Turbūt ne dažnai galima pamatyti futbolo kamuolį spardančią moterį. Aušra Albertynienė tai daro visur: stadione, manieže, ant smėlio prie jūros, miške ar tiesiog gatvėje. Trenere dirbanti kybartietė šia sporto šaka siekia sudominti kuo daugiau mergaičių bei moterų.

Vaikų įtaka 

Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad A. Albertynienė buvo priversta pamėgti futbolą. Kiekvieną dieną per savo namų langus ji mato Kybartų stadioną, stebi čia besitreniruojančią „Sveikatos“ komandą. 

Vis dėlto meilė šiai sporto šakai užgimė ne taip seniai. Pirmoji pažintis su futbolu įvyko maždaug prieš dešimtmetį, kai vyriausiasis jos sūnus Matas ėmė lankyti šios sporto šakos treniruotes. Vėliau brolio pavyzdžiu pasekė ir vidurinioji Aušros atžala – Titas, o po kelerių metų – ir jauniausioji dukra Tėja. Būtent mergaitės užsidegimas, noras spardyti futbolo kamuolį bei konkuruoti su bendraamžiais ar net vyresniais vaikais įkvėpė ir A. Albertynienę. Ji stengėsi su dukra vaikščioti ne tik į treniruotes, bet ir vežiojo ją į įvairias varžybas bei turnyrus, pati su mergaite laisvalaikiu ėmė spardyti kamuolį. 

„Iš pradžių gana skeptiškai žiūrėjau į dukros pomėgį, bet nusprendžiau palaukti ir pažiūrėti, kaip jai seksis. O Tėja savo įgūdžiais pranoko net berniukus! Jos treneris Henrikas Katilius pamatė, kad aš domiuosi dukros žaidimu, todėl pasiūlė futbolą pradėti žaisti ir man. Tuo metu vyko tokie projektai, kaip „Moterys už futbolą“, o surinkti komandą Kybartuose sekėsi gana sunkiai. Žaidžiančių moterų beveik nebuvo. Pabandžiau, ir man iš karto labai patiko“, – prisiminė kybartietė. 

Ji teigė nuo mažens buvusi aktyvi, lankiusi krepšinio, kvadrato bei kovos menų treniruotes. Moteris svarstė, kad galbūt vaikystėje būtų išbandžiusi ir futbolo užsiėmimus, bet tuo metu tam nebuvo tinkamų sąlygų, o aplinkiniai į kamuolį spardančias mergaites žiūrėdavo itin skeptiškai. Iš dalies panašus požiūris išlikęs ir iki šių dienų, tačiau Aušra stengiasi jį pakeisti. 

Daugėja žaidžiančių 

Šiandien Kybartuose po truputį daugėja futbolą žaidžiančių mergaičių bei moterų. Prie to neabejotinai prisideda ir A. Albertynienė. Ji ne kartą pati buvo išrinkta geriausia įvairių varžybų žaidėja, yra gavusi įvertinimų ir už organizacinius sugebėjimus, siekiant į vieną komandą suburti kuo daugiau žaidžiančių moterų. 

Prieš dvejus metus Aušra pradėjo trenerės karjerą – iš pradžių futbolo paslapčių ji ėmė mokyti moteris, o vėliau ir jaunuosius sportininkus. 

Šiandien Aušra Albertynienė futbolo klubo „Sveikata“ organizuojamuose užsiėmimuose šio žaidimo subtilybes dėsto tiek berniukams, tiek mergaitėms. 

„Kol kas mergaičių dar labai trūksta, tačiau pamažu situacija keičiasi. Į treniruotes kviečiame ne tik kybartietes, bet ir mergaites iš kitų rajono kampelių. Turime atvykstančių jaunųjų sportininkių iš Vilkaviškio, Matlaukio kaimo. Raginame su dukromis kamuolį pradėti spardyti ir mamas. Jas taip pat galime įtraukti į treniruočių procesą. Pastebėjau, kad mamos tampa vis drąsesnės. Juk moterys taip pat nori pabėgti nuo kasdieninės rutinos! O žaidžiant futbolą užsimiršta visi rūpesčiai“, – teigė A. Albertynienė. 

