Kybartietė dailės ir technologijų mokytoja Dalia Viliušienė kone kasmet užaugina šalies konkursų bei olimpiadų nugalėtojus. Šie metai – ne išimtis. Pedagogė turi ypatingą dovaną – ji kaip niekas kitas moka atrasti kelią į jaunųjų talentų širdis ir užmegzti su jais itin artimą ryšį.

Skiriasi požiūriai

Nuo 1999-ųjų Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijoje dirbanti D. Viliušienė pastarąjį dešimtmetį ugdo ir Vilkaviškio Salomėjos Nėries pagrindinės mokyklos vaikus. Pati pedagogė neabejoja, kad darbas su skirtingo amžiaus vaikais jai padeda tobulėti, atrasti naujų kūrybinių idėjų ir į savo pamokas pažvelgti kur kas lanksčiau.

Šiandien kybartietę pagrįstai galima vadinti viena daugiausiai pasiekusių rajono mokytojų. Jos paruoštų respublikinių konkursų bei olimpiadų prizininkų sąrašas yra išties įspūdingas. Keičiasi kartos, o pedagogei kiekvienais metais pavyksta rasti vadinamųjų perliukų.

„Kai pradėjau dirbti mokytoja, vaikai buvo kitokie. Jie į užduotis žiūrėdavo labai atsakingai, stengdavosi jas atlikti kruopščiai. Dabartinė karta nori visko čia ir dabar, jiems galutinio rezultato kokybė nėra tokia svarbi. Kita vertus, visada buvo tokių, kurie išsiskirdavo – svarbu juos laiku pastebėti“, – pasakojo D. Viliušienė.

Nebuvo apsisprendusi

Dailės ir technologijų mokytoja kybartietė tapo baigusi tuometinę Kauno meno mokyklą, dabartinį Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakultetą. Tiesa, dar prieš studijų pradžią ji rimtai svarstė apie buhalterės profesiją, kadangi mokykloje itin gerai sekėsi matematika.

„Tuo metu dar nebuvo elektroninės stojimo sistemos, o atsakymus, kur esame kviečiami mokytis, gaudavome popieriniais laiškais. Kadangi gavau pirmą laišką su kvietimu studijuoti menų mokykloje, ją ir pasirinkau. Kas žino, kaip būtų, jei pirmiau būčiau sulaukusi kvietimo studijuoti buhalteriją?“ – svarstė pašnekovė.

Meniniais gabumais D. Viliušienė išsiskyrė nuo mažens. Dar vaikystėje ji lankė darbščiųjų rankų būrelį, kuriame ir pradėjo piešti. Akivaizdu, kad tą daryti jai sekėsi puikiai. Paskutiniais studijų metais dėstytojai prašydavo Dalios, kad ji parodytų jaunesniems studentams, kaip reikia valdyti teptuką, kurti kompozicijas ar meistriškai dirbti su įvairiomis medžiagomis. Būtent tuomet kybartietė ir suprato, kad gali tapti mokytoja.

„Mano šeimoje – daug meniškos sielos žmonių. Mama pasakojo, kad būdama trejų metukų paplūdimyje drąsiai prisėdau prie jūrą tapančio dailininko ir jo dukros. Kažką nupiešiau, o meistras išvydęs mano darbelį liko be žado. Panašu, kad likimas jau tada siuntė aiškius ženklus apie būsimą profesiją“, – juokėsi pašnekovė.

Degančios akys

Dar besimokydama dabartinėje Kauno kolegijoje D. Viliušienė sėmėsi ne vien piešimo, bet ir darbo su oda bei medžiu žinių. Dėl to šiandien ji savo mokiniams geba atverti duris į platų taikomojo meno pasaulį.

Kybartietė teigė, jog niekada nesigailėjo pasirinkusi tokį kelią. Jai labai patinka dirbti su jaunimu. Vienintelis, anot jos, neigiamas niuansas mokytojo darbe – didžiulis popierizmas. Nepaisant to, net ir po daugiau nei ketvirčio amžiaus mokykloje jos akys vis dar dega, o kiekvienų naujų mokslo metų D. Viliušienė laukia su nauja motyvacija.

„Neslėpsiu, per mokslo metus beprotiškai pavargstu. Maždaug iki vasario gyvename ypač įtemptu ritmu – intensyviai dirbame ne tik per pamokas, bet ir po jų, mat su būriu vaikų kasmet ruošiamės konkursams bei olimpiadoms. Laimei, mano vyras – taip pat mokytojas, todėl puikiai supranta, kur pradingsta mano laisvalaikis. O štai pavasarį, kai pradeda plaukti pirmieji mokinių laimėjimai, užplūsta nerealus pasididžiavimo jausmas ir visas nuovargis tarsi pasimiršta“, – atviravo kybartietė mokytoja.

Didžiausias jos darbo variklis – motyvuoti vaikai. Dalis jų patys dega noru dalyvauti įvairiuose konkursuose ir kartais patys randa tokių, apie kuriuos D. Viliušienė net nebūna girdėjusi. Išvydusi vaiko talentą, kartais mokytoja pati imasi iniciatyvos ir įkalbinėja jį išbandyti jėgas konkursuose. Pasitaiko atvejų, kai šios „derybos“ užsitęsia net kelerius metus. Tiesa, būna ir nusivylimų – net ir skindami laurus olimpiadose kai kurie vaikai galiausiai pasuka kitu keliu, nes pasiruošimo etapas jiems atrodo pernelyg sunkus.

Pasiilgsta kūrybos

Kybartietę mokiniai myli. Jos darbo kabineto durys nuolat visiems atviros, todėl vaikai laukia ne tik dailės ir technologijų pamokų, bet ir pertraukų, kurias gali praleisti D. Viliušienės kabinete.

„Stengiuosi sukurti jaukią, saugią ir neįpareigojančią aplinką, kurioje tiek aš, tiek mokiniai gerai jaustųsi. Niekada per pamokas nereikalauju būtinai sėdėti suole. Jei mokiniui patinka, jis gali dirbti patogiai įsitaisęs sėdmaišyje, kurių mano kabinete netrūksta. Aišku, visada galioja tam tikros taisyklės, o jas vaikai puikiai žino“, – pabrėžė pašnekovė.

Viena iš unikalių mokytojos savybių – ji niekada nebijo vaikams prisipažinti ko nors nežinanti, todėl prireikus drąsiai prašo pagalbos.

„Mėginu sukurti abipusiu pasitikėjimu grįstą ryšį. Manau, tai vaikai pastebi ir vertina. Iš tikrųjų jiems atiduodu visą širdį. Net pati neturiu laiko kūrybai. Paskutinę savo darbų parodą Kybartuose surengiau daugiau nei prieš 15 metų. Tąkart demonstravau iš odos kurtus paveikslus, o dabar vis dažniau pagalvoju, kad norėčiau tapyti. Kas žino, gal vieną dieną tam prisiruošiu?“ – šypsojosi pašnekovė.

Andrius GRYGELAITIS

Dalia Viliušienė savo darbo kabinete stengiasi sukurti jaukią, saugią ir neįpareigojančią aplinką. / Autoriaus nuotr.

Publikuota: „Santaka”, 2026-06-05,

Pedagogė vaikams atiduoda visą širdį