Kraštietė Zita Zokaitytė: nerašyti negaliu – nėra dienos be rašymo

Ant redakcijos stalo – knyga „Zita Zokaitytė: biobibliografija. 1966–2020“. Zita – mūsų krašto žmogus: kybartietė, literatė, žurnalistė, prieš daugelį metų dirbusi mūsų redakcijoje, o vėliau išvykusi gyventi ir dirbti į Kėdainius. Ten ji ilgą laiką redaktoriavo laikraštyje „Kėdainių garsas“, dirbo korespondente, o ir dabar, kaip pati sako, negali nė dienos ištverti be rašymo.

Neseniai Z. Zokaitytė išleido savo biobibliografiją. Tai netradicinio turinio leidinys, kurio didžiąją dalį sudaro tiesiog sąrašas per visą gyvenimą Z. Zokaitytės sukurtų straipsnių, grožinės literatūros, publicistikos kūrinių, apie ją pačią parašytų straipsnių, vienu ar kitu metu publikuotų laikraščiuose, žurnaluose, knygose, almanachuose, žinynuose, internete. 

Visi tekstai suregistruoti chronologine tvarka, kai kurie skyriai – pagal abėcėlę, pateikiant svarbiausias žinias apie kiekvieną sąraše išvardytą leidinį (pavadinimas, išleidimo vieta, data ir t. t). 

Dalis knygos skirta ir pačios Z. Zokaitytės svarbiausiems gyvenimo momentams, jos darbams atspindėti. 

Neseniai Zita viešėjo mūsų redakcijoje, padovanojo dar spaustuvės dažais kvepiantį leidinį. Keletą knygų ji išdalijo Vilkaviškyje gyvenantiems savo draugams, bičiuliams, paliko Vilkaviškio viešojoje bibliotekoje. 

Įdomu buvo sužinoti, kaip poetiškos sielos literatei, žurnalistei kilo mintis išleisti tokio neįprasto turinio knygą. 

– Zita, kodėl sumanei išleisti, kaip daug kas pasakytų, „sausą“ registracijos knygą – biobibliografiją? 

– Pati tikrai nebūčiau ėmusis šio darbo. Man tai ir į galvą nebuvo atėję. Iš pradžių netgi priešinausi, kai išleisti tokio pobūdžio knygą pasiūlė mano artima bičiulė, kurso draugė Nijolė Sisaitė, dirbanti Vilniaus Adomo Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje. Ji sakė: „Lieka tik tai, kas užrašyta“. 

– O užrašyta visko per gyvenimą juk tikrai daug… 

– Daug, net nežinia, kiek užimtų vietos. O kiek iš to vertinga? Turbūt liktų tik koks pluoštelis. Visa tai, kas šioje knygoje, – jau seniai vieša, nes išspausdinta. Daugiausia, žinoma, laikraščiuose. Taip pat ir Vilkaviškio rajono buvusioje „Pergalėje“ bei dabartinėje „Santakoje“. Juk čia ir prasidėjo mano rašymo kelias. Nuo moksleiviškos noveliukės „Laukimas“ (1966 m.). Nuo žinučių iš Kybartų Kristijono Donelaičio vidurinės mokyklos (1968 m.), kurioje mokiausi. 

Laikraštis šiaip ar taip yra vienadienis dalykas. Perskaitei ir išmetei arba peržiūrėjai internete ir daugiau kažin ar grįši. Galbūt pasilieki tik tai, kas susiję su tavimi, tau artimais žmonėmis ar kokia tau artima sritimi bei problema. 

Žurnaliste dirbau apie 30 metų, daugiausia laiko, žinoma, Kėdainiuose, kur mane paskyrė „partija ir vyriausybė“. Įklimpau šiame tuomet man tokiame svetimame krašte, kur nepatiko nei chemijos gamyklos kaminai, nei žmonių tarmė. Čia jau gyvenu 35-erius metus. Pusę savo gyvenimo. Čia parašiau daugiausia straipsnių, čia išleidau „pusę“ (kartu su kita autore) savo eilėraščių knygelės (2000 m.). O dabar išėjo tarsi mano viso darbo apibendrinimas – bibliografijos knyga. 

– Visgi knyga turbūt nėra skirta plačiajai visuomenei? 

