Laiškas, kurį ieškodamas biografinės medžiagos apie savo giminaitę į biblioteką atsiuntė Brunonas Šičkus, paskatino dar kartą ir dar giliau pasidomėti iš Kybartų kilusios mokytojos Petronėlės Birutės Šičkaitės-Švikruchovos veikla bei gyvenimo aplinkybėmis. Labai džiaugiamės, kad užmezgę ryšius su jos dukterėčia Laima Valiuliene ir Vilniaus Žvėryno gimnazijos darbuotoja Lilija Lasauskiene lietuvybę puoselėjusios kraštietės biografiją galėjome papildyti unikalia informacija, kurios nebuvo kituose šaltiniuose.

Gimtasis miestas 

XX a. pradžia Lietuvai buvo ypač sudėtingas istorinis laikotarpis, susijęs su spaudos draudimu. Net atgavus teisę į lietuvišką raidę bei žodį liko aktualus lietuvių kalbos, lietuvybės ir Lietuvos teritorijos išsaugojimas. Daug šių klausimų savo straipsniuose aptarė Jonas Basanavičius, o greta jo tuo pat metu lietuvišką žodį puoselėjo ir daugelis kitų mūsų kraštiečių. Viena jų – pedagogė, vertėja Petronėlė Birutė Šičkaitė-Švikruchova, apie kurią iki šiol buvo mažai žinoma. 

P. B. Šičkaitė gimė 1900 m. liepos 24 d. Kybartuose. Drauge augo seserys Bronė ir Leonė, broliai Česlovas bei Juozas. Tėvas Baltramiejus buvo kilęs iš Veiverių, o motina Magdalena Snabaitytė – iš Gražiškių. 

Iki 1914 m. šeima gyveno Kybartuose. Tėvas dirbo artelėje, vėliau – muitinėje. Petronėlė baigė pradžios mokyklą. Pirmojo pasaulinio karo metu šeima pasitraukė į Vilnių drauge su kitais pabėgėliais. 

Tapo mokytoja 

Po karo tėvai grįžo į Kybartus, o Petronėlė liko gyventi Vilniuje. Tai ir lėmė jos aktyvų įsitraukimą į to krašto lietuvių darbus, dalyvavimą visuomeninėje veikloje Lietuvos labui. 

1917 m. mergina baigė Vilniaus krašto lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ pedagoginius kursus. Mokėsi labai gerai, sunkiau sekėsi tik aritmetika ir piešimas, nors baigiamųjų kvotimų (egzaminų – aut. past.) metu jai teko ne bet koks, o tryliktas bilietas. 

Dėstytojų ir egzaminuotojų vardai daugeliui žinomi ir dabar: Povilas Gaidelionis, Matas Bagdonas, kun. dr. Juozas Bakštys, kun. Kristupas Čibiras, Bronislava Biržiškienė, Antanas Žmuidzinavičius, Mykolas Biržiška, Jurgis Talmantas, kun. dr. Juozapas Stankevičius ir netgi Aleksandras Stulginskis. Taigi, tuometinius pedagogus ruošė išties ypatingos asmenybės. 

Baigusi kursus P. B. Šičkaitė mokytojavo Žiežmarių pradžios mokykloje, Vilniaus didžiosios prieglaudos dviklasėje mokykloje, dirbo lietuvaičių zitiečių ir „Ryto“ draugijose Vilniuje. 

Vilniaus krašto visuomenės veikėja 

Būdama vos 25-erių Petronėlė įsitraukė į aktyvią visuomeninę veiklą ir buvo pripažinta. Apie tai liudija faktas, kad 1925 m. kovo 29 d. pirmininkaujant J. Basanavičiui mokytoja P. B. Šičkaitė drauge su kitais vilniečiais ir provincijos atstovais buvo išrinkta VII Laikinojo Vilniaus lietuvių komiteto nare (šiuos rinkimus stebėjo keletas lenkų policininkų), vėliau liko ir VIII komiteto nare. 

Tais pačiais metais po šv. Kalėdų įvyko Lietuvių mokytojų sąjungos steigiamasis susirinkimas. Lietuvių mokytojų sąjungos garbės pirmininku buvo išrinktas J. Kairiūkštis, į valdybą – mokytojai Marija Čenytė, Stasys Matjošaitis, P. B. Šičkaitė, Paulina Tamulevičiūtė (pirmininkė) ir kunigas K. Čibiras. 

Lietuvių mokytojų sąjungos II suvažiavime 1926 m. gruodžio mėn. P. B. Šičkaitė išrinkta Sąjungos valdybos nare, o visuotiniame suvažiavime 1937 m. sausio 31 d. – Sąjungos vicepirmininke. Lietuvių mokytojų sąjungoje ji dirbo ir sekretore, kasininke. 

Mokytojaudama Petronėlė Birutė Šičkaitė labai domėjosi istorija, gerai mokėjo lenkų, rusų ir vokiečių kalbas, silpniau – prancūzų. 

Bostone leistoje „Lietuvių enciklopedijoje“ rašoma, kad mokytoja P. B. Šičkaitė – Vilniaus krašto visuomenės veikėja, aktyviai dalyvavusi Vilniaus „Ryto“ mokyklų organizaciniame darbe. „Ryto“ valdybos buvo siunčiama į atskiras vietoves steigti lietuviškas mokyklas. Daug dirbo Vilniaus lietuvių mokytojų sąjungoje, ilgus metus valdyboje eidama įvairias pareigas. Mokytojų suvažiavimuose buvo nuolatinė darbo prezidiumo dalyvė ir dažna paskaitininkė. 

