Miestas

Kybartus jubiliejai nudažė mėlynai ir raudonai

Visą savaitgalį Kybartuose aidėjo fanfaros – miestas šventė du šimtmečius: savo savivaldos ir legendinio „Sveikatos“ futbolo klubo. Šios progos į gimtinę sukvietė buvusius kybartiečius, legendinius futbolininkus ir atgaivino tik šiam miestui būdingą dvasią.

Įsitraukė mokyklos

Pirmieji renginiai, skirti šimtmečiams, prasidėjo dar ketvirtadienį. Kavinėje „Rūta“ buvo atidaryta istorinių fotografijų paroda „Sena. Neatrasta. Nauja“ bei vyko pirmasis Kybartuose protmūšis, kuriame susikovė net septynios komandos. Klausimus proto mūšiui rengė Kybartų viešosios bibliotekos darbuotojos, o joms geranoriškai talkino savo mieste protmūšį jau organizavusi Virbalio bendruomenė.

Nors puikiai pasirodė visi dalyviai, geriausiai Kybartų istoriją žinojo Miesto bendruomenės komanda, vadovaujama Vito Katkevičiaus. Antrą vietą pelnė Kristijono Donelaičio gimnazijos mokiniai, nuo jų nedaug atsiliko „Saulės“ progimnazijos komanda.

„Saulės“ progimnazija Kybartų jubiliejams rengėsi jau visą mėnesį. Mergaitės per technologijų pamokas pynė mėlynai raudonas apyrankes, kurias visas švenčių dienas dalijo kybartiečiams ir miesto svečiams.

Penktadienį „Saulės“ progimnazijoje vyko miesto jubiliejams skirti renginiai: projektas „Socialiniai tyrimai tradicinėse ir netradicinėse aplinkose“, viktorina „Ar pažįsti Kybartus?“, piešinių ant asfalto konkursas „Esami ir būsimi mano Kybartai“, smiginio, šaškių, šachmatų, krepšinio, futbolo varžybos, estafetės.

Kristijono Donelaičio gimnazijos gimnazistai rinkosi į netradicines pamokas istorinėse miesto dalyse. Nedaugelis šiuolaikinių vaikų žino, kuo garsėjo tokie Kybartų rajonai, kaip Ragoškalnis, Tolklerynė, Užgerškelė, Parubežė su garsiaisiais namais, vadinamais Paryžiumi, Berlynu ir Maskva.

Paminklas istorijai

Bene pagrindinės iškilmės su gausybe svečių vyko šeštadienį. Prasidėjusi šv. Mišiomis Kybartų Eucharistinio Išganytojo bažnyčioje jubiliejinė šventė persikėlė į aikštelę priešais seniūniją. Ten buvo atidengtas paminklas, įamžinantis šimtmetį, praėjusį nuo to laiko, kai Kybartams buvo suteiktos miesto teisės ir privilegijos.

Šventės svečius su miesto istorija supažindinęs seniūnas Romas Šunokas priminė, kad patys Kybartai gyvavo jau XVI amžiuje, bet miestu jie gali vadintis tik nuo 1919 metų, kai tokias privilegijas suteikė atsikūrusios nepriklausomos Lietuvos valdžia.

Miesto jubiliejui atidengtas paminklas simbolizuoja vieškelių Naujosios Valios–Eitkūnų ir Vištyčio–Jurbarko kryžkelę, prie kurios 1547 m. Lenkijos karalienės ir Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Bonos Sforcos įsakymu buvo įkurdintas 5 Kybartaičių (pagal vyravusią gyventojų pavardę) kaimas, vėliau išaugęs į dabartinius Kybartus. Prie paminklo, į kurio postamentą sumūryti iš Kybartų grindinių surinkti akmenys, pastatyta granitinė lenta, kurioje iškalta trumpa miesto istorija ir liudijimas, kad nuo šiol toje vietoje esanti sankryža vadinsis Senąja kryžkele. Paminklo idėja kilo pačiam Kybartų seniūnui R. Šunokui, iš akmenų sukūrusiam ne vieną meninę kompoziciją. Idėją įgyvendinti padėjo buvęs kybartietis, architektas Stasys Kravčenka ir paminkladirbys Vitas Špakauskas.

Paminklo atidengimo iškilmėse dalyvavo ir kybartiečius su švente sveikino buvę miesto ir seniūnijos vadovai Algirdas Kučinskas, Vitas Katkevičius, Audrius Balbierius. Sveikinimo žodžius tarė ir šventėje viešėję Seimo nariai Kęstutis Smirnovas bei Algirdas Butkevičius, rajono meras Algirdas Neiberka, Pasaulio kybartiečių draugijos pirmininkas Leonas Narbutis.

Šimtmečio garbei prie paminklo buvo pasodintas ąžuoliukas, išaugintas iš Stelmužės ąžuolo gilės.

Pristatė knygą

Švęsti vieno seniausių Europoje ir seniausio Lietuvoje futbolo klubo „Sveikata“ jubiliejų susirinko tiek svečių, kad jie sunkiai tilpo Kybartų kultūros centro salėje. Buvę futbolininkai, komandos gerbėjai būriavosi prie stendų su istorinėmis nuotraukomis, pirko suvenyrus su klubo atributika bei „Sveikatos“ šimtmečiui išleistą istorinę knygą, kurią sudarė esami ir buvę kybartiečiai Audrius Paškevičius, Sigitas Kuras, Nerijus Demenius, Juozas Murinas, Violeta Mickevičiūtė ir Henrikas Katilius.

Aidint „Kybartų“ orkestro maršams į sceną atsiimti apdovanojimų kilo futbolo legendos ir dabartiniai futbolininkai, šią sporto šaką propaguojantys ir aktyviai remiantys kybartiečiai. Padėkas už rajono vardo garsinimą ir nuopelnus „Sveikatos“ klubui teikė rajono meras A. Neiberka, Seimo narys K. Smirnovas kybartiečiams perdavė švietimo, mokslo ir sporto ministro Algirdo Monkevičiaus padėkas.

Seimo narys A. Butkevičius pasidalijo prisiminimais iš tų laikų, kai dar dirbo Vilkaviškio savivaldoje ir tuometinio rajono vadovo Edmundo Žemaitaičio klausė, kodėl kybartiečiai taip skiriasi nuo vilkaviškiečių. Tuometinis vadovas atsakęs, kad visi kybartiečiai – arba orkestrantai, arba futbolininkai, todėl jie labai ambicingi, atsakingi ir siekiantys savo tikslų.

Dalijosi prisiminimais

Renginio vedėjas, rajono Tarybos narys Žilvinas Gelgota juokavo, kad Kybartuose, net ir nebūnant futbolininku, turėti tokias pavardes, kaip Kereiša, Katilius, Karka, Kochanauskas, yra didelė garbė. Mat šių šeimų nariai futbolo pasaulyje žaidę ne vienus metus ir tapę klubo legendomis.

