Kybartietė kviečia į Lukiškių kalėjimą

Kadaise Vilniaus Lukiškių kalėjimas daugeliui keldavo neigiamas asociacijas, tačiau dabar – viskas pasikeitę. 2019 m. viduryje ši įkalinimo įstaiga buvo uždaryta, o nuo praėjusios vasaros ji tarsi pradėjo naują gyvavimo laikotarpį. Dabar buvusio tardymo izoliatoriaus-kalėjimo patalpose rengiami kultūriniai renginiai bei dieniniai ir naktiniai pasivaikščiojimai. Į pastaruosius kviečia profesionalių pasivaikščiojimų prižiūrėtojų-gidų komanda, kuriai priklauso ir kybartietė Monika Žemaitė.

Paslaptingos istorijos 

Nuo praėjusių metų vasaros, kuomet Lukiškių kalėjimas antrą kartą atvėrė duris, jame jau apsilankė per 200 tūkst. žmonių. Buvusiuose kalėjimo pastatuose šiandien yra įsikūrę per 300 menininkų. Jie čia dirba, rengia parodas. Čia taip pat vyksta įvairių atlikėjų koncertai, meniniai pasirodymai, įgyvendinama daugybė kitų projektų. Vienas iš jų – itin lankytojų mėgstami dieniniai bei naktiniai pasivaikščiojimai po buvusias kalėjimo patalpas. Aišku, jie nebūtų tokie įdomūs be profesionalių gidų pasakojimų apie tai, kas kadaise vyko tarp aukštų šios įstaigos sienų. 

„Dieną pasakojame apie kalinių kelią: kaip jie čia patekdavo, kaip vykdavo kratos, kokius draudžiamus daiktus rasdavome. Naktiniuose pasivaikščiojimuose daugiau dėmesio skiriame istorijoms apie mirties bausmę bei čia nutikusius šiurpiausius įvykius. Abi programos tarsi papildo viena kitą. Aš dažniausiai vedu dieninius pasivaikščiojimus, tačiau yra tekę po kalėjimo patalpas lankytojus vedžioti ir naktį“, – pasakojo čia dirbanti iš Kybartų kilusi pasivaikščiojimų prižiūrėtoja-gidė M. Žemaitė. 

Apsilankiusieji Lukiškių kalėjime dažniausiai net nepastebi, kaip greitai prabėga dviejų valandų pasivaikščiojimas. Įtraukiantys pasakojimai apie mirtininkų kameras, pasimatymų kambarius, vadinamuosius žmones konteinerius, tarp kalėjimo sienų vykusius meilės romanus, nuteistųjų vestuves, slaptus meno kūrinius ar bandymus pabėgti iš kalėjimo paprastai nepalieka nė vieno abejingo. 

Įspūdžius dar labiau sustiprina istorinė įstaigos reikšmė. Juk kadaise Lukiškių kalėjimas buvo vienas moderniausių visoje Rusijos imperijoje. Dvidešimtojo amžiaus pradžioje pastatytoje įstaigoje buvo įrengtos tais laikais gana retos kanalizacijos, ventiliacijos bei šildymo sistemos. 

Per 115 metų šio kalėjimo sienas iš vidaus matė ne tik būrys nusikaltėlių, bet ir daugybė istorinių asmenybių. Pavyzdžiui, rašytoja Žemaitė čia atliko „dešimties dienų tvirtovės“ bausmę, 1916 m. būsimam Nepriklausomybės Akto signatarui Jonui Vileišiui net buvo paskirta mirties bausmė, kuri vėliau pakeista kalėjimu. Dar du Nepriklausomybės Akto signatarai – Mykolas Biržiška bei Vladas Mironas – taip pat yra kalėję Lukiškėse. Šiame kalėjime kurį laiką yra sėdėjęs Lietuvos himno autorius Vincas Kudirka, partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, Izraelio premjeras Menachemas Beginas ir daug kitų istorinių asmenybių. Kadangi kalėjimas matė daug skirtingų režimų, jame buvo laikomi tie asmenys, kurie nepakluso tuo metu galiojusiai tvarkai. 

