Savo jubiliejaus šiemet nebūtų šventusi

Kiekvienam miesteliui reikalingi savi keistuoliai. Jeigu jų nebūtų, miestelis netektų spalvų, gal net gyvenimo dinamikos, o svarbiausia prisiminimų. Viena iš tokių Kybartuose buvo Rymantė Kelpšaitė (1932 02 29 – 2010 03 30). Vieni matė tik jos organizuotas augalų parodas, antri ją prisimena kaip ryškią pedagogę, treti kartu dirbo ar net artimiau bendravo, o daugeliui tai jau praėjusių laikų legenda. Šiemet vasario 29-ąją jai sueitų 90-imt. Beveik dvylika metų ji ilsisi Virbalio kapinėse.

Įstrigo ir poetei

Visada žinojom, kad ji mokslininkė. Tais laikais (o ir šiuo metu) ne per didžiausiems Kybartams nemažas įvykis, kad čia gyvena(o) biologijos mokslų kandidatė, kaip tais laikais buvo įvardinamas R. Kelpšaitės mokslo cenzas, dabar tai būtų mokslų daktarė.

Neatsimenu, kad kada būčiau su ja kalbėjusi, netgi dirbdama Vilkaviškio redakcijoje R. Kelpšaitės nepakalbinau. Ir vargu ar mūsų pokalbis būtų pavykęs. Bet atsimenu jos organizuotas pražydintų augalų parodas Kybartų kultūros namuose. Kokiam vasarį tai atrodydavo stebuklas, tuo labiau, kad žiemą gyvomis gėlėmis mes tikrai nebūdavom lepinami. O čia ne rožės, tulpės, bet sužaliavusi ar ir žydinti ieva, netgi obels šakelė… Labai įsiminė vienas renginys (apie 1980–1985 m.), berods, Alvito mokykloje, kuriame dalyvavo keletas garsių poetų. Čia su paroda dalyvavo ir R. Kelpšaitė. Ypač įstrigo ji poetei Onei Baliukonytei (vėliau jos pavardė tapo Baliukonė). Ne tiek paroda, kiek pati Rymantė. Kiek menu, jos nuėjo pakalbėti atskirai. Ir tai tikriausiai buvo susiję su antgamtiniais reiškiniais, su kitu pasauliu, žmogaus paslaptimis, kurios visada domino poetus.

Tiek tų prisiminimų… Pakalbinau keletą esamų ar buvusių kybartiečių, kurie kur kas geriau pažinojo Rymantę Kelpšaitę.

Mokiniai sulaukdavo ir savo ,,žvaigždžių valandos“

,,Kai prasidėjo dalykinė sistema, Kelpšaitė pradėjo mums dėstyti botaniką, – pasakoja kybartietis mokytojas Leonas Zdancevičius, tuo metu mokęsis Kybartų mokykloje-internate. – Ji mus uždegė. Pats pakilimas prasidėjo nuo šeštos klasės.“ Jis prisimena 1966 m. vykusią respublikinę jaunųjų biologų olimpiadą. R. Kelpšaitė jai paruošė grupelę šeštokų. ,,Į pirmą olimpiadą mus lydėjo pati Rymantė. Atsimenu, nuėjom Vilniuje ant Tauro kalno, ir ten ji rodė visokias žoleles, sakė jų pavadinimus.“ Nelaimėjęs prizinės vietos, bet gavęs pagyrimo raštą, Leonas užsikabinęs. Iki šiol mena vieną olimpiados klausimą: kiek per minutę suplaka žmogaus, dramblio ir paukščio širdis? ,,Eidavom pas Kelpšaitę į namus, ji turėjo šiltnamį, kur augino gėles. Prie tų gėlių ir krapštydavomės“. Eidavo keletas mokinių, ne tik Leonas: Irena Ramanauskaitė, Virginija Pultinevičiūtė, Zigmas Žemaitis, Vidas Kriaučeliūnas, kiti jaunųjų gamtininkų būrelio nariai. 1967 m. Leonas sulaukė ir savo ,,žvaigždžių valandos“, kaip jis juokauja: respublikinėje olimpiadoje laimėjo antrą vietą. ,,Kol mes mokėmės nuo penktos iki aštuntos klasės, nors vienas mūsų mokinys kasmet buvo respublikinės olimpiados prizininkas“,  – mena Leonas.

