Tik artimiausi žmonės šiandien turbūt prisimena, jog Kybartuose gimė, užaugo ir jaunystę praleido Lietuvos animacijos novatorius, režisierius, dailininkas, karikatūristas Zenonas Šteinys. Sename M. Mažvydo gatvės name, atrodo, vis dar tebesklando jo dvasia, o kieme jaukius suolelius slepiantis riešutmedis lyg dar laukia jo sugrįžtančio…

Paprasta nepaprasta biografija

Zenonas Šteinys gimė 1946-ųjų liepą Kybartuo­se. 1971 m. jis Kaune baigė S. Žuko taikomosios dailės technikumą, 1984 m. – Aukštuosius režisierių ir scenaristų kursus Maskvoje. Kartu su juo Lietuvos kino studijoje dirbo ir kūrė toks žinomas animatorius, kaip Ilja Bereznickas (filmuko „Baubas“ kūrėjas).

Pasak draugų ir net kritikų, Zenonas buvo puikus karikatūristas ir piešėjas. Jo karikatūrų serija Don Kichoto tema „Malūnai“ susidomėjo ispanai. Z. Šteinio pieštos karikatūros pelnė daugybę apdovanojimų – nuo „Auskarų“ balandžio 1-osios proga rengtose kasmetinėse parodose Lietuvoje iki premijų bei diplomų Skoplėje, Taline, Trente, Prahoje.

Šteinys dalyvavo daugiau kaip 70-yje tarptautinių karikatūros parodų, surengė septynias personalines karikatūrų parodas ne tik Lietuvoje, bet ir Krokuvoje (Lenkija), Visbyje (Švedija).

Atrado naują animacijos stilių

Pirmasis Z. Šteinio filmukas – jo diplominis darbas „Buvo buvo, kaip nebuvo“, sukurtas prieš 24 metus. Žaismingas, novatoriškas ir nepaklūstantis iki tol gyvavusiems animacijos dėsniams filmukas, pasak kritikų, nubrėžė kryptį į naują stilių ir nepriklausomybę. Jame jau tada buvo panaudotas trispalvės motyvas.

1988 metais menininkas sukūrė animacinį filmą „Dosnumas“, dar po dvejų metų – „Kadaise Lietuvoje“ (pagal legendą apie Vilniaus įkūrimą).

Paskutiniojo savo filmo „Batas“ Z. Šteinys nepabaigė ir kūrybinė grupė įgyvendino šį režisieriaus sumanymą po jo mirties.

Pirminis filmuko pavadinimas buvo „Kaip batas savo kojos ieškojo“. Dailininką artimai pažinoję draugai sakė, jog ši istorija – apie patį autorių. Zenono sukurtas personažas – batas – nukeliauja į Maskvą, Paryžių, ei­na per Angliją, Indiją ieškodamas savo šeimininko. Po daugybės nuotykių ir vargų jis savo šeimininką suranda Užupyje. Tame pačiame Užupyje, kur dailininkas pusrūsyje įrengtoje nedidelėje studijoje gyveno, kūrė, praleido daug gerų ir blogų dienų iki pat paskutinės.

Zenonui ateinančią liepą būtų sukakę 65 metai. Deja, bohemiškas gyvenimo būdas ir visiškas nesirūpinimas savo sveikata jo buvimo šioje žemėje laiką gerokai sutrumpino.

Piešė žmonių ir daiktų dvasią

Nuo pat vaikystės su dailininku artimai bendravęs vilkaviškietis kompozitorius Ričardas Makūnas prisiminė, kad Zenonas visiškai nekreipė dėmesio į tai, kas vyksta su jo kūnu. Visur jis matė dvasią, išgyvenimus ir turėjo visiškai kitokį pasaulio supratimą. Jo animaciniai filmai buvo su gilia mintimi, filosofiški ir daugiareikšmiai. Kiekvienas žiūrovas juose atranda savą prasmę.

– Vis prašydavau, kad nupieštų mano portretą, bet jis sakydavo, jog nuotraukų nedaro ir patardavo nueiti nusifotografuoti, – su šypsena pasakojo R. Makūnas. – Jis sakė piešiantis dvasią, tad galiu savęs ir neatpažinti. Turiu jo greitosiomis „sumestą“ savo šaržą. Ten tikrai aš.

Ričardas su Zenonu susipažino dar gyvendami Kybartuose. Pastarasis sportavo, žaidė futbolą „Sveikatos“ klube, buvo komandos vartininkas. Būsimasis kompozitorius dažnai lankydavosi Šteinių namuose. Vaikinai vienas kitam buvo kaip broliai. Taip tvirtina ir Zenono sesuo Remigija Sirutavičienė.

