Gyvenimas Amerikoje turi savo pliusų ir minusų. Tikrai nėra taip, kad ten žmonės gyvena daug geriau nei Lietuvoje. Visgi švietimo sistema yra visai kitame lygyje“, – teigia JAV gyvenantis kybartietis Marius Vilemaitis.

Planus teko keisti

Neseniai „Santakos“ redakcijos kolektyvas sulaukė neeilinio svečio – mūsų laikraščio nominanto, Pasaulio kybartiečių draugijos pirmininko M. Vilemaičio.

2009 m. dėl profesinio noro tobulėti su žmona ir vos metukų sulaukusiu sūnumi Marius išvyko gyventi į JAV. Kybartuose gimęs, augęs ir mokyklą baigęs M. Vilemaitis iš pradžių įsidarbino Federalinės aviacijos agentūros technologijų centre. Įdomu tai, kad tuo metu didžiulėje kompanijoje jis buvo vienintelis užsienietis. Šiuo metu Marius dirba vertybinių popierių srityje besisukančioje stambioje įmonėje „Nasdaq“, kuri savo padalinį turi ir Vilniuje.

Iš pradžių šeima planavo už Atlanto praleisti 3–5 metus, o tuomet grįžti atgal į Lietuvą. Vis tik dėl vaikų mokslų planus teko koreguoti. Kraštietis greitai suprato, kad JAV švietimo sistemos galimybės – nepalyginamai didesnės nei mūsų šalyje.

„Vien popamokinių veiklų bent jau tose mokyklose, kurias žinau, siūloma po 50–70. Dažnai nemažą dalį jų organizuoja patys tėvai. Tarp daugybės tėvų visuomet atsiranda savo srities profesionalų. Tarkime, vieno iš mūsų mokyklos vaikų tėtis buvo mokslininkas, kuriam priklauso mažiausiai du patentuoti išradimai. Jis vedė robotikos užsiėmimus, o juos lankę vaikai įvairiose šios srities varžybose neturėjo sau lygių. 

Kuomet išradėjo vaikas baigė mokyklą, robotikos būreliui vadovauti ėmiau aš. Bet man buvo kur kas lengviau, kadangi jau buvo padarytas nemažas įdirbis“, – apie tėvų savanorystės pastangas kalbėjo M. Vilemaitis.

Švietimo sistemos ypatumai

Apskritai, daugumoje JAV mokyklų vaikų sėkmė tiesiogiai priklauso nuo jų tėvų įsitraukimo į ugdymo procesą. M. Vilemaitis juokavo, kad suaugusieji tai daro dėl savanaudiškų paskatų.

„Kiekvienas norime, kad mūsų vaikai gautų viską, kas geriausia. Tarkime, jei matau, kad galiu kažko išmokyti savo atžalą, aš tikrai bandysiu tai padaryti. Bet vienam vaikui mokantis dažnai pritrūksta motyvacijos, o ir konkurencijos nebuvimas neretai stabdo tobulėjimo procesą. Dėl šių priežasčių ir gimsta įvairios popamokinės veiklos“, – paaiškino pašnekovas.

Dažnai tėvų dėmesio vaikams reikia ir daugiau. Vyriausias Mariaus sūnus 4 kartus per savaitę lanko fechtavimo būrelį. Vieno užsiėmimo trukmė – 2,5 val. Kelionė iki būrelio trunka maždaug pusvalandį, tad M. Vilemaitis kaskart veždamas sūnų su savimi pasiima ir darbo kompiuterį, kad galėtų produktyviai išnaudoti laiką, kuomet tenka laukti vaiko.

„Pastebėjau, kad Lietuvoje dažnai kyla nepasitenkinimų, kai uždaromos kokios nors kaimų mokyklos. Tėvams nepatinka, kad jų atžaloms pailgėja kelionės į naują ugdymo įstaigą trukmė. Bet ji vis tiek trumpesnė nei JAV. Mano vaikai į mokyklą važiuoja apie 40 minučių. Aš pats į darbą keliauju ilgiau nei pusantros valandos, tad atstumai neturėtų būti pagrindinė nepasitenkinimo priežastis. Reikėtų koncentruotis į ugdymo kokybę“, – pabrėžė kraštietis.

Anot jo, Amerikoje mokyklų kokybę atspindi nekilnojamojo turto mokesčiai. Netgi tame pačiame mieste jie gali skirtis keletą kartų. Ten, kur mokesčiai didesni, ir ugdymo įstaigos yra labiau prestižinės.

