Lietuvos radijo ir televizijos portalas lrt.lt kalbino Kybartų pučiamųjų instrumentų orkestro „Kybartai“ vadovą ir dirigentą Donatą ZIEGORAITĮ. Savo interviu vilniečiai kolegos sutiko pasidalinti ir su „Santakos“ skaitytojais.

– Kaip galėtumėte pristatyti „Kybartų“ pučiamųjų orkestrą nieko apie jį negirdėjusiam žmogui? 

– Jį 1960 metais Kristijono Donelaičio mokykloje Kybartuose įkūrė Stasys Sinkevičius. Iš Vilkaviškio jis atsivežė nudėvėtus pučiamuosius instrumentus, kurių iš pradžių trūko, ir vienu pakaitomis grojo net trys žmonės. 

Pirmoje orkestro kartoje grojo ir mano tėvelis, Antanas Ziegoraitis. Kai S. Sinkevičius išvyko gyventi į Marijampolę, tėtis perėmė vadovavimą orkestrui ir per 40 metų užaugino iki koncertinio orkestro sudėties. Jam išėjus į užtarnautą poilsį 2011 m. orkestro vairą perėmiau aš. 

Pusiau juokais sakau, kad mano visa šeima gimė, augo ir tebeauga šiame orkestre. Jame grojau ir aš, ir mano brolis, sesuo, o dabar ir mano, ir brolio vaikai. Šiuo metu renkame jau vienuoliktą orkestro kartą. Orkestras daug kartų atstovavęs Lietuvai už jos ribų, laimėjęs įvairių apdovanojimų. 

Jauniausias muzikantas yra 11-os, vyriausiam – 60 metų. Mokome, orkestrui ruošiame ir jaunesnius vaikus, svarbu, kad jiems jau būtų iškritę pieniniai dantys ir išaugę nuolatiniai (tai svarbu dėl pučiamųjų instrumentų specifikos ir žmogaus fiziologijos). 

– Kaip Jūs save apibūdintumėte kaip orkestro meno vadovą, dirigentą, lyderį? Kaip Jums pavyksta motyvuoti, ypač jaunąją kartą, nuosekliai mokytis, repetuoti? 

– Visų pirma, aš iš jų nedarau muzikantų – suteikiu vaikams galimybę turėti hobį, būti labiau ne vartotojais, o kūrėjais, įtraukti šį užsiėmimą į vaiko kasdienybę. Suaugę orkestro nariai taip pat tampa pavyzdžiais ir mokytojais jaunimui, tai irgi labai gražu bei svarbu. 

Ankstesni orkestro vadovai – tiek S. Sinkevičius, tiek mano tėvelis – buvo griežtesni. Griežtumas ir kontrolės paėmimas į savo rankas duoda greitus vaisius – tu uždarai, kas nepatinka, ir vedi toliau sava kryptimi. Tam turbūt turėjo įtakos ir laikotarpis, jo nuotaikos, to laiko kasdienybė. Gerėjant pragyvenimo lygiui ir gyvenimui apskritai, lyderystė irgi keičiasi. 

Šiuolaikiniai vaikai turi visko labai daug, jiems viskas prieinama, tad juos spausdamas nieko nelaimėsi. Jiems turi būti įdomu, jie turi žinoti, kodėl tai daro, – dažnai tai jiems pasakoju. Grojant pučiamuoju instrumentu ypač svarbus nuoseklumas ir reguliari praktika – antraip nusilpsta grojimui reikalingi veido srities raumenys, kurie šiaip kasdienybėje beveik neapkraunami. Žinoma, koncertai, stovyklos, apdovanojimai, kelionės motyvaciją tik padidina. 

Aš pats, kaip vadovas, turiu augti, reaguoti į pokyčius, būti lankstus. Stengiuosi orkestre sukurti draugų rato, bendruomenės atmosferą, kad jiems būtų gera būti kartu. Kreipiu daug dėmesio į repertuaro pasirinkimą – noriu, kad muzikantai grotų ir klasikinę, ir folklorinę, ir tradicinę pučiamųjų, ir šiuolaikinę muziką.

– Turbūt iš orkestro – kaip iš gyvos, nuolat kintančios, atsinaujinančios sistemos – galėtų pasimokyti ir kitos bendruomenės, organizacijos, tiesa? 

– Tikrai, vienas iš mūsų orkestro muzikantų Kęstutis Lukoševičius – verslo vadovas – yra pastebėjęs, jog orkestro sistema beveik tobulai tinka versle, mat principai visiškai tokie patys. Orkestre taip pat yra komanda, patį orkestrą sudaro atskiros grupės – šiuo atveju yra atskira vadinamųjų medinių instrumentų grupė (fleitos, klarnetai, saksofonai), aukštųjų varinių (trimitai, kornetai, valtornos, althornai), žemųjų vario instrumentų (trombonai, eufonijos, tūbos), galop mušamųjų grupė – ir jos visos turi darniai veikti, kitaip gero rezultato tikėtis neverta. Tiek kiekviena grupė viduje, tiek grupės tarpusavyje turi jausti ryšį. Šie įgūdžiai labai praverčia kiekvienoje gyvenimo srityje. 

Sykį klausiausi radijo laidos su verslo psichologe Rasa Balte Balčiūniene, kuri kaip tik pasakojo apie gyvąsias sistemas versle – buvo labai įdomu klausytis ir suvokti, kiek daug kas bendra ir orkestre. Štai, pavyzdžiui, kaip reikėjo greitai ir lanksčiai reaguoti į karantino situaciją, išlaikyti vaikų motyvaciją mokantis nuotoliu. Į repertuarą įtraukiau daugiau šiuolaikinės populiariosios muzikos kūrinių – jie ir „išvežė“ mūsų orkestrą, pakėlė dvasią ir motyvaciją per karantiną. Viskas yra nuolatinis gyvas keitimasis. 

Tiesa, versle yra atlygio motyvacija, o mėgėjiškame orkestre turi nuolat palaikyti vidinį muzikantų norą. 

– Minite nuolatinį gyvą keitimąsi – per kiek laiko susiformuoja, užauga nauja orkestro karta? 

– Viena karta – vienas ciklas užtrunka apie aštuonerius metus. Per juos susiformuoja stiprus orkestras, kuris vėliau ima keistis, mat didžioji dalis išvažiuoja mokytis, gyventi į didesnius miestus. 

Aš, kaip orkestro meno vadovas, irgi nuolat keičiuosi – imu jausti, kaip viena repertuaro kryptis ima blėsti, išryškėja nauja. Taip pat suprantu, kad prie klasikinių kūrinių reikia liestis atsargiai, tačiau liestis būtina. Ten glūdi neišsemiami klodai muzikos, bet jaunimui reikia iki jų užaugti. Kartais turi atsitraukti, pailsėti, paimti į repertuarą ką nors naujo, visai neįprasto. Esu tikras, kad tik tada, kai jauti, jog kažko trūksta, tu priverstas tobulėti. 

– Kas Jums yra intuityvumas? 

– Savęs ir aplinkos girdėjimas. Jei nejauti, nematai, nesi čia ir dabar, intuicija gali nieko ir nepadiktuoti. Ji savaime neatsiranda, norint ją išgirsti reikia būti šiame momente, reflektuoti, būti sąmoningam. 

Asmeninio albumo nuotr. Prieš 12 metų perėmęs dirigento batutą pučiamųjų instrumentų orkestro „Kybartai“ vadovas Donatas Ziegoraitis savo kolektyvu gali didžiuotis bet kurioje scenoje.

Projektą „Žmogus – kulturos ašis“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

Publikuota: „Santaka”, 2023-07-04.