Kybartų parapijos klebonas, teologijos licenciatas Vaidotas Labašauskas į šį miestą dirbti atėjo iš mažesnės Keturvalakių parapijos.

Šiuo metu einantis dar ir Kybartų bei Marijampolės pataisos namų kapeliono ir Vilkaviškio vyskupijos sielovados moderatoriaus pareigas kunigas sako, kad tikėjimas neprasideda ir nesibaigia tik ateinant į bažnyčią. Tai – sielos turtingumo rodiklis. Gal todėl kleboną galima dažnai sutikti vietos renginiuose: kartais – grojantį gitara ir kartu su parapijiečiais giedantį psalmes, kartais – dalyvaujantį rimtuose pokalbiuose su įvairiomis socialinėmis grupėmis.

Šis pokalbis su kunigu Vaidotu LABAŠAUSKU – apie tikėjimą.

– Kuo skiriasi Kybartų ir Keturvalakių parapijos? Ar jaučiate, kad iš pradžių tarnavote kaime, o dabar – mieste?

– Noriu pasakyti, kad visa Lietuva yra kaimas provincialumo prasme. Visi vieni kitus pažįsta, paiso kitų nuomonės ir todėl nemoka būti savimi. Būdamas savimi, „kitoks“ žmogus labai nepatogiai jaučiasi. Palyginti su užsieniu, tai labai ryšku.
Lyginant Keturvalakius su Kybartais, aišku, jie skiriasi dydžiu, čia daugiau žmonių, didesnė bendruomenė. Kiekviena vietovė turi savų išskirtinių asmenybių. Tik mastas didesnis. Kybartuose daugiau inteligentų. O šiaip nematau jokio esminio skirtumo tarp žmonių. Visi mes žmogiški, su savo skausmais, džiaugsmais, klaidomis ir tiesomis. Gal keturvalakiečiai iš pradžių atrodė kiek santūresni, bet aš manau, jog man taip pasirodė, nes buvau ką tik grįžęs iš Amerikos.

– Keturvalakiečiai džiaugėsi, kad prikėlėte parapiją naujam gyvenimui. O kaip Jus priėmė kybartiečiai?

– Iš pradžių buvau daug girdėjęs, jog ši parapija susiskaldžiusi, todėl bus sunku. Tačiau atėjęs čia nieko panašaus neradau. Buvau priimtas šiltai ir nuoširdžiai. Viskas priklauso nuo to, kaip tu eisi į žmones. Taip jie tave ir priims. Iš pat pradžių nesijaučiau čia svetimas. Nors šiais laikais kunigui sunkiau, jis jau neturi tokio autoriteto, kaip būdavo anksčiau. Dabar žmonių pasitikėjimą reikia užsitarnauti. Tačiau sunku nebuvo. Gal todėl, kad esu vietinis, vilkaviškietis.

– Ar noriai kybartiečiai eina į bažnyčią?

– Jie lanko Dievo namus nei daugiau, nei mažiau kaip kiti. Kai kuriems ėjimas į bažnyčią yra tiesiog tradicija. Mano nuomone, bažnyčios lankymas – tai nėra tas pats tikriausias tikėjimas. Gali eiti į bažnyčią, bet nebūti giliai tikintis.
Tikėjimas – sielos būsena. Visų pirma – tai meilė. Meilė kitiems, paskui sau. Gebėjimas ja dalytis. Juk per didelė meilė sau, savęs gailėjimas rodo sielos ligą. Ne veltui sakoma, kad kai akis pradeda matyti save, ji serga. Taip ir žmogus. Besiskųsdamas, jog yra nelaimingas, nemylimas, jis turėtų pasvarstyti, kiek meilės ir laimės suteikė kitam. Kartais padarytas geras darbas kitam yra mielesnis sau pačiam negu gavimas kažko iš kito.

– Kybartuose yra keturių konfesijų bažnyčios. Ar tarp jų jaučiama kokia nors konkurencija?

– Jokios konkurencijos nematau. Nežinau, kaip būtų, jei tikintieji neturėtų kitokio pasirinkimo, ar tie žmonės tada ateitų pas mane. Juk tikėjimas jiems svarbus. Kiekvienas jį renkasi sau patrauklesne forma. Gyvename kapitalistinėje visuomenėje, ir bažnyčia dabar yra lyg kokia dvasinių paslaugų teikėja. Bet ji visada gydė sielas, tik tai nebuvo įvardijama kaip paslauga. Dabar visi siūlo paslaugas – kad ir mokytojai. Anksčiau buvo kitoks požiūris. Tačiau nenorėčiau atrodyti niurzga – tiesiog laikai keičiasi ir mes keičiamės kartu su jais. Kad ir kaip tai vadintume, bet tikėjimas žmogui yra reikalingas.

– Ką pasakytumėte tiems, kurie netiki bažnyčia?

– Čia tas pats, kaip netikėti medicina. Jeigu susergi, neišvengiamai kreipiesi į daktarus. Taip ir netikintys žmonės, susirgus sielai, dažnai atranda bažnyčią. Bet nebūtinai. Kitiems bažnyčios lankymas teikia džiaugsmą savaime. Čia priimami visi, beje, kaip ir klebonijoje. Į kunigą galima kreiptis ir iškilus asmeninių abejonių, klausimų.

– Ar tai reiškia, kad žmonės gali kreiptis tiesiogiai į Jus kada panorėję?

– Be jokių abejonių. Į kleboniją nuolat renkasi žmonės, nes čia – ne mano vieno namai. Nors juose gyvenu vienas, bet jais dalijuosi su maldos grupe, kitais žmonėmis, kuriems reikia sielos ganytojo.

– Jūs rūpinatės žmonių sielomis, o kas rūpinasi Jūsų buitimi?

– Namuose viską darau pats. Šeimininkės neturiu. Mano poreikiai kuklūs, tad maistą gaminuosi, tvarkausi savarankiškai. Gal „gaspadinės“ būtų reikėję ankstesniais laikais, kai parduotuvėse tiek visko nebuvo. Aš pratęs savimi pasirūpinti pats.
Svarbiausia, kad siela nealktų.

Kristina VAITKEVIČIENĖ

Autorės nuotr. Klebonas Vaidotas Labašauskas sako, kad kybartiečiai jį priėmė kaip savą.

Publikuota: „Santaka”, 2013 m. Lapkričio 16 d. Šeštadienis.