Padėjo įsivažiuoti 

Gido darbas Monikai Žemaitei nėra pagrindinis. Moteris Vilniaus pataisos namuose eina Resocializacijos skyriaus specialistės pareigas. Kiek anksčiau ji trejetą metų darbavosi Kybartų pataisos namuose. 

Kybartuose gimusi ir augusi Monika pabaigusi Kristijono Donelaičio gimnaziją iškeliavo į Vilnių, kuriame ėmė studijuoti teisę. Po studijų, kaip ji pati prisipažino, kurį laiką blaškėsi po pasaulį: ragavo emigranto duonos, parvykusi į Lietuvą apsigyveno Kaune, o jau netrukus grįžo į gimtuosius Kybartus. Pareigūne ji tapo ne iš karto. 

„Dirbau įvairaus pobūdžio darbus, tačiau visada norėjau stabilumo. Tuo metu Kybartų pataisos namuose darbavosi buvęs mano klasės draugas, su kuriuo visada puikiai sutariau. Būtent jis rekomendavo pabandyti sudalyvauti atrankoje į pareigūnės darbo vietą. Jau eina septinti metai, kai dirbu šioje sistemoje“, – šypsojosi M. Žemaitė. 

Ji prisipažino, kad iš pradžių galvojo, jog įkalinimo įstaigose gali dirbti tik vyrai. Net ir tapusi pareigūne Monika kurį laiką jautėsi nedrąsiai. Moteris juokavo, kad taip greičiausiai nutiko dėl matytų filmų įtakos. 

Kybartų pataisos namuose M. Žemaitė Pasimatymų ir perdavimų biure dirbo Apsaugos ir priežiūros skyriaus jaunesniąja specialiste, tad jai tekdavo nemažai bendrauti su nuteistųjų artimaisiais. Šios pareigos buvo gana dinamiškos, o iššūkių tikrai netrūko. Sunkiausia buvo bendrauti su tais žmonėmis, kurie nebuvo teigiamai nusiteikę pareigūnų atžvilgiu. Visgi kybartietė gana greitai užsigrūdino ir ėmė mėgti naująją profesiją. Apsiprasti jai labiausiai padėjo kartu dirbusios kolegės Eglė bei Audronė, kurios naujokę kantriai mokė, nuramindavo ir ištiesdavo pagalbos ranką bet kokioje situacijoje. Monika ir šiandien joms už tai yra be galo dėkinga. 

Pasikeitė darbo pobūdis 

2018 m. M. Žemaitė rotacijos būdu buvo perkelta į Vilnių ir pradėjo dirbti Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime. Kybartietei sostinė visada patiko, todėl apie grįžimą į šį miestą pareigūnė dažnai pagalvodavo. Visgi pirmas įspūdis naujajame darbe nebuvo toks, kokio tikėjosi. Monika iki šiol juokauja, kad pirmosios dienos Lukiškėse niekada nepamirš. 

„Vaikščiodama po teritoriją patyriau lengvą šoką. Kybartų pataisos namuose patalpos buvo gana tvarkingos ir kai kur atnaujintos, o Lukiškėse… Visur plytelės, seni pastatai, seniai neremontuoti kabinetai…“ – prisiminimais dalijosi pašnekovė. 

Nors Lukiškėse jos pareigos nė kiek nesiskyrė nuo buvusių Kybartuose, tačiau sostinėje dirbti buvo daug sunkiau. Čia žmonių srautai buvo nepalyginamai didesni, o nuteistųjų artimiesiems neretai tekdavo laukti eilėse, kad galėtų pakliūti į pasimatymus ar perduoti atneštus daiktus. 

