Vienuolio kelią pasirinkęs vaikinas širdyje jaučia pilnatvę

Kybartietis Gabrielius Zaveckas daugiau nei prieš metus baigė politologijos studijas, tačiau dar universitete suprato, kad gyvenimo sieti su politika greičiausiai neteks. Jaunas vyras jau beveik pusmetį gyvena Vokietijoje, kur siekia tapti jėzuitų ordino arba dar kitaip vadinamos Jėzaus Draugijos vienuoliu.

Išgirdo Dievo kvietimą 

Pamąstymai žengti dvasiniu keliu Gabrielių kartais aplankydavo dar vaikystėje. Jis reguliariai patarnaudavo šv. Mišiose, per jas skaitydavo skaitinius. Maždaug prieš trejetą metų kybartietis vis dažniau ėmė galvoti apie galimybę tapti kunigu. Jis rimtai mąstė, į kurią seminariją – Kauno ar Vilniaus – būtų geriausia stoti. 

Kitų alternatyvų jaunas vyras tuo metu beveik nesvarstė. Labiausiai G. Zaveckas kratėsi minties tapti jėzuitų vienuoliu. Jam nepatiko tai, kad šiame ordine vienuolio formacijos laikotarpis trunka labai ilgai. Įprastai jis susideda iš įvairių dvasinių, akademinių ir praktinių etapų, vyksta keliose skirtingose šalyse ir gali tęstis net iki keliolikos metų. Vis dėlto viskas pasikeitė beveik prieš dvejus metus. 

„Per pirmąjį karantiną buvau grįžęs pas tėvus į namus. Įprastai visos dienos atrodydavo panašiai: prieš pietus – nuotolinis darbas Vilniaus arkivyskupijos jaunimo centre, o vakare – bakalauro darbo rašymas. Vieną vakarą jau gulintį lovoje mane užvaldė nepaaiškinamas noras keltis, klauptis, melstis ir dėkoti Dievui. Staiga galvoje ėmė skambėti jėzuitų šūkis „Ad maiorem Dei gloriam – Didesnei Dievo garbei“. Po kurio laiko viskas pasikartojo. Supratau, kad taip mane Dievas kviečia prisijungti būtent prie šios draugijos“, – prisiminė Gabrielius. 

Teko mokytis vokiškai 

Apie savo apsisprendimą tapti vienuoliu papasakoti tėvams Gabrielius šiek tiek baiminosi. Vis dėlto, kaip paaiškėjo vėliau, – be reikalo. Jie pasveikino sūnų, apkabino bei palinkėjo visokeriopos sėkmės. 

„Man tai – didžiausias meilės įrodymas. Aišku, dar kurį laiką tėvai juokais paklausdavo, ar nepakeičiau savo nuomonės, tačiau tai truko neilgai. Mūsų bendravimas liko nepakitęs. Tik dabar matomės daug rečiau. Būdamas toli nuo Lietuvos ilgiuosi artimųjų, draugų, tačiau tai – natūralu. Jei tapčiau karininku ir mane išsiųstų į kokią nors misiją, būtų lygiai tas pats“, – kalbėjo pašnekovas. 

Apsisprendęs tapti jėzuitu Gabrielius žinojo, kad kuriam laikui teks palikti gimtinę, mat šio ordino naujokynas – vieta, kurioje būsimi vienuoliai susipažįsta su draugijos gyvenimo ypatumais bei savotiškai išbando savo pašaukimą, mūsų šalyje užsidarė dar 2013 m. 

Pasikonsultavęs su vienu iš Lietuvoje gyvenančių jėzuitų G. Zaveckas buvo paragintas mokytis vokiečių kalbos. Istoriškai taip susiklostę, kad jėzuitai į Lietuvą atvyko iš Vokietijos ir iki pat dabar tarp šių šalių yra išlikę itin glaudūs ryšiai. Būtent todėl nusprendusieji prisijungti prie Jėzaus Draugijos lietuviai dažniausiai mokytis keliauja į Vokietiją. 

