Turėti širdžiai mielą užsiėmimą yra puiku, o kai tavo veikla džiugina ir kitų akį – dvigubai smagiau. Iki birželio 29 d. Algimanto Kezio galerijoje Kybartuose bus eksponuojama Janinos Abraitienės kryželiu siuvinėtų darbų paroda „Nemoku piešti – siuvinėju“. Kybartietė šio pomėgio iš rankų nepaleidžia jau 28-erius metus.

Siuvinėjimas hipnotizuoja 

Tai jau trečia auksarankės paroda. Pirmieji J. Abraitienės darbai buvo eksponuoti Virbalyje, o antra paroda dienos šviesą išvydo 2020 m., per karantiną, tačiau dėl tada buvusių suvaržymų ją buvo galima apžiūrėti tik virtualiai. Šiuo metu A. Kezio galerijoje eksponuojamas 21 J. Abraitienės siuvinys. Nors siuvinėjimo kryželiu technikų yra įvairių, Janinai artimiausias siuvinėjimas pilnu kryželiu. Gal dėl šios technikos, o gal dėl to, kad siuvinėja tik pagal kruopščiai atrinktas schemas ir preciziškai sudėliotus siūlų atspalvius, siuviniai primena tapybos darbus.

„Nors dailės paveikslai man labai patinka, pati piešti nemoku. Žaviuosi įvairių dailininkų kūriniais, jie mane įkvepia. Kai siuvinėju, jaučiuosi lyg būčiau užhipnotizuota“, – pasakojo J. Abraitienė. 

Pomėgis dailei kybartietę pastūmėjo siuvinėjimui rinktis sudėtingus kūrinius. Daugelis darbų išsiuvinėti pagal žymių menininkų – Leonardo da Vinčio, Vincento van Gogo, Polio Sezano, Mone, Ogiusto Renuaro sukurtus meno šedevrus. Pati Janina neslėpė, kad bandydama atkartoti didžių menininkų kūrinius jautė nemenką atsakomybę, bet, kaip pati sako, iššūkiai jai patinka. 

Įvairiais rankdarbiais nuo vaikystės užsiimanti moteris pasakojo, kad pirmąjį darbą išsiuvinėjo ant specialiai tam skirtos medžiagos – kanvos. Tačiau gautas rezultatas jos nedžiugino, todėl Janina sugalvojo audinį siuvinėjimui ruošti pati. Tam ji įsigyja lino drobę ir iš jos ištraukia reikiamus siūlus. Baigusi siuvinėti darbelį išskalbia, iškrakmolina, ištempia, išlygina ir galiausiai veža įrėminti. 

Žinodami Janinos silpnybę, žmonės dažnai jai dovanoja su tuo susijusias dovanas. Kaip vertybę moteris saugo savo dėdės, kuris gyvena Kaliningrado srityje, dovanotą siuvinėjimo knygą su schemomis. Iš pat pirmųjų puslapių matyti, kad giminaičio dovana nenuėjo veltui, nes tarp parodos eksponatų jau kabo siuvinys pagal Julijaus Kleverio paveikslą „Žiemiškas saulėlydis apsnigtam eglyne“. Pasirodo, Janina turi dar vieną silpnybę – tai pomėgis stebėti ir įamžinti saulėlydžius bei saulėtekius. 

Bijo kičo 

Paties mėgstamiausio kūrinio Janina negali išskirti – visi mieli ir sukelia tam tikrus prisiminimus. Vieną iš parodoje eksponuojamų darbų moteris dedikuoja savo dukroms – Mildai ir Rūtai. Šiame rankdarbyje vaizduojamos dvi piešiančios mergaitės, o pats kūrinys išsiuvinėtas pagal O. Renuaro paveikslą „Piešiant“. Vis dėlto, kaip sakė menininkė, ne visi darbai kelia malonius prisiminimus. Pavyzdžiui, ant sienos kabantys du šventųjų paveikslai buvo siuvinėjami sunkioje būklėje atsidūrus sūnui Juliui. 

