„Niekada neskaičiavau, bet tikriausiai pasaulį esu apiplaukęs mažiausiai 10 kartų“, – šyptelėjo kadaise Kybartuose, o dabar Klaipėdoje gyvenantis jūrų kapitonas Juozas Liepuonius.

Geriausi prisiminimai

1953 m. kaimyniniame Šakių rajone, Griškabūdyje, gimęs, o nuo 1960 m. iki 1971 m. Kybartuose gyvenęs ir čia mokęsis J. Liepuonius – vis dar aktyviai dirbantis jūrų kapitonas, kuris ne tik pats vadovauja po viso pasaulio vandenynus plaukiojančių laivų įguloms, bet ir būsimiems jūreiviams Lietuvos jūreivystės akademijoje dėsto jūrų teisę. Negana to, buvęs kybartietis eina Jūrų kapitonų asociacijos pirmininko pareigas.

„Tikriausiai man lemta buvo tapti jūrininku. Kybartuose gyvenau Švyturio gatvėje, kurioje kažkas buvo pastatęs simbolinį švyturį. Mano dėdė tarnavo JAV kariniame jūrų laivyne, o aš pats vaikystėje skaičiau labai daug knygų apie jūrą. Jau gal nuo penktos ar šeštos klasės tvirtai žinojau, kuo noriu būti užaugęs“, – prisipažino J. Liepuonius.

Nepaisant to, kad jau daugiau nei pusšimtį metų negyvena Kybartuose, jis nepamiršta šio miesto ir bent 5–6 kartus per metus čia sugrįžta. Kadangi iš Kybartų yra kilusi Juozo žmona Raimonda, vyras su šeima užsuka aplankyti mūsų rajone gyvenančių giminaičių.

„Man iki šiol labai brangus šis kraštas. Kai čia gyvenau, Kybartai klestėjo – veikė nemažai gamyklų, jose dirbo daug žmonių, vietiniai buvo labai malonūs, mieste nuolat vyko įvairių renginių. Iš Kybartų Kristijono Donelaičio vidurinės mokyklos, kurią baigiau, taip pat išlikę tik geriausi prisiminimai. Tai buvo tvarkinga, prižiūrėta ugdymo įstaiga, turinti nuostabius mokytojus. Tikiu, kad ir dabar taip yra“, – kalbėjo J. Liepuonius.

Neseniai jūrų kapitonas apsilankė savo buvusioje mokykloje, kur vedė paskaitą apie šalies jūreivystės istoriją bei būsimiems studentams akcentavo jūrininko profesijos privalumus.

„Didžiausias jūrininko profesijos privalumas – ji nevaržoma sienų. Jei esi geras mechanikas, laivavedys ar uosto specialistas, tavo diplomas ir žinios galioja visame pasaulyje. Pavyzdžiui, mokytojams ar gydytojams, norintiems dirbti kitoje šalyje, dažnai tenka iš naujo laikyti egzaminus ar lankyti ilgus kursus, o jūrininkams tokie barjerai neegzistuoja – darbas tavęs laukia bet kuriame pasaulio krašte“, – profesijos privalumus vardijo pašnekovas.

Tiesa, jis pabrėžė, kad kas penkerius metus jūrininkams būtina atnaujinti kompetencijas ir išlaikyti atitinkamus egzaminus.

Tekę paleisti šūvius

J. Liepuonius pasakojo, kad jo darbas ne tik labai įdomus, bet ir be galo pavojingas. Nepaisant to, vyras teigė, jog savo profesijos nekeistų į jokią kitą. Šiuo metu Klaipėdoje gyvenantis buvęs kybartietis dirba ekspertu vienoje Australijos ir Kanados laivybos kompanijoje.

„Dabar į jūrą išplaukti tenka trumpesniam laikui. Namuose nebūnu tik po 1–2 mėnesius. Anksčiau išvykos būdavo gerokai ilgesnės“, – šyptelėjo pašnekovas.

Per ilgą jūrininko karjerą jam yra tekę dalyvauti ne vienoje pavojingoje misijoje: gaudyti nelegalius migrantus, kontrabandininkus, akis į akį susidurti su jūrų piratais. Pasitaikę situacijų, kai jo įsakymu buvo paleistos šūvių salvės.

„Pavojingose situacijose dažniausiai laukiame iki paskutinės akimirkos, kartais paleidžiame įspėjamuosius šūvius. Tik kai jau situacija tampa nebevaldoma, imamės kraštutinių priemonių“, – pasakojo jūrų kapitonas.

„Buvo neaišku, ar išgyvensime“

Per ilgą karjerą J. Liepuonius ne sykį buvo patekęs ir į situacijas, kuriose teko iš paskutinių jėgų kovoti dėl savo ir įgulos narių gyvybių. Pavyzdžiui, 2011 m. kapitono vadovaujamas laivas įstrigo Suomijos įlankos ledynuose. Kai tąkart Juozas apie susidariusią kritinę situaciją pranešė kompanijos, kuriai priklausė laivas, vadovui, šis nežinojo, kaip padėti, ir patarė tiesiog melstis.

„Tuo metu norėdami išsigelbėti darėme viską, ko tokiose situacijose nepatariama daryti: išmetėme inkarą ir palaikėme maksimalias variklio apsukas. Laimei, šiaip ne taip pavyko išplaukti“, – prisiminė J. Liepuonius.