Atminimo neįamžino

– Nuo Zenono mirties prabėgo jau 13 metų, tačiau nėra tos dienos, kad aš negalvočiau apie jį. Man brolis buvo ir draugas, ir tarsi sūnus, nepaisant to, kad tai aš buvau už jį jaunesnė, – savo išgyvenimais dalijosi dailininko sesuo Remigija. – Menas jam buvo pirmoje vietoje. Zenonas dirbdavo net ir naktimis, visiškai nesirūpino savo sveikata, kaip ir dauguma menininkų… Name M. Mažvydo gatvėje, Kybartuose, jis gimė, užaugo. Būtų smagu, kad ant šio pastato atsirastų memorialinė lenta, nes buvo žadėta. Aš jau septynerius metus gyvenu Čikagoje ir sugrįžti kol kas negaliu. Mane čia aplanko sūnus su marčia, atveža naujienų. Jie gyvena Vilniuje.

Mylėjo gimtus namus ir moteris

Vilniuje Z. Šteinys praleido visą savo produktyvųjį gyvenimą. Čia jis susituokė su jauna vilkaviškiete, su kuria susipažino Kybartų šokių vakarėlyje, susilaukė dukters. Netrukus išsiskyrė, vėl vedė, bet ir vėl nesėkmingai.

Makūnas mena, kad dailininkas visada turėjo gerbėjų. Jų nesikratė, ypač – po antrųjų skyrybų. Į priėmimus, parodas Zenonas vykdavo su žaviomis palydovėmis. Viena iš jų buvo ir aktorės Vaivos Mainelytės dukra.

Vilnius Z. Šteinį įtraukė kaip miestas, atvėręs plačias galimybes, čia menininkas galėjo įgyvendinti savo kūrybinius sumanymus. Tačiau geriausiai jis jausdavosi tėvų namuose, kurių sienas tebesergsti senukų Norkeliūnų dvasia. Jie po karo priglaudė Zenono tėtį Matą Šteinį, čia jis sukūrė šeimą, čia gimė Zenonas. Nukaršinę senukus, Šteiniai liko gyventi šiame name. Todėl kai tik norėdavo susikaupti, iliustruoti kokią knygelę, Zenonas visada atvažiuodavo į Kybartus, užsidarydavo viename kambarėlyje ir dirbdavo.

Dievino ramybę ir senienas

– Zenonas buvo labai ramus žmogus – tiesiog ramybės įsikūnijimas, – pasakojo apie draugą R. Makūnas. – Kartą antroji jo žmona Saulė parėjo namo vėlai naktį su kompanija. Ši namuose gėrė šampaną, triukšmavo, linksminosi. Atsimenu, kaip Saulė dėl kažko supykusi šliukštelėjo Zenonui į veidą savo taurės turinį. Jis tik nusišluostė ir nieko nesakė. Stebuklingos savitvardos žmogus.

Ričardas dažnai, būdamas Vilniuje, nakvodavo pas Zenoną. Dailininkas labai mėgo įvairias senienas. Jo studijoje buvo pilna antikvarinių daiktų. Ir automobilis – atitinkamas. Senutėlis „drandulietu“ ir „boružėle“ vadintas automobiliukas, pasak R. Makūno, dažniau užgesdavo negu važiuodavo. Neretai tekdavo jį stumti per Vilnių, tačiau Zenonui jis buvo labai brangus.

Geriausiai sutardavo gyvendami atskirai

Šį automobiliuką gerai prisimena ir Vilkaviškyje gyvenanti vienintelė Zenono dukra Aušra Strakalaitienė. Tėtis pirmaklasę norėjo pavėžėti į Rugsėjo 1-osios šventę, bet dukra į ją… pavėlavo. Mat automobiliukas kaip visada užsiožiavo ir pusiaukelėje užgeso.

– Savo tėtį labai mylėjau, – pasakojo Aušra. – Labai norėjau, kad jie su mama gyventų kartu. Vieną rytą, kai buvau mažytė, po savo gimtadienio radau tėtį miegantį mūsų namuose, ant sudedamosios lovelės. Taip buvo smagu, jog visi man brangūs žmonės namie. Tačiau jie negalėjo gyventi kartu. Mama buvo karšto būdo ir negalėjo jam atleisti. Tik vėliau supratau, kad buvo daug geriau, jog jie kartu negyveno, nes būdami atskirai labai šiltai bendravo ir sutarė.

