Irena ŠUNOKIENĖ
Malda pilkoms varnelėms

Ach, jūs dienos,
Pilkos varnelės mano,
Artimiausios draugės ir seserys!
Vis keliauju su jumis
Nuo ryto lig vakaro
Per atkarpą laiko,
Kurs vadinas gyvenimu.
Tai jūs guodžiat mane,
Tai raminat, tai baudžiat.
Tai grasinat mane palikti.
Tiktai aš jums kas rytą
Kalbu maldelę,
Nes labai noriu įtikti.
Čia jūs gražios ir dosnios,
Klestėjimo pilnos,
Čia esu aš jūsų vaikelis.
Ach, jūs mano dienelės
Kaip pilkos varnelės,
Pro mane susiruošusios skristi!
Na, išmeskit man laimę
Kaip baltą plunksnelę,
Taip pasotinkit mano viltį!
Bet jos skrenda ir skrenda
Viena paskui kitą
Vorele vis į praeitį, praeitį…
Na, ir kurgi jūs šitaip,
Varnelės, nuskrisit –
Reikia skristi, širdelės, į ateitį.
Suklūstu, kad išgirsčiau
Balselį tylų.
O jis sako:
– Mes lekiam į priekį,
Kol išsemsim gyvenimo turinį.
O tada mes tikrai susitiksim
Ne ką kita,
O TAVO rudenį.
Tai neskriskit toliau,
Dienelės mano.
Aš prašau jūsų tik vieno,
Nes visai nenorėčiau apsnigti,
Palikta ant rudens ražienų.

Aš Tave pražiūrėjau

Tėvyne,
Aš Tave pražiūrėjau!
Ach, kaip mes Tave mylėjom,
Kai už rankų susikibę stovėjom…
Ir kaip Tau tada skaudėjo,
Kai po tankais mūs kūnai gulėjo.
O! Kokie mes jautėmės išdidūs ir orūs,
Išviję svetimos šalies generolus!
Kaip norėjom statyti ir kurti,
Bet griovėm…
Privalėjom silpnus apginti,
Bet juos tik žalojom…
Neišsaugojom to, ką per amžius turėjom,
Per Europos petį aklai „nusirašinėjom“.
Atleisk, brangioji,
Bet mes Tave pražiūrėjom!
Maldauju Tave, Tėvyne,
Be Tavęs aš pražūsiu!
Nepražiūrėk, prašau, Tu, mieloji mūsų.
Jei po Tavo dangum niekas nesikeis,
Visa tauta užkurniais išeis.
Stipriai suspaudę atvaizdą Tavo
Kumštelyje,
Stovim prie tako…
Išeiti ar likti?
Savo jausmus po pluoštelį plėšom,
Į Hamleto klausimą atsako ieškom.
Ne, neišeisiu niekur,
Kad ir kas bebūtų.
Nes žinau –
Be Tavęs aš niekas,
Kaip ir Tu be mūsų.