L. Zdancevičius sako, kad jų mokytoja Rymantė buvo pilna visokių idėjų, ypač nemažai jų parsivežė iš tuometinės Vokietijos demokratinės respublikos:  ,,Puolė daryti visokius dalykėlius. Tarkim, paimi storesnę beržo šaką, atpjauni, išskaptuoji su kaltais, padarai griovelį, prisodini svyrančių gėlių… Mokykla turėjo tokį sunkvežimį GAZ 51. Susėdam į būdą, važiuojam į mišką ir ten renkam ką įdomaus: ar šaką, ar kempinę, kelmelį, kažkokią gamtos išdaigą. Parsivežę su mokytoja Kelpšaite žiūrim, ką įdomaus galima padaryt. Atsimenu, iš susiraičiusios šakos buvo padaryta ,,Eglė žalčių karalienė“. Mes, jaunieji gamtininkai, dalyvaudavom ir gėlių parodose. Būdavo dviračiais nuvažiuojam į Kybartų akmenskaldę, pasirenkam skaldytų akmenų, iš jų lipdom tokius lyg vazonus, į juos susodindavom visokių augalų. Mergaitės iš spalvotų pupelių net nulipdė M. K. Čiurlionio portretą. Jos iš džiovintų žolelių padarydavo atvirukus, mes, berniukai, išskaptuodavom vazonus. Prisimenu, kartą Vilniuje gėlių parodoje laimėjom trečią vietą. Gamtininkai netgi gavo penkių dienų kelionę į Maskvą, į Liaudies ūkio pasiekimų parodą. Ir aš kartu važiavau.“

Nulėmė ir studijų pasirinkimą

,,Kelpšaitė buvo be galo žingeidi, ji buvo pilna visokių minčių, naujovių, turėjo be galo daug žinių. Mūsų atsakymai olimpiadose būdavo platūs, išsamūs, užtai ir geros vietos būdavo“, – mena L. Zdancevičius. Jis matė, kokia didelė R. Kelpšaitės namuose buvo biblioteka, ten knygų buvo ir rusų, vokiečių kalbomis.

Mokytoja nusipirko moskvičiuką. Leonas mena: važiuoja prisisodinus mokinių, ir staiga – stabdo. Pasirodo, varlė kelyje šokuoja, ji nenori jos pervažiuoti. ,,Tokie dalykai man įstrigę“, – sako Leonas. Jis prisimena nuotrauką: skvere priešais Kybartų autobusų stotį buvo puošmena: tulpės pavidalo figūra. ,,Tulpė“ prikrauta žemių ir prisodinta gėlių. Mokyklos-internato kieme buvo padaryti alpinariumai. Prisimena, kad žiemą darydavo paukščiams lesyklėles. Mokyklos bandomuosiuose sklypuose jaunieji daržininkai augino daržovių.

R. Kelpšaitė turėjo įtakos ir Leono mokslo pasirinkimui – jis tapo biologu, nors taip pat gerai jam sekėsi ir matematika, fizika. Netgi blaškėsi, kur stoti: ,,Paskui su Kelpšaite pabendravau ir nutariau, kad gamta traukia labiau“. Šiuo metu Leonas dėsto chemiją.