Ne mažiau futbolo pasaulyje žinomos ir dabartinio „Sveikatos“ klubo prezidento Nerijaus Demeniaus bei klubo garbės prezidento Juozo Murino pavardės. Iš šių Kybartų futbolui nusipelniusių žmonių rankų „Garbės sveikatiečio“ ženklelius ir šį garbingą vardą liudijantį pažymėjimą gavo tie, kurie „Sveikatos“ klube yra žaidę ne mažiau kaip 15 metų arba tęsia karjerą kituose klubuose, aktyviai propaguoja sportą ir dalyvauja klubo veikloje.

Atsiimti „Garbės sveikatiečio“ žymens į sceną kilo ne tik patys buvę ir esami futbolininkai, bet ir artimieji tų, kurie jau iškeliavę amžinybėn.

Visiems buvo smagu matyti į sceną kylančią futbolo legendą, Kybartų „Sveikatoje“ žaidusį, o vėliau Lietuvos vyrų futbolo rinktinę treniravusį Algimantą Liubinską ir išgirsti jo prisiminimus apie tai, kaip dar sovietiniais laikais „sveikatiečiai“ įveikdavo visas sienas ir draudimus, o kybartietiška dvasia padėdavo net sudėtingiausiose situacijose.

Kuria filmą

Pasveikinti kybartiečių atvyko ir Kauno apskrities futbolo federacijos prezidentas Romas Pikčilingis, prisiminęs kybartiečius kaip atkakliausius savo varžovus futbolo aikštelėje ir padėkojęs tuometiniam „Sveikatos“ treneriui Vytautui Miknevičiui, taip pat kolegos iš Rusijos Federacijos Kaliningrado srities klubo. Vaizdo sveikinimą atsiuntė Jungtinės Karalystės futbolo klubo „Club of pioneers“ nariai, pristatę sertifikatą, liudijantį, kad Kybartų „Sveikatai“ suteiktas garbės klubo nario statusas.

Kybartiečiai jubiliejaus proga išleido ne tik knygą apie klubo istoriją, bet ir filmą, kurio ištrauką galėjo pamatyti šventės svečiai. Kūrėjai pažadėjo, kad netrukus jį galės matyti visi žiūrovai, o kol kas gausi filmuota medžiaga vis dar yra montuojama.

Patriarchui atminti

Po minėjimo per visą J. Basanavičiaus gatvę nusidriekė kybartiečių eisena, vedama Kybartų orkestro ir šokėjų. Eisenoje, pasipuošę savo atributika, dalyvavo beveik visų Kybartuose veikiančių įstaigų ir organizacijų kolektyvai. Jie žygiavo į Kybartų stadioną, kur toliau tęsėsi šventės iškilmės.

Pagrindiniu akcentu tapo paminklo ilgamečiam „Sveikatos“ žaidėjui ir treneriui, Kybartų futbolo patriarchui Vytautui Kochanauskui atidengimas. Skulptoriaus Kęstučio Dovydaičio sukurtas futbolininkas su metalu išrašytais V. Kochanausko žodžiais pasitiks visus Kybartų stadiono svečius primindamas, kad šiame mieste futbolas – antroji religija.

Po paminklo atidengimo ceremonijos visi rinkosi žiūrėti parodomųjų futbolo rungtynių tarp „Sveikatos“ veteranų ir futbolo klubo „Prelegentai“. Jas nuotaikingai komentavo kybartietis, buvęs „Sveikatos“ klubo futbolininkas, o dabar rungtynių komentatorius Naglis Miknevičius. Po baudinių serijos pergalę šventė kybartiečiai.

Vakare tęsėsi koncertinė šventės dalis, vyko ekskursija po Kybartų miestą, jaunimas linksminosi diskotekoje. Sekmadienį buvo atidaryta Kybartų kultūros centro galerija.

Eglė KVIESULAITIENĖ

Ievos ŠLIVINSKIENĖS nuotr. Šventiniame parade, nusidriekusiame per pagrindinę Kybartų gatvę, dalyvavo kone visos miesto įmonės ir organizacijos.

Kybartų savivaldos šimtmečiui skirtą paminklą pašventino klebonas Vaidotas Labašauskas. Ievos ŠLIVINSKIENES nuotr.


„Sveikatos“ klubo šimtmečiui skirtą knygą pristatė viena iš jos sudarytojų,
Pasaulio kybartiečių draugijos narė Violeta Mickevičiutė.


Kybartų stadione atidengtas paminklas
legendiniam futbolininkui ir
treneriui Vytautui Kochanauskui.


Vakarinis koncertas prasidėjo istorinio šokio grupės „Reverence“ pasirodymu.

Projektą „Iš piliečio pozicijos“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

Publikuota: „Santaka“, 2019-06-11.


Iš šimtamečio pastato – į naujas gaisrinės patalpas

Kategorija : Kybartai spaudoje , Miestas

Ketvirtadienį Kybartuose oficialiai atidarytas naujas gaisrinės pastatas. Šio momento Kybartų ugniagesiai laukė daugelį metų.

Pastatė per pusmetį

Iki šio laiko Vilkaviškio priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos (PGT) Kybartų komandos ugniagesiai gelbėtojai buvo įsikūrę 1925 m. statytame pastate, kuris nė karto taip ir nebuvo kapitališkai remontuotas. Statinys kiauru stogu ir yrančiomis sienomis buvo avarinės būklės.

2018 m. lapkritį pradėtas statyti naujas pastatas baigtas per pusę metų. Keliskart ilgesnį laikotarpį užtruko įvairūs derinimo ir dokumentacijos tvarkymo reikalai.

Senųjų darbo sąlygų negali net lyginti su tomis, į kurias dirbti atėjo ugniagesiai. J. Biliūno gatvėje pastatytoje gaisrinėje įrengtas garažas dviem autocisternoms, erdvus poilsio kambarys, patogi virtuvė su reikalingiausiais buities prietaisais, vadovo kabinetas, patalpa gaisrinėms žarnoms, katilinė. Antrajame aukšte padaryta salė ugniagesiams savanoriams.

Įkurtuvių proga iš Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento (PAGD) ugniagesiai gavo ir dar vieną vertingą dovaną: priešgaisrinį automobilį „Iveco Magirus“. Iki šiol tarnybos vyrai važinėjo dviem senutėliais ZIL markės automobiliais. Dovanota technika – ne nauja, devynerių metų amžiaus, tačiau lyginant su penktą dešimtmetį skaičiuojančiomis senosiomis Kybartų autocisternomis yra tikrai geros būklės. Iki šiol ja važinėjo Marijampolės ugniagesiai.

