Kybartų „Rasos“ specialiosios mokyklos pedagogai viešumoje minimi gana retai, nes jų mokiniai egzaminuose, konkursuose neskina laurų. Dirbdami su rimtų negalių turinčiais vaikais, sėkmę šie mokytojai išgyvena pamatę pirmus jų žingsnius ar raidę, parašytą paralyžiuota ranka.

Mokyklą renka tėvai

„Rajone yra 103 mokiniai, turintys nežymų, vidutinį, žymų ar labai žymų intelekto sutrikimą bei didelių ir labai didelių specialiųjų ugdymosi poreikių. Kokioje mokykloje – bendrojo ugdymo ar specialiojoje – bus mokomas vaikas, renkasi tėvai. Jų pageidavimu 37 mokiniai lanko bendrojo ugdymo mokyklas“, – šio mėnesio pradžios statistiką pateikė Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vyriausioji specialistė Ingrida Meseckienė.

Pasak Švietimo pagalbos tarnybos (ŠPT) logopedės Giedrės Girdauskaitės, nežymų ar vidutinį intelekto sutrikimą turinčių vaikų ugdymo tikslas – ruošti savarankiškam gyvenimui, kad jie mokėtų persiskaityti tekstą, rašyti, skaičiuoti. Mokiniai, turintys vidutinį, žymų ar labai žymų intelekto sutrikimą, lanko lavinamąsias klases, jiems yra ir ateityje bus reikalinga kitų pagalba.

„Vaikų, kuriems nustatytas nežymus intelekto sutrikimas, žinios, gebėjimai yra kur kas žemesni nei bendraamžių, jų ugdymo programą rekomenduojame individualizuoti, – sakė ŠPT specialistė. – Prieš apsisprendžiant, kur vaikas mokysis, tėvams siūlome nuvažiuoti susipažinti su „Rasos“ mokykla. Neretai iš praeities šeimos atsineša tam tikros informacijos apie specialiąją mokyklą ir dažniausiai pabando vaikus leisti į bendrojo ugdymo įstaigą. Dalis tėvų vėliau vis dėlto atsigręžia į specialiąją mokyklą ir po kurio laiko džiaugiasi, kad vaikui kur kas geriau „Rasoje“. Kiti yra tos nuomonės, jog bendrojo ugdymo mokykloje jis geriau socializuojasi. Mokinio pasiekimai priklauso ir nuo tėvų, ir nuo vaiko gebėjimo adaptuotis, ir nuo mokytojo darbo.“

Strategijoje – integracija

Pasak G. Girdauskaitės, mokyti intelekto sutrikimą turintį vaiką bendrojo ugdymo mokykloje pedagogui yra nemažas iššūkis. „Tačiau integracija vyksta, valstybės lygiu orientuojama į tai, kad vis daugiau vaikų su intelekto sutrikimu turėtų būti mokomi ne specialiosiose, o bendrojo ugdymo mokyklose“, – sakė ŠPT specialistė.

Tą rodo ir Valstybinėje švietimo 2013–2022 metų strategijoje surašyti skaičiai. Šalies specialiosiose mokyklose 2012 m. mokėsi 1,1 proc. į bendrojo ugdymo švietimo įstaigas neintegruotų specialiųjų poreikių vaikų, 2017-aisiais turėtų mokytis 0,8 proc., o 2022 m. – tik 0,5 proc.

Be meilės nepadirbsi

Žinodami apie valstybės mastu planuojamus pokyčius, „Rasos“ specialiosios mokyklos pedagogai dirba savo kasdienį darbą su vaikais, kai kurie gilina žinias studijose. Šiandien šios mokyklos mokinių sąraše – 58 pavardės.

„Du autobusai kasdien apvažiuoja rajoną, mokinius paima iš namų, po pamokų veža atgal. Mokyklos bendrabutyje gyvena 16 vaikų, turinčių didelių ar labai didelių judesio ir padėties sutrikimų“, – kalbėjo įstaigos direktorė Lilija Žilinskienė. Savivaldybės lėšomis rudenį mokykloje įrengtas bendrabutis, erdvesni tualetai, pritaikyti judėjimo negalią turintiems mokiniams. Gerai būtų liftas ar keltuvas, tačiau jo nesant vaikams su dideliais judesio ir padėties sutrikimais pritaikytos pirmojo aukšto patalpos.

Vaikams su didele negalia pavalgyti, palaikyti higieną ir kt. padeda padėjėjos. Palyginti jaunam 44 darbuotojų kolektyvui reikėtų padėjėjais dirbti galinčių vyrų, nes vaikai auga ir sunkėja. Įstaigai trūksta ir psichologo.

