„Mano sese“ – dėkingumo žodžius girdi Kybartuose užsieniečiams padedanti Virginija

212 km – tokį atstumą nuo rugsėjo 24-osios, kai Kybartų užsieniečių registracijos centre (URC) buvo apgyvendinta beveik 700 Baltarusijos ir Lietuvos sieną kirtusių asmenų iš 38 šalių, kasdien iš Kauno ir atgal nuvažiuoja mobilioji Raudonojo Kryžiaus specialistų komanda. Dabar Kybartuose gyvena 491 žmogus, daugiausiai – iš Irako, o taip pat iš Sirijos, Pakistano, Indijos, Šri Lankos, Jemeno, Tadžikijos ir Afrikos žemyno – Kamerūno, Kongo, Gvinėjos. Bene geriausiai šiuos žmones pažįsta Lietuvos Raudonojo Kryžiaus mobiliosios komandos specialistė Virginija, kuri su užsieniečiais bendrauja jau beveik pusę metų.

– Kaip atrodo jūsų darbo diena Kybartų užsieniečių registracijos centre? 

– Pirmasis darbas buvo susipažinti su visais centro gyventojais. Taigi pasikalbėjau su 700 vyrų, užsirašiau jų vardus, poreikius, išsilavinimą, specialybes. Man buvo svarbu identifikuoti, ką vyrai gali daryti, nes su Raudonojo Kryžiaus komanda turėjome viziją – suteikti šiems žmonėms užsiėmimą pagal jų gebėjimus ir galimybes. Pavyzdžiui, jeigu migrantas yra kirpėjas, mes suteikiame priemones, o jis kerpa sulaikymo centre gyvenančius žmones, jei mokytojas – moko kitus anglų kalbos. 

Užsieniečiai gyvena penkiaaukščiame pastate. Kai ateiname į kiekvieną aukštą, jie pradeda vardyti: vienam reikia striukės, kojinių, apatinių, akinių, kito siunta vėluoja, klausia, ar galėtume tarpininkauti, nunešti prašymą Kybartų užsieniečių registracijos centro administracijai, ir pan. 

Šiomis dienomis tarėmės su musulmonų dvasininku imamu dėl pamaldų. Organizuojame ir krikščioniškas pamaldas – šį mėnesį į Kybartus pradės važinėti pastorius iš Klaipėdos. Taigi darbo laukas – labai platus: suteikti visiems reikiamą informaciją ir atsižvelgti į jų poreikius. 

– Apibūdinkite Kybartų URC gyventojus. 

– Kaip minėjau, Kybartuose apgyvendinti tik vyrai, daugelis – jauni, gimę 1994–2002 metais. Čia gyvena pačių įvairiausių profesijų ir specialybių žmonės: gimtinėse buvę verslininkai, IT specialistai, bankininkai, statybų sektoriaus darbuotojai, vairuotojai – nuo vilkikų iki šakinių krautuvų. Yra nemažai ūkininkų, daug išsilavinusių žmonių, baigusių universitetus: vertėjų, medikų. Yra mokančiųjų mobiliuosius telefonus taisyti – tik įrankių duok! Yra elektrikų, automechanikų, įvairių ūkio darbų meistrų. 

Pavyzdžiui, dabar centro administracija atnaujina virtuvėles, kuriomis anksčiau naudojosi Kybartų pataisos namuose bausmę atlikę nuteistieji. Dabartiniai gyventojai noriai padeda – nešioja plytas, dažo. Keletas vyrų nuolatos padeda virėjoms virtuvėje. 

Jie patys tvarkosi gyvenamuosius kambarius, padeda darbuotojoms tvarkyti bendrojo naudojimo patalpas. Mokantieji anglų kalbą užsiėmę būna praktiškai visą laiką – vertėjauja tiek mums, tiek Kybartų URC pareigūnams. Pavyzdžiui, neseniai registravome žmones, kuriems reikia Lietuvos Raudonojo Kryžiaus teisinės pagalbos. Kai ateinu pas vyruką, kuris moka anglų, prancūzų ir dar keturių Afrikos kalbų dialektus, komunikuoti iškart lengviau. Jie puikiai „pagauna“ ir pokštus, ir pajuokavimus – tiesiog tokie patys žmonės, kaip ir mes. 

Keista, bet jie visada linkę dalytis. Gal mes jiems atrodome alkani, kad URC gyventojai būtinai pasisiūlo mus pavaišinti – nors obuoliu, saldainiu, arbata, kava. 

– Kas jums labiausiai įsiminė šiame darbe? 

– Vienas iš labiausiai įstrigusių epizodų, kai teikėme paslaugą, vadinamą RFL (angl. restoring family) – šeimos ryšio atkūrimą. Tai tokia paslauga, kai URC gyventojai gali paskambinti savo šeimai, jeigu patys neturi telefono. Vieno vyro šeima jau 3–4 mėnesius nieko apie jį nebuvo girdėjusi. Kai jis paskambino ir pasakė: „Mama, aš gyvas“, abu apsiverkė. Ir man suspaudė širdį. 

