Lietuvos edukologas, mokslų daktaras, daugybės mokslinių publikacijų, knygų autorius ir bendraautoris, Mykolo Romerio universiteto garbės profesorius, Paprūsės 500 metų sukakties paminėjimo iniciatorius, Vilkaviškio „Rotary“ klubo narys. Taip praeitiems metams baigiantis pristatėme į gimtąjį kraštą gyventi sugrįžusį ir aktyviai į rajono visuomeninį gyvenimą įsitraukusį Vytautą ŠLAPKAUSKĄ. 2025-aisiais „Santakos“ laikraštis iš Kybartų kilusiam kraštiečiui skyrė „Metų profesoriaus“ nominaciją.

Kviečiame skaitytojus iš arčiau susipažinti su profesoriumi V. Šlapkausku.

– Gerbiamas profesoriau, gražiausius, produktyviausius metus praleidote Vilniuje. Ten Jūsų namai, darbas, kolegos. Ten pasiektos aukščiausios mokslo, karjeros viršūnės. Kodėl sugrįžote gyventi į Vilkaviškį?

– Čia – mano žemė. Čia, Vilkaviškio ir Šakių rajonuose, mano visos giminės šaknys – tiek iš mamos pusės, tiek iš tėvo. Visada girdėjau savo šaknų šauksmą.

Tame narvelyje, bute Vilniuje, man ankšta. Man reikia erdvės, gamtos. Čia aš tai turiu. Čia atsipalaiduoju, nugrimztu savyje, turiu laiko permąstyti. Mėgstu ramybę, nors man jos reikia tik tiek, kad netrukdytų mąstyti ir rašyti.

Man svarbi ši vieta. Senais laikais jau buvo suprastas šios teritorijos ypatingumas: „Varpas“ ir jo redaktoriai, „Aušra“ ir jos redaktoriai, knygnešystė – visa tai iš čia. Iš mūsų žemės.

– Esate žvalus, energingas, kupinas kūrybinių minčių ir vis dar dėstote universitete.

– Birželį man bus 73-eji metai. Tebedirbu universitete, bet jau svarstau, ar man tikrai to reikia. Intuicija kužda, kad reikia vynioti meškeres ir atsidėti tik kūrybai. Dėstytojavimas jau pavirto ne kūryba. Šiuolaikinis dėstymas supančiotas labai daug reikalavimų, biurokratinių suvaržymų.

– Jūs baigęs fiziką, astronomiją, o Mykolo Romerio universitete studentus mokote teisės dalykų. Kaip tai nutiko?

– Man visada buvo įdomu viskas, kas nauja. Aš baigęs daug mokslų. Tuometiniame Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute įgijau fizikos ir elektrotechnikos mokytojo kvalifikaciją, apgyniau astrofizikos diplominį darbą, dvi disertacijas – edukologijos ir teisės.

Tiesą sakant, dėstytojai mane rengė profesionaliu astronomu. Nuo antro kurso, 1972 metų, daug laiko praleidau Molėtų observatorijoje. Turėjau labai gerus, Lietuvoje žinomus mokytojus. Garsenybės dr. Antanas Juška, akademikas prof. Paulius Slavėnas, doc. dr. Algimantas Ažusienis buvo tikri kultūros ir astronomijos žinovai. Mane domino būtent kultūrinė astronomijos pusė.

Bet viską nulėmė 1990-eji metai. Kadangi gerai žinojau Lietuvos mokslo istoriją, man buvo aišku, kad mūsų atkurta valstybė nebus pajėgi finansuoti tolimesnius astronomijos kultūrinius tyrimus. Dirbau įvairiose institucijose, kol galop 1998 m. iš Lietuvos filosofijos ir sociologijos instituto buvau pakviestas į tuo metu kuriamą Lietuvos teisės akademiją, dabartinį Mykolo Romerio universitetą.

Fizika yra mąstymo modelis – logiškas, platus. Kai mane pakvietė dėstyti teisės sociologiją, paklausė vieno klausimo: „Ką jūs baigęs?“ Kai pasakiau, kad esu fizikas, elektrotechnikas, astronomas, sakė: „Daugiau klausimų neturime, ačiū Dievui, kad jūs ne filologas“. Teisėje mąstymo modelis pagrįstas ne kokia nors fantazija ar sinkretika, čia tikrovė nagrinėjama faktų ir logikos pagrindu.