Visa tai pamatė į atidarymo renginį suvažiavę svečiai, kuriuos smagia melodija pasveikino Donato Ziegoraičio vadovaujami pučiamųjų instrumentų orkestro „Kybartai“ muzikantai.

Įteikė Lietuvos vėliavą

Naujosios gaisrinės atidarymo dalyviai džiaugėsi sėkmingu įvairių institucijų darbu siekiant bendro tikslo.

Į iškilmes atvykęs vidaus reikalų ministras Eimutis Misiūnas sakė puikiai pamenantis, kaip prieš porą metų į ministeriją su tuometiniu Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento vadovu Kęstučiu Lukošiumi atvykęs Seimo narys Kęstutis Smirnovas kalbėjo apie būtinybę Kybartuose pastatyti naują gaisrinę.

„Per beveik tris mūsų valstybės nepriklausomybės dešimtmečius Lietuvoje pastatyta vos 13 naujų ugniagesių komandos pastatų, o jų Lietuvoje iš viso turime beveik devyniasdešimt“, – kalbėjo ministras ir žadėjo stengtis atnaujinti kuo daugiau pastatų, keisti seną techniką ir ugniagesiams rodyti prioritetinį dėmesį.

Kybartų gaisrinės šeimininkams E. Misiūnas įteikė simbolinę dovaną – Lietuvos vėliavą.

Seimo narys K. Smirnovas prisiminė, kaip su tuometiniu Marijampolės priešgaisrinės gelbėjimo valdybos (PGV), dabar jau Kauno PGV viršininku Vidu Barausku sukirto rankomis ir pasižadėjo dėti visas pastangas, kad Kybartuose būtų ne tik pastatyta nauja gaisrinė, bet ir dovanota priešgaisrinė autocisterna – smagu, jog pažadai buvo įvykdyti. K. Smirnovas dėkojo visiems, prisidėjusiems prie to, kad kardinaliai pasikeistų kybartiečių ugniagesių darbo sąlygos.

Bendras nuopelnas

Vilkaviškio rajono savivaldybės meras Algirdas Neiberka taip pat prisiminė bendradarbiavimą su V. Barausku bei Vilkaviškio PGT viršininku Erlandu Armanavičiumi rengiantis statyti naująjį pastatą, pasakojo apie Savivaldybės indėlį į infrastruktūrą ir dėkojo departamentui už projekto finansavimą. Meras įkurtuvių proga Kybartų komandai įteikė Angelą sargą, kad šis saugotų ugniagesius ir visą bendruomenę.

„Visa, kas čia padaryta, yra visų mūsų nuopelnas“, – daugelio išsakytus žodžius apibendrino V. Barauskas.

Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento direktoriaus pareigas laikinai einantis Mindaugas Kanapickas linkėjo, kad naujasis pastatas nuolat būtų pilnas darbuotojų, o autocisterna kuo rečiau išvažiuotų – tai reikš, kad žmonės gyvena saugiai. Jam pritarė ir patalpas pašventinęs Kybartų parapijos klebonas Vaidotas Labašauskas – jis pažadėjo melstis, kad skaudžių įvykių būtų kuo mažiau.

Ugniagesius su įkurtuvėmis pasveikino ir projekto vadovas Aloyzas Jurdonas, o UAB „Statybos ritmas“ generalinis direktorius Algirdas Brazys įteikė Vilkaviškio PGT viršininkui E. Armanavičiui simbolinį raktą nuo naujosios gaisrinės.

Darbo turi daug

Perkirpę naujojo pastato atidarymo juostelę ceremonijos svečiai apžiūrėjo naująsias patalpas.

„Pamačius visos Lietuvos priešgaisrinius pastatus, šis kelia baltą pavydą – norėtųsi, kad tokia situacija būtų visur“, – kalbėjo PAGD vadovas M. Kanapickas.

Kybartų komandoje šiuo metu 4 pamainose dirba 10 ugniagesių gelbėtojų.

Šios komandos misija yra labai svarbi: jos saugoma teritorija yra pasienio zona, per miestą veda geležinkelio linija, yra įvairių ugdymo įstaigų, lengvųjų automobilių terminalas, trąšų perpylimo įmonė, įkalinimo įstaiga ir kitų svarbių objektų. Pagal gaisrų skaičių Kybartų seniūnija yra tarp pirmaujančių rajone, tad patogios darbo sąlygos ugniagesiams išties buvo labai reikalingos.

Eglė MIČIULIENĖ

Autorės nuotr. Prie naujojo gaisrinės pastato vieni prieš kitus išsirikiavo į iškilmes suvažiavę svečiai ir vietiniai ugniagesiai.

Publikuota: „Santaka“, 2019-05-24.



Birželį miestas minės du jubiliejus

Vasarą kybartiečiai ketina atšvęsti dvi svarbias datas: šįmet, gruodžio 22 d., sukanka 100 metų, kai Kybartams suteiktos miesto teisės ir privilegijos. Tuo pat metu įsikūrė ir Kybartų futbolo klubas „Sveikata“. Šios sukaktys bus minimos pirmąjį vasaros savaitgalį, birželio 8-ąją.

Kybartuose tą dieną bus laukiami ne tik dabartiniai miestiečiai, bet ir išvykusieji gyventi kitur, taip pat miesto svečiai.

„Jubiliejų švęsime sportuodami, šokdami ir dainuodami. Pagrindiniai šventės akcentai bus paminklo „Sveikatos“ klubo treneriui Vytautui Kochanauskui atidengimo miesto stadione ir senosios kryžkelės įamžinimo prie J. Basanavičiaus ir Vištyčio gatvių sankryžos ceremonijos, – planais dalijosi Kybartų seniūnas Romas Šunokas. – Visus kybartiečius raginu į šventę pasikviesti, atsivesti artimųjų ir draugų, kad žmonės patys pamatytų, kad kitiems parodytų, kokie gražūs ir jaukūs Kybartai, kaip juose gyvena miestiečiai. Taip pat kviečiame visus futbolo gerbėjus. Kas Kybartams yra „Sveikata“, turbūt net kalbėti nereikia – šį futbolo klubą, vieną iš seniausių Europoje, žino jauni ir seni, čia ir svetur gyvenantys kybartiečiai, laisvalaikiu gainioję ar tebegainiojantys futbolo kamuolį. Neabejoju, jog apie šio klubo pergales girdėję ne tik vietiniai žmonės.“

Kybartiečiai šventės dalyviams žada didelę ir plačią vietos kolektyvų paruoštą programą, įdomių ekskursijų, parodų ir daug visokių staigmenų. Kultūrinė programa jau dėliojama, su visomis detalėmis ji bus paskelbta vėliau.

