Vakaras, kupinas muzikos, prisiminimų ir šventinės nuotaikos, – taip Kybartų kultūros centro liaudiškos muzikos kapela „Žemyna“ anonsuoja rytoj vyksiantį jubiliejinį koncertą. Kolektyvas publiką kviečia ne tik pasiklausyti muzikos, bet ir kartu prisiminti nueitą kūrybinį kelią, svarbiausias akimirkas bei žmones, buvusius šios muzikinės bendrystės dalimi.

Kolektyvo krikštatėviai

Rytoj (šeštadienį), 16 val., Kybartų kultūros centre jubiliejinį koncertą surengs liaudiškos muzikos kapela „Žemyna“, mininti 25-erių metų kūrybinės veiklos sukaktį. Šventiniame vakare skambės įvairios dainos, nuotaikingos melodijos, netrūks prisiminimų ir staigmenų.

Kaip pasakojo ilgametė ir vienintelė kapelos vadovė Rima Gliaubicienė, už tai, kad susikūrė „Žemyna“, pirmiausia reikėtų dėkoti choreografei Irenai Šunokienei-Sakalauskei. Būtent ji paskatino kurti kolektyvą ir padėjo jam atsirasti. Tuo metu pati choreografė vadovavo porinių šokių grupei ir svajojo, kad šokius lydėtų gyvai atliekama muzika.

„Įsivaizduok, kaip gražiai šokėjai atrodytų skambant gyvai muzikai. Na, suburk žmones, sukurk kapelą“, – kolegės žodžius iki šiol su šypsena prisimena R. Gliaubicienė.

Profesionaliai smuiku griežiančiai R. Gliaubicienei beliko susirasti dar kelis instrumentais grojančius žmones. Netrukus prie jos prisijungė muzikos mokytoja Aldona Mateikienė, grojusi akordeonu. Ji pakalbino prisidėti ir savo mokinio tėtį Remigijų Dragašių, taip pat akordeonistą, o būgnais mušti ėmėsi Alfonsas Juškevičius.

2001 m. gegužės 4 d. įvyko pirmoji „Žemynos“ repeticija. Minėtas ketvertukas tapo kapelos pradininku, padėjusiu tvirtus „Žemynos“ pamatus. Visi šie žmonės kolektyve tebemuzikuoja iki šiol.

Tais pačiais metais „Žemyna“ išvyko koncertuoti į Lenkiją. Ten taip pat pasirodė ir Vilkaviškio kultūros centro liaudiškos muzikos kapela „Vingis“. Po koncerto prie kybartiečių priėjęs kapelos vadovas Gintas Turonis negailėjo pagyrų jaunam kolektyvui. Toks profesionalo įvertinimas tapo stipriu postūmiu judėti pirmyn.

„Irena Šunokienė-Sakalauskė ir Gintas Turonis – tikri „Žemynos“ krikštatėviai. Jie paskatino, pagyrė, o tai pačioje pradžioje vedė pirmyn“, – pasakojo R. Gliaubicienė.

Dėmesys ir muzikai, ir įvaizdžiui

Bėgant laikui „Žemynos“ sudėtis keitėsi – vieni žmonės prisijungdavo, kiti dėl įvairių priežasčių pasitraukdavo. Buvo laikotarpis, kai kolektyve muzikavo net ikimokyklinio amžiaus vaikai. Vadovė pasakojo, kad buvo bandyta groti instrumentais mokyti ir paauglius, tačiau jiems dažnai pritrūkdavo kantrybės. Kad išmoktum groti, reikia nuoseklaus darbo, laiko ir pastangų. Tik gerai pasiruošus, nuolat repetuojant ir įdėjus daug darbo galima drąsiai žengti į sceną bei pasirodyti žiūrovams.

Šiandien „Žemynoje“ muzikuoja trylika žmonių. Be pradinio kapelos ketvertuko, instrumentais groja Raimonda Anisimavičienė, Romas Karžinauskas ir Jonas Paškauskas. Pasak vadovės, nuo pat pradžių norėjosi, kad kapela neapsiribotų vien instrumentine muzika, todėl natūraliai atsirado poreikis pritariančiajam vokalui. Šiuo metu dainomis kolektyvą papildo Rima Rakauskienė, Birutė Šidiškienė, Lina Mačiulienė, Vitas Kriščiūnas, Agnė Kavalėlytė ir Žaneta Bieliauskienė. Visi kapelos nariai muzikuoja iš natų – anot R. Gliaubicienės, tai yra būtina siekiant profesionalumo ir skambesio kokybės.