Aušra „pasufleravo“ dukters vardą

Aušra sakė, jog paaugusi ji pas tėtį lankydavosi dažnai. Pažinojo visas jo merginas, gerai su jomis sutardavo. Į studiją pas tėtį ji atsivesdavo savo draugių.

Vardą dukrai taip pat išrinko tėtis. Mat kai gimė mergaitė, Zenonas važiavo laimingas, skubėjo su šia žinia. Kaip tik aušo, greitai nušvito ryški saulė ir dailininkui pasirodė simboliška savo dukterį pavadinti Aušra. Taip ir padarė. Tačiau kažkodėl jis ir žmona šaukdavo ją „pailgintu“ vardu – Aušrine.

Duktė sakė, jog tėtis jai liepdavo piešti, nes manė, kad atsiskleis ir jos talentas. Būdavo, ateina ir liepia nupiešti ką nors Lietuvos televizijos tuo metu organizuojamo piešinių konkurso tema. Tačiau Aušra į dailę nepalinko.

Kartą abu su tėčiu buvo nustebinti radę jo gimtojo namo palėpėje močiutės piešinių. Pasirodo, Zenono mama buvusi labai gabi dailininkė. Aušra sakė ją atsimenanti labiau kaip mezgėją, bet kad pieštų – niekuomet nemačiusi.

Palėpė vis dar stebina radiniais

Ta pati namo palėpė nustebino ir dabartinius jo šeimininkus – Zenono pusbrolio šeimą. Tvarkydami ją, kybartiečiai rado daugybę ankstyvųjų dailininko darbų su užrašyta 1968 metų data. Dabartinė namų šeimininkė Romutė Jablonskienė sakė pažinojusi vyro pusbrolį dar vaikystėje. Kartu jie eidavo į miestą piešti. Ji prisimena, kaip gimdavo Zenono piešiniai.

Tarp rastųjų – ir Romutės portretas, Kybartų vaizdai, Eitkūnai, cerkvė, rusų kapinės. Radinius Jablonskiai sakė atiduosiantys nebent tik Zenono dukrai. R. Jablonskienė prisiminė žadėjusi Zenonui, jog leis jam šiuose namuose rengti susitikimus po mėgstamu riešutmedžiu, tačiau tuo leidimu dailininkas jau nepasinaudojo.

Nuojauta pasitvirtino

Aušra prisimena, jog tėtis lyg nujautė mirtį. Paskutinioji jo draugė Loreta dukrai papasakojo, kad jis vakare, grįžęs po linksmo pasibuvimo su kompanija „Suokalbio“ kavinėje, kurioje glausdavosi visos meniškos sielos, pasakė jai žadėto paveikslėlio jau nenupiešiąs niekada… Ir paskutinis filmukas tarsi nuspėjo tolesnius įvykius. Mat po pasaulį paklajojęs batas savo šeimininką rado Užupy, karste…

Tą kovo vakarą jis skundėsi skrandžio skausmais, prašė vaistų, paskui atsigulė, užmigo. Loreta dar girdėjo, kaip jis gargaliuoja, tačiau pamanė, jog tai – audringo vakarėlio pasekmė. Mat išgėręs jis visada garsiai knarkdavo. O paryčiais paaiškėjo, kad pagelbėti jau per vėlu… Zenoną ištiko širdies smūgis. Buvo ankstyvas kovas. Šioje žemėje jis praleido pusę amžiaus.

Dailininkas palaidotas Antakalnio kapinėse, menininkų kalnelyje, visai netoli poeto Pauliaus Širvio.

Nespėjo padoriai pagyventi

Pasak draugų ir dukters, kaip tik tuo metu Zenonas buvo bepradedąs „padoriai“ gyventi. Daug metų glaudęsis savo mažutėje, bet nepaprastai jaukioje studijoje Užupyje, jis pagaliau įsigijo butą, kurį pasididžiuodamas rodė dukrai, pasakojo, kaip įsirengs, dekoruos. Tačiau jame nepagyveno nė dienos. Butas po tėvo mirties atiteko Aušrai. Studiją paveldėjo sesuo Rima (taip brolis vadino Remigiją).

Po Z. Šteinio mirties Lietuvos kino studija išleido jo karikatūrų knygelę „Toks gyvenimas“. Daug darbų dailininkas išdovanojo draugams, tad niekada ir niekur nepublikuotų jo darbų dar yra privačiose kolekcijose.

– Jis buvo geras žmogus, – vienu balsu tvirtino artimieji ir pažįstami. – Nemokėjo pasakyti „ne“, pasirūpinti savimi, dirbo naktimis, tad kas gali išlaikyti tokį tempą…

Kristina Vaitkevičienė, “Santaka”, 2010 11 04