Su gamtos stichija jam teko susidurti ir plaukiant tarp Škotijos bei Airijos krantų. Tada lietuvio vadovaujamą laivą su 230 žmonių įgula užklupo galingas uraganas, kurio metu vėjo greitis siekė daugiau nei 70 m/s. Tąkart laive jau buvo išdalintos gelbėjimosi liemenės, o žmonės pagrįstai ėmė baimintis dėl savo išlikimo.

„Tikrai buvo neaišku, ar išgyvensime. Maždaug pusvalandį maksimaliu laivo pajėgumu plaukėme prieš vėją, kol galiausiai uraganas pasitraukė. Buvo žmonių, kurie bandė mane atkalbėti nuo to, jog naudotume maksimalias apsukas, nes tai labai rizikinga, bet tąkart supratau, kad jei to nedarysime, vėliau apskritai gali jau nieko nereikėti“, – prisiminė pašnekovas.

Priprato prie apšaudymų

J. Liepuoniui ne kartą teko lankytis itin karštuose taškuose – Jemene, Libijoje, Sirijoje ir kai kuriose kitose šalyse, kuomet virš galvos skraidė raketos. Vyras prisipažino, kad iš pradžių tokiose situacijose būna gana baisu, tačiau greitai priprantama. Jis papasakojo istoriją, kaip laivui stovint Libano uoste dėl naktį netikėtai prasidėjusių sprogimų visa įgula buvo pažadinta iš miegų. Viduje kilo nemaža panika. Tuo metu lietuvio vadovaujamas laivas iš Brazilijos į šalį buvo atgabenęs 78 tūkst. tonų cukraus. Susisiekti su krovinio savininkais nepavyko, tad J. Liepuonius nedelsdamas laive paskelbė aukščiausią pavojaus lygį.

„Ėmiau stebėti situaciją. Pamačiau, kad kažkas šaudo ir granatas mėto į vandenį, o ne į konkrečius laivus. Supratau, kad ne mes esame taikinys. Vėliau sužinojau, kad teroristai bandė įsiveržti į uostą ir susprogdinti vieną iš laivų, tačiau ne mūsų. Iš viso tuo metu Libano uoste praleidome 10 parų, o 6 iš jų vyko apšaudymai. Greitai prie jų pripratome ir po to net nereaguodavome“, – juokėsi jūrų kapitonas.

Įdomios pažintys

J. Liepuonius per įspūdingą darbo karjerą yra buvęs didžiojoje dalyje pasaulio uostų. Bene labiausiai jam patiko Singapūro uostas, kuriame per metus apsilanko per 40 tūkst. laivų. Anot jo, ten vykstantis veiksmas primena autostradą – laivų judėjimas didžiulis. Tarp kitų įspūdingiausių aplankytų uostų jis taip pat išskyrė Pietų Afrikos Respublikos, Roterdamo (Olandija) bei daugelį Pietų Amerikos šalių uostų.

Lankydamasis užsienio valstybėse buvęs kybartietis susipažįsta ir su labai įdomiais žmonėmis, išgirsta pačių netikėčiausių istorijų. Jis iki šiol puikiai prisimena viešnagę viename Urugvajaus miestelyje, kuriame daugybė vietinių gyventojų itin gražiai atsiliepė apie iš Vilkaviškio kilusį ir ten gyvenusį bei virtuvės baldus gaminusį kraštietį. J. Liepuoniaus teigimu, šio meistro pagamintų baldų galima surasti kone kiekvienuose to miestelio namuose.

„Niekada nesigailėjau tapęs jūrininku. Jūra – mano gyvenimas. Mažai, kas suvokia, kokią didžiulę įtaką jūra daro pasaulio ekonomikai. Jūra keliauja net 90 proc. pasaulio krovinių. Yra laivų, kurie vienu metu plukdo iki 24 tūkst. konteinerių, o kiekviename iš jų telpa po 60–80 tonų prekių. Deja, krovinių gabenimas jūra vis dar nėra saugus. Niekur neakcentuojama, tačiau vis dar dingsta ketvirtadalis visų gabenamų konteinerių. Tarp pagrobėjų piratai ar teroristai, su kuriais susidurti didžiausia rizika kyla Pietryčių Azijoje, sudaro tik nedidelę dalį. Visgi gerokai didesnė problema yra kibernetinės atakos, dėl kurių tie kroviniai ir prapuola neaišku kur“, – pasakojo J. Liepuonius.

Dažniausiai grįžęs po reisų jis neužsibūna krante, o kartu su žmona leidžiasi į kruizus. Galbūt kai kam ir gali pasirodyti, kad nuo jūros Juozas turėtų pavargti, tačiau iš tikrųjų būdamas toli nuo kranto jis geriausiai pailsi. Akivaizdu, kad buvusiam kybartiečiui jūra yra ne tik darbas, bet ir antrieji namai.

Andrius GRYGELAITIS

Autoriaus nuotr. Neseniai Juozas Liepuonius buvo grįžęs į Kybartus, aplankė savo buvusią mokyklą – dabartinę Kristijono Donelaičio gimnaziją.

Publikuota: „Santaka”, 2026-05-12,

Aplink pasaulį plaukiojantis kapitonas Kybartų nepamiršta