Leonas atsimena, kad kandidatinei disertacijai R. Kelpšaitė pasirinko augalų pražydinimo temą, Kybartuose tam darbui atlikdavo ir bandymus. Vieną receptą, kaip pražydinti augalus, iš mokytojos ir Leonas sužinojęs ir tai išbandęs. ,,Lietuvoje nelabai jai pavyko rasti patyrusį ir kompetentingą mokslinį vadovą. Prisimenu, kad Kelpšaitė bendravo su prof. Albertu Petru Bluzmanu, kuris vėliau man dėstė mikrobiologiją Vilniaus universitete“, – kalba L. Zdancevičius.

Kalbėdamas apie R. Kelpšaitę, Leonas sako, kad ji nebijojusi pakovoti už save, net jei tekdavę pakonfliktuoti su mokyklos direktoriumi (tuo metu juo buvo Alfonsas Mateika). Vėliau konfliktiškumą galėjo lemti ir pedagogės liga.

Mokinė pelnė ir tarptautinį įvertinimą

Bene daugiausia iš Kybartų gamtininkų būrelio pasiekė dabar Vilniuje gyvenanti Irena Ramanauskaitė. Ji irgi mokėsi mokykloje-internate. 1968 m., būdama aštuntokė, gavo pirmąjį medalį  už gėlių auginimą ir dalyvavimą parodose. Medalis, regis, buvo bronzos. Ir tai įvyko Maskvoje. ,,Iš R. Kelpšaitės mes išmokome kruopštumo. Ir augalus perrinkinėjom, ir parodose dalyvavom, ir laukuose gėles sėjom ir auginom. Ir pirmieji lotyniški gėlių pavadinimai iš jos. Ji išmokė pamatyti augalo grožį“, – prisimena I. Ramanauskaitė. Baigusi aštuonias klases, ji įstojo į Kauno I. Mičiurino žemės ūkio technikumą. ,,Dabar vadintųsi landšafto architektės specialybė, bet iki to ten buvo toli“, – sako gėlininkė. Vėliau aukštojoje mokykloje neakivaizdžiai ji baigė biologiją. Dalyvavo ne vienamė konkurse ,,Žiemos puokštė“ (jis jau seniai nevyksta), 1995 m. laimėjo šio konkurso Didįjį prizą. 1996 m. išvažiavo į tarptautinę parodą ,,EURO FLORA“ Genujoje, Italijoje. Kartu su Lietuvos gėlininkais I. Ramanauskaitė ten įrengė ekspoziciją, ir jie gavo aukso medalį, o asmeniškai pati dizainerė Irena – aukso ir sidabro medalius. 2001 m. ir 2006 m. Maskvoje vykusiose parodose FLOWERS laimėti irgi aukso medaliai. Šiuo metu Irena Ramanauskaitė – Lietuvos floristų asociacijos tarybos narė. Dabar ji dalinasi savo patirtimi, kartu su kolege organizuoja floristų mokymus.

Paskutinieji metai buvo sunkūs

,,Kaip sunkiai R. Kelpšaitė gyveno paskutiniaisiais savo gyvenimo metais, – savo mokytoją mena I. Ramanauskaitė. –  Mes dažnai su Virginija Pultinevičiūte važiuodavom pas ją. Labai gerai žinau, kokiom sąlygom ji gyveno. Buvo sunki situacija, ir ten reikėjo dirbti rankoves pasiraitojus“, – Irena nelinkusi detalizuoti nei savo pedagogės gyvenimo sąlygų, nei jos gyvenimo aplinkybių.