Mėgino apkaltinti priešvalstybine veikla 

Ypatingas gyvenimo ir veiklos laikotarpis kraštietės biografijoje siejamas su jos darbu Šalčininkų rajone (tuometėje Lydos apskrityje). Ji buvo viena pirmųjų mokytojų Šalčininkų r. Kalesnikų pradžios mokykloje, Dainavos mokykloje. 

Priklausė Lietuvių šv. Kazimiero draugijai, Lietuvių mokytojų sąjungai, Lietuvių ūkio draugijos apylinkės skyriui. Mokytojas tais laikais buvo svarbus ir gerbiamas žmogus, kuris ne tik mokydavo mokinius, bet ir padėdavo ūkininkams reikalingą raštą valdžiai surašyti, organizuodavo šventes, patardavo gydymo klausimais, ruošdavo vaikus pirmajai Komunijai. 

Dėl to į juos buvo žiūrima įtariai, mokytojai dažnai sulaukdavo kaltinimų dėl antilenkiškos veiklos, lietuviškos draudžiamosios spaudos dalijimo, siekiant paskatinti Vilniaus krašto prijungimą prie Lietuvos. Būtent dėl šių priežasčių 1936 m. lenkai P. B. Šičkaitę atleido iš pareigų ir mėgino apkaltinti priešvalstybine veikla. 1938 m., trūkstant įrodymų, ji buvo išteisinta. 

Retos ir sunkios kelionės į Lietuvą, į gimtinę 

Tuo metu savo šeimos P. B. Šičkaitė neturėjo. Dažnai susitikti su Lietuvoje gyvenusiais tėvais ir kitais artimaisiais jai, turinčiai Lenkijos pilietybę, taip pat nebuvo lengva. Atgavus Vilniaus kraštą situacija kiek pagerėjo. 1938 m. vasarą jai pavyko sudalyvauti Lietuvos Nepriklausomybės 20 metų sukaktuvių iškilmėse, vėliau viešėjo pas gimines Kaune ir pas tėvus Kybartuose. 

Tuo metu rašė Lietuvos vidaus reikalų ministrui prašydama „leisti gyventi vienerius metus laiko Nepriklausomoj Lietuvoj“, nes turi pataisyti sveikatą, kurios nustojo „dirbdama Vilniaus krašte kaipo „Ryto“ dr-jos mokytoja per ištisus dvidešimt metų be jokios pertraukos“. Deja, netikėta kliūtimi tapo pasibaigęs jos užsienio paso galiojimo laikas. 

Atgavus Vilniaus kraštą mokytoja vis dar negalėjo laisvai grįžti į gimtuosius Kybartus, nes tai buvo uždrausta zona pasienio ruože. Reikėjo gauti net kriminalinės milicijos nuovados pažymą, kad Vilniaus spec. skyriaus nusikaltėlių registracijos skyriuje ji neužregistruota. 

Po metų, 1939 m. vasarą, mokytoja vėl buvo atvykusi į Lietuvą, šįkart ilsėjosi Palangoje. 

Tų pačių metų rudenį P. B. Šičkaitė Kauno apskr. Mažųjų Lapių pradžios mokykloje pradėjo laikinai eiti jaunesniosios mokytojos pareigas laisvai samdomos teisėmis, bet jau gruodžio 1 d. savo prašymu perkelta į Vilniaus Žvėryno pradžios mokyklą Nr. 2 (vėliau – Nr. 33) kaip šios mokyklos vedėja su VII kategorijos alga (280 Lt). 

Palaidota Čekoslovakijoje 

Karo pabaigoje artėjant frontui, nelaukdama grįžtančios sovietų valdžios ir nenorėdama patirti ištremtų brolio bei sesers likimo, kartu su daugybe kitų pabėgėlių Lietuvą paliko ir P. B. Šičkaitė. 

Traukdamasi per Vokietiją patyrė Drezdeno bombardavimą. Po kelių dienų rasta ir ištraukta iš griuvėsių ilgai gydėsi, buvo išsiųsta į nedidelį miestelį Vejprty prie Karlovi Varų kurorto, kur ir pasiliko. Jos pavardė įrašyta į žuvusiųjų per Drezdeno bombardavimą memorialo sąrašą. Draugai, neradę Petronėlės griuvėsiuose ir praradę paskutinę viltį, pranešė apie žūtį. Apie tai liudijo dukterėčia Laima Valiulienė, kuri viešėdama Drezdene lankėsi tose kapinėse ir matė įrašą. 

P. B. Šičkaitė Vejprty miestelyje dirbo mašininke, sekretore, vertėja, nuolat palaikė artimus ryšius su brolio Juozo šeima, susirašinėjo. Gyvendama Čekoslovakijoje P. B. Šičkaitė sutiko Piotrą Švikruchą – širdžiai mielą žmogų, už kurio ištekėjo. Jam mirus gyveno viena, vėliau pablogėjus sveikatai prašėsi parvežama į Lietuvą, tačiau taip ir mirė nepamačiusi gimtinės bei artimųjų. Netrukus atėjo pranešimas apie jos mirtį. P. B. Šičkaitė-Švikruchova palaidota Vejprty miestelio kapinėse. 

Už informaciją apie mūsų kraštietę, nuotraukas ir šiltą bendravimą nuoširdžiai dėkojame P. B. Šičkaitės-Švikruchovos dukterėčiai Laimai Valiulienei ir Vilniaus Žvėryno gimnazijos darbuotojai Lilijai Lasauskienei. 

Gitana PUMERYTĖ-VOSYLIENĖ 
Vilkaviškio rajono savivaldybės bibliotekos 
Bibliografijos ir informacijos skyriaus vedėja

Laimos VALIULIENĖS asmeninio archyvo nuotr. Petronėlė Birutė Šičkaitė-Švikruchova 1940 m.

Publikuota: „Santaka”, 2021-12-03.