2019 m. liepos 2 d. Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą uždarė ir visiems ten dirbusiems pareigūnams teko persikelti į Vilniaus pataisos namus. Naujoje įstaigoje M. Žemaitė kurį laiką dirbo Pasimatymų ir perdavimo biure, tačiau vėliau nusprendė sudalyvauti atrankoje į Resocializacijos skyriaus specialistės pareigas. Taip nuo 2020 m. sausio pasikeitė jos darbo pobūdis. Dabar iš Kybartų kilusi pareigūnė dirba su nuteistaisiais, juos konsultuoja, teikia įvairią pagalbą. 

Metė sau iššūkį 

Jau dirbdama Vilniaus pataisos namuose Monika internete pamatė keletą Lukiškių kalėjime darytų nuotraukų, kuriose buvo užfiksuoti jos bendradarbiai. Paaiškėjo, kad jie ruošiasi tapti vadinamosios antrosios Lukiškių kalėjimo versijos prižiūrėtojais-gidais. M. Žemaitė irgi panoro save išbandyti šiuo nauju amplua. 

„Mečiau sau iššūkį, nors kurį laiką dėl to ant savęs labai pykau. Reikėjo išmokti nemažai teksto, o pirmąjį pasivaikščiojimą teko vesti kolegėms, kurios ir yra atsakingos už šio darbo organizavimą. Net pradėjus dirbti kinkos dar kurį laiką drebėdavo. Būdavo, kad ir dalį teksto pamiršdavau, ir ką nors ne taip pasakydavau. Šiandien jau jaučiuosi puikiai. Smagu, kai matau, jog žmonės net įsitempę ir nekvėpuodami manęs klausosi. Ypač „veža“ jų emocijos išgirdus vieną ar kitą istoriją. Kartais pasivaikščiojimo pabaigoje net sulaukiu aplodismentų. Svarbiausia šiame darbe – sudominti lankytojus, pasistengti, kad jiems liktų neišdildomų įspūdžių“, – teigė M. Žemaitė. 

Ji neslėpė, kad kartais pasitaiko ir nepatogių situacijų. Ypač sunku pasivaikščiojimus vesti toms grupėms, kurios niekaip nereaguoja į kybartietės pasakojimus. 

„Man padeda tai, kad dirbu ir pataisos namuose. Kartais žmonės užduoda tokių klausimų, kurie nustebina net mane. Kadangi turiu patirties, į juos atsakyti būna lengviau. Bene dažniausiai lankytojai teiraujasi, kurioje kameroje sėdėjo Henrikas Daktaras. Dažnai klausiama ir apie Lukiškėse kalėjusią vienintelę Lietuvoje iki gyvos galvos nuteistą moterį Almą Bružaitę-Jonaitienę“, – pasakojo M. Žemaitė. 

Kartais lankytojų grupėms ji papasakoja istorijų iš asmeninės patirties. Ko gero labiausiai jai įsiminęs įvykis nutiko prieš keletą metų, kai atlydėta mergina atsisakė tuoktis su nuteistuoju ir tiesiog išėjo iš ceremonijos. 

„Įdomių istorijų galėčiau papasakoti ir daugiau, tačiau jas atskleisiu tiems, kas atvyks į Lukiškes ir eis su manimi pasivaikščioti. Labai laukiu savo kraštiečių. Kai išgirstu žmones kalbančius suvalkietiškai, net nuotaika pakyla. Iškart su jais pradedu jausti stipresnį ryšį. Aš ir pati kalbu suvalkietiškai, nemoku kitos tarmės. Galbūt todėl iš lankytojų gana dažnai išgirstu klausiant „Kiba aš iš Marijampolės?“. Didžiuojuosi, jog esu suvalkietė, ir tikrai neketinu to slėpti bei bandyti kalbėti kitaip“, – šypsojosi iš Kybartų kilusi Monika. 

Andrius GRYGELAITIS

Autoriaus nuotr. Atvyksiantiems į Lukiškes Monika Žemaitė žada papasakoti daugybę įdomių ir nepamirštamų istorijų.

Publikuota: “Santaka”, 2022-02-18.

lt_LTLietuvių kalba
lt_LTLietuvių kalba