Rytoj, kovo 10 dieną, Kybartų seniūnas Romas ŠUNOKAS švęs šešiasdešimties metų jubiliejų, o liepos mėnesį – seniūnavimo dešimtmetį. Susitikome atvirai ir nuoširdžiai pasikalbėti apie prabėgusius metus, pomėgius, gimtadienio planus.

– Sakykite, seniūne, kokie Jums buvo tie šešiasdešimt metų? 

– Galėčiau sakyti, kad darbingi, ypač pastarasis dešimtmetis. Galiu drąsiai teigti, kad ne tik mano, bet ir kolegų mintys nuolat sukasi apie savas seniūnijas, jų problemas ir džiaugsmus. 

Gyvenime turėjau daug galimybių įsitvirtinti kitose sferose. Buvau gavęs ne vieną darbo pasiūlymą. Po studijų Klaipėdos konservatorijoje, kurioje baigiau renginių organizavimą ir režisūrą, galėjau likti dėstytojauti. Manimi buvo susidomėjusi ir tuometinė Vilniaus televizija, siūlė vesti informacinę laidą. Taip pat buvo pasiūlyta dirbti vadovaujamą darbą Tauragės kultūros centre. 

Tačiau gyvenimas susiklostė taip, kad likau gimtajame mieste ir esu tuo patenkintas. Man čia smagu, jauku, aš nemėgstu didelių miestų. Pasiklioviau savo nuojauta, kuri manęs neapgavo. 

– Į kurį gyvenimo periodą norėtumėte sugrįžti? 

– Nemėgstu dairytis atgal ir į praeitį sugrįžti nenorėčiau. Man ją primena tik nuotraukų albumai arba pokalbiai su draugais. Visada visiems kartoju, kad gyvenu šia diena. Labiausiai nenorėčiau sugrįžti į praradimų laikotarpį, kada netekau tėvelių. 

– Esate iš dvynių, turite sesę. Kaip manote, ar esate panašūs? 

– Juokauju, kad dalijant mūsų metus pusiau, esame vos trisdešimties. Sesuo Rima man vienas artimiausių žmonių. Abu žinome, kad vienas kitam padėsime bet kokioje situacijoje, tačiau esame labai skirtingi. 

– Esate meniškos sielos. Kodėl nusprendėte tapti valdininku? 

– O kas pasakė, kad menininkas negali dirbti tokio darbo? Daug žmonių dirba ne pagal specialybes ir savo pareigas atlieka puikiai. 

Gyvenime man teko dirbti daug įvairių darbų: gaminau baldus, siuvausi rūbus, remontavau automobilius, dirbau Kybartų kultūros namuose, Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijoje ėjau direktoriaus pavaduotojo ūkiui pareigas, o galiausiai atsidūriau čia. Konkursą seniūno pareigoms eiti laimėjau iš trečio karto. Pirmus du kartus teko patirti pralaimėjimo kartėlį, o trečias kartas buvo sėkmingas. Konkursui ruošiausi labai atsakingai, gilinausi į teisės aktus, perskaičiau šūsnį dokumentų, įdėjau tikrai daug pastangų. 

Kai pradėjau eiti seniūno pareigas, mano pagrindinis tikslas buvo suburti žmones dėl miesto gerovės. Anksčiau žmonės kovodavo dėl Kybartų, dabar situacija kiek kitokia. Pasikeitė laikai, kartos. Visi labiau ieško asmeninės naudos, sunkiai vienijasi dėl bendro tikslo. 

– Seniūnas esate jau beveik dešimtmetį. Ar yra dalykų, kurių darbe nepavyko įgyvendinti ir dėl to sau neduodate ramybės? 

– Manau, jog įgyvendinau daug tikslų, kuriuos buvau išsikėlęs. Buvęs seniūnas Audrius Balbierius buvo iškėlęs gana aukštai kartelę. Man reikėjo tęsti jo pradėtas veiklas: baigti Darvino gatvės, I. Levitano aikštės ir miesto parko rekonstrukcijos darbus. 

Daug smulkių darbų, kuriuos atlieka seniūnijos darbuotojai, gyventojai net nepastebi. Ar reikia juos visus skelbti viešoje erdvėje ar socialiniuose tinkluose? Pasirodo, jog reikia. Gal tada gyventojai labiau įvertins pastangas. Ne visus užmojus pavyko įgyvendinti dėl finansų stokos. 

Kai dirbi valdininko darbą, esi stebimas tarsi per didinamąjį stiklą. Net išėjęs pasivaikščioti dažnai negaliu atsipalaiduoti, nes akys užkliūva už iškilusios plytelės, nulūžusios medžio šakos. Kartais užplūsta įvairios mintys. Pagalvoju, jog mieliau griovį kasčiau ar dirbčiau kitą fizinį darbą nei sėdėčiau šioje kėdėje. 

Gal kartais aš atrodau bejausmis ar abejingas, bet darbe privalau laikytis tvarkos, įstatymų ir kai kuriems žmonėms tai sunkiai suprantama. Dėl to dažniausiai ne tik aš, bet ir dauguma seniūnų yra „kalami prie kryžiaus“. 

