Žmogus, gyvenęs karališkai.

Taip, buvo toks žmogus. Ir mylimiausias  pasaulyje  jo miestas buvo Kybartai. Jau greitai bus metai, kaip kybartietis ir vilnietis Albinas Vaitkevičius paliko ir Vilnių, ir savo Kybartus. Ilsisi dabar Virbalio kapinėse, kur jo tėvai ir seneliai. Tie, kas pažinojo Albiną Vaitkevičių, tikriausiai prisimintų vis kitokias įdomias ir savitas bendravimo detales, įspūdžius bei patirtis, bet neabejoju, jog visos jos būtų nuspalvintos labai šviesiomis ir  šiltomis spalvomis.  

Man mano Mamos vyras Albinas buvo lyg man duota dar viena galimybė pajusti tėvišką šilumą, gerumą, išmintį ir nepaprastai skaidrias bendravimo dienas. Stebino ir graudino jo, nuo vaikystės patyrusio ne tik sunkią našlaičio dalią, bet ir priverstinius darbus Vokietijoje, nepalaužiamas  užsispyrimas siekti mokslo, nugalėti bet kokius nepriteklius, visą gyvenimą su dėkingumu, meile ir švelnumu prisimenant tuos, kas padėjo išeiti į mokslo kelią. Žodį  „išeiti“ rašau  tiesiogine prasme. Kaip nuvykti mokytis į Kauną, kai neturi net batų poros? Kad galėtų išvykti,  Albinui teko prie senų bepadžių kerzinių batų sukonstruoti ir savadarbėmis vinutėmis prisikalti padus, kuriuos pasidarė iš rastos po karo laukuose užsilikusios  senos padangos. Ją, didelę ir sunkią, keturis kilometrus iki namų atsiritino pėstute. Tad tokiais  batais ir pasiekė Kauną, mokslus pradėjo ir baigė.

Įdomiausia tai, kad bet kokį šį ir kitus jam tekusius gyvenimo išbandymus prisimindavo lyg kokį gyvenimo nuotykį, be pykčio ir nuoskaudų, tik su dėkingumu tiems, kas parėmė, gelbėjo, padėjo. Ir pats visą savo amžių kuo galėdamas stengėsi padėti  kitiems.  Albinas labai vertino gyvenimą ir mokėjo juo džiaugtis.  Net ir tada, kai senatvės ir negalių prispaustas begalėjo po savo nedidelį butuką judėti tik savo žmonos ar vaikštynės pagalba,  sakydavo, jog gyvena karališkai. Tokiu būdu savo dvasios stiprumu jį mylintiems ir juo besirūpinantiems žmonėms sukurdamas jausmų komfortą.Albinas visada turėjo planų. Išėjęs į pensiją savo džiaugsmui sode augino įvairiausių rūšių tulpes, lelijas, daugybę kitų gėlių ir augalų, žinojo jų visų mokslinius pavadinimus. Namelis irgi buvo pastatytas jo paties rankomis, tik su laiku dar planavo perdengti jo stogą. Tačiau pagrindinė svajonė, nedavusi  Albinui ramybės, buvo parašyti knygą – Kybartų krašto istoriją, kuriai medžiagą rinko ilgai ir kruopščiai.Jau būdamas netoli aštuoniasdešimties nusipirko kompiuterį, monitorių, spausdintuvą, fotoaparatą ir visus kitus knygos rašymui reikalingus daiktus. Apsisprendė,  jog namelio stogas gali ir palaukti. Teisingai sakė. Knyga „Kybartai“ išleista jau du kartus, Kybartų  istorijos labui atlikti ir kiti svarbūs darbai. Neabejotina, jog Albinas, atradęs kituose ir savyje tiek daug šviesos ir gėrio, iš tiesų gyveno karališkai. 

2023 metų sausio 14 dieną  10 valandą Kybartų bažnyčioje bus laikomos Šv. Mišios už Albiną ir jo šeimos mirusiuosius.

Pagarbiai ir su meile,

Nijolė Sušinskienė

Nuotr. Albinas Vaitkevičius

lt_LTLietuvių kalba