Lygiai prieš penkerius metus Visų šventųjų dieną mus paliko kybartietis tautodailininkas, medžio drožėjas, Pasaulio kybartiečių draugijos narys nuo 2008 m. Kajetonas Vitolis EISMONTAS (1931–2016). Daugelis prisimename jo santūrią šypseną, filosofiškai tolerantišką požiūrį į gyvenimą, subtilų humorą ir dosniai dalijamą savomis rankomis sukurtą grožį. Turbūt dažno kybartiečio namuose dar surastume Jo išdrožtą šaukštą, druskinę, padėkliuką, namo ar buto numerį, sieninio laikrodžio ar veidrodžio rėmus…

Polinkį menui paveldėjęs iš kryždirbio senelio ir gražiai piešusio tėvo, Kajetonas Vitolis nuo vaikystės pamėgo piešti, pagal brėžinius pjaustinėjo peiliuku. Vaikystėje gyvenęs ir mokęsis daugybėje Lietuvos miestų ir miestelių, 11-tą klasę baigęs Kybartuose (bet egzaminus laikęs Šeduvoje), po tarnybos armijoje įsidarbino ir daugybę metų dirbo Kybartų prekybos įrenginių gamyklos apipavidalintoju. Jo kurti vaizdinės agitacijos stendai, išsiskirdavę savitu braižu, įvairiose apžiūrose nuolat laimėdavo aukščiausius įvertinimus.

Didžioji menininko laisvalaikio dalis taip pat buvo skirta kūrybai – nuo smulkių ir stambesnių medžio drožinių iki išraiškingų kartoninių kaukių mokykliniams karnavalams saviems, bendradarbių ir kaimynų vaikams. 1992 m. K. V. Eismontas tapo Lietuvos tautodailininkų sąjungos nariu. Kaip pats juokaudavo: „Išdrožiau šaukštą ir tapau tautodailininku…“ Tų šaukštų su ypač originaliais kotais – kaip verpstės, gėlės, ąžuolo šakelės, žuvys, vabalai ir pan. – jis išdrožė šimtus, ir visi jie skirtingi, nerastume dviejų vienodų darbų. Daugybę jų išdovanojo, pardavė įvairiose šventėse, mugėse. Bet dalyvaudavo jose ne dėl materialios naudos, visuomet daugiau vertino galimybę pabūti tarp žmonių, pasikalbėti, pamatyti, ką sukūrę kiti. Iš didesnių darbų yra padaręs keletą koplytėlių, bene septynis meniškus kryžius, kurie stovi Kybartų, Virbalio, Vilniaus kapinėse ir prie Kybartų vaikų dienos centro.  Pamatyti K. V. Eismonto drožinių galite Galerijoje http://www.etnografija.vilkaviskis.lt/tautodailininkai-ir-amatininkai/medzio-drozejai/3132-eismontas-kajetonas.

Tautodailininkas ne tik drožinėdavo pats, bet savo amato paslaptimis noriai dalijosi su jaunimu. Eilę metų vadovavo Vilkaviškio vaikų ir jaunimo centro jaunųjų drožėjų būreliui Kybartuose bei drožėjų būreliui Kybartų vaikų globos namuose, kartu su savo mokiniais važinėdavo į respublikines parodas-muges.

Vasaromis, užmetęs kaltus ir skaptukus, su kuprine ant pečių mėgo išeiti į gamtą, keliaudavo po buvusią Sovietų Sąjungą, vėliau, atsivėrus sienoms, aplankė ne vieną Europos valstybę. Vienas pirmųjų Kybartuose įsigijęs filmavimo kamerą, ne tik fiksuodavo kasdienes ir šventines kybartiečių gyvenimo akimirkas, bet gebėjo menininko žvilgsniu pagauti, o paskui ir kitiems parodyti paprastuose gamtos pavidaluose slypintį grožį, vitališkumą, šviesos ir spalvų žaismą… O kasmet prieš Naujuosius „užsiaugindavo“ minkštą baltą barzdą, apsivilkdavo ilgu puošniu rūbu ir su maišu ant pečių, paties išdrožinėta lazda rankoje pasibelsdavo į ne vienas duris. Todėl nemažai buvusių ir esamų kybartiečių gali pasigirti, kad jų vaikystėje Kalėdų Senelis (sovietmečiu dar vadintas Seneliu Šalčiu) buvo realus asmuo, kuriam savo namuose galėjai paspausti ranką ir padeklamuoti eilėraštį… Nors ir mažą, bet reikšmingą dalį Kajetono Vitalio Eismonto kūryboje užima originalūs jo parašyti tekstai. Vieno iš jų galite pasiklausyti čia: