Kybartų kaimas susikūrė apie 1540 m., karalienės Bonos valia apgyvendinant LDK pasienį su Prūsijos kunigaikštyste kairiojoje Nemuno pusėje.

XIX a. penktajame dešimtmetyje, plečiantis Rusijos imperijos užsienio prekybai su Vakarų šalimis, atsiradus muitinėms ir sienos apsaugai, Kybartų kaimo pietvakariniame kampe, kaip savarankiškas tarpvalstybinės prekybos rajonas, pradėta steigti Kybartų pasoda (rus. „posad“). Prasidėjus geležinkelio tiesimui pasoda sparčiai augo ir įgijo miestelio vaizdą. 1860 m. atsirado galimybė suteikti Kybartų pasodai miesto statusą. Buvo parengtas miesto įsteigimo planas. Tačiau 1865 m. nagrinėjant jį Maskvoje, finansų ministras pareiškė, kad leidimas Kybartų pasodoje statyti statinius prie pat valstybės sienos, suteikia galimybę plisti kontrabandai ir prieštarauja Rusijos imperijos muitinės statuto nuostatoms. Miesto teisių suteikimo Kybartams klausimas buvo atidėtas neribotam laikui.

Pirmojo pasaulinio karo metu vokiečių karinė okupacinė valdžia Kybartų pasodą pervadino į Kybartų vietovę (vok. Ort Kybarten).

Po karo Lietuvai tapus nepriklausoma, 1919 m. spalio 10 d. buvo išleistas pirmasis Savivaldybių įstatymas, numatęs, kad miestų savivaldybės gali būti renkamos tose vietovėse, kuriose gyventojų skaičius viršija 3 tūkst. Nėra tikslių statistinių duomenų, kiek Kybartuose buvo gyventojų rinkimų dieną, t.y. 1919 m. gruodį. Tikėtina, kad jų galėjo būti apie 2,2–2,5 tūkst. Ko gero, buvo manyta, kad Kybartų vietovės gyventojų skaičius dėl ypatingos geografinės (pasienis) ir ūkinės (užsienio prekyba) padėties sparčiai augs (kaip iš tikrųjų ir atsitiko), todėl Ministrų kabinetas leido Kybartų vietovei rinkti savarankišką nedidelio miesto savivaldybę pagal valsčiaus savivaldybių rinkimo modelį. 1919 m. gruodžio 21–22 d. iš 12 atstovų buvo išrinkta pirmoji Kybartų miesto taryba, ta taryba iš trijų narių išrinko pirmąją Kybartų miesto valdybą, iš jų – ir jos pirmininką, kuris tapo pirmuoju Kybartų miesto burmistru. Tai ir buvo Kybartų miesto gimtis 1919 m. gruodžio 22 d. Šią dieną Kybartų miestui derėtų minėti savo gimtadienį.

/Pagal A. Vaitkevičiaus kn. „Kybartai“/