Kybartų praeitis, žmonių gyvenimai ir miesto dvasia sugulė į naują knygą „Penki obuoliai Albinui“. Joje istorija atgyja ne sausais faktais, o gyvu, jautriu ir įtraukiančiu pasakojimu.

Apie praeitį – žaismingiau

Iš pirmo žvilgsnio „Penki obuoliai Albinui“ gali pasirodyti kaip dviejų paauglių nuotykių istorija. Tačiau iš tiesų tai kur kas daugiau nei nuotykių pasakojimas. Knyga skirta ne tik jaunajam skaitytojui – pirmiausia ji skirta Kybartams, autorės Dianos Lekevičienės (Vaičaitytės) gimtajam miestui, jo istorijai, žmonėms ir išsaugotai atminčiai.

Mintis rašyti knygą autorei kilo dar prieš septynerius ar aštuonerius metus. Pasak jos, tekstas gimė pamažu – ne nuolat sėdint prie rankraščio, o po truputį kaupiant prisiminimus, istorinius faktus ir įvairią medžiagą.

D. Lekevičienė pripažino, kad mintį rašyti knygą labiausiai pastiprino Kybartų istorijos metraštininko, kraštotyrininko Albino Vaitkevičiaus monografija „Kybartai“.

„Susipažinusi su „Kybartais“ pagalvojau: kaip būčiau norėjusi šią knygą perskaityti dar mokykloje. Miestą pamačiau visiškai kitomis akimis. Būtent tada gimė mintis jaunajam skaitytojui sukurti lengvesnį, gyvesnį ir labiau įtraukiantį pasakojimą apie miesto istoriją“, – teigė D. Lekevičienė.

Autorė pripažino, kad A. Vaitkevičiaus monografija „Kybartai“ yra labai vertingas, vis dėlto gana akademiškas leidinys – jame gausu faktų, lentelių, žemėlapių ir istorinių detalių, todėl knygą nelengva perskaityti net ir suaugusiesiems. O naujoji knyga gimė kaip bandymas istoriją perteikti gyviau ir paprasčiau.

Puslapiai alsuoja Kybartų dvasia

Pasak D. Lekevičienės, anksčiau ji niekada pernelyg nesusimąstydavo, ką jai reiškia Kybartai, tačiau kuo ilgiau gyvena svetur, tuo stipriau jaučiasi esanti tikra kybartietė – o gal, kaip pati juokauja, kybartinė. Su metais ryšys su gimtuoju miestu tik stiprėja, atsirado ir savotiškas įsipareigojimas saugoti jo istoriją, prisiminimus ir perduoti tai kitiems.

Akivaizdu, kad knygoje alsuoja vietos dvasia. Puslapiuose ryškiai atsiskleidžia miesto veidas – Kybartai vaizduojami jautriai, gyvai ir tikroviškai, perteikiant ne tik istorinius faktus, bet ir savitą miesto nuotaiką, žmonių charakterius bei kasdienio gyvenimo pulsą. Tekste atgyja istoriniai objektai – nuo pėsčiųjų tilto, geležinkelio stoties požemių ir paminklinių akmenų iki Kybartams svarbių asmenybių bei jų istorijų. Tai pasakojimas apie miestą, kuriame praeitis tampa gyva, o istorija prabyla jaunam žmogui suprantama ir įtraukiančia kalba.

Leidinyje gausu realių istorijų ir autentiškų pasakojimų. Kai kurie jų atkeliavę iš pačios autorės šeimos prisiminimų. Vieno pagrindinių veikėjų – Albino – prototipu tapo Kybartų šviesuolis A. Vaitkevičius. Knygoje yra ir išgalvotų personažų, tokių kaip žydaitė Sara, padedančių dar gyviau atskleisti miesto praeitį bei anuomet gyvenusių žmonių likimus. Vis dėlto daugelis minimų detalių yra autentiškos – tikros žmonių pavardės, anuomet veikusios parduotuvės, įstaigos ir kiti miesto istorijos ženklai.