„Mes nesame užbrėžę brūkšnio, kuris darbas priklauso mokytojui, o kuris – aptarnaujančiajam personalui. Tas, kuris vadovaujasi nuostata „man nepriklauso“, čia tiesiog nepadirba, – kalbėjo pedagogai. – Jeigu žmogus nemyli vaikų, jis čia sunkiai tvarkosi, tiesiog išeina. Tokio vaikai nepriima, atstumia, veja nuo savęs šalin.“

Kiek vaikų – tiek programų

„Mūsų mokiniams labiausiai reikia socialinių įgūdžių, pratintis prie gyvenimo. Dėl to pusė visų pamokų skiriama buities darbams, – sakė direktoriaus pavaduotoja ugdymui Ona Astranskienė. – Stengiamės vaikus išvesti į miestą, kad jie galėtų bendrauti, apsipirkti, pamatytų, kaip elgiamasi viešumoje, kas daroma, pavyzdžiui, bibliotekoje.“

„Pačios patyrėme, kad 7 metų vaikas, kurio šeimą aplankėme siūlydamos leisti jį pas mus į specialiąją mokyklą, nežinojo, nei kas yra vaikai, nei kas yra bala“, – prisiminė direktorė.

Ilgametės patirties yra sukaupusi dvidešimt penktus metus šioje mokykloje dirbanti pedagogė Eglė Labašauskienė. „Kiekvienais metais vaikai „sunkėja“, prie nežymaus intelekto sutrikimo prisideda kitos negalios: Dauno sindromas, elgesio, emocijų sutrikimai ir kt. Vaikus su nežymiu intelekto sutrikimu galima išmokyti ir skaityti, ir skaičiuoti. Dėl to tenka ieškoti naujovių. Naudoju daug kompiuterinių programų, kurios padeda lavinti kalbą, mokyti skaityti. Dirbu jungtinėje klasėje, visų penkių mokinių programos individualizuotos. Man sėkmė yra tada, kai vaikas, kurio ranka paralyžiuota, išmoksta rašyti, kai turintis Dauno sindromą atpažįsta ir parašo raides“, – kalbėjo mokytoja.

Pasak L. Žilinskienės, praeitą pavasarį pirmą sykį per daugybę metų specialųjį ugdymą kuruojančios specialistės buvo atvažiavusios į įstaigą pažiūrėti, kaip skaito intelekto sutrikimą turintys vaikai.

„Išvada tokia, kad mūsų mokiniai skaito nė kiek ne prasčiau, o dauguma – net ir geriau nei bendrojo ugdymo mokyklose besimokantys labai panašių specialiųjų ugdymosi poreikių turintys vaikai“, – sakė direktorė.

Džiaugsmo savo darbe randa ir jauna specialistė Lina Rakauskaitė. „Lavinamosiose klasėse dirbu su 7–8 metų vaikais. Džiaugiuosi, kad mano mokinukai pasisveikina, išeidami atsisveikina, bendrauja, pasėdi suole, išmoksta paimti žirkles, nusiauna ir žino, kur padėti batus, iš kur paimti šlepetes. Man smagu, kai vaikai išmoksta šitą padaryti savarankiškai“, – kalbėjo mokytoja.

Ji dirba ir su vyresniais mokiniais. „Jaunuolius mokau buities darbų: pasigaminti maisto, serviruoti stalą, suplauti indus, prižiūrėti savo gyvenamąją aplinką, – vardijo L. Rakauskaitė. – Mokiniai tik keturi, bet visi skirtingi. Vienas gali skusti bulves, kitas to nepadarys. Yra, kam galiu paduoti pjaustymo lentelę, peilį, leisti dirbti prie viryklės.“

Geriausi vertintojai – tėvai

Judesio korekcijos mokytoja Vilma Paulauskienė tiesiogine prasme stato vaikus ant kojų. „Dirbu su fiziškai pačiais silpniausiais vaikais, juos masažuoju, vedu gydomąją gimnastiką. Didžiausias pasiekimas – kai vaikas, kurį mes iš pradžių nešiojome, nes jis nevaikščiojo, dabar jau ir vaikšto, ir laiptais lipa, nors jų paniškai bijojo ir net nesiartindavo“, – kalbėjo V. Paulauskienė.

Specialiojoje mokykloje yra keli vaikai su didele judėjimo negalia. „Vieną berniuką prieš 5 metus į mokyklą tiesiog atsinešėme, o dabar su kito asmens pagalba jis jau šiek tiek vaikšto. Masažai jį pastatė ant kojų. Ar čia sėkmė, pažanga? Manau, kad tikrai, – kalbėjo direktorė, pridurdama, jog „Rasos“ darbuotojai pirmiausia būna tėvų ašarų šluostytojai. – Ko gero, labiausiai sėkmę išgyvename tada, kai po metų kitų atvažiuoja tėvai mums pasakyti ačiū, o dabartiniams mokiniams atveža saldainių.“

L. Rakauskaitė teigė jau pastebinti besikeičiantį visuomenės žvilgsnį į specialiųjų ugdymosi poreikių turinčius vaikus auginančias šeimas. „Žmonės pradeda suvokti, kad specialioji mokykla šeimai yra pagalba, o ne bausmė. Čia vaikai jaučiasi gerai, yra saugūs, nepatiria patyčių, nes jie nors ir skirtingi, bet drauge – ir vienodi“, – sakė pedagogė.

Renata VITKAUSKIENĖ

Publikuota: „Santaka”, 2015-03-21.