,,Tie paskutiniai Kelpšaitės gyvenimo metai buvo tamsūs, – labiau pedagogės ir mokslininkės gyvenimo šydą praskleidžia Leonas Zdancevičius. – Ateina pas mane Kelpšaitė, suvargus. Ar negalėčiau jai padėti? Ji buvo savo name pasistačiusi skystojo kuro generatorių ,,Beržas“, tokį ir aš turėjau. Jis ,,saliarka“ buvo kūrenamas. Sako, nedega. O žiema, šąla. Sako, bijau, kad neužšaltų centraliniai [radiatoriai]. Nuėjau pas ją. Suodina, pridegusi pakura, išvaliau, iššveičiau. Jos kaip moters ten jau ardyta, išdraskyta. Kažką ten sulipdžiau. Pečius aprūkęs, virtuvės grindys išpuvusios, ten jos vištos, pasirodo, gyveno. Jai buvo gaila, kad jos tvarte nesušaltų. Vaizdas toks, kad tom vištom ir virtuvėje šalta. Aš ten kuriam laikui padėjau, o vėliau į mane jau nesikreipė. Tas pamatytas vaizdas mane pribloškė.  Matėsi, kad žmogus gyvena vienas…“

Buvo apsirengusi keistai ir originaliai

,,Esu kartą R. Kelpšaitę mačiusi Kybartų turguje, – pasakoja kybartietė biologijos mokytoja Violeta Maknavičiūtė. – Ji man paliko didelį įspūdį, nes jos apranga buvo išskirtinė, iš karto patraukė akį. Man atrodė, kad ji apsirengusi keistai ir originaliai. Buvo pasipuošusi puokštele gyvų gėlių. Atrodė ne taip, kaip visi. Gyveno Užgelžkelyje, Pievų gatvėje. Teko eiti pro tą senovišką namelį. Ten augo labai daug visokiausių augalų iki pat tvoros. Buvo toks šabakštynas. Bet buvo labai natūralu. Šiais laikais galbūt  patariama grįžti prie natūralumo. Bet tame sode trūko kažkokios sistemos“.

Įkūrė ir Gėlininkų draugiją

Violeta atsimena ir R. Kelpšaitės organizuotas augalų parodas Kybartų kultūros namuose. ,,Dabartinėmis akimis žiūrint, gal nebuvo gėlės ir puokštės kažkokios įspūdingos, bet tai buvo pirmieji ikebanos pradmenys“,  – sako Violeta.

R. Kelpšaitė Kybartuose įkūrė ir gėlininkų draugiją, važinėdavo į ekskursijas žiūrėti įvairių sodybų, ypač į parodas. ,,Buvo nemažai Kybartų gėlininkų: Žemaitaitienė, ji ir megzdavo gražiai, su mezginiais dalyvaudavo gėlių parodose, Elvyra Kalvaitienė, Kajetonas Eismontas ir jo žmona, Antanina Burbienė, Kargelienė, Bružukai, Šunokienė, daug kitų entuziastų. Tas parodas jie darydavo gana dažnai“, – pasakoja V. Maknavičiūtė.

Ji pamena, kaip Kybartų gėlininkai 1981 metų vasario 16-ąją (būtent tokią dieną!) važiavo į televiziją Vilniuje. Tada jie jau buvo pagarsėję savo veikla. Buvo labai šalta, juos vežė prastas autobusiukas, PAZ‘as ar LAZ‘as, kuris dar pakelyje sugedo. Važiavo dešimt-penkiolika žmonių. ,,Juos gražiai priėmė, jie ten suruošė parodą, nežinau, kaip bevežant gėlės tokiame šaltyje nesušalo, buvo apie 20 laipsnių šalčio. Kiek atsimenu, tą pačią dieną juos televizija ir parodė. Gėlininkai Kybartuose gyvavo tikrai ilgai. Būtent vadovaujant R. Kelpšaitei ir buvo jų veiklos pakylėjimas.“

Violetos šviesios atminties tėvelis Jonas Maknavičius nuo pat jaunystės labai mėgo gėles, jis buvo R. Kelpšaitės pagalbininkas, vėliau ir pats kurį laiką vadovavo Kybartų gėlininkų draugijai.

Gyveno uždarą gyvenimą

,,R. Kelpšaitė buvo uždaroka, ne visus žmones prisileisdavo. Ar jos mama buvo susirgusi, ar kas, kad reikėjo vyriškos pagalbos, pakvietė mano tėtį, žinau, kad jam buvo sakiusi, kad nieko kito nenori kviestis, o gal man tada tik taip atrodė“, – prisimena V. Maknavičiūtė.