Norintieji paremti šią Kybartų šventę savo darbu ar lėšomis gali susisiekti su seniūnu R. Šunoku arba paaukoti pinigų, juos pervesdami į Kybartų bendruomenės sąskaitą (Nr. LT854010040100120797, „Luminor“ bankas, mokėjimo paskirtyje nurodyti „2019 m. šventei“).

„Santakos“ inf.

Kristinos ŽALNIERUKYNAITĖS nuotr. Šioje vietoje, ant sumūrytos pakylos, bus pastatyta akmenų kompozicija, simbolizuojanti senąją kryžkelę.

Publikuota: „Santaka“, 2019-02-22.


Šventinis šurmulys prasidėjo Kybartuose

Kategorija : Kybartai spaudoje , Miestas

Penktadienį pirmoji Kalėdų eglutė rajone buvo įžiebta Kybartų mieste.

Artėjant savaitgaliui, po darbų, kybartiečiai su vaikučiais buvo pakviesti į šventę, kurios visada labiausiai laukia mažieji. Tad jiems skirtoje programoje netrūko dainų, šokių ir dovanų.

Žaisminga elfė (Kybartų kultūros centro darbuotoja Irma Lišauskienė) į sceną kvietė dainuoti Kybartų kultūros centro popchorą „Spindulys“ (vad. Irma Menčinskienė), šoko pučiamųjų instrumentų orkestro šokėjos (vad. Greta Meseckaitė). Dainomis ir šokiais pavyko prisikviesti Kalėdų senelį, kuris vaikams dalijo saldainius ir įžiebė miesto puošmeną – eglutę.

Šventėje gražių ateinančių švenčių kybartiečiams linkėjo į svečius atvykęs Seimo narys Juozas Oleka, Vilkaviškio rajono savivaldybės meras Algirdas Neiberka, kalbėjo Kybartų seniūnijos seniūnas Romas Šunokas, Pasaulio kybartiečių draugijos pirmininkas Leonas Narbutis.

Kaip ir pernai, kybartiečiai papuošė gyvą, 2015 metais pasodintą eglutę, kuri šįmet švenčia savo ketvirtąjį gimtadienį. Kol medelis dar ne toks didelis, virš jo sumontuotas specialiai pagamintas karkasas, apkaišytas šakomis ir puošmenomis.

Šventėje kybartiečiams taip pat buvo dalijamos eglių šakos, kurias jie galėjo parsinešti į savo namus.

Įžiebus eglutę Kybartus nušvietė fejerverkai. Pasigėrėję reginiu šventės dalyviai sugužėjo į kultūros centrą, kur jų laukė kalėdinė rajono tautodailininkų darbų mugė ir UAB „Belor“ dovanotas grupės „Dar“ koncertas.

„Santakos“ inf.

Kristinos ŽALNIERUKYNAITĖS nuotr. Kybartiečiai, kaip ir pernai, papuošė ir įžiebė gyvą eglutę su virš jos sumontuotu karkasu, apkaišytu šakomis ir puošmenomis.

Publikuota: „Santaka“, 2018-12-07.


Gyvybę palaiko geležinkelis ir muitinė

Kitais metais Kybartai švęs šimtmetį, kai jiems suteiktos miesto teisės ir privilegijos. Šitam jubiliejui labai rimtai ruošiasi visa bendruomenė. Rengiamasi nustebinti ir vietos žmones, ir pasienio miesto svečius.

Švęs dvi dienas

Kaip pasakojo Kybartų seniūnas Romas Šunokas, švęsti ruošiamasi net dvi dienas. Pirmoji diena bus skirta neatsiejamai miesto istorijos daliai – futbolo klubui „Sveikata“. Jis įkurtas taip pat 1919 m. ir savo šimtmetį švęs kartu su visais kybartiečiais. Beje, „Sveikata“ – pirmasis futbolo klubas Lietuvoje. Jis pagrįstai gali didžiuotis ne tik giliomis tradicijomis, bet ir visu būriu šaliai nusipelniusių sportininkų, trenerių.

Antroji šventės diena bus skirta miesto istorijai, jo žymiems žmonėms ir įvykiams. Apsilankiusieji renginiuose galės daug sužinoti apie laikus, kai miestas kūrėsi, klestėjo, buvo sugriautas ir kilo iš naujo.

Klestėjo prie geležinkelio

Kybartų istorija įvairiaspalvė ir sudėtinga. XX a. pradžioje mieste gyveno apie 10 tūkst. gyventojų. Tai buvo tikrai didelis skaičius. Kybartai ėmė sparčiai augti po 1861 m., kai buvo nutiesta Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelio atšaka iš Lentvario į Virbalį ir iškilo Kybartų geležinkelio stotis. Ji buvo viena gražiausių ir didžiausių geležinkelio stočių šalyje, tiesa, iki 1965 m. vadinosi Virbalio (Veržbolovo) geležinkelio stotimi. Kartu buvo įkurta pasienio muitinė. Kybartai sparčiai augo ir, nustelbę Virbalį, tapo svarbiu prekybos punktu. Gaila, bet stotis neišliko, buvo subombarduota per karą. Kybartiečiai kolekcionieriai turi labai kokybiškų šio didingo statinio atvirukų. Juos ruošiamasi parodyti visuomenei.

Pasak seniūno R. Šunoko, geležinkelis miestui ypač svarbus ir šiais laikais. Kol Kybartuose veiks geležinkelis ir muitinė, mieste dar bus gyvybė ir jis nenunyks. Seniūno nuomone, provincijos miestų mažėjimas – neišvengiamas, tačiau Kybartuose prasideda ir baigiasi Lietuva, tad gyvasties ši vietovė neturėtų stokoti.

Svarbiausi įvykiai

Spaudos draudimo metais per Kybartus ėjo knygnešių keliai. 1870 m. pastatyta sinagoga. XVIII a. pabaigoje Kybartuose veikė kaulamilčių gamykla, fotografijos ateljė, ligoninė, vaistinė, valsčiaus teismas, biblioteka, vyko dideli turgūs ir prekymečiai. XX a. pradžioje pradėjo veikti triklasė mokykla, kuri vėliau išaugo į gimnaziją. Aišku, tai buvo daug anksčiau nei prieš šimtmetį. Kaimas, pavadintas Kybartų vardu, kūrėsi dar karalienės Bonos laikais, kolonizuojant Sūduvą. Kybartai pirmą kartą minimi 1561 m. Jurbarko ir Virbalio inventoriuje.

– Per Pirmąjį pasaulinį karą miestas buvo sugriautas, tačiau netrukus atsistatė ir vėl išaugo, o 1950 m. jis buvo valsčiaus centras. 1919 m., Kybartams suteikus miesto teises ir privilegijas, ėmė steigtis mažos įmonėlės. Tais pačiais metais „Žiburio“ draugija įkūrė vidurinę mokyklą, vėliau išaugusią į gimnaziją. Veikė lietuvių, vokiečių, žydų mokyklos, liaudies universitetai, tad 1919 m. yra data, labiausiai artima dabartinio miesto paveikslui, – pasakojo Kybartų seniūnas.