Suvalkietiška tarmė ir šiek tiek fantazijos

Knygoje susipina tikri praeities faktai ir šiek tiek fantazijos, tačiau jos čia nėra daug. Fantastikos elementai pasitelkti tam, kad istorija būtų patrauklesnė jaunam skaitytojui ir atsirastų galimybė veikėjus „paleisti“ laiko tuneliu – tarsi į kelionę praeitin. Informacijos leidiniui D. Lekevičienė ieškojo visur: rėmėsi žmonių prisiminimais, archyvine medžiaga, nemažai duomenų rado ir rusiškuose šaltiniuose.

„Ne vienam kybartiečiui išūžiau ausis įvairiais klausimais“, – juokėsi D. Lekevičienė.

Dar vienas knygos žavesys – joje nepamiršta suvalkietiška tarmė. Skaitytojai čia ras daug mūsų kraštui būdingų posakių, žodžių ir jų formų: „kas do“, „grabas“, „atsisveikyt“, „senobiškus“, „ainam“, „antrusyk“, „mažu“.

Knygoje išlaikyta gyva šnekamoji kalba – „nuskendusios“ galūnės, ištęstos balsės ir kiti suvalkietiškai tarmei būdingi kalbos niuansai, suteikiantys pasakojimui autentiškumo ir savitumo.

Iš renginio išėjo ne tuščiomis

Į knygos pristatymą buvo atvykusi ir leidinio redaktorė, literatūrologė Danguolė Šakavičiūtė. Ji pasakojo, kad vos susipažinusi su rankraščiu pajuto ypatingą ryšį su knyga ir norą prisidėti prie jos gimimo. Kybartai jai artimi nuo jaunystės – mieste ne kartą viešėjo pas studijų draugę Zitą Zokaitytę, kartu čia leisdavo vasaras.

„Didžiausias mano prisiminimas iš Kybartų visada buvo žmonių kalba. Man iki šiol labai patinka klausytis tos šnekos, intonacijų, savitų sakinių konstrukcijų. Nuostabu, kai žmonės turi savitą kalbos skambesį ir išskirtinę intonaciją“, – sakė D. Šakavičiūtė.

Redaktorė ne kartą skatino autorę knygoje palikti kuo daugiau tarmiškų žodžių ir kalbos niuansų, nes būtent jie pasakojimui suteikia autentiškumo. Anot D. Šakavičiūtės, ši knyga – tai istorija, kupina paslapčių, atradimų ir įkvėpimo. Tai mažo miestelio didelė istorija, kuri galėtų tapti iš kartos į kartą perduodama šeimos knyga.

Simboliška, kad „Penki obuoliai Albinui“ pristatyta gegužės 7-ąją – Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną. O gegužės 12-ąją buvo A. Vaitkevičiaus gimimo diena. Atrodė, tarsi visi šie prasmingi sutapimai natūraliai susijungė į vieną jautrią šventę, skirtą miestui, jo istorijai ir žmonėms.

Kiekvienas iš pristatymo išsinešė po knygą. Tądien išdalinta apie 120 egzempliorių. Leidėjas – labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“ – šias knygas tik dovanoja.

Pačią leidinio autorę ir jo redaktorę sveikino gausus būrys žmonių – netrūko jautrių žodžių, gėlių ir nuoširdžių padėkų. Tai dar kartą parodė, kad žmonėms rūpi miesto istorija, jos išsaugojimas ir prasmingas įamžinimas.

Toma BIRŠTONĖ

Tomos BIRŠTONĖS nuotr. Autorės Dianos Lekevičienės (iš dešinės) pasakojimą apie knygą „Penki obuoliai Albinui“ papildė renginio moderatorės Andželikos Micutienės ir redaktorės Danguolės Šakavičiūtės mintys bei prisiminimai.

Publikuota: „Santaka”, 2026-05-15,

Mažo miesto didelė istorija sugulė knygos puslapiuose