– Dėstote teisės sociologiją, tiriančią teisės sąveiką su visuomene. Vadinasi, teisė, kaip ir astronomija, Jus taip pat domina labiau iš kultūrinės pusės.

– Taip. Kultūrinė pusė yra daugiau vertybiška, negu instrumentiška, kuri taip pat yra ne mažiau svarbi. Iš esmės visi reiškiniai turi dvi puses, ir abi jas turime matyti. Bet mane labiau domina sociokultūrinis reiškinių supratimas.

Kultūra pati savaime neatsiranda – tai yra žmonių veikla, kuri gali būti ir sąmoninga, ir nesąmoninga. O jų tarpusavio sąveikoje atsiranda kažkas kitas, ko mes visai neplanuojame. Tai subtilumai, kuriuos mes mažai tyrinėjame. Pas mus pernelyg viskas apibrėžiama kaip planinga, tikslinga veikla. Ta visa veikla turi du lygmenis – taktinį ir strateginį. Mūsų tautoje yra labai mažai strategiškai mąstančių žmonių – viskas suvedama į taktiką, kuri yra instrumentinė. O strateginė veikla yra daugiau vertybiška, ir ji man yra įdomi.

– Dirbate su jaunais žmonėmis. Koks šiuolaikinis jaunimas?

– Jaunimas yra pasikeitęs. Socialiai žiūrint šita karta nori daug ir greitai. Pagundų ir galimybių yra daug. Išvažiavimų daug. Gyvename didelėje erdvėje. Kokia yra dilema? Jauni žmonės nori daugiau naudotis savo tėvų sukurtu turtu arba pasitenkina tuo, ką turi. Bet tada jie nekuria ateities. Mūsų karta ėjo sunkiai, žingsnis po žingsnio, kaupė ir žinias, ir kapitalą. Tik peržengę 50-ies metų ribą mes pasijutome laisvi žmonės. O dabar jauni žmonės nori būti laisvi nuo 18 metų. Savo laisvės nenori susieti ekonominiais ryšiais.

Mokykloje mums sakė: antpečiai, t. y. moksliniai pasiekimai, atsiras tik po laiko. Dabar jaunimas nori antpečius gauti čia ir dabar.

Nepamirškime dar ir to, kad vienu laikotarpiu aukštojo mokslo diplomas buvo paverstas nereikšmingu popieriumi. Daug to „popieriaus“ išliko ir dabar. Buvo laikai, kai pas mane auditorijoje sėdėdavo virš šimto studentų, dabar paskaitose sėdi maksimum penkiolika.

– Kur kiti? Kur jie dingo?

– Demografija. Studentų masiškai trūksta. Grupės neskaitlingos ir ekonomiškai nuostolingos. Valstybė priversta investuoti skolon tam, kad išlaikytume perimamumą. Turime išeiti iš demografinės duobės. Pirkimas darbo jėgos iš kitų šalių – tai papildomų problemų atsiradimas.

Tai, aišku, ne vien Lietuvos problema. Kai apie tai kalbėjau prieš 30 metų, kai kurie mano vadovai ramino: „Išgyvensime“.

– Kokias disciplinas dėstote universitete?

– Aš dėstau teisės teoriją ir teisės sociologiją teisės ir policijos veiklos, teisės ir ikiteisminio tyrimo bei aplinkosaugos teisės studijų programose. Mokau jaunimą, kuris yra pasiryžęs tarnauti valstybei. Jiems aiškinu, kokiomis formomis pasireiškia teisingumas, kuo skiriasi teisinis teisingumas nuo socialinio teisingumo, kokios yra perspektyvos, kaip sutelkti ir ugdyti visuomenės atsparumą ir pan.

Policijos reitingai yra aukšti, nes pagrįstai susiformavo žmonių pagarba. Per kelis dešimtmečius atsirado bendruomenės policija – ne šiaip įgaliotinis, inspektorius, o policijos pareigūnas, dirbantis su bendruomene. Bet yra problema, kurią jau seniai siūlome spręsti: sukurti rajonuose mobilias grupes, kurias sudarytų policijos pareigūnas, socialinis darbuotojas, medikas, vaiko teisių apsaugos specialistas. T. y. tie, kurie būtų aprūpinti reikiamomis technikos priemonėmis ir iškart galėtų suteikti kompleksinę pagalbą. Kad iškart jaustųsi jėga. Suomiai šitą padarė jau prieš keletą dešimtmečių.

– Bet juk jūs, mokslininkai, galite įtikinti valstybę, kad ir mums to reikia.

