Kybartų kultūros centre buvo pristatyta karikatūristo ir stiklo dizainerio Edmundo Unguraičio karikatūrų paroda. Šiame mieste gimęs ir augęs kūrėjas save tebevadina kybartiečiu, todėl itin džiaugėsi matydamas gausiai susirinkusius žmones, tarp kurių buvo ne vienas pažįstamas veidas.

Pristatė parodą 

E. Unguraitis suskaičiavo, kad per visą karjerą yra surengęs ar dalyvavęs ne vienoje dešimtyje parodų, tačiau gimtinėje tokia debiutinė. Nors tai pirmasis menininko susitikimas su savojo krašto žmonėmis, bet turbūt pats įsimintiniausias, mat specialiai šiai parodai autorius atrinko šešias dešimtis karikatūrų. Taip E. Unguraitis norėjo įprasminti savo 60-metį. 

„Į parodą sudėjau per trisdešimt metų nupieštus piešinius. Dabar pagrindinis mano darbas – piešti karikatūras. Kad esu pakviestas į savo tėviškę ir išgirdau tiek gražių žodžių, yra nuostabu. Kiek daug jūsų susirinko! Ačiū, kad taip mane pagerbėte“, – kalbėjo E. Unguraitis. 

Daug apsikabinimų, juoko, sentimentų ir smagių pokalbių padovanojusi popietė pradžiugino ir patį parodos autorių, ir visus susirinkusius. Vienas po kito pasveikinti Edmundą ėjo klasės ir kiemo draugai, mokytojai. Laiko susitikti rado ir buvęs jo klasės vadovas, istorijos mokytojas Juozas Jurkynas su istorike žmona Genia. Šiems ilgamečiams pedagogams gražių žodžių nestokojo ir pats Edmundas bei jo žmona Laimutė, kuri Jurkynus pavadino antraisiais tėvais. 

„Po mokyklos spektaklyje puikiai suvaidinto slidininko vaidmens maniau, kad būsi artistas“, – karikatūristu tapusiu mokiniu džiaugėsi J. Jurkynas. 

Bendrų patirčių nestokojo ir kiemo draugai, klasiokai. Vieni teiravosi, kaip visko tiek daug sutelpa viename žmoguje, kiti džiaugėsi galėję kartu augti po tuo pačiu Kybartų dangumi, o treti prisiminė E. Unguraičio išdaigas. Prisiminimais dalijosi ir parodoje apsilankęs Kybartų seniūnas Romas Šunokas. Sveikinimo žodį tarė bei padėką kraštiečiui įteikė Kybartų kultūros centro direktorė Asta Vencienė ir kultūrinės veiklos vadybininkė Andželika Micutienė. 

Po ekspozicijos pristatymo E. Unguraitis ilgam palinko prie stalo. Ne vienas parodos lankytojas norėjo gauti autoriaus autografą jo karikatūrų knygoje. Kybartų kultūros centre paroda veikė tik susitikimo su dailininku dieną. Tuos pačius jo darbus visą vasarą bus galima pamatyti Algimanto Kezio galerijoje. 

Jaunuolis iš provincijos 

„Ar pats sugalvojai pokštus – žiūrėjimą pro rankovę į žvaigždes ir kraujuojantį balkį?“ – menininko paklausė Irena Abraitienė. 

Akivaizdu, kad šis buvusios kiemo draugės klausimas E. Unguraičiui sukėlė smagių prisiminimų, todėl jis nei patvirtino išdaigų autorystės, nei paneigė. O istorija išties linksma, tik pats išdaigininkas abejoja, ar šių laikų jaunimas suprastų tokius juokus. 

„Irena, aš, keli kiti klasiokai gyvenome Kybartuose, anapus geležinkelio bėgių, todėl buvome vadinami užgelžkeliniais. Savaitgaliais visi susiburdavome ką nors nuveikti. Kai kompanijoje atsirasdavo naujas žmogus, paklausdavau, ar yra matęs žvaigždes pro rankovę. Tada jam ant galvos uždėdavome švarką ir liepdavome pro rankovę žiūrėti į dangų. O aš ranką išsitepdavau suodžiais, įkišdavau ją pro kitą rankovės galą ir neva pareguliuodavau, kad vaizdas būtų geresnis. Kai nuimdavome švarką, leipdavome juokais, nes naujokas būdavo visas murzinas, tik tas vargšelis nieko nesuprasdavo“, – prisiminęs juokėsi E. Unguraitis. 

Kybartus Edmundas paliko keturiolikos metų. Baigęs aštuonias klases vaikinas įstojo į Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikumą mokytis stiklo specialybės. Kaune jis gyvena jau 45-erius metus. Nors laikinojoje sostinėje vyras jaučiasi savas, iki šiol atsimena, su kokiais sunkumais susidūrė mamos lydimas nuvykęs į didmiestį. 

„Man visuomet patikdavo piešti, bet tikrai nemaniau, kad studijuosiu menus, nes Kybartuose nebuvo specialistų, kurie galėtų mane paruošti studijoms. Kai nuvažiavau priduoti dokumentus, išgyvenau tikrą kosmonauto skrydį. Aš piešdavau arklius, žmones, tankus, patrankas, o ten stovi puodynė, kubas, gipsinis ornamentas“, – jaunystėje patirtą šoką prisiminė Edmundas Unguraitis. 

Vis dėlto įstoti pavyko. Kraštietis spėjo, kad jam palankia aplinkybe tapo kito jaunuolio nesėkmė. Tuo pačiu metu, kai Edmundas su mama pildė dokumentus, atėjo arogantiška vilniečių šeima. 

