Iš rajono literatų kūrybos K. Donelaičiui

Irena ŠUNOKIENĖ

Don, don, don iškilmingai gaudžia vario garsas.
Ir didesnis už bažnyčios varpinę
Per lietuvių literatūros gruoblėtą faktūrą
Ramiai žirglioja Tolminkiemio būras.
Don, don, don nesustodamas kviečia varpas.
Mintis pritvinkus jausmų sprogimo.
Donelaitis nuolankiai kaip Kristaus kūną
Mums į lūpas įdeda eilėraščio duoną.
Toks rupaus malimo hegzametras
Ne išpaikintam gomuriui sotinti.
Pričkų, Slunkių ir dvaro elgetą
Į lietuvio sąmonę kaip nuotaką atveda.
Don, don, don vibruodamas sklinda jausmas.
Metų ratai girgždėdami sukas.
Būras – Karalius pakiliai skelbia žodį,
O širdy vyksta Šventos Mišios.

Eleonora BAUKIENĖ

Jo žodis

Žingsniuoja auksinis ruduo
Per Tolminkiemio kraštą –
Nušvitę baltieji beržai,
Nuraudę kuplieji klevai.
Nuostabus spalvų raštas.
Vingiuoja ir raitos
Upelis Šventainės
Per seną lietuvišką žemę,
Per kaimus, Donelaičio
Lietuviškai rašomus:
Samanynai… Raudoniai…
Kubilėliai… Mockūnai…
Jiems ošia Romintės giria.
Įsiklausyk ir jos rudens giesmėj
Išgirsi lietuviško epo žodžius:
„Ant saulelė vėl nuo mūs atstodama ritas,
Irgi palikusi mus greita vakarop nusileidžia…“
Išgirsi kilnaus poeto
Nemirtingus žodžius,
Pilnakraujus ir gyvus,
Ateinančius amžių keliu
Ir vedančius lietuviškų būrų
Vargų ir rūpesčių takais
Per visus keturis
Metų laikus.
Čia nemirtingas gimė
Jo žodis.

Orija

***
Tolminkiemio rudens
Taip ilgu…
Liepsnoja medžiai
Tarsi žvakės
Pakely.
O virš šventoriaus –
Gervių vilkstinės…
Per šimtmečių miglas
Regi,
Kaip renkasi
Lietuvninkai vyžoti.
Išdilusios sermėgos
Ant pečių.
Jie pakelia
Lyg grumstą
Gimtą žodį.
Ir žodis tas garuoja
Šventumu…
Saulelė…
Jau saulelė vėl…
Kartojam…
Ir gaudžia
Donelaitiška malda,
Per šimtmečių miglas
Neprarastoji…
Dangaus
Įskiepytoji mumyse.

Elena BACEVIČIENĖ

Skaitau ir skaitau,
Ir noriu sugrįžti prie žodžių,
Kurie kaip kaitrioji ugnis
Nušviečia gamtos vaizdus.
Kai žemė sustingsta,
Kai vėl ji prabunda iš miego,
Kai viskas aplinkui putoja
Ir tirpdo ne vien tik vargus.
Kai dūsauja žmonės
Nuo rūpesčių, nerimo, skausmo,
Nepritekliai gniuždo ir gąsdina
Dievo bausmėm ir kančia.
Kiek daug nabagėlių, vyžotų
Po svietą visur išsibarstę,
Vien išrūgas, pasukas srėbę,
Darbus nudirba kasdien.
O ponai?
Daug žemėj tokių,
Kurie vien tik vargšą išvydę,
Žmogum jo nelaiko
Ir spjaudo lyg būtų šuva…
Tik savo nemažą skarbą,
Tik savo kupiną skrynią
Saugo ir didina,
Pamiršę, jie – laikinas žemėje
Svetys.

Janina KURTINAITIENĖ

davei mums pradžią
pamokei
dėl ko gyvent
dėl ko ir mirt reikėtų
tikėjimu
malda
visa esybe
eit prie Dievo mokei
mes nesupratom
negirdėjom
klydom
tiktai dabar prie kapo
tylomis sustoję
nors pavėluotai
bet suprantam
buvai teisus
esi teisus
ir būsi

Publikuota: “Santaka”, 2014 m. Sausio 25 d. Šeštadienis.

Leave comment

lt_LTLietuvių kalba
lt_LTLietuvių kalba