Trims buvusioms Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos mokinėms įteiktos Lietuvių fondo (JAV) Algirdo Karaičio bei brolių Algimanto ir Romo Kezių vardinės premijos. Jas gavo Dominyka Drunytė, Solveiga Andriukaitytė ir Gustė Šabanauskaitė.

Pradeda trūkti kandidatų

Tikriausiai jau sunku būtų suskaičiuoti, kiek buvusių Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos mokinių yra gavę vardines Lietuvių fondo stipendijas. Kasmet jomis pradžiuginama bent po 3–4 jaunuolius. 

JAV gyvenusio kraštiečio A. Karaičio vardu pavadintos premijos įprastai skiriamos buvusiems Kristijono Donelaičio gimnazijos abiturientams, sėkmingai studijuojantiems ekonomikos ir verslo srityse. 

Tuo tarpu brolių Kezių premijos kasmet atitenka tiems aukštųjų mokyklų studentams, kurie dar gimnazijoje mokėsi gerais pažymiais, buvo aktyvūs, o gauta premija jiems taptų svaria finansine paskata toliau siekti savo tikslų.

Kaip prisipažino gimnazijos direktorius Saulius Spangevičius, kasmet surasti, kam skirti vienkartines premijas, darosi vis sunkiau, nes mažėja kriterijus atitinkančių mokinių. 

Tiesa, pačios premijos kiekvienais metais didėja. Taip yra dėl to, kad buvusiems mokiniams pinigai mokami iš Lietuvių fonde susikaupusių palūkanų, kurios kasmet taip pat auga.

Skaičiuojama, kad šiuo metu fonde sukaupta per 50 mln. dolerių. Kapitalas investuojamas į akcijas, obligacijas, balansuotus fondus. Iš susikaupusių palūkanų kasmet finansuojami įvairūs lietuvybę skatinantys projektai, skiriamos stipendijos, premijos mokiniams ir studentams. Kiekvienais metais paramai išdalijama daugiau nei po milijoną dolerių.

Iš viso Lietuvių fonde yra 114 vardinių fondelių. A. Karaičio ir brolių Kezių – vieni iš jų.

Skiria daug laiko mokslams

A. Karaičio vardinę stipendiją šiemet gavusi G. Šabanauskaitė yra Kauno technologijos universiteto finansų studijų antrakursė. Mergina ateitį ketina sieti būtent su būsima specialybe ir galvoja apie bankininkės darbą. Apie finansų studijas iš Šiaudiniškių kilusi Gustė pradėjo svajoti labai anksti – dar besimokydama 7-oje ar 8-oje klasėje.

„Visada kryptingai siekiau savo tikslų. Besimokydama mokykloje stengiausi daryti viską, kas priklauso nuo manęs. Tai buvo puikus etapas. Jo metu subrendau kaip asmenybė. Nors Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijoje mokiausi tik dvejus metus, tačiau būtent šioje įstaigoje atradau save. Vis dar pasiilgstu mokyklos“, – prisipažino G. Šabanauskaitė.

Mergina sakė, jog šiuo metu studijoms skiria labai daug dėmesio, todėl laisvalaikio beveik neturi. Gustės teigimu, mokslai universitete ir mokykloje kardinaliai skiriasi. Anot jos, dabar ugdymo programose yra daugiau tęstinumo, todėl nuolat prireikia seniau įgytų žinių. Tuo tarpu gimnazijoje mokslas buvo labiau koncentruotas.

„Mokykloje dažniausiai mokėmės nuo vieno kontrolinio darbo iki kito, o po to pereidavome prie visiškai naujų temų. Seniau įgytas žinias ėmėme kartoti tik artėjant egzaminams“, – skirtumus vardijo pašnekovė.

Į gimtinę Gustė stengiasi grįžti dažnai, tačiau pripažįsta, jog vizitai namo retėja. Ji teigė, jog baigusi studijas norėtų likti gyventi Lietuvoje, tačiau greičiausiai – didmiestyje.

Pakeitė sprendimą

A. Karaičio vardinę stipendiją šiais metais taip pat gavo ir S. Andriukaitytė. Mergina nuo praėjusio rudens Kauno Vytauto Didžiojo universitete studijuoja viešąjį administravimą. Kol kas mokslai jai sekasi puikiai, studijų kokybe ji yra visiškai patenkinta. Įdomu tai, kad baigusi mokyklą Solveiga ketino kolegijoje studijuoti pedagogiką. Ji svajojo būti pradinių klasių mokytoja. Visgi paskutinę akimirką kybartietė persigalvojo.

Ji teigė, jog pirmą pusmetį į gimtuosius Kybartus mergina grįždavo itin dažnai.

„Prireikė šiek tiek laiko, kol pavyko adaptuotis naujoje aplinkoje. Juk teko išmokti savarankiškai planuoti, kada atsikelti, kada eiti į paskaitas, ką ir kada valgyti, kaip tvarkyti finansus, kad jų užtektų iki mėnesio pabaigos. Anksčiau daug ką už mane padarydavo mama“, – šypsojosi S. Andriukaitytė.

Ji juokavo, kad studijų pradžioje taip ilgėjosi mokyklos, jog net savęs mintimis klausinėjo, kodėl Lietuvoje nėra tryliktos klasės.

Skirtumai tarp Kauno ir Kybartų

Adaptacinis periodas universitete užtruko ir D. Drunytei. Merginai neseniai buvo įteikta vardinė brolių Algimanto ir Romo Kezių premija. Pradėjusiai studijuoti merginai labiausiai trūko mokyklos draugų.

„Mokykloje viskas buvo aišku – pamokos, konkretūs namų darbai, užklasinė veikla. Universitete viskas priklauso nuo tavęs paties. Kiek žinių įsidėsi į galvą, tiek turėsi“, – sakė D. Drunytė.

Šiuo metu Dominyka yra Kauno technologijos universiteto Komunikacijos ir informacijos valdymo technologijų pirmo kurso studentė. Kadangi pirmą pusmetį turėjo daug laisvo laiko, mergina įsidarbino vienoje iš Kauno kavinių. Jos teigimu, suderinti darbą ir studijas nėra sunku.

Savo ateitį kybartietė tik iš dalies sieja su studijomis. Apsigynusi bakalauro diplomą ji norėtų tęsti mokslus ir mėginti papildomai įgyti teisės arba rinkodaros vadybos žinių. Dominyka svajoja vieną dieną įkurti savo renginių organizavimo įmonę.

„Man patinka gyventi Lietuvoje, todėl apie išvykimą į užsienį tikrai negalvoju. Smagu sugrįžti į gimtuosius Kybartus. Atrodo, viskas čia sava, miela, pažįstama. Kartais vaikščiojant gatvėmis tiesiog norisi prieiti prie kokio žmogaus ir jį užkalbinti. Vaikštant Kauno gatvėmis viskas kitaip. Ten nieko nepažįstu, niekas nepažįsta ir manęs“, – skirtumus vardijo D. Drunytė.

Tiek ji, tiek kitos merginos džiaugėsi sulaukusios įvertinimo, dėkojo premijų steigėjams bei jas pastebėjusiems buvusiems klasių vadovams, į kurių rekomendacijas atsižvelgiant ir buvo išrinktos premijų gavėjos.

Andrius GRYGELAITIS

Autoriaus nuotr. Gimnazijos direktorius Saulius Spangevičius vardines premijas įteikė (iš kairės) Gustei Šabanauskaitei, Dominykai Drunytei bei Solveigai Andriukaitytei.

Publikuota: „Santaka”, 2024-04-05