Anksčiau kybartiečiams buvo įprasta šventiniu laikotarpiu susitikti bažnyčioje vykdavusiose netradicinėse popietėse ir visiems kartu gvildenti vis kitas temas. Pasaulį sukausčius pandemijai ši graži tradicija buvo nutrūkusi. Praėjusių metų pabaigoje ji vėl atgaivinta.

Skirtingos temos

Po kelerių metų pertraukos Kybartų Eucharistinio Išganytojo bažnyčioje vėl įvyko netradicinis, jaukus ir atviras renginys, kurio metu savo gyvenimo istorijas pasakojo neįgalų vaiką auginanti mama, dvasininkai, valdininkai bei politikai. Pranešėjai gausiai susirinkusiems kybartiečiams atskleidė, su kokiais sunkumais jiems iki šiol teko susidurti, o kiekvieną besiklausiusįjį privertė susimąstyti apie savo gyvenimo siekius bei tikslus.

„Visi mes einame tam tikru pažinimo keliu. Vieni žygiuoja su Dievu, kiti – su savo tikėjimu. Svarbu – gerai jaustis ir savo veiksmuose matyti prasmę“, – kalbėjo kartu su Kybartų klebonu kunigu Jonu Cikana šventinį renginį vedęs seniūnas Romas Šunokas.

Būtent bažnyčia, seniūnija ir Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos bendruomenė yra šio tradicinio renginio sumanytojos bei organizatorės. Kaip pasakojo gimnazijos direktorius Saulius Spangevičius, anksčiau per šias popietes daugiausiai dėmesio būdavo skiriama mokinių pasirodymams, tačiau vėliau nuspręsta įtraukti ir kitus bendruomenės narius bei kaskart pasirinkti vis kitą susibūrimo temą. Šiemet renginys buvo pavadintas „Kaip mes einame drauge“, todėl ir diskutuota daugiausiai apie tai, kokius pasirinkimus gyvenime tenka atlikti.

Susirinkusieji išgirdo ne tik įdomius pranešėjų pasakojimus, bet ir turėjo galimybę pasiklausyti Vilkaviškio muzikos mokyklos pedagogės Liucijos Bindokienės vadovaujamo akordeonų orkestro atliekamos muzikos.

Skirtinga pagalba

Renginyje netrūko atvirų prisipažinimų bei niekur negirdėtų istorijų. Štai kunigas J. Cikana susirinkusiesiems atskleidė, kad apie tarnystę Dievui pats pradėjo galvoti toli gražu ne iš karto baigęs mokyklą. Jis spėjo įgyti net keturias specialybes, viena iš jų – suvirintojo. Būtent dirbdamas suvirintoju J. Cikana įstojo į kunigų seminariją.

„Tais laikais, 1996-aisiais, Lietuvoje vyko daug negerų dalykų. Savo aplinkoje mačiau nemažai sukčiavimo atvejų, apgavysčių ir kitų blogio apraiškų. Norėjau kažkaip su tuo kovoti. Pagalvojau, kad galėčiau vesti žmones pas Dievą. Taip ir nusprendžiau tapti kunigu“, – pasakojo klebonas J. Cikana.

Renginyje buvo paviešintos ir dar dviejų iš Kybartų kilusių katalikų istorijos – praėjusiais metais pirmuosius jėzuito įžadus davusio Gabrieliaus Zavecko bei jau seniau kunigystės keliu žengiančio Arvydo Jakušovo.

Tam tikrų sąsajų su Bažnyčios atstovais bandė ieškoti ir Kybartų seniūnas R. Šunokas. Jo teigimu, kunigai bei vienuoliai žmonėms padeda dvasiškai, o valdininkai – fiziškai.

Prireikė laiko susitaikyti

Savo patirtimi su susirinkusiaisiais dalijosi ir septynerių metų autistą berniuką auginanti mama. Ji neslėpė, kad aplinkoje vis dar yra nemažai priešpriešos, nukreiptos į sutrikusios raidos žmones.