Per paskutinį šimtmetį mieste buvo dar daug svarbių įvykių. 1927–1928 m. pagal architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio projektą pastatyta Eucharistinio Išganytojo bažnyčia. Šie miestas taip pat tapo paskutine vieta Lietuvoje, kur lankėsi Prezidentas Antanas Smetona. Per Antrąjį pasaulinį karą Kybartai vėl labai nukentėjo, buvo likę vos 100 gyventojų. Tačiau miestas atsigavo. 1945 m. įsteigta Kybartų vidurinė mokykla, kuriai 1964 m. buvo suteiktas Kristijono Donelaičio vardas. 1950–1959 m.

Kybartai buvo rajono centras. Klestėjo gamyba: sovietmečiu veikė prekybos įrengimų, gelžbetoninių konstrukcijų gamyklos, „Jiesios“ dailiosios keramikos gamyklos cechas. Dabar iš pastarojo likę tik griūvantys pastatai.

Miesto dabartis

Oficialiais duomenimis, šiuo metu Kybartų mieste gyvena apie 4700 žmonių. Bendra statistika nedžiugina – per praeitus metus sumažėjo 300 gyventojų, žmonių gimsta mažiau nei miršta.

Tačiau miestas gražėja ir daromas patogesniu gyventi. Seniūnas vardijo įgyvendintus darbus: pernai baigtas Kybartų miesto Mindaugo gatvės kapitalinis remontas, suremontuota J. Biliūno gatvės atkarpa, įrengiant automobilių stovėjimo vietas, šaligatvius, naują gatvės apšvietimą. Šioje gatvėje, šalia Kybartų pataisos namų, iškils naujas priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pastatas, taip pat atsiras stambiagabaričių atliekų surinkimo aikštelė. P. Cvirkos ir Gedimino gatvėse įrengti du greitį ribojantys kalneliai bei išmanusis šviesoforas pagrindinėje miesto gatvėje. Išasfaltuota Laisvės gatvė, eksperimento tvarka sutvarkyta Vytauto gatvės 210 m atkarpa, įrodant, kad esama būdų taupyti lėšas. Pasirūpinta eismo saugumu mieste: nupirkti ir sumontuoti 2 sferiniai veidrodžiai Gedimino bei Dariaus ir Girėno gatvėse.

Tiesa, kai kurių darbų įgyvendinti nepavyks, nes tam negauta lėšų. Nevyks Kybartų stadiono rekonstrukcija, o seniūnijos ribose esančiame Kybeikių kaime nebus įrengta planuota apšvietimo linija.

Vis dėlto pagal priemonę „Kaimo gyvenamųjų vietovių atnaujinimas“ planuojama atlikti kitokius darbus: numatytas vidaus patalpų remontas Kybartų kultūros centre, bus įrengiamas jaunimo parkas, viešasis tualetas, automobilių stovėjimo aikštelė prie turgaus, sutvarkytos Eitkūnų ir Tarybų gatvių atkarpos.

Pagrindine problemine sritimi Kybartų seniūnijoje, kaip ir visoje Lietuvoje, R. Šunokas įvardijo apleistus ir bešeimininkius pastatus bei prastą gatvių būklę. Vis dėlto daug gerų emocijų suteikia dažniau pasisiūlantys talkinti žmonės.

– Su tomis lėšomis, kokias gauname, Kybartų tikrai nepaversime rojumi. Niekada taip nebus, kad viskam užtektų pinigų ir būtų išpildyti kiekvieno pageidavimai. Išgelbėti miestą ir visą seniūniją gali tik supratimas, kad gyvenimas pagerės pakeitus požiūrį ir visiems bendrai tvarkantis nors aplink savo gyvenamąją vietą. Labai džiaugiuosi, kad žmonės sąmoningėja ir mažiau „šokdina“ seniūnijos darbuotojus dėl smulkmenų, kurias gali lengvai sutvarkyti patys.

Dirba miesto labui

Kybartuose yra miestui neabejingų žmonių. Daugiau nei dešimtmetį prasmingą veiklą knygų leidybos, muziejaus eksponatų rinkimo ir kituose darbuose tęsia Pasaulio kybartiečių draugija ir Kybartų miesto bendruomenė. Seniūnijoje veikia motokroso aistruolių įkurtas sporto klubas „Motobanga“, paslaugas teikia VšĮ „Impulsus“, kurios patalpose gyventojai gali mankštintis ir gauti profesionalių trenerių patarimų.

Pasienio mieste vis dažniau apsilanko įvairių turistinių grupių, susidomėjusių po geležinkelio stotimi esančiais požemiais, kitomis istorinėmis vietomis. Kybartų bendruomenės pirmininkas Vitas Katkevičius kartais priima net po kelias lankytojų grupes per savaitę.

Mieste veikia Vilkaviškio rajono neįgaliųjų draugijos Kybartų grupė, vienijanti apie 240 žmonių, turinčių negalią. Jos valgyklėlėje kasdien nemokamai maitinasi apie pusšimtis žmonių. Yra Vilkaviškio rajono žmonių su negalia reabilitacinis specialių menų centras „Gyvybės jėga“, keturios bažnytinės bendruomenės, Eucharistinio Išganytojo parapijos „Carito“ Kybartų grupė.

Ne vien miestas

Kybartų seniūnija – ne vien miestas. Apie 2 tūkst. žmonių gyvena kaimuose. Visos seniūnijos plotas yra didesnis nei 150 km². Teritorijoje yra 33 kaimai, iš kurių 8 – be gyventojų. Kybartų miestas užima 565 ha.

Seniūnijoje yra aštuonios kaimo bendruomenės: Šūklių, Bajorų, Vilkupių, Gudkaimio, Šiaudiniškių, Kybeikių, Matlaukio, Keturkaimio. Teritorija suskirstyta į devynias seniūnaitijas (septynios yra kaimuose, dvi – mieste). Kaip sakė seniūnas, kaimo bendruomenės – didžiulis pagalbininkas sprendžiant tų vietovių reikalus. Šitų organizacijų pirmininkai yra arčiausiai žmonių ir geriausiai žino, ko reikia kaimui. Dažnai vyksta bendruomenių pirmininkų, seniūnaičių susitikimai, svarstomos darbų atlikimo galimybės, gaunamų lėšų panaudojimas. Į juos kviečiami specialistai iš įvairių institucijų, įstaigų.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Autorės nuotr. Pasak Kybartų seniūno Romo Šunoko, išgelbėti seniūniją gali tik pakitęs žmonių požiūris.

Publikuota: „Santaka“, 2018-11-23.


