Nepastebėti viską fotografuojančio Anatolijaus Prudkausko kybartiečiams būtų sudėtinga. Nuo 14 metų fotografija užsiimantis 77-erių kybartietis socialinio tinklo „Facebook“ grupėje „Kybartai“ dalijasi istorinėmis nuotraukomis ir savo krašto vaizdais, sukeliančiais diskusijų bei atkreipiančiais žmonių dėmesį į opias rajono problemas.

Susidomėjo emigrantai

„Aš duodu temą, kuria bendruomenė gali diskutuoti“, – kalbėjo mėgėjas fotografas A. Prudkauskas. Vis dėlto kybartiečio nuotraukų tikslas kitoks – fotografuoja, nes nori džiuginti žmones, kurie negali gimtinės vaizdų pamatyti atvykę į vietą.

„Norisi nuotraukas parodyti senyvo amžiaus žmonėms, kurie dėl sveikatos ar kitų priežasčių negali išeiti iš namų“, – sakė fotografijos mėgėjas.

A. Prudkausko veiklą pastebi ir svetur gyvenantys kybartiečiai – išsiilgę gimtinės jie prašo nufilmuoti Kybartų gatves, širdžiai mielus kampelius.

„Į feisbuką įkėliau vienos, kitos Kybartų gatvės filmuotus vaizdus, ir netrukus pasipylė užsienyje gyvenančių kybartiečių prašymai nufilmuoti tas gatves, kuriose jie augo. Ir kaip neparodysi emigrantui vietos, kurioje jis gimė ir seniai nesilankė?! – kalbėjo A. Prudkauskas. – Iš šios veiklos neuždirbu, fotografuoju ir filmuoju savo malonumui, tačiau smagu, kai žmonės už mano pastangas padėkoja. Tai džiugina.“

Tačiau kybartiečio veikla sulaukia ne tik pagyrų, bet ir nepasitenkinimo.

„Buvo, kad gatvę nufilmavau ir moteris parašė, kad nenori, jog jos namą fotografuočiau“, – pasakojo jis.

Fotografuoja telefonu

Vaizdus A. Prudkauskas užfiksuoja telefonu, todėl fotografu savęs nevadina.

„Koks aš fotografas, kai visos nuotraukos telefonu darytos? Čia tik hobis. Bet mano dukra pagiria, kad turiu gerą akį. Patinka jai mano nuotraukos“, – sakė kybartietis.

Fotografuojantį vyriškį kraštiečiai pastebi įvairiuose rajono renginiuose. Tie, kurie nežino apie Anatolijaus veiklą, stebisi, kodėl vyras nuolat fotografuoja. Tačiau pažįstantieji ir socialiniuose tinkluose stebintieji jo nuotraukas dažnai nustemba, kad fotografas vaizdus įamžina ne fotoaparatu, o telefonu.

„Būna, kad pamatę klausia, kur mano fotoaparatas, įranga. Parodau telefoną ir sakau: „Čia mano fotoaparatas“, – pasakojo Kybartuose gimęs, augęs ir iki šiol gyvenantis A. Prudkauskas.

Vis dėlto jaunystėje Anatolijus fotoaparatą turėjo. Fotografija kybartietis pradėjo užsiimti paauglystėje – nuo 14 metų. Vyras pasakojo, kad tais laikais padaryti nuotrauką užtrukdavo daug laiko, jų gamyba brangiai kainavo, todėl bet ko nefotografuodavo – tik tai, kas atrodė svarbiausia, todėl dažniausiai įamžindavo žmones. „Iš mano draugų būrio aš vienintelis turėjau fotoaparatą. Tais laikais jis buvo retenybė“, – pasakojo kybartietis.

Naudotis fotoaparatu Anatolijų išmokė kaimynas. „Jis buvo latvių kilmės, bet vedęs lietuvę ir po armijos likęs gyventi Kybartuose – pavardės nebepasakysiu. Pats užsiėmė fotografija, tai ir mane, vaiką, pamokė“, – prisiminė A. Prudkauskas.
Anais laikais padaryti nuotrauką užtrukdavo daug laiko, jų gamyba brangiai kainavo, todėl fotografuodavo tik tai, kas atrodė svarbiausia.