 Ji sako žinanti, kad R. Kelpšaitė mėgo megzti: ,,Tuo laiku buvo reta, kad kas mezgimo mašiną turėtų. O ji turėjo. Ji drabužių nusimegzdavo, jos apsirengimas buvo išskirtinis“. Violeta sako, kad vėliau R. Kelpšaitė pradėjo domėtis parapsichologija. ,,Ji gyveno labai uždarą asmeninį gyvenimą“, – apibendrino Violeta.

Gimtadienį švęsdavo tik vasario 29-ąją

Kybartietė Irena Vaičaitienė, buvusi geografijos mokytoja, kartu su R. Kelpšaite dirbo dešimt metų Kybartų mokykloje-internate. Prisimena, kad Rymantė švęsdavo savo gimtadienį tik kas ketverius metus, kai tikrai būdavo vasario 29-oji. Kitais metais savo gimtadienių nepripažino. Taigi šiemet, kadangi tik 28-ios vasario dienos, Rymantė savo nors ir 90-ojo gimtadienio tikriausiai nebūtų šventusi.

,,Jai buvo labai sunku, bet mudvi kažkaip sutarėme, poroje gimtadienių pas ją namuose teko būti. Daug kartų esu jos namelyje buvusi, ten buvo labai apleista, bet kiekvienas žmogus gyvena pagal save“, – nesiima teisti pašnekovė. Gyvenimo gale R. Kelpšaitę kažkokie negeri žmonės išnaudojo, netgi dalį pensijos atimdavo. Anksčiau gyvenusi su mama, ji labai valdžiusi Rymantę. Pasak I. Vaičaitienės, nė su jokiu vaikinu neleidusi padraugaut. Tokie buvę mamos įsitikinimai. ,,Kas buvo blogai, neminėkim“,  – paskutiniųjų R. Kelpšaitės gyvenimo metų epizodų nenori pasakoti ir I. Vaičaitienė. Ir priduria, kad R. Kelpšaitė labai mylėjusi gamtą, jos parodose būdavę labai gražu, kybartiečiai žavėdavosi anksti pražydintais augalais.

Pasiskolintas rublis liko skola visam gyvenimui

I. Vaičaitienė pasakoja, kad Pasaulio kybartiečių draugija pernai pastatė paminkliuką prie R. Kelpšaitės ir jos mamos kapo. ,,Visi prisidėjo kas galėjo, bet didžiausią sumą iš kybartiečių skyrė Leonas Zdancevičius“, – sako Irena Vaičaitienė.

,,Jaučiausi jai skolingas, – prisimena ir L. Zdancevičius:  – buvau jai neatidavęs skolos – vieno rublio. Ji mus, kelis jaunuosius gamtininkus, vežėsi į Kauną. Aišku, mama davė tų kapeikų, bet mes, vaikai, viską prapirkom ledams. Grįžtant namo jau tų pinigų nebeliko. Mokytoja  sako: duodu tau rublį. Mamai pasakiau, kad pritrūkau pinigų ir mokytoja davė rublį. Mama, aišku, davė tą rublį, kad grąžinčiau R. Kelpšaitei. Ir ką galvoji? Dabar vaikai be jokių kompleksų, o aš su tuo rubliu vaikščiojau kokį mėnesį ir nedrįsau paduot mokytojai. Tas rublis taip ir buvo likęs visam gyvenimui. Tai nors tokia proga sakau kompensuosiu.“ 

Žinoma, tai tik keli epizodai iš Rymantės Kelpšaitės įdomaus, sudėtingo ir sunkaus gyvenimo. Tai tik keli pakalbinti kybartiečiai.

Zita ZOKAITYTĖ

Nuotraukos iš Pasaulio kybartiečių draugijos ir asmeninių albumų

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

•