Kiekvienas paveikslas turi savo istoriją, savąją turi ir išsiuvinėta L. da Vinčio „Mona Liza“. Šį kūrinį Janina nusprendė atkartoti po apsilankymo Luvro muziejuje Prancūzijoje, kuriame pamatė Džokondos originalą. Apie šią svajonę prieš dešimtmetį J. Abraitienė buvo užsiminusi ir „Santakos“ žurnalistams. Visgi laikas bėgo, o pamiklinti adatas siuvinėjant žymųjį paveikslą rankos Janinai nekilo. 

„Kad išsiuvinėčiau Mona Lizą, turėjau gauti spyrį į užpakalį. Ruošiausi dešimtmetį. Pradėjau, paskui išsigandusi, kad gausis kičas, numečiau. Užbaigti paskatino artėjanti paroda, nes Kybartų kultūros centro darbuotojai Andželikai Micutienei buvau pažadėjusi, kad „Mona Liza“ bus eksponuojama. Bet įspėjau: jei man atrodys, kad nepavyko, viskas eis į šiukšliadėžę“, – prisiminė J. Abraitienė. 

Siuvinio schema, kurią Janina parsisiuntė iš Amerikos, kainavo apie 100 Eur ir sudarė dvidešimt A4 formato lapų. Siuvinėdama moteris konsultavosi su savo kolegėmis dailės mokytojomis. Pirmiausia joms rodė, kaip sekėsi išsiuvinėti „Mona Lizos“ rankas. Kai šios patvirtino, kad viskas einasi puikiai, darbą J. Abraitienė tęsė toliau. Galiausiai, užtrukusi metus ir septynis mėnesius, Janina darbą baigė balandžio 4 d. Ant drobės nugulė 97 tūkstančiai 86-mis spalvomis įsiūtų kryželių. Rezultatas apstulbino ne tik pačią menininkę, bet ir parodos lankytojus – panašumas į originalą gniaužė kvapą. 

„Aš žiūrėjau, kad pavyktų visos detalės, šešėliai. Meluočiau sau ir jums, sakydama, jog neteko ardyti. Kažkur pražiūri ir įsiuvi ne tos spalvos kryželį, o pagal schemą turi būti visai kitas siūlas. Ir man net akį duria! Jeigu aš žinau, kad negerai, tai mato ir kiti“, – apie daug laiko pareikalavusį „Monos Lizos“ siuvinėjimą pasakojo J. Abraitienė. 

Artima Van Gogo kūryba 

Siuvinėjimas J. Abraitienei – laisvalaikio užsiėmimas. Pagal specialybę Janina yra chemijos ir biologijos mokytoja, o tai paskatino daugiau domėtis V. van Gogo kūryba. 

„Van Gogas manęs nepaleidžia. Man labai imponuoja jo kūryba, tai, kaip jis vaizduoja gėles, juk esu biologė“, – sąsajų rado menininkė. 

Moteris pasakojo, jog ją domina dailininkų gyvenimo istorijos ir kaip tai atsispindi jų darbuose. Parodoje galima matyti ne vieną pagal šio dailininko piešinį išsiuvinėtą darbą. Janina išsiuvinėjusi kelis saulėgrąžų paveikslus, „Vilkdalgių lauką“. Būtent po šio siuvinio J. Abraitienės darželyje atsirado vilkdalgių laukelis. 

Pasiteiravus auksarankės, ar negalvoja parduoti savo paveikslų, moteris sakė, kad net jei ir norėtų tai padaryti, vargiai ar atsirastų pirkėjas, mat kaina tiesiog būtų per didelė. „Žmonės klausia, kur aš tiek tų paveikslų dėsiu – sienų neužteks. Bet aš dėl to nesijaudinu, juk gyvenu nuosavame name, todėl kai viduje sienų pritrūks, kabinsiu iš lauko pusės“, – juokėsi J. Abraitienė.

Simona SIMANAVIČIENĖ

Autorės nuotr. Pats naujausias Janinos Abratienės darbas išsiuvinėtas pagal Leonardo da Vinčio paveikslą „Mona Liza“.

Publikuota: „Santaka”, 2023-06-13.