Kybartų bažnyčia pasiekė aukso amžių

Savaitgalį Kybartų Eucharistinio Išganytojo bažnyčia švęs savo 90 metų jubiliejų. Iškilminga proga parapija laukia garbingų svečių, tarp kurių bus ir bažnyčios projekto autoriaus, garsaus to meto architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio palikuonys.

Moderni ir vienintelė

Vienuoliktasis bažnyčios klebonas Vaidotas Labašauskas, Kybartuose dirbantis jau devintus metus, kukliai vertina savo darbus. Tačiau pripažįsta, kad kiekvienas bažnyčios vadovas paliko savo brydę, kurią iš laiko perspektyvos gali vertinti senieji parapijiečiai.

Nuo to laiko, kai kunigas Vincentas Vizgirda 1914 m. parengė Kybartų lietuvių bendruomenės prašymą Seinų vyskupui Antanui Karosui steigti Kybartų parapiją, praėjo daugiau nei šimtmetis. Pirmuoju kuriamos parapijos klebonu paskirtas Stanislovas Čepulis pradžioje sukūrė Kybartų katalikų parapijos steigimo komitetą.

1922 m. iš Lietuvos geležinkelių valdybai priklausančios aikštės įsigytas žemės sklypas. Jame ir pradėti bažnyčios projektavimo darbai. Rengti projektą buvo pakviestas garsus to meto architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, įsteigtas bažnyčios statymo komitetas, tarp kurio narių, be kunigo S. Čepulio, buvo miesto burmistras, banko valdytojas ir du ūkininkai.

V. Landsbergis-Žemkalnis suprojektavo modernią neoromaninių formų bažnyčią, arka sujungtą su atskiru varpinės bokštu. Tokio tipo bažnyčia – vienintelė Lietuvoje.

Sugriovė karas

Iš pradžių architekto užmačios buvo platesnės – įrengti net šešis modernių formų altorius, bet iki galo suprojektuoti tik du: Didysis ir Šv. Teresėlės koplyčios.

Bažnyčia pradėta statyti 1923 m. Darbų pradžiai dalį lėšų suaukojo parapijiečiai ir užsienyje gyvenantys lietuviai. 1928 m. vasarą baigti bažnyčios mūrijimo ir tinkavimo darbai, uždengtas raudonų čerpių stogas ir spalio 1 d. iškilminga procesija įžengė į pastatytą, bet iki galo dar neįrengtą bažnyčią, kuri buvo pašventinta ir gavo Eucharistinio Išganytojo titulą. Tik po metų jaunas, vėliau savo darbais išgarsėjęs skulptorius Bronius Pundzius pradėjo kurti Didįjį altorių su Nukryžiuotojo skulptūrine grupe. Tokia altoriaus kompozicija yra viena iš nedaugelio XX a. pradžios Lietuvos bažnytinės dailės kūrinių. Jis pripažintas kultūros paveldo objektu.

Kadangi trūko lėšų, bažnyčiai pastatyti ir iki galo įrengti prireikė daugiau kaip 15 metų. Tačiau netrukus Kybartų parapiją ištiko skaudus smūgis. 1944 m. bažnyčia besitraukiančios vokiečių armijos buvo subombarduota. O miestą užėmus raudonarmiečiams, ji buvo galutinai išniekinta: sukūrentos medinės lubos, grindys, durys, pagrobtas bokšto varpas. Bažnyčia buvo atstatyta tik pokaryje.

Keitėsi klebonai

Per devynis dešimtmečius Kybartuose klebonavo 11 kunigų. Be jau minėto jos kūrėjo S. Čepulio, ketverius metus bažnyčiai vadovavo kun. Antanas Steponaitis, penkiolika – kun. Vincentas Padolskis. 1960 m. Kybartų parapijos klebonu paskirtas kun. Aloyzas Šlapkauskas, 1964 m. – kun. Pranciškus Matulaitis.

1975 m. Kybartuose pradėjo klebonauti vienas veikliausių Vilkaviškio vyskupijos kunigų, dabar Kauno arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius. Jo iniciatyva buvo pradėtas leisti ir platinti pogrindinis leidinys „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“. Klebonaudamas Kybartuose S. Tamkevičius kartu su keturiais kunigais įkūrė katalikų komitetą tikinčiųjų teisėms ginti. Už savo veiklą buvo persekiojamas sovietų valdžios institucijų, o 1983 m. suimtas ir penkeriems metams įkalintas.

Suėmus kun. S. Tamkevičių, Kybartuose klebono pareigoms paskirtas kun. Gintautas Steponaitis. Po poros metų klebono pareigas pradėjo eiti kun. Alfonsas Sadauskas, dar po septynerių – Vaclovas Stakėnas, kuris vis dar nuoširdžiai tarnauja Kybartų parapijai.

Kai 2002 m. kun. V. Stakėnas tapo parapijos altaristu, klebonu paskirtas kun. Vytautas Sakavičius. Nuo 2010 m. parapijai vadovauja kun. Vaidotas Labašauskas.

Puikus palikimas

Dabartinis klebonas V. Labašauskas sako gavęs puikų pirmtakų palikimą, mat parapijos bendruomenė nuo S. Tamkevičiaus laikų turi gilų vertybinį požiūrį, į veiklą aktyviai įsijungia jaunimas. Tačiau, kaip ir visuose provincijos miesteliuose, jaunosios kartos gretos retėja, tad parapija sensta. Vis dėlto parapijiečiai sekmadieniais žavisi bažnyčioje giedančiu jaunimo choru, kurio dainininkai giedoti grįžta net iš studijų didžiuosiuose miestuose.

Klebonas pasidžiaugė ir kun. V. Sakavičiaus indėliu į bažnyčią. Jo klebonavimo metu sutvarkytas šventorius, įrengtas įspūdingas bažnyčios išorės naktinis apšvietimas, nuliedinti varpai, mat iki tol į šventovę kviesdavo mažas suskilęs varpelis.

Dabar skamba trys varpai. Didžiausias, sveriantis 500 kg, turi Dievo tarno Jono Pauliaus II vardą, beveik perpus lengvesnis, 290 kg, pavadintas Palaimintojo Jurgio Matulaičio vardu, o mažiausias, 150 kg svorio, gavo Šventosios Kūdikėlio Jėzaus ir Švenčiausiojo veido Teresės vardą.

Pasikeitė neatpažįstamai

Per pastaruosius kelerius metus Kybartų bažnyčia dar labiau išgražėjo ir tapo moderni. Pirmiausia atvykęs į naują parapiją kunigas V. Labašauskas griebėsi tvarkyti bažnyčios įgarsinimą, mat žmonės skųsdavosi negirdį pamokslo. Vėliau buvo pakeistas bažnyčios stogas, po remonto baltumu sušvito fasadas, langai sutvisko meniškais vitražais.

