Ne tik sausainis: kepdami mokosi kruopštumo, atsakingumo ir bendrystės

Pravėrus Kybartų socialinių paslaugų centro duris pasklinda svaiginantis kepinių aromatas: jau pusantrų metų čia veikia socialinės dirbtuvės, kurių dalyviai – intelekto ir psichosocialinę negalią turintys asmenys. „Mūsų tikslas – ne patekti į didmeninę keptų gaminių rinką, o padėti žmonėms įprasminti savo laiką, ugdyti socialinius ir darbinius įgūdžius, puoselėti jau turimas stiprybes ir atrasti naujų“, – džiaugėsi socialinė darbuotoja Erika Petrikaitė, o socialinių dirbtuvių dalyviai dalijosi sėkmės istorijomis.

Įgyja naujų gebėjimų 

Dienomis, kai vyksta socialinių dirbtuvių užsiėmimai, Eugenijus keliasi penktą valandą ryto – netgi anksčiau nei daugelis į darbus. Papusryčiauja, nusiskuta barzdą, pasiklauso radijo. „Reikia draugą turėti“, – pasiteiravus, kokios dainos patinka, linksmai užtraukė Eugenijus, siūdamas lininį maišelį kalėdiniams „Kybartų skanėstų“ gaminiams. 

Eugenijus socialines dirbtuves lanko nuo rugpjūčio mėnesio. Kiekvieną darbo dieną iš Didvyžių socialinės globos namų jį čia atveža socialinės darbuotos padėjėja. Apie dešimtą valandą prasideda dienos rutina – iš spintelių traukiami miltai, pjaustomi vaisiai, ima barškėti indai ir įrankiai. Būtent šioje rutinoje, kurioje kiekvienas turi priskirtas pareigas, Eugenijus ir jo bičiuliai gali įprasminti savo laiką. 

Jau ketvirtą mėnesį kepimo paslapčių besimokantis vyras sakė, kad anksčiau jo gyvenimas buvo nuobodus. „Ten, kur gyvenu, tik vaikštau ir vaikštau. Būnu įsitempęs. Nusibosta tas pats per tą patį. O čia atsipalaiduoju. Čia man viskas labai įdomu. Patinka išmokti naujų dalykų“, – pasakojo Eugenijus, kuriam įdomiausias darbas – glaistyti sausainius. 

Iki socialinių dirbtuvių vyras kai kada stodavo prie keptuvės, o dabar džiaugiasi, kad gaminti sekasi labiau. „Kepdavau miltinius blynus, bet čia išmokau tai daryti kur kas geriau“, – džiaugėsi Eugenijus. Socