aukštas, kitas – mažas. Aš greitai subrendau ir ištįsau, todėl buvau vadinamas Patu. Garbės reikalas buvo turėti šių personažų fotografijas.

Vytautas JAKELAITIS
Buvęs kybartietis