Klebonui ramybės nedavė tai, kad žiemą bažnyčioje žmonėms būdavo šalta. Senoji šildymo sistema veikė neefektyviai, tad buvo būtina ją keisti. Specialistai patarė įrengti grindinį šildymą, šilumai gaminti buvo pasitelkti šiluminiai siurbliai.

Dabar klebonas šypsosi prisiminęs, kaip geros valios verslininkai pasiūlė bažnyčios grindims dovanoti plyteles. Tiesa, tuomet klebonas įsivaizdavo, kad plotas, kurį reikia padengti, gal keliasdešimties kvadratinių metrų. Tačiau peržiūrėjus brėžinius paaiškėjo, kad plotas bene dešimtkart didesnis. Vis dėlto verslininkai pažadą tesėjo.

Bendradarbiaujant su ta pačia bendrove buvo pastatyta nauja krikštykla, sakykla, pultas, altorius, priekiniuose languose sudėti nauji vitražai. Tad iš toliau atvykusiems svečiams, kurie bažnyčioje lankėsi prieš kelerius metus, ji pasikeitusi neatpažįstamai.

Kviečia į renginius

Nors naujovėms atviras V. Labašauskas pritaria, kad bažnyčia turi lavinti tikinčiųjų meninį skonį, vis dėl to laikosi nuomonės, kad bažnyčia priklauso žmonėms. Tad modernistiškai įrengti maldos namai, ko gero, vyresnio amžiaus kybartiečiams būtų svetimi. Nes Bažnyčia, anot kunigo, tai pirmiausia parapijos žmonės, bendruomenė, jų nuoširdus tikėjimas.

Būtent visų parapijiečių klebonas laukia jubiliejiniuose bažnyčios renginiuose. Rytoj, rugsėjo 29 d., 18 val., Kybartų Eucharistinio Išganytojo bažnyčioje vyks sakralinės muzikos vakaras. Gražiausias giesmes, sukurtas nuo Viduramžių iki mūsų laikų, atliks ansamblis „David Antiquor“.

Sekmadienį, 12 val., bus aukojamos šv. Mišios, po kurių vyks agapė. Renginyje koncertuos orkestras „Kybartai“, prisiminimais apie senelį architektą V. Landsbergį-Žemkalnį dalysis jo anūkė Birutė Landsbergytė-Cechanavičienė, kuri pristatys ir Kybartų bažnyčios architektūrinės idėjos priešistorę. Laukiama ir kitų garbių svečių.

Eglė KVIESULAITIENĖ

Autorės nuotr. Klebonas Vaidotas Labašauskas už pagalbą puoselėjant bažnyčią dėkingas puikiems savo parapijos žmonėms.

Publikuota: „Santaka“, 2018-09-28.


Suremontuoti senąjį pastatą vilties neliko

Nykstančio apdegusio daugiabučio J. Basanavičiaus gatvėje būklė kybartiečiams jau ėmė kelti rimtą pavojų.

Nors buvo ne vienas susirinkimas ir pasitarimas dėl šio daugiabučio, esančio J. Basanavičiaus g. 38, likimo, jokių realių veiksmų iki šiol nesiimta. Prieš 18 metų nuo gaisro nukentėjęs statinys, nepaisant Pasaulio kybartiečių draugijos pastangų, kasdien vis labiau nyksta. Neseniai jis „įvilktas“ į žalią sutvirtinantį tinklą ir aptvertas tvorele, kad aplink nevaikščiotų žmonės, tačiau į pastatą galima laisvai patekti iš kiemo pusės. Mat ten smalsuolius sulaiko tik neaukšta vielos tvorelė.

Vidinės pastato konstrukcijos trupa, tad gali bet kada nugriūti. Iki nelaimės – labai netoli, nes greta nuolat verda gyvenimas: žmonės atvyksta į kultūros centrą, biblioteką, čia pat stovi gyvenamieji namai.

Seniūno Romo Šunoko iniciatyva Kybartuose neseniai lankėsi Kultūros paveldo departamento (KPD) Marijampolės skyriaus vedėja Violeta Kasperavičiūtė, vietos valdžia. Nutarta paskutinį kartą kreiptis į visus namo savininkus griežtai nurodant prisidėti tvarkant jų nuosavybę, nes avarinė namo būklė vis labiau darosi pavojinga. Bus sprendžiama, ką toliau daryti su statiniu, įrašytu į Nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą. Savininkams išsiuntinėti laiškai, kuriuose parašyta, jog nevykdant statinio ir jo patalpų priežiūros bus surašyti administracinių teisės pažeidimų protokolai ir Savivaldybės administracija skirs baudas.

Gerą dešimtmetį Pasaulio kybartiečių puoselėta iniciatyva atstatyti legendinį namą galutinai išblėso, nes vien savo jėgomis pastatą globoti apsiėmusi draugija to padaryti nepajėgė, juolab kad nesulaukta turtą pastate turinčių žmonių supratingumo ir KPD finansavimo.

Labai gaila, nes pastangos ir pinigai įdėti nemenki. Maždaug prieš ketverius metus Pasaulio kybartiečių draugijos pastangomis ir lėšomis buvo parengtas pastato restauravimo projektas, tuomet kainavęs apie 7 tūkst. litų, gauti visi leidimai restauravimo darbams.

Buvo pateikta ir paraiška Kultūros paveldo departamento Nekilnojamųjų ir kilnojamųjų vertybių išsaugojimo darbų programai. Visi darbai tuomet būtų kainavę apie 145 tūkst. eurų, beveik dešimtadaliu sumos įsipareigojo prisidėti PKD. Deja, finansavimo restauravimui draugija negavo.

Taigi, jau antri metai ruošiamasi pastatą perduoti Savivaldybei, o po to, panaikinus saugotinos kultūros vertybės statusą, jį nugriauti arba bandyti išsaugoti ir sutvarkyti bent jau fasadinę sieną, kurioje dar išlikusios vertingos architektūrinės puošybos detalės.

Galbūt reikalai nebūtų virtę tokie sudėtingi, jeigu po gaisro žmonės būtų elgęsi kitaip. Iškart po nelaimės gautas kompensacijas „padegėliai“ į namo sutvarkymą neinvestavo ir savo turtą paliko likimo valiai. Per kelerius metus neprižiūrimas pastatas virto vaiduokliu ir jo sutvarkymas ne tik kad pabrango iki kosminių sumų, bet ir tapo praktiškai neįmanomas.

Keletas gyventojų jiems priklausančių patalpų atsisakė, tačiau trys savininkai dovanoti savo jau kaip ir neegzistuojančio turto (pastato viduje net nelikę perdangų) nenori. Vienintelė viltis nors iš dalies išgelbėti pastatą – perimti jį į vienas rankas, tuomet reikalai galbūt pajudėtų. Tik jau be vilties atstatyti. Daugiausia ką būtų galima padaryti kol nevėlu – išsaugoti bent puošnų fasadą. Belieka tikėtis, kad susitarti pavyks greitai, nelaukiant, kol pastatas pats pavirs griuvėsių krūva…

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Autorės nuotr. Pastato būklė pavojinga žmonių saugumui.