Anksčiau kybartietis vokiškai nekalbėjo, tad jo laukė nemenkas iššūkis. Bet su juo jaunas vyras susitvarkė kuo puikiausiai. Šiandien Gabrielius šia kalba šneka jau visai neblogai. 

„Tam tikrų spragų dar likę, tačiau kasdien jų mažėja. Labai noriu dar geriau išmokti vokiškai, kad galėčiau skaityti tokių „grandų“ kaip Gėtė ar Šileris darbus originalo kalba. Skaitymas – vienas iš didžiausių mano pomėgių. Tai sutampa ir su jėzuitų nuostatomis. Jie akcentuoja žmogaus pilnatvę. Tai reiškia, kad žmogus turi būti ne tik kūniška bei dvasinė būtybė – jis privalo turėti ir savo socialinių bei emocinių poreikių“, – pasakojo G. Zaveckas. 

Teisingas pasirinkimas 

Šiuo metu Gabrielius dienas leidžia Vokietijoje esančiame Hamburgo mieste. Čia jis vietinės ligoninės geriatrijos skyriuje baigia atlikti slaugos praktiką, kuri iš viso trunka šešias savaites. Pabaigęs ją kandidatas į vienuolius grįš į kitą Vokietijos miestą – Niurnbergą, kuriame tęs naujokyno programą. Vasario pabaigoje Gabrielius su kitais jėzuitų vienuoliais persikels į Austrijos miestą Insbruką, kuriame gyvens bent jau artimiausius metus. 

Insbruke kybartiečio lauks daug didesnė jėzuitų bendruomenė nei Hamburge. Dabar jie gyvena aštuoniese, o Austrijoje kartu su G. Zavecku bus dar beveik 30 narių. 

Kuo toliau, tuo labiau Gabrielius įsitikina, kad jo pasirinkimas tapti Jėzaus Draugijos nariu buvo teisingas. Iš pradžių jis savo motyvus aiškino vien dvasiniais niuansais, tačiau dabar jaunas vyras kasdien suranda vis daugiau racionalių argumentų. 

Gabrieliui Zaveckui patinka, kad jėzuitai stengiasi išlaikyti balansą tarp Bažnyčios bei pasaulietiško gyvenimo. Nemažai šios draugijos narių dažniau dėvi kostiumą nei sutaną, nes didžiąją laiko dalį praleidžia kabinetuose dirbdami administracinį darbą, o ne klausydami išpažinčių ar sakydami pamokslus. Kiekvienoje situacijoje jėzuitai siekia surasti aukso vidurį, bando išlaikyti balansą. Jiems taip pat svarbu žmogaus vidinė laisvė, todėl neretai šios draugijos vienuoliai ar kunigai stengiasi žmogų užvesti ant kelio, tačiau galutinius sprendimus leidžia priimti jam pačiam. G. Zaveckas pasakojo, kad jėzuitai taip pat akcentuoja saiko svarbą. Tai galioja netgi maldai. 

„Vienuoliai skirstomi į du tipus – kontempliatyvūs bei apaštališkieji. Jėzuitai yra pastarieji. Kai apsisprendžiau tapti vienuoliu, dar nežinojau, kuris iš šių tipų man būtų priimtinesnis. Nuvykau į Palendrių Šv. Benedikto vienuolyną. Čia gyvenantys kontempliatyvūs vienuoliai yra daug uždaresni nei jėzuitai. Davę įžadus jie gali visą savo gyvenimą praleisti tame pačiame vienuolyne. Jiems svarbūs trys dalykai: malda, darbas ir akademinė veikla. Po trijų dienų, praleistų toje vietoje, supratau, kad man taip gyventi būtų labai sunku“, – prisiminė pašnekovas. 