– Nemanau, kad ji sudomins vadinamąjį „masinį skaitytoją“. Čia nėra tekstų, o tik nuorodos į juos. Knygoje pateikti mūsų abiejų su sudarytoja įžanginiai žodžiai, pagrindiniai mano biografijos duomenys ir pati bibliografija, t. y. pamečiui sudėti straipsnių, eilėraščių, prozos kūrinių aprašai. Didelis dėmesys skirtas menui ir kultūrai, nes labai mėgau aprašyti parodas, spektaklius, koncertus, kitus kultūros renginius. Suregistruoti ir straipsniai apie asmenybes, kurių gyvenime sutikau daug, tarp jų – ir įžymių, tokių kaip aktorės Doloresa Kazragytė, Regina Varnaitė, dailininkė ir mecenatė Janina Monkutė-Marks, iš Vilkaviškio krašto kilusios operos solistė Janina Ragaišytė, aktorė Elvyra Žebertavičiūtė ir kt. 

Iš viso knygoje pateikta 1 354 įrašai. Knygos gale yra nemaža asmenvardžių rodyklė – paminėti tie žmonės, apie kuriuos rašiau arba tiksliau – kurie paminėti šioje bibliografijoje. Todėl manau, kad perskaitę įžanginius žodžius pirmiausia skaitytojai peržvelgs šią rodyklę. Tie, kurie susidomės viena ar kita asmenybe (ar publikacijomis apie save), galės susirasti ir patį straipsnį. 

Skaityti visą knygą kažin ar kas norės, bet susidomėjusieji ją bent jau pavartys, peržvelgs. Nors žinau Kėdainių krašte žmonių, kurie ją perskaitė nuo A iki Z. Beje, viena, manau, kybartietė feisbuke parašė, kad labai norėtų leidinį įsigyti. Apsidžiaugiau tokia jos reakcija, bet paabejojau, ar ji nenusivils. Nes tai nėra įprasta knyga. 

– Sudaryti tokį išsamų darbų sąrašą nėra lengvas darbas, tam turbūt prireikė daug laiko ir itin kruopštaus darbo. Kiek pati prisidėjai prie šios knygos leidybos? 

– Daugiausia prisidėjau papildymu, tikrinimu, korektūrų skaitymu. Darbas užtruko kiek daugiau nei metus – nuo mano 70-mečio, kuriam draugė padovanojo ne tik knygos idėją, bet ir apmatus, iki šio pavasario, kai knygą išleido Kėdainių leidykla. 

– Ar galima šią bibliografiją rasti ir elektroninėje erdvėje? 

– Kol kas ne. 

– Knyga – beveik pustrečio šimto puslapių. Tai gana solidus Tavo kūrybinės veiklos atspindys, indėlis į kultūrą, žurnalistiką. Ką šiuo metu rašai? 

– Dabar kasdien rašau Ukrainos karo dienoraštį. Parašiau keletą eilėraščių, skirtų šiam baisiam karui – labai neteisingam, nežmogiškam, barbariškam. Anksčiau kasdien rašiau koronaviruso dienoraštį. Aišku, tai reikalinga tik man. Nerašyti negaliu. Nėra dienos be rašymo. 

– Gal planuoji išleisti savo kūrybos knygą? 

– Pirmiausia labai norėčiau išleisti savo močiutės, gyvenusios Šakių rajone, laiškus, kuriuos nuo vaikystės esu išsaugojusi. 

– Ar dažnai prisimeni savo gimtąjį kraštą, darbą tuometinės „Pergalės“ redakcijoje? 

– Po studijų šiek tiek pamokytojavusi Vištytyje, padirbėjusi Šakių rajono laikraštyje „Draugas“, atvykau dirbti į „Pergalę“. Tai buvo 1980-ieji. Kartu su tavimi juk sėdėjome viename kabinete, spaustuvės pastato Vilniaus gatvėje antrame aukšte, kur tada buvo įsikūrusi redakcija. Abi buvome jaunos. Man iki šiol tai pats geriausias, draugiškiausias kolektyvas, smagu, kad palaikome stiprius ryšius iki šiol. Nuolatos skaitau „Santaką“, kai kada parašau ir kokį straipsnį. Ir tikrai ne vien dėl to, kad tai mano gimtojo krašto laikraštis.

Dangyra APANAVIČIENĖ

Vilkaviškio viešosios bibliotekos nuotr. Vilkaviškio viešojoje bibliotekoje apsilankiusi ir prie paminklo S. Nėriai įsiamžinusi Zita Zokaitytė keletą savo knygų padovanojo bibliotekai – kad leidinys būtų prieinamas visiems kraštiečiams.

Publikuota: „Santaka”, 2022-06-28

lt_LTLietuvių kalba