„Jie pareiškė: „Mus tai priimsite tikrai, nes mūsų sūnus – plaukimo čempionas.“ O piešimo dėstytoja, kuri priėmė dokumentus, paklausė, ar jis moka piešti. „Plaukti moka, o piešti išmoks!“ – prisiminęs plaukiko tėvų atsakymą juokėsi E. Unguraitis. Jis spėjo, kad būtent dėl kybartiečių kuklumo pati dėstytoja pasisiūlė pamokyti Edmundą. Jam reikėjo išmokti patį pradžiamokslį: taisyklingai laikyti pieštuką, piešti lape, kabančiame ant molberto. 

Aštrus žvilgsnis į aktualijas 

Piešti karikatūras E. Unguraitį skatina politiniai įvykiai ir žmonių kvailumas. Jei dieną ar dvi nepiešia, jaučiasi lyg būtų kažko nepadaręs. Edmundas pastebėjo, kad dabar laikraščiai ir žurnalai beveik nebespausdina karikatūrų, todėl pagrindine platforma tapo feisbukas. 

„Į parodose eksponuojamas karikatūras įdedu daug darbo, todėl man nesarmata jas rodyti. Norisi, kad piešinys neprarastų aktualumo ir po metų, ir po dešimtmečio, o feisbuke reaguoju į tos dienos aktualijas“, – kalbėjo E. Unguraitis. 

Nupiešęs karikatūrą menininkas pirmiausia ją parodo žmonai, vėliau dar ir dukroms. Jei šeimos moterims kyla klausimų, Edmundas karikatūrą taiso, piešia iš naujo arba atideda į šalį, mat po dienos kitos piešinys vėl kitaip atrodo. 

„Mano Zodiako ženklas – Skorpionas, todėl iš manęs net ir žmona kartais juokiasi, kad įgeliu, negaliu patylėti. Kiekvienas turime savo charakterį. Kai viduje susikaupia, piešiniu pasakau tai, ko negaliu ištarti žodžiu“, – atskleidė E. Unguraitis. 

Piešti karikatūras menininkas pradėjo 1979 m., kai studijavo technikume. Kadangi šypsena veide buvo kasdienė palydovė, dar būdamas studentas pamatė, jog su karikatūromis jam neblogai sekasi. Edmundas žinių ir patirties sėmėsi iš kito žinomo karikatūristo, animacinio kino režisieriaus, taip pat kybartiečio Zenono Šteinio. 

Būtent E. Unguraitis yra Pasaulio kybartiečių draugijos emblemos autorius ir tuo didžiuojasi: „Man labai smagu, kad tas ženklelis lig šiol naudojamas.“ 

Mokė Šri Lankoje 

Kadangi E. Unguraitis yra žymus stiklo dizaineris, ne viena parodos viešnia pasigedo stiklo dirbinių ekspozicijos. Iš tiesų, karikatūros Edmundo gyvenime visada ėjo greta stiklo darbų. Po studijų jis dirbo stiklo fabrike pūtėju, vėliau buvo paaukštintas iki dailininko ir vyr. dailininko, kol galiausiai devynerius metus vadovavo Aleksoto stiklo studijai. 

„Tada tiekdavome stiklo dirbinius į įvairias egzotines šalis – Pietų Afrikos Respubliką, Meksiką, Puerto Riką“, – prisiminė menininkas. 

Sukaupęs didelį žinių bagažą, E. Unguraitis kurį laiką dirbo dėstytoju ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje – Šri Lankoje mokė kurti rankų darbo stiklo dirbinius. Jį, kaip puikų savo amato žinovą, tada rekomendavo amerikietis užsakovas. 

„Iš Amerikos paskambino man į Lietuvą ir pasiteiravo, ar norėčiau nuvažiuoti į Šri Lanką apmokyti darbuotojus. Stiklo gamyba ten buvo automatizuota, tačiau jie norėjo išbandyti rankų darbą. Kai nuvykau, įmonės darbuotojai, jos savininkai susirinko ir sumanė patikrinti, ko esu vertas. Bandau vieną, bandau kitą, matau, kad nesužavėjau, – prisiminė E. Unguraitis. – Vienas iš mano būsimų mokinių toks gudresnis buvo. Sakau: „Tu man padėk, aš padarysiu dramblį.“ Ir padariau tokį, kad į jo vidų pilant vandenį šis išteka per straublį. O dramblys pas juos šventas gyvūnas! Visi apstulbo ir suprato, kad esu meistras. Gerai, kad man tas dramblys atėjo į galvą. Paskui viskas klostėsi puikiai, po dviejų savaičių padarėme parodą, kurios eksponatus iškart išpirko.“ 

E. Unguraitis negaili patarimų ir jo vardu pavadintai galerijai dabar vadovaujantiems žmonėms. Verslą pardavęs menininkas sakė, kad tam tiesiog atėjo laikas. 

„Dabar dirbu tik liežuviu – patariu, pakonsultuoju. Ar klauso – kitas klausimas. Bet man pačiam atrodo, kad labai vertingus patarimus daliju“, – juokėsi E. Unguraitis. 

Simona SIMANAVIČIENĖ

Autorės nuotr. Su pirmąja gimtuosiuose Kybartuose surengta paroda karikatūristą ir stiklo dizainerį Edmundą Unguraitį sveikino vaikystės draugė Irena Abraitienė.

Publikuota: „Santaka”, 2023-07-21.