Būtina sudominti 

G. Zaveckas džiaugiasi, kad dar prieš pradėdamas kandidato į vienuolius kelią jis turėjo galimybę pusantrų metų padirbėti su jaunais žmonėmis Vilniaus arkivyskupijos jaunimo centre. Viena iš įdomiausių jo patirčių – kartu su kolegomis vaikams vestos pamokos apie žmogaus savivertę, vertybes, tikėjimą ir panašius dalykus. 

Dalijimasis dvasine patirtimi – dar vienas neatsiejamas jėzuitų bruožas. Pats Gabrielius anksčiau taip pat beveik metus lankė kito jėzuito vedamus užsiėmimus, kur pasisėmė daug gyvenimiškos patirties. 

„Dabar žinau, kaip svarbu išlaikyti mažą atstumą tarp Bažnyčios ir žmonių. Net ir tų, kurie galbūt į maldos namus užsuka tik pasmalsauti. Dirbdamas jaunimo centre supratau, kad su jaunais žmonėmis būtina kalbėti jų kalba, o ne teologine. Nereikia laukti, kol jaunimas ateis. Pati Bažnyčia turi eiti pas jaunus žmones. Būtina kalbėti apie tai, kas jiems įdomu ir rūpi. Dešimt Dievo įsakymų yra labai svarbu, tačiau kas iš to, jei vaikas ar paauglys tuose įsakymuose nematys jokio ryšio su savo gyvenimu. Tik prisitaikydami galime jaunus žmones sudominti dvasiniais dalykais“, – mintimis dalijosi kybartietis. 

Nori tapti kunigu 

Įprastai bent 9 iš 10 jėzuitų vienuolių vėliau duoda kunigystės įžadus. Šiuo keliu norėtų žengti ir G. Zaveckas. Kybartiečiui atrodo, kad klebono darbas jam būtų mielesnis nei profesoriaus, mat kontaktas su žmogumi yra daug svarbesnis nei su knyga. Tiesa, pagal nusistovėjusias jėzuitų tradicijas šį savo tikslą Gabrielius galės įgyvendinti ne anksčiau nei po 10 metų, kai baigs visas būtinas jėzuitiško ugdymo pakopas. 

„Norėčiau dar padirbėti su jaunimu. Taip pat labai vilioja galimybė praktiką atlikti kalėjime. Kai apsisprendžiau žengti dvasiniu keliu, buvau perspėtas, kad kunigystė ar vienuolystė – tik priemonė, padedanti pasiekti ką nors tauresnio ir kilnesnio. Taip pat man buvo patarta visada atsiminti, jog į vienuolyną stoju ne dėl savęs, o dėl Dievo. Šiuo metu esu labai laimingas. Gal mano veide ne visada šviečia šypsena, tačiau širdyje jaučiu pilnatvę. O tai – svarbiausia“, – pabrėžė pašnekovas. 

Galbūt kai kam gali pasirodyti, jog pasiruošimas vienuolystei užgniaužia kitus žmogaus pomėgius, tačiau taip tikrai nėra. Gabrielius tikrai randa laiko didžiausioms savo aistroms – skaitymui bei rašymui, jis taip pat kartais lanko kultūrinius renginius, o sykiais tiesiog mėgsta sėdėti kavinėje, gerti kavą ir pro langą stebėti besikeičiančią aplinką. Jei gautų ilgesnes atostogas, jis nedelsdamas pėsčiomis išsiruoštų į žygį. 

„Jau esu turėjęs tokios patirties. Prieš keletą metų žiemą su dviem kolegomis ėjome pėsčiomis iš Vilniaus į Kauną. Ta kelionė paliko neišdildomų įspūdžių“, – šypsojosi vaikinas. 

Andrius GRYGELAITIS

Asmeninio albumo nuotr. Pasiimti kuprinę ir išeiti į ilgą žygį – taip atrodytų geriausios Gabrieliaus Zavecko atostogos.

Publikuota: “Santaka”, 2022-02-11.

lt_LTLietuvių kalba
lt_LTLietuvių kalba