Ji pripažino, kad moteris nuo futbolo atbaido daug klaidingų mitų, todėl Aušra stengiasi juos paneigti. Anot pašnekovės, šis žaidimas tikrai nepadaro mergaičių kreivakojėmis, kaip neretai įsivaizduojama. Priešingai, žaidžiant futbolą gerinama koordinacija, ištvermė, laikysena, greitis, ugdomi pareigingumo, disciplinos, atsakomybės įpročiai. Be to, žaidimas komandoje padeda susirasti naujų draugų. 

„Neneigsiu, kartais pasitaiko traumų, tačiau jų galima patirti net ir einant gatve. Stengiamės dalyvauti visuose įmanomuose turnyruose, tačiau pagrindinis mūsų tikslas – gerai praleisti laiką. Noriu, kad treniruotės būtų įdomios, nenuobodžios“, – pabrėžė kybartietė. 

Siekia licencijos 

Neseniai Aušra pradėjo lankyti trenerių kursus, skirtus UEFA C kategorijai gauti. Šie kursai suteikia galimybę dirbti su 6–12 m. vaikais. Kol kas dėl pandemijos mokymai yra pristabdyti, todėl dar neaišku, kada kybartietei bus įteiktas trenerės diplomas. Vis dėlto ji ir pati nuotoliniu būdu klauso įvairių seminarų bei mokymų, ieško informacijos apie efektyviausius ir įdomiausius treniruočių metodus. Moteris juokavo, kad seniau visas jos laisvalaikis prie kompiuterio apsiribodavo naršymu feisbuke, o dabar šiai platformai visiškai nelieka laiko. Aušrą daug labiau domina su futbolu susijusi informacija. 

„Nors trenere dirbu dar gana neilgai, tačiau jau pastebėjau skirtumus tarp vaikų bei suaugusiųjų, berniukų ir mergaičių. Mergaitės – pareigingesnės, kruopštesnės, atsakingesnės. Jos labiau nori mokytis. Berniukai – labiau išdykę, kartais pritrūksta koncentracijos. Jiems reikia skirti daugiau dėmesio. Būtina berniukus sudominti, mesti tam tikrus iššūkius. Kol kas tai pavyksta. Dabartiniai vaikai – mažiau aktyvūs, juos sunkiau atitraukti nuo kompiuterių ar telefonų. Kiekvienoje grupėje yra gal tik po 3–4 vaikus, kurie išties nori sportuoti. Jiems net treniruočių laiko būna maža. Kitus sportuoti dažniausiai verčia tėvai“, – pastebėjimais dalijosi pašnekovė. 

Kalbėdama apie moteris, A. Albertynienė teigė, kad jas sunkiau prikalbinti sportuoti, tačiau kai tai pavyksta, jų atsidavimu ir užsidegimu negalima abejoti. 

Kamuoliai – net bagažinėje 

Su futbolu susiję ne tik Aušros ir jos šeimos šiokiadieniai. Kybartietė juokavo, kad net savaitgaliais jos akys krypsta į šalia namų stovintį stadioną. 

„Būna, kad pavalgome pusryčių ar pietų ir vaikai jau prašo eiti paspardyti kamuolį. Įprastai mus pamatę greitai susirenka ir daugiau aplinkinių gyventojų. Vyras Remigijus kurį laiką į tokį mūsų pomėgį žiūrėjo nepatikliai, tačiau dabar jau susitaikė. Kai vykstame į šeimų futbolo šventes, jį statome į vartus. Ten jis jaučiasi geriausiai“, – juokėsi pašnekovė. 

Ji teigė su šeima turinti ir daugiau pomėgių. Albertynai ypač mėgsta laisvalaikį leisti miške ar prie jūros. Vis dėlto, kad ir kur šeima keliauja, futbolo kamuolys ją lydi visur ir visada. Ir ne vienas. Kybartiečių automobilio bagažinėje visada galima rasti juos bent kelis.

Andrius GRYGELAITIS

Autoriaus nuotr. Aušrą Albertynienę futbolu „užkrėtė“ dukra Tėja.

Publikuota: „Santaka”, 2021-04-16.