Rado senus draugus

Nors Anatolijus fotografuoja labai seniai, nuotraukas į socialinius tinklus pradėjo kelti, kai dukra išmokė naudotis kompiuteriu.

„Ji įtikino mane įsigyti kompiuterį. Išmokęs juo naudotis atsitiktinai atradau feisbuką. Mane labai įtraukė socialiniai tinklai, galimybė juose bendrauti, todėl kai pasisekė parodyti vieną nuotrauką, pradėjau kelti daugiau“, – džiaugėsi kybartietis.

Nuotraukų viešinimas A. Prudkauskui padėjo rasti senus pažįstamus. Jei ne paskelbta fotografija, jis nebūtų suradęs seno draugo, su kuriuo atgaivino ryšį ir bendrauja iki šiol.

„Draugas vaikystėje gyveno netoli mano namų, bet nuo jaunystės jo nemačiau ir nežinojau, kur jis – nepalaikėme jokių ryšių. Išėjo į kariuomenę ir po jos į Kybartus nebegrįžo. Kai feisbuke paskelbiau P. Cvirkos gatvės, kurioje jis gyveno, namų nuotrauką, draugas pakomentavo, kad ten užaugo. Taip jį suradau po 50 metų pertraukos ir pagaliau vėl susitikome“, – prisiminimais dalijosi Anatolijus.

Fotografavo bažnyčias

Meniškas nuotraukas darantis Anatolijus Prudkauskas fotografuoja tik tai, kas jam atrodo įdomu.Vienos fotografijos temos neturi. Tačiau kartą sugalvojo padirbėti konkrečia tema – fotografuoti visas Lietuvos bažnyčias. Jo idėją labai palaikė dukra.

„Bažnyčias fotografuodavau visur, kur nuvažiuodavau. Dukra man padėdavo ir visada primindavo užsukti prie bažnyčios“, – kalbėjo jis.

„Facebook“ grupėje A. Prudkauskas skelbia ne tik paties fotografuotas, bet ir istorines nuotraukas, kurias rado mamos asmeniniame archyve. Jo mama tarpukaryje Kybartuose dirbo siuvėja, turėjo daug kybartiečių nuotraukų ir iš vėlesnių laikų.

„Neseniai įkėliau istorinę fotografiją iš Dainų šventės. Atsiliepė moterys, kurios atpažino save nuotraukoje“, – pasakojo fotografas.

Buvo muzikantas

Fotografija – ne vienintelė meno šaka, kuria A. Prudkauskas užsiėmė gyvenime. Jaunystėje jis grojo Antano Ziegoraičio vadovaujamame orkestre. Tada orkestrantus pažinodavo visi, jie jausdavosi Kybartų įžymybėmis. 

Muzika Prudkauskų šeimoje keliavo iš kartos į kartą: mama giedojo cerkvės chore, išmokė Anatolijų groti gitara, sūnus Edgaras tapo garsiu operos solistu.

Nors minčių išvažiuoti iš Kybartų buvo, meilė gimtajam miestui nugalėjo.

„Mąsčiau palikti Kybartus, bet reikėjo rūpintis mama, be galo patiko groti orkestre. Nesigailiu, kad jaunystėje neišvažiavau. Sako, namuose ir sienos gydo. Savas miestas yra savas, o svetimame niekas nelaukia“, – svarstė A. Prudkauskas.

Dabartinėje mėgstamoje veikloje Anatolijų labiausiai džiugina pavykusios nuotraukos ir gražūs žmonių komentarai, o į kritikus jis nekreipia dėmesio. Kybartietis džiaugiasi, kad atrado užsiėmimą, kuris padeda įdomiai leisti laiką.

Gabrielė ŽEMAITYTĖ

Autorės nuotr. Anatolijus Prudkauskas fotografija domisi nuo paauglystės.

Publikuota: „Santaka”, 2023-09-26.