„Mes visi iš pažiūros esame panašūs, tačiau ne visi vienodai mokame reikšti savo jausmus, emocijas. Visgi tai nereiškia, kad tie, kam sunkiau sekasi tai daryti, yra kuo nors blogesni. Juk jie taip pat yra žmonės! Mes turime nuostabų sūnų. Neneigsiu, mūsų šeimoje buvo visko – neigimo, susitaikymo, pagalbos prašymų ir tam tikrų lūžio taškų. Gyvenimas pasikeitė, kai supratome, jog nereikia stengtis, kad vaikas būtų toks pat, kaip kiti. Reikia atrasti stipriąsias jo savybes, autentiškumą ir ugdyti individualią asmenybę“, – kalbėjo autisto berniuko mama.

Ji pripažino, kad sūnui buvo sunku pritapti visuomenėje, ne visi norėjo su juo bendrauti, buvo netgi tokių, kurie tiesiai šviesiai rėžė, jog tokiems vaikams ne vieta tarp įprastos raidos bendraamžių.

„Iš tikrųjų autistai yra geri, nuoširdūs, draugiški žmonės. Jie neapsimetinėja, nieko nuo aplinkinių neslepia, tad gal tai, kad jiems sunkiai sekasi pritapti įprastoje aplinkoje, yra ne jų, o sveikų žmonių problema?“ – svarstė berniuko mama.

Ji susirinkusiesiems linkėjo dažniau vertinti tai, ką turi, ir negalvoti, jog daroma veikla yra beviltiška ar beprasmiška. Moteris siūlė visiems dažniau didžiuotis savimi.

Užrietė nosį

Apie iki šiol nueitą gyvenimo kelią papasakojo ir Seimo narys Algirdas Butkevičius. Jis prisiminė, kaip anksti neteko tėčio, o beveik visą vaikystę jam teko praleisti pas tetą Vilkaviškio rajone. Būtent dėl to jis teigė visada kartojęs, jog turi dvi mamas.

Politikas pasakojo, kad nuo mažens jį domino matematika, todėl vėliau ir pasirinko ekonomisto kelią. Tiesa, tapęs Lietuvos moksleivių laisvųjų imtynių spartakiados čempionu jis rimtai buvo pradėjęs galvoti apie studijas, susijusias su sportu.

„Iš tikrųjų tuo metu šiek tiek užriečiau nosį. Juk buvau Lietuvos čempionas! Tai turėjo neigiamos įtakos mokslams – suprastėjo pažymiai, dėl to man laikinai buvo uždrausta sportuoti“, – prisipažino A. Butkevičius.

Jis tikino, jog tapti politiku niekada neplanavo, tiesiog taip susiklostė likimas. Seimo narys pasakojo, jog per karjerą jam teko dirbti ir vairuotoju, ir statybos darbų vykdytoju.

Nėjo su visais

Politiko keliu prieš keletą metų pasuko ir Savivaldybės vicemeras Joris Juškauskas. Jis teigė, jog kito pasirinkimo nelabai ir turėjo, nes šeimoje visuomet buvo daug dėmesio skiriama diskusijoms apie valstybės reikalus, visuomet buvo akcentuojama patriotiškumo svarba.

„Žinau, kad mano tėtis dar sovietiniais laikais nevengdavo viešai giedoti nepriklausomos Lietuvos himną. Augdamas tokioje aplinkoje buvau tarsi įpareigotas formuoti atitinkamas savo vertybes“, – pasakojo J. Juškauskas.

Nors pasirinko politiko kelią, pats vicemeras vengia šio žodžio. Jam politika – galimybė padėti žmonėms.

„Kalbame apie tai, kaip einame kartu. Visgi tam tikrame gyvenimo etape aš atsiskyriau nuo visų ir pasirinkau kitą kelią. Didžioji dalis mano bendraamžių lieka didmiesčiuose ar išvyksta į užsienį, o aš nusprendžiau grįžti į gimtinę ir pabandyti čia sukurti ką nors gero. Džiaugiuosi šiuo pasirinkimu“, – prisipažino J. Juškauskas.

Andrius GRYGELAITIS

Nuotr. Renginyje, kurį vedė (iš dešinės) seniūnas Romas Šunokas ir klebonas Jonas Cikana, netrūko nei muzikos, nei įkvepiančių istorijų.

Publikuota: „Santaka”, 2024-01-05.