Prieš daugiau nei du dešimtmečius kultūros namai negalėjo pasigirti stipria finansine padėtimi. Kolektyvams stengtasi parūpinti būtiniausius instrumentus, o koncertiniams kostiumams lėšų neretai pritrūkdavo. Tuomet iniciatyvos imdavosi pati vadovė – ji mezgė, siuvo, derino aprangos detales ir ieškojo įvairių būdų, kad „Žemynos“ muzikantai atrodytų puošniai.

„Negalima scenoje pasirodyti bet kaip“, – akcentavo R. Gliaubicienė.

Griežiant kaitroje sulinko smuikas

Per dvidešimt penkerius veiklos metus „Žemyna“ surengė apie tris šimtus koncertų ir atliko daugybę kūrinių. Pasak R. Gliaubicienės, ties tūkstantuoju kūriniu ji jau pametė skaičių ir daugiau jų nebeskaičiavo.

Per visus šiuos metus kapela buvo nuolat kviečiama koncertuoti ir pelnė žiūrovų simpatijas įvairiose Lietuvos vietose. „Žemynos“ muzika skambėjo tiek jaukiuose bendruomenių susibūrimuose, tiek televizijos laidose, tiek Dainų ir šokių šventėse.

Per daugelį metų koncertai, kelionės ir susitikimai su žmonėmis „Žemynos“ narių atmintyje paliko daugybę įvairių istorijų – nuo nuotaikingų ir linksmų nutikimų iki širdį paliečiančių patirčių.

Vienas ryškiausių prisiminimų R. Gliaubicienės atmintyje liko iš koncerto, vykusio svilinant didžiuliam karščiui Virbalyje. Muzikuojant saulės atokaitoje vadovės smuikas tiesiog… sulinko nuo kaitros. Iš pirmo žvilgsnio istorija gal ir neatrodytų labai dramatiška, tačiau instrumento vertė buvo matuojama ne pinigais, o prisiminimais. Smuikui – apie šimtas metų. Jis pagamintas iš medžio, į kurį kadaise buvo trenkęs žaibas. O svarbiausia – Rimai jį padovanojo tėvai. Vadovė prisimena žinojusi tik tiek, kad anuomet smuikas kainavo net 700 rublių – milžiniškus pinigus šeimai.

O kiek dar per tuos metus būta linksmų istorijų… Nuo supainioto repertuaro ar „pabėgusių natų“ iki koncertuose užklupusio lietaus. Tačiau būtent tokios akimirkos ir tapo ryškiausiais prisiminimais, kuriuos „Žemynos“ nariai šiandien pasakoja su šypsena.

Kapela – lyg šeima

Per visus šiuos metus „Žemyna“ užaugo ne tik kaip muzikinis kolektyvas – tarp žmonių užsimezgė ir itin artimas ryšys. Šiandien kapelos nariai vieni kitus vadina tikra šeima: dalijasi ne tik muzika, bet ir kasdieniais rūpesčiais, džiaugsmais bei išgyvenimais. Jie moka vieni kitus pralinksminti, išklausyti, padrąsinti, o svarbiausia, jog repeticijos jiems seniai tapo daugiau nei muzikavimu.

Save R. Gliaubicienė laiko reiklia, tačiau teisinga vadove. Vis dėlto ji pabrėžė, kad svarbiausi sprendimai kolektyve gimsta tariantis, diskutuojant ir bendradarbiaujant su visais „Žemynos“ nariais.

Deja, jaunų žmonių, mylinčių liaudišką muziką ir norinčių prisijungti prie kolektyvo, šiandien neateina. Dabar „Žemynoje“ daugiausia muzikuoja vyresnio amžiaus žmonės. Dėl metų naštos ir sveikatos problemų kapelos nariai jau nebeplanuoja dalyvauti Dainų šventėse – tokios išvykos ir pasirodymai reikalauja daug fizinės ištvermės.

Vis dėlto R. Gliaubicienė sako kiekvienam kolektyvo nariui jaučianti didžiulį dėkingumą – už metų metus drauge kurtą muziką, atiduotą laiką, bendras emocijas, dainas, melodijas, juoką ir net išjaustas ašaras.

„Net nežinau, kaip žodžiais išsakyti, kokį dėkingumą jaučiu šiems žmonėms…“ – susigraudinusi pokalbį užbaigė R. Gliaubicienė.

Toma BIRŠTONĖ

„Žemynos“ archyvo nuotr. Liaudiškos muzikos kapela „Žemyna“, vadovaujama Rimos Gliaubicienės (kairėje), – nuolatinė televizijos laidos „Duokim garo“ dalyvė.

Publikuota: „Santaka”, 2026-05-15,

„Žemynos“ melodijos ir dainos skamba jau ketvirtį amžiaus