– Su kokiomis pagrindinėmis problemomis į Jus kreipiasi kybartiečiai? 

– Viena iš didžiausių problemų – romų integracija visuomenėje. Jie turi gilias tradicijas, kurių laikosi, todėl susitarti su jais dažnai būna sunku. Esu organizavęs susitikimą su Tautinių mažumų departamento atstovais, kviečiau Kybartuose gyvenančius romus ateiti ir pasikalbėti, bet situacija su jais sudėtinga. 

Ne ką mažesnė problema, kurią nuolat sprendžiame, – kelių dangos keitimas. Mieste, vadinamojoje užgelžkelėje, susibūrusios jaunos šeimos inicijuoja gražių idėjų. Susisiekiau su jomis, bandysime sumanymus įgyvendinti. Pradžioje įrengsime vaikų žaidimų aikšteles. 

Žmonės turi suprasti, kad ne tik aš miesto šeimininkas, bet ir jie. Reikia puoselėti ir tausoti savo aplinką. Kiekvieną kartą, kai pro langą pamatau prie atliekų konteinerių sukrautas automobilių padangas arba kitas šiukšles, net krūpteliu. Netoliese yra stambiagabaričių atliekų aikštelė, tačiau atrodo, kad kai kurie gyventojai šiukšlina tyčia. 

Džiaugiuosi, jog turime saugų tranzitinių automobilių judėjimą per Kybartų miestą. Užtikrinant gyventojų rimtį ir saugumą, vilkikai stovi už Virbalio bei Kybartų miestų teritorijų ribų. Ir taip yra ne tik per karantiną, kuomet baiminamasi koronaviruso protrūkio, bet nuolat. Žinau, kad aplinkiniai šneka, jog reikia statyti papildomą palaukimo aikštelę, tačiau šis siūlymas – utopija. Niekas nestatys naujos aikštelės dėl to, kad kelis kartus per metus mieste susidaro vilkikų eilės. 

Šiuo metu pagrindinis mano tikslas – kad prieš kelias savaites sudegęs namas netaptų dar vienu miesto vaiduokliu, todėl ne tik seniūnija, bet ir kitos institucijos deda visas pastangas, kad būtų atstatytas namo stogas. 

– Dažnai į rankas imate mikrofoną, vedate renginius, dainuojate. Ar nekilo minčių įsitvirtinti kultūrinėje veikoje? 

– Taip, ne kartą teko vesti įvairius renginius, dainuoti. Jaunystėje sąjunginiame poilsio vakarų vedėjų konkurse buvau papuolęs į geriausiųjų dešimtuką. Šis įvertinimas ir patirtis man labai svarbūs. 

Aš penkiolika savo gyvenimo metų atidaviau muzikai. Ši veikla buvo skirta asmeninei saviraiškai. Jeigu dabar imu į rankas mikrofoną, atlieku tik savo kūrybos dainas. Turbūt šį pomėgį paveldėjau iš tėvų, nes jie buvo labai dainingi žmonės. Pernai kartu su sese iš prodiuserių gavome pasiūlymą dalyvauti televizijos projekte „Du balsai – viena širdis“, tačiau nesutikau. Tam reikia skirti daug laiko, būti geros muzikinės formos, negalima į sceną lipti ir pasirodyti netinkamai. 

– Kaip leidžiate laisvalaikį? 

– Mano silpnybė – įvairių formų akmenys su natūraliai pasidariusiomis skylėmis. Juos vadinu laimės amuletais. Kai nuvažiuoju prie jūros, jos praktiškai nematau – dairausi akmenų. Taip nueinu ne vieną dešimtį kilometrų. Vėliau iš jų darau įvairius dirbinius su medžiu, reljefinius paveikslus. 

Esu surengęs kelias savo kūrinių parodas. Daug savo darbų esu padovanojęs, keletą pardavęs. Žiūrėdamas į mano kūrinį kiekvienas jį interpretuoja savaip, gal dėl to jie patinka žmonėms. Dirbti su medžiu man patinka. Man tai – atitrūkimas nuo kasdienybės, kitokia veikla, nei dirbu dienomis. 

Taip pat mėgstu aktyvų laisvalaikį, sportą. Mėgstu vaikščioti, neseniai įsigijau geresnį dviratį. Jaunystėje žaidžiau tenisą, planuoju grįžti prie šios sportinės veiklos. Gimtadienio proga planuoju sau pasidovanoti irklentę. 

– Kaip planuojate paminėti jubiliejų? 

– Švęsti neplanuoju, šiuo metu net negalima. Nemėgstu, kai man skiriama daug dėmesio. Ne mane žmonės turėtų sveikinti, o aš juos. Tik aplink gyvenančių žmonių, draugų dėka esu toks, koks esu. Norėčiau susitikti su visais ir padėkoti jiems už tai. 

– Ko sau palinkėtumėte gimtadienio proga? 

– Norėčiau, kad gyvenimas neblogėtų ir viskas išliktų taip, kaip yra dabar. Tai vienintelis mano noras.

Toma BIRŠTONĖ

Autorės nuotr. Romas Šunokas švęs tiek asmeninį, tiek seniūnavimo jubiliejus.

Publikuota: „Santaka”, 2021-03-09.