Kartą atėjo pas mane vienas afrikietis ir sako: „Man nieko nereikia – tik rožinio.“ Pakalbėjome apie tai, kad jis yra katalikas, užsirašiau tokį jo norą, o grįžusi namo susimąsčiau: jei patenkinsime jo norą, gal taip bus suteiktos išskirtinės sąlygos katalikams? Kaip sureaguos irakiečiai? Radau namie rožinį. Kitą dieną jis manęs jau laukė prie durų. Vyro akys buvo prigesusios, tačiau gavęs rožinį jis tarsi nušvito. Atrodė, lyg būtų gavęs prabangų „Lamborghini“ automobilį! Iki šiol, jau 5 mėnesius, jis kaskart išeina iš kambario ir man vis dėkoja. 

Čia susipažinau su daug gabių žmonių. Pavyzdžiui, vienas vyras, neurologas, moka 9 kalbas. Jis jau gavo prieglobstį mūsų šalyje ir dabar gyvena Vilniuje. Yra ir profesionalių muzikantų. Vienas kepa tortus – kai parodė savo darbų nuotraukas, tai atrodė, jog ten ne saldumynai, o meno kūriniai! Centre taip pat turime dailininkų, kurių darbus Raudonojo Kryžiaus savanoriai sėkmingai pardavinėjo per Kaziuko mugę. 

Įdomi detalė: tarp vyrų yra nemažai ilgaplaukių. Todėl kai paprašė gumos plaukams susirišti, atnešiau. Nuo tada kaskart mane pamatę jie dėkoja ir šaukia per visą koridorių: „Mano sese!“ 

Kalbant apie bendravimo kultūrą, darbas su migrantais yra visiškai kitoks. Jie sugeba „papirkti“, ypač moteris. Todėl suprantu, kodėl lietuvės moterys įsimyli užsieniečius. Jie rodo daugiau pagarbos ir dėkingumo. Nuolat girdžiu žodžius: „Mano sese, tu man padėjai, aš tau liksiu amžinai dėkingas.“ Nors atrodytų, tiek nedaug padariau – tik rašymo priemonę, maisto davinį atnešiau, užregistravau pas gydytoją ar tiesiog pastovėjau šalia ir pasikalbėjau. 

– Daug migrantų yra sulaikyti jau daugiau kaip šešis mėnesius. Kaip keičiasi situacija? 

– Kaip tik šiomis dienomis daugelis jų gauna neigiamus sprendimus dėl prieglobsčio suteikimo, sulaikymas pratęsiamas dar šešiems mėnesiams, tad natūraliai motyvacija krenta. 

– Visuomenės apklausos rodo neigiamas Lietuvos gyventojų nuostatas migrantų atžvilgiu. Kaip, jūsų akimis, galima sumažinti šį neigiamą nusistatymą? 

– Žmonės bijo to, ko nepažįsta. Neigiamų nuostatų sušvelnėjimas bus labai ilgas procesas. Aš gyvenu Kaune ir matau įvairių užsieniečių – kaip jiems sunku net išsinuomoti butą. 

– Kaip skiriasi migrantų paveikslas nuo to, kurį matote formuojamą viešojoje erdvėje? 

– Su migrantais patiriu tą patį, ką mačiau dirbdama su intelekto negalią turinčiais suaugusiais žmonėmis. Požiūris, kad turinčiuosius, pavyzdžiui, Dauno sindromą, reikia uždaryti, paslėpti nuo visuomenės. Girdėjau nuolatinį „varymą“ ant žmonių su negalia. Taip ir su migrantais: „Nužudyk, teroristai“… Aš dirbdama su migrantais patiriu tų atvykusių vyrų nuoširdumą, girdžiu jų istorijas. Kai kurie pasakojo apie Alepą – subombarduotą Sirijos miestą, kurį prisimena išgirdę apie įvykius Ukrainoje. 

Migrantų istorijos – sunkios. Su komanda mokomės jų neutraliai išklausyti, bet istorijos vis tiek paveikia, negalime likti abejingi tam, ką jie matė, kodėl buvo priversti bėgti iš savo gimtinės. Kai pasiklausiusi tokių istorijų važiuoju namo į Kauną, visada prireikia laiko „sugrįžti į save“. 

Yra ir tokių gyventojų, kuriems tiesiog emociškai sunku, jie nori pasišnekėti. Tas santykis, kai žmogus manimi pasitiki, atsiveria ir išsipasakoja, yra labai svarbus. 

Vilma VENCKUTONYTĖ 
Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos projekto „No Place For Hate“ koordinatorė

Raudonojo Kryžiaus organizacijos nuotr. Raudonojo Kryžiaus mobiliosios komandos specialistė Virginija ne pirmas mėnuo dirba Kybartų užsieniečių registracijos centre.

Publikuota: “Santaka”, 2022-03-15.

lt_LTLietuvių kalba
lt_LTLietuvių kalba