Maloniai nustebino redakciją pasiekęs laiškas, kurį parašė buvęs kybartietis, pedagogas Vytautas Jakelaitis. Žmogus jau ne vieną dešimtmetį gyvena sostinėje, daug metų jis dirbo tuometinėje Švietimo ministerijoje, o išėjęs į užtarnautą poilsį 1994 m. Vilniuje įkūrė Muitinės muziejų.

V. Jakelaitis sakė, kad mintimis nuolatos sugrįžta į savo vaikystės ir jaunystės miestą – Kybartus, kur praėjo patys gražiausi gyvenimo metai ir kuriuos jis labai myli.

Senosios kartos pedagogai, be abejo, prisimena šį mūsų kraštietį. Dirbti į sostinę, į Švietimo ministeriją, jis buvo perkeltas 1959 m., likvidavus Kybartų rajoną. O iki tol baigęs mokslus dirbo pradinės mokyklos mokytoju, Kybartų valsčiaus Švietimo skyriaus vedėju bei Kultūros skyriaus meno vadovu, rūpinosi meno saviveikla.

V. Jakelaitis, kuriam dabar yra 85-eri metai, atsiuntė „Santakai“ pluoštą prisiminimų apie Kybartų gyvenimą tarpukario metais ir pasiūlė juos išspausdinti su rubrika „Iš Paprūsės“.

„Tada šį Lietuvos pakraštį vadino Paprūse. Šis pavadinimas turi savitą istorinę, demografinę ir kultūrinę prasmę. Dabar pavadinimas ir prisiminimai apie tuos įdomius laikus beveik išnykę, todėl galbūt vertėtų juos priminti dabartinei kartai“, – laiške redakcijai rašo V. Jakelaitis.

Iki 1940 m. Jakelaičių šeima gyveno prie pat Vokietijos sienos, mat tėvas dirbo Kybartų pasienio pereinamajame punkte, po to muitinėje. Vėliau, įsiveržus tarybinei armijai, gyventojai iš pasienio buvo iškeldinti ne arčiau kaip už keleto šimtų metrų nuo valstybės sienos. Tačiau vaikystėje ir jaunystėje patirti įspūdžiai bei matyti vaizdai visam gyvenimui įsirėžė į kybartiečio atmintį.
Šia patirtimi V. Jakelaitis mielai dalijasi su „Santakos“ skaitytojais, ir šiandien spausdiname pirmąjį prisiminimų ciklo „Iš Paprūsės“ rašinį.

Internacionalinis miestas

Kad praeito šimtmečio pirmoje pusėje Kybartuose gyveno įvairių tautybių ir skirtingų religinių įsitikinimų žmonės, rodė ir keletas maldos namų. Mieste buvo cerkvė, katalikų bažnyčia, liuteronų tikėjimo žmonėms skirti maldos namai prie kelio į Kudirkos Naumiestį bei keletas sinagogų.

Suprantama, kad caro laikais geležinkelyje, muitinėje, pasienio tarnybose dirbo daug rusų. Šios tautybės žmonių padaugėjo ir po socialistinės revoliucijos Rusijoje. Mat kai kurie turtingi rusai traukėsi į užsienį, tačiau kai Vokietijoje taip pat įvyko revoliuciniai persitvarkymai, kai kurie jų liko gyventi Lietuvoje. Pavyzdžiui, buvęs aukštas caro valdininkas Karpovas net susituokė su dvarininko daktaro Šneiderio dukra, ir vokiečių kilmės daktaras gavo žentą rusą.

Nemažai šeimų buvo sukūrę skirtingų tautybių žmonės, daugiausia – rusai, vokiečiai. Ypač tai pasakytina apie pagyvenusių žmonių šeimas. Matyt, būta laikų, kai Kybartuose lietuvių gyveno nedaug.

Kybartuose buvo nemažai dirbtuvių, gamyklėlių, restoranų, parduotuvių, kurių savininkai dažniausiai būdavo žydai, vokiečiai, rusai. Įvairių dirbtuvių ir fabrikėlių specialistais daugiausia dirbo vokiečiai.

Kybartai, kaip pasienio miestas, nuolat plėtėsi ir juose vis gausėjo lietuvių. Todėl mieste išaugo ir moderni nauja katalikų bažnyčia. Joje pakrikštijo ir mane.

Įdomūs vaikų santykiai buvo su pravoslavų šventiku. Pagyvenęs šventikas eidavo į Eitkūnus (dabartinėje Rusijos Kaliningrado srities teritorijoje) vilkėdamas įprastą juodą sutaną. Jis visada paglostydavo vaikams galvas, kai tie prieidavo pasisveikinti. Taip mes, vaikai, ir lakstydavome per gatvę, kad popas mus paglostytų.

„Sveikatos“ futbolo komandoje paprastai žaisdavo ir vienas kitas vokiečių tautybės vaikinas. Tai padėdavo lietuviams žaidėjams palaikyti geresnius ryšius su vokiečių komandomis.

Daugelis kybartiečių buvo pramokę vokiečių kalbos ir galėjo bendrauti su vokiečiais. Kai kurie vokiškai buvo pramokę uždarbiaudami Vokietijoje. O Lietuvoje gyvenusiems vokiečiams daug padėjo Kybartuose veikusi vidurinė mokykla, vadinamoji „mitelšūlė“. Ją baigę daugelis jaunuolių toliau mokydavosi Eitkūnuose.

Vytautas JAKELAITIS
Buvęs kybartietis

Publikuota: „Santaka“, 2013 m. Balandžio 6 d. Šeštadienis.