Atsisėdusi ant ryškiai geltono suoliuko po močiutės buto balkonu, stebiu Lietuvą paliekančius traukinius. Prieš gerą dešimtmetį traukinius išlydėdavome trise, stebėdavom juos tol, kol močiutė nepakviesdavo namo. „Iš pirmo kelio išvyksta traukinys Kybartai – Kaliningrado sritis“. Ir jau žinai, kad tuoj išgirsi tą visą miestą užliejantį traukinio važiavimo garsą. Anksčiau viskas atrodė taip įprasta, kad to garso net negirdėdavom miegodami plačiai atvertais langais, dabar svečiuodamasi pas močiutę negaliu užmigti dėl per didelio jų keliamo triukšmo.

Taip supratau, kad prabėgus laikui tampi svetimas ten, kur tu kažkada jauteisi geriausiai – gimtuosiuose namuose, gimtame mieste. Tu nešiojiesi lagamine gražius prisiminimus iš vaikystės, kiekviena vieta tau įsimintina, tačiau dabar ji kitokia, dabar ji jau nepriklauso tau, turbūt ji niekada tau ir nepriklausė, tiesiog buvo tavo istorijos dalis.

Mano pirmoji gyvenimo stotelė – nedidelis suvalkijos miestelis prie pat sienos su Kaliningrado sritimi. Be krovininių automobilių eilės į muitinę, jo centre galima rasti įsikūrusią traukinių stotį, šalia kurios ir prabėgo mano visa vaikystė. Šiame miestelyje užaugome visi: proseneliai, seneliai, mama, sesuo ir aš. Ir kiek aš prisiklausiau legendų apie jį, galit tik įsivaizduoti. Neneigsiu, kybartiečiai turi kuo didžiuotis, ir jie patys tai žino.

Seniausias Lietuvoje futbolo klubas priklauso Kybartams, kaip sakė mano mama, jis neapsiėjo be mano senelio vartuose. Bėgantį iš Lietuvos Smetoną, kaip svarbiausią savo gyvenimo įvykį, pasakojo mačiusi pro savo namų langą mano prosenelė. Teigė, kad paskutinė matė jį Lietuvoje, bet kas dabar patvirtins. Kybartai turi ir pučiamųjų orkestrą, kuris tik atėjus šiltesniems orams įsikuria miesto sode, šalia Izaoko Levitano paminklo. Kadaise jam už nugaros grojant, išdidžiai dainas traukiau aš. Dar nepaminėjau legendos apie požeminius tunelius. Prieš dešimt metų, o gal ir daugiau, po vienu iš muitinei priklausančių pastatų, aptiko dalį XIX a. pabaigoje statyto požeminio tunelio.

Požemių gale yra anga, o kas už jos – niekas nežino, todėl patys kybartiečiai ėmė spėlioti, kad požeminis tunelis tęsiasi po visais Kybartais ir juo galima pasiekti Kaliningrado sritį. Na ir sugrįžkime arčiau mano gimtųjų namų. Kad Kybartų geležinkelio stotyje stovėdavo garvežys carui vežti – faktas. Sklido kalbos, kad ne jis vienas savo batais Kybartų stoties takelius trypė, o ir ne ką mažiau legendomis apipintas Napaleonas Bonapartas, tačiau šito fakto jau negaliu patvirtinti.

Mano vaikystė prabėgo labai vieningoje bendruomenėje, savotiškame burbule, su savo taisyklėmis, istorijomis ir papročiais. Kiekvienas buvo šventai įtikėjęs į šią bendruomenę, labiau nei krikščionis į Dievą. Šventai tikėjau ir aš. Kur jau netikėsi, kai vietinė futbolo komanda per kiekvienas varžybas palaikoma kaip per Pasaulio futbolo čempionatą. Palaikydavau ir aš. Sėdėdavau ir kartu su kitais iš visų plaučių skanduodavau „šiandien Sveikata laimės ir varžovus nugalės“. Tačiau ir be futbolo žiūrėjimo miestelyje buvo veiklų. Kultūros centro antrame aukšte įsikūrusi biblioteka, kurios duris varstydavau dažniau nei namuose šaldytuvo.

Ir taip buvo ne be priežasties. Mano senelis buvo ne tik vartininkas, bet ir knygų fanatikas. Už šitą pomėgį net gavo diplomą kaip daugiausiai rajone knygų perskaitęs žmogus. Po senelio mirties, ryškiausias atmintyje išlikęs vaizdinys – senelis, rankose laikantis romaną apie antrajį pasaulinį karą ir laukiantis, kol muzikos mokykloje pasibaigs man pamokos. Muzika – dar viena sritis, kuri jungė mano šeimą su šiuo miesteliu. Dainavo mano sesuo, jaunystėje perspektyvia dainininke galėjo tapti mano mama, tačiau prieš dainų dainelės konkursą prisivalgė ledų ir užkimo, todėl jos kelią tęsiau aš. Šiame miestelyje visi tęsėme vieni kito kelią, o gal kartu pildėme savo ir miestelio istoriją, taip jautėmės vienas su kitu susiję.

Ir staiga mane iš šio burbulo išplėšia. Persikraustydama tempiausi paskui save visą bagažą prisiminimų ir tradicijų, kaip mano vaikystėje matyti pėsčiųjų tiltu į traukinį skubantys keleiviai. Naujojoje mano gyvenimo stotelėje niekam neįdomu, kokia ten komanda žaidžia Kybartuose ir koks ten garsus orkestras groja miesto sode. Neįdomi ir biblioteka, kurios durys taip klaikiai girgžda. Įdomu tik man ir žmonėms, kuriuos palikau tame miestelyje.

Kad ir kaip stengtumeisi kovoti, vis tiek turi prisitaikyti prie gyvenamosios aplinkos, mano prisitaikymo kaina – prarasta suvalkietiška tarmė. Jaučiausi kaip išmestas iš lizdo gandriukas: nežinau, kur mano namai. Nesijaučiu sava, kur gyvenu dabar, nesijaučiu sava sugrįžus į gimtąjį miestelį. Nori nenori keitiesi ne tik tu, bet ir aplinka. Žmonės tavęs neatpažįsta, nes išvykai būdama daug jaunesnė, medžiai užaugo, parduotuvės užsidarė, spalvotus suoliukus nugriovė ir pastatė vietoj jų modernesnius betoninius. Tačiau per televizorių išgirdus kalbančius žmones suvalkiečių tarme ar pamačius savo kraštiečių pasiekimus, sutikus juos gatvėje aš tapatinuosi su jais, aš tyliai palaikau ir didžiuojuosi.

Galvoju, kad panašiai jaučiasi žmonės, emigravę į užsienį.

Dažniausiai ne iš gero gyvenimo lietuviai kelia sparnus svetur. Prieš išvykdami pasižada užsidirbti, atsistoti ant kojų ir vėl keliauti atgal į tėvynę. Palikę artimuosius, gimtus duobėtus takelius, raudonų plytų pastatus, palaipsniui kuria savo gyvenimą svetimoje šalyje. Tik išvykę dar bent kartą per mėnesį verda cepelinus, pirmus metus per visas lietuviškas šventes iškelia valstybinę Lietuvos vėliavą. Dar stengiasi kalbėti kuo daugiau lietuviškai, tačiau pastebi, kad tai trukdo pritapti prie aplinkos.

Ir tuomet įvyksta nutautėjimo pradžia. Nustojama burtis į lietuviškas bendruomenes, nes ką kaimynas britas pagalvos, gal į kokią čia sektą buriuosi. Ir noras neišsiskirti iš aplinkos taip įsuka, kad tik socialiniai tinklai primena, jog vakar buvo Vasario šešioliktoji. Vis dažniau telefonu kalbėdamas su giminaičiais pamiršti lietuviškus žodžius ir žuvų piršteliai virsta fish fingeriais. Nėra blogai, nes susiradai vietinių draugų, patobulėjo tavo anglų kalba, darbdavys pakelia atlyginimą, dėl kurio, manau, buvai jau kurį laiką pamiršęs, čia ir atvažiavai.

Gyvenimas užsienyje teka nusistovėjusia, jau tau įprasta vaga, kol nereikia pirmą kartą po ilgo laiko sugrįžti į Lietuvą. Kaip pasiklydęs klajoji po pažįstamas gimto miesto vietas. Kažkas perdažė darželio tvorą, užsidarė restoranas, kuriame vykdavo visos svarbiausios giminės šventės. Tu to nežinojai ir niekam neatrodė svarbu tau apie tai pranešti. Sutikta kaimynė pašaipiai pasisveikina: „o, turtuolis iš ukų grįžęs su nauju treningu“. Ir tu pasijauti toks svetimas, koks jauteisi pirmais mėnesiais emigracijoje.

Sugrįžęs iš to pykčio keiki Lietuvą ir jos valdžią, jos restoranus, parduotuves ir žmones. Tyčia facebooke įrašus rašai anglų kalba, kad paerzintum nemalonią kaimynę, kad parodytum, jog tu jau Anglijoje kone vietinis. Galop retėja sugrįžimai į Lietuvą. „Šiais metais dirbsiu per šventes, vasarą taip pat nedavė atostogų“. Taip bandai išvengti to liūdno svetimumo jausmo ir pasilikti sau tik prisiminimus, kurie netikėtai aplanko vakarais geriant „Guinness“ alų.

Nori nenori ne viskas išnyko, kad ir kaip bandei savo tapatybę ir praeitį slėpti po rudeniniais supuvusiais lapais. Per Kūčias prašai, kad tavo moteris tau pagamintų silkę pataluos taip, kaip gimtinėje gamindavo per šventes mama. Vis paslapčia užsuki į lietuviškų prekių parduotuvę nusipirkti irisinių saldainių, kuriuos kaimo parduotuvėje tik gavus pensiją nupirkdavo močiutė. Galiausiai per olimpines žaidynes, euroviziją, krepšinio, plaukimo pasaulio čempionatus tu sergi už lietuvius.

Atsisukdamas į šalia sėdintį draugą britą sakai: „čia maniškiai“. Nors dar vakar paskambinusiai mamai sakei, kad pas mus Anglijoje taip nedaro. Ir visi šitie tapatybės simboliai lieka kartu su tavimi, kad ir kaip bandytum „atsižegnoti“, nes tai tavo istorija ir tu ją tempiesi iš paskos net ir į kitą pasaulio kraštą.

Skubėdama į didžiulį lagaminą močiutė krauna man braškių uogienės stiklainius, tos, kurią godžiai valgydavome pusryčiams kartu su čirviniais blynais. „Ar viską pasiėmei, nieko tokio, neprapuls, vis tiek kažkada sugrįši ir pasiimsi“ – jau blizgančiomis akimis sukdama nuo manęs žvilgsnį taria močiutė. Nemėgstu atsisveikinimų, nes, turiu pripažinti, apsilankymai darosi vis retesni, vis mažiau pas ką lieka grįžti. Uždarau duris ir trumpam žvilgteliu pro langą. Ne, praeitis nemiršta, tyliai sau pagalvoju.

Tu ją susidedi į lagaminą, kuris kartu su šeimos tradicijomis ir vaikystės prisiminimais lipa su tavimi į gyvenimo traukinį. Šioje vietoje labai tiktų mano mamos per kiekvieną gimtadienį sakomas tostas: tavo gyvenimas – traukinys. Vieni įlipa į jį, kiti išlipa. Pridėčiau nuo savęs, kad vieninteliai mūsų prisiminimai ir tradicijos, keliauja su mumis iki galutinės stotelės.

Nusitempiu savo dardantį lagaminą tiltu ir laukiu. Iš antro kelio išvyksta traukinys Kybartai – Kaunas.

Gabija Barišauskaitė, literatūros kūrybos, kritikos ir komunikacijos magistrantūros studentė, jau 9 metus negyvenanti Kybartuose