Skirtingose mokyklose skiriasi ir mokytojų atlyginimai. Anot Mariaus, priešingai nei gali pasirodyti, pedagogų algos JAV, kaip ir Lietuvoje, nėra didelės. Vidutiniškai mokytojai uždirba po 40–50 tūkst. JAV dolerių per metus, tačiau Amerikos kontekste šios sumos yra žemiau vidutinio darbo užmokesčio lygio.

„Lego Kybartai“

Į Lietuvą M. Vilemaitis reguliariai grįžta 1–2 kartus per metus. Parvykęs jis visuomet stengiasi bent trumpam užsukti į gimtuosius Kybartus. Prieš pusantrų metų vyras čia įkūrė VšĮ „Kybartų jaunimas“, kuri stengiasi vaikams perteikti žinių, susijusių su naujausiomis technologijomis, verslumu bei finansiniu raštingumu.

M. Vilemaitis nuolat prisideda prie visuomeninių iniciatyvų. Anksčiau jis buvo aktyvus Amerikos lietuvių bendruomenės narys, o sumažėjus pareigų šioje organizacijoje nusprendė labiau atsisukti į savo gimtinę.

„Noriu prisidėti prie Lietuvos švietimo, bet su mokyklomis dėl tų pačių lėšų konkuruoti neketinu. Tai būtų nesąžininga. Iki šiol su VšĮ „Kybartų jaunimas“ surengėme keletą stovyklų, o mokytoja Edita Naidaitė visus praėjusius mokslo metus neatlygintinai vedė verslumo pamokas. Šiemet tikimės dar labiau praplėsti veiklų sąrašą bei į jas įtraukti kuo daugiau jaunimo“, – planus vardijo M. Vilemaitis.

Jis neseniai JAV įkūrė specialų fondą, iš kurio ateityje ir turėtų būti finansuojamos VšĮ „Kybartų jaunimas“ veiklos. Iki šiol Marius maždaug 80 proc. reikalingų lėšų skirdavo iš asmeninės sąskaitos. Vyras nežada mažinti savo dalies, tačiau tikisi, kad ateityje pavyks pritraukti dar daugiau rėmėjų.

O jų greičiausiai reikės, nes sumanymų ir tikslų, ką galėtų nuveikti su Kybartų jaunimu, M. Vilemaitis turi išties nemažai. Pavyzdžiui, kartu su visoje šalyje žinomu mokslininku, architektūros ir kultūros paveldo puoselėtoju bei „Lego“ modelių kūrėju Roku Mikšiūnu kybartiečiai moksleiviai dalyvavo savaitės trukmės stovykloje, kurioje su 3D modeliavimo programa iš „Lego“ kaladėlių dėliojo įvairius Kybartų pastatus. Iš viso buvo sukurti 23 namų modeliai. Tiesa, tik vienas jų iš „Lego“ kaladėlių bus surinktas fiziškai. Kaip paaiškino M. Vilemaitis, vieno tokio objekto „statybos“ gali atsieiti nuo 200 iki 1 000 eurų.

Artimiausiu metu planuojama surengti jaunuolių darbų parodą „Lego Kybartai“. Tiesa, prieš tai mokiniams dar teks parengti visų sumodeliuotų pastatų aprašymus.

Tikslas – būti aktyviems

Neseniai M. Vilemaitis buvo išrinktas Pasaulio kybartiečių draugijos pirmininku. Kadaise ši draugija turėjo daugiau nei pusšimtį narių, tačiau pastaruoju metu jų skaičius sumažėjęs. Pats Marius to nesureikšmina. Anot jo, aktyvių organizacijos atstovų niekuomet nebuvo labai daug.

„Savo draugijos sėkmę matuojame pagal nuveiktus darbus ir narių įsitraukimą į veiklas. Būtent dėl to ir norime, kad tie, kurie priklauso organizacijai, būtų aktyvūs. Pasaulio kybartiečių draugija buvo sukurta siekiant išsaugoti kultūros paveldo pastatą, stovintį Kybartų J. Basanavičiaus gatvėje. Deja, to padaryti nepavyko. Šiuo metu didelių projektų neįgyvendiname. Jei tai pavadinsime štiliumi, aš visiškai neįsižeisiu. Visgi mes ir toliau sieksime įvairiais būdais prisidėti prie Kybartų gyvenimo“, – pabrėžė draugijos pirmininkas.

Jis atskleidė, kad draugija ir toliau finansuos knygų apie Kybartus leidybą. Tikimasi, kad organizacijos iniciatyva dar iki Naujųjų metų bus sukurtas ir Kybartų istoriją įamžinantis interneto puslapis.

Andrius GRYGELAITIS

Autoriaus nuotr. Grįžęs į Lietuvą Marius Vilemaitis užsuko ir į „Santakos“ laikraščio redakciją.

Publikuota: „Santaka”, 2023-10-20.