Publikuota: „Santaka“, 2018-09-14.


Jauno kybartiečio dovana Lietuvai – fotosesija „Šimtmečio vaikai“

Kategorija : Kultūra , Miestas

Kybartietis moksleivis Paulius Norvilaitis nusprendė nelikti abejingas šiais visai šaliai svarbiais metais. Jaunuolis įkalbino tris būsimas mamytes prasmingai įamžinti kūdikių laukimą.

Pasitelkęs būrį pagalbininkių, Paulius pristato savo idėją ir rezultatą.

Savo idėja užkrėtė kitus

Pats moksleivis pasakojo stebėjęs, kaip skirtingi Lietuvos kampeliai mini šaliai ypatingą sukaktį ir nusprendė pats neatsilikti bei įteikti dovaną ne tik savo miestui, bet ir visai Lietuvai.

„Kadangi 2018 metai gimę vaikai jau dabar vadinami „Šimtmečio vaikais“, sumaniau įamžinti tris besilaukiančias ir būtent šiais metais gimdysiančias mamas. Vietą taip pat rinkomės neatsitiktinai, norėjosi įamžinti jas Lietuvos miškų ir ežerų fone, ypatingame kampelyje – Vištytyje.

Moterys taip pat sutiko pasipuošti ir savo apranga dar labiau atspindėti lietuvybę“, – pasakojo Paulius.

Vaikinas neslėpė džiaugsmo ir tuo, kad jo idėja patikėjo ir būrys kitų žmonių, sutikusių prisidėti prie jos įgyvendinimo.

Tris jaunas mamytes Indrę, Neringą ir Jurgitą papuošė grožio salono „Stilius“ meistrės: Nomeda Bakūnienė ir Tatjana Petrulienė ir Samanta Butkienė. Visa komanda dėkinga geros nuotaikos ir idėjų nestokojusiai fotografei Miglei Blauzdžiunaitei.

Nėštukės liko sužavėtos

Fotosesijoje dalyvavusius mamos neslėpė, kad diena buvo ne tik maloni dėl gero oro ir kompanijos, bet ir pilna įspūdžių. Todėl visos trys negailėjo pagyrų komandai ir idėjos autoriui Pauliui.

„Visa diena asmeniškai man, buvo fantastiška. Galbūt dar tai lėmė ir puikus pačios nusiteikimas. Niekam nekėliau jokių reikalavimų, pretenzijų, neturėjau jokių pageidavimų, tiesiog buvau akcijos dalyvė, ne organizatorė, todėl labai patiko.

Oras nuostabus, Vištytis gražus ir mylimas, kompanija labai linksma ir gerai nusiteikusi. Besilaukiančios mamos laimingos, besišypsančios, gerbiamos, mylimos, laukiančios. Fotografė nepaprastai miela, vikri, pozityvi, besišypsanti.

Idėjos autorius paslaugus, rūpestingas, atsakingas. Nuostabiai praleidau laiką, o kartu ir sudalyvavau akcijoje. Juk mes laukiamės šimtmečio vaikų Tikiu, jog tai bus neeilinių asmenybių karta“, – negailėdama pagyrų kalbėjo Neringa.

Būsima mamytė Jurgita prisiminė, kad sulaukusi pasiūlymo tapti modeliu, nė sekundės nedvejojo.

„Labai norėjau įamžinti ši stebuklinga laukimo laikotarpį, kuriuo taip džiaugiamės kartu su vyru. Po kelių savaičių ruošimosi ir jaudulio, atėjo ta ilgai laukta diena. Sukau galvą kaip atrodysiu, kaip jausiuosi ir koks bus galutinis rezultatas.

Po apsilankymo grožio salone, atrodžiau tikrai puikiai. Tuomet jau buvo aišku, kad nuotraukose atrodysiu tikrai nuostabiai. Nuvykusi į fotosesijos vietą ir susipažinusi su fotografe pamačiau, kaip ji puikiai dirba, tuomet visos blogos mintys dingo akimirksniu. Todėl atsipalaidavau ir leidau fotografei atlikti savo darbą, kol pati mėgavausi to laukimo džiaugsmo įamžinimu“, – geras emocijas prisiminė Jurgita.

Trečioji mamytė Indrė taip pat džiaugėsi puikiu darbu ir idėja. „Jaučiausi pakylėta, kad tiek žmonių dirbo vardan gražios idėjos ir nėščių moterų palaikymo“, – kalbėjo Indrė.

P. Norvilaitis žada, kad ši iniciatyva nebus paskutinė.


Šaligatvį kloja senomis plytelėmis

Seniūnija bando palengvinti pėsčiųjų, vaikštančių Kudirkos Naumiesčio gatve, dalią.

Jau daug metų šioje gatvėje šaligatvis baigdavosi prie paskutinių daugiaaukščių namų konteinerių aikštelės. Toliau eiti žmonėms tekdavo pakelės žole. Pernai prie UAB „Belor“ tvoros buvo nuskustas takas, žymintis pėsčiųjų zoną. Kažkada, labai seniai, jis buvo grįstas plytelėmis, tačiau dabar tėra išlikę tik šių liekanos. Daug metų takas buvo užžėlęs ir niekas net nežinojo, jog po žole yra šaligatvis.

Šįmet šioje atkarpoje pradėtos kloti plytelės, nes palijus nuskustas plotas virsdavo dumblynu.

– Pats bandžiau eiti šia gatve, tai nebuvo labai jauku, – pasakojo Kybartų seniūnas Romas Šunokas. – Eismas čia gana intensyvus, pravažiuoja daug transporto priemonių, tad kai nėra šaligatvio, nesijauti saugiai. Gatvės gale gyvena nemažai šeimų, kurios turi mokyklinio amžiaus vaikų – jiems reikia saugiai nukeliauti į mokyklą.

Todėl šia atkarpa nuspręsta pasirūpinti nieko nelaukiant. Tiesa, šaligatvis klojamas senomis, po objektų renovacijos likusiomis plytelėmis, nes lėšų naujoms tiesiog nėra.

Pasak seniūno, kiek bus plytelių, tiek nuties ir šaligatvio. Vėliau, jei gaus jų daugiau, darbai bus pratęsti.

„Santakos“ inf.

Kristinos ŽALNIERUKYNAITĖS nuotr. Kudirkos Naumiesčio gatvėje atsiras šaligatvis.

Publikuota: „Santaka“, 2018-05-11.


lt_LTLithuanian
lt_LTLithuanian