– Pas mus mokslininkų palaikymo neužtenka. Problema yra ta, kad per trisdešimt šešerius metus neatsistatė mokslininkų įtaka valstybės kūrimui. Kaip buvo sumenkinta, taip ir liko. Pirmutinis Seimas buvo labiausiai moksliškas – jame buvo daug mokslininkų. Po to jų vis mažėjo ir Seimo darbo kokybė prastėjo. Tai esminis dalykas.

– Mokslininkų balsas tapo vis mažiau girdimas?

– Taip.

– Ką dar veikiate be akademinės, mokslinės veiklos?

– Jaunystėje rašiau poeziją. Dabar esu labai atsargus. Bėda ta, kad mane mažai kas girdi, supranta kaip Vytautą, o iškart – kaip profesorių. Ir tai įpareigoja.

Dabar turiu labai atsakingą užsiėmimą – esu įsipareigojęs parašyti Paprūsės atminties monografiją. Aš atsakingas už pagrindinės monografijos dalies parašymą ir kitų autorių straipsnių suredagavimą. Iki liepos 1 d. turime atiduoti knygą leidyklai. Būna dienų, kai prie kompiuterio praleidžiu dešimt valandų, bet būna, kad negaliu rašyti. Tada internetu žiūriu filmus.

– Monografijos rašymas iš tiesų labai atsakingas ir sudėtingas darbas.

– Visa Lietuvos istorija pas mus rašoma iš Vilniaus pozicijų. Joje praktiškai nėra regionų istorijos. O juk mes gyvename tokioje unikalioje vietoje, kurioje maišėsi valdžios, priklausomybės, o mes išlikome lietuviai. Mūsų, vakarų lietuvių, kalbos pagrindu sukurta valstybinė lietuvių kalba – tai unikalus reiškinys. Tai, ką šiuo metu aš darau, mano tyrimai yra desperatiškas būdas išplėsti mūsų krašto istorijos supratimą.

Ne visi žino, kad buvo trys Paprūsės – ne viena, apie kurią visi žinome. Pirmoji – vakarų baltų Paprūsė ikikrikščioniškame laikotarpyje, toliau – karo Paprūsė, kada per šią teritoriją žygiavo kryžiuočiai, ir trečioji, ta tikroji, Lietuvos Paprūsė, kuri de jure formavosi po Melno taikos sutarties sudarymo 1422 m., bet de facto susiklostė tik po 1525 metų, kai Vokiečių ordinas transformavosi į pasaulietinę Prūsijos kunigaikštystę.

Beje, įdomus faktas, kad lig šiolei neturėjome Melno taikos sutarties lietuvių kalba. Tik 2023 m. mano bičiulis, Vilkaviškio turizmo ir verslo informacijos centro direktorius Vitas Girdauskas nusamdė istoriką Tomą Baranauską, kuris sutarties tekstą išvertė iš lotynų kalbos, o mes jį įdėjome į monografiją „Melno taikos fenomenas – Sūduvos saugumo raida“.

– Tai kaip istorikai tyrinėja, moko studentus, neturėdami tokio svarbaus dokumento lietuviško teksto?

– Matote, kartais taip nutinka. Jeigu pažiūrėtumėte, ką rašo mūsų istorikai iš praeities apie Melno taikos sutartį, geriausiu atveju rastumėte dvi pastraipas: kas buvo, ko siekė ir ką pasiekė.

– Pakalbėkime apie situaciją pasaulyje? Ar gali būti, kad žmonijos laukia trečiasis pasaulinis karas?

– Nebūtinai. Bet turi pasaulyje įvykti kažkokia didelės apimties katastrofa, kuri priverstų visus atsikvošėti. Galbūt kažkoks gamtos kataklizmas.

Kai aš nagrinėju sociokultūrinį požiūrį į moralę, į teisę, į gyvenimą, nagrinėju visą kompleksą veiksnių, sudėliotų į tam tikrą piramidę. Pagal poveikio galią toje piramidėje didžiausią galią turi klimato pokyčiai, toliau – didieji geopolitiniai veikėjai, tokie kaip Amerika, Kinija, Rusija, Brazilija. Vienų iš jų galia kol kas sustingusi, be didelio dinamizmo, kitų – ne. Šiame karų kontekste Kinijos galios potencialas didžiulis, bet ji kol kas stebi ir laukia savo momento. Ji tiesiog skaičiuoja, strateguoja kelius, kur mažiausiomis sąnaudomis galėtų gauti didžiausią pelną. Skirtingai nei agresyvūs Rusijos ir Amerikos veiksmai.

– Kokia tada šiame kontekste Europos Sąjungos ateitis?

– Europos Sąjungai liko vienintelis kelias, kuriuo dar nenorima eiti, – tapti panašia į stiprią federacinę valstybę. Šį kelią diktuoja išryškėjusios geopolitinės permainos: įžengėme į naują pasaulinės raidos etapą, kuriame įsivyrauja karinės galios demonstravimas ir galbūt naujų didelių imperijų kūrimasis. Todėl jau dabar Europos Sąjungai reikia tokios politikos, kuri kurtų bendrą europinį nacionalumą. Ne atskirų šalių nacionalizmą, kuris dabar atgimsta, o bendrą europinį nacionalumą, kuriam reikalingas tam tikras agresyvumas: be baimių kurti savo karinį atgrasymą ir savosios visuomenės atsparumą.

Europos Sąjungos šalys per tokį, sakyčiau, prastą liberalizmą absoliučiai apleido savo saugumą. Todėl jos turi aktyviai siekti bendro kultūrinio, teisinio, ekonominio, politinio ir socialinio integralumo, formuoti europinį mentalitetą ir tarpusavio pasitikėjimą. Šiame procese kiekviena ES šalis-narė taip pat turi stiprinti savąjį nacionalumą ir išvengti nacionalizmo bangų kilimo.

– Kuo, Jūsų manymu, baigsis dabartinis chaosas pasaulyje?

– Dažnai apie tai svarstau. Ir tada viršų paima mano noras. Aš esu labai taikus žmogus ir labai nemėgstu karo, muštynių, smurto. Aš visada linkęs atsitraukti, vadovaudamasis patarle „Duok durniui kelią“. Ir dažniausiai laimiu. Pralaukiu ir pasiekiu daugiau. Bet toks požiūris netinka tarpvalstybinių santykių analizei. Tarpvalstybinių santykių lygmeniu būtina aktyviai formuoti tokias taikių valstybių koalicijas, kurios būtų pajėgios atgrasinti bet kurį agresorių.

Mano pranašystė yra tai, kad nežiūrint, kas bus, mes išvengsime karo. Esu giliai įsitikinęs, kad mūsų žemėje karo nebus. Suprantu, kad pavojinga taip šnekėti, nes tuoj atsiras sakančių: „Tai kam tada stengtis?“ Atsakysiu: yra dvi sąvokos – atgrasymas ir atsparumas. Atgrasymas susijęs su karine pramone, kurią dabar mes stipriai kuriame, o atsparumas susijęs su visuomenės dvasia, kuri pas mus dar labai silpna, per mažai tam skiriame dėmesio. Jeigu atsparumas bus augantis, tai ir atgrasymas augs.

Nepamirškime, kad gyvename informacinėje epochoje, ir visiems iš šono matoma, kas vyksta pas mus. Užmes kelias „žaliųjų žmogeliukų“ brigadas, o mes, neturėdami atsparumo, pradėsime slapstytis krūmuose, tuomet ir atgrasymas nesuveiks. Viskas turi būti susiję.

– Ką pasakytumėte tiems, kurie priešinasi karinio poligono Kapčiamiestyje steigimui?

– Kai kurie žmonės verkšlena, nepatenkinti, kad norime įtvirtinti savo valstybę. Mums reikalingi poligonai. Tai duoda ne tik atgrasymą, bet ir didžiulę finansinę naudą. Žmonės turėtų mokytis mąstyti plačiau. Kartais studentams sakau: „Jeigu žiūrėsite į pasaulį pro kameros langelį, tai jums atrodys, kad aplinkui kameros. Išsivaduokite iš siauro mąstymo.“

Turiu įprotį sistemiškai dirbti, plačiai mąstyti, gilintis, aiškintis, ir tada mano kameros langelis pasidaro platus.

Dangyra APANAVIČIENĖ

Asmeninio albumo nuotr. Vytautui Šlapkauskui suteikiamas Garbės profesoriaus vardas. Regalijas perduoda Mykolo Romerio universiteto rektorė prof. dr. Inga Žalėnienė, buvusi viena geriausių profesoriaus studenčių.

Publikuota: „Santaka”, 2026-05-26,

Profesorius Vytautas Šlapkauskas: „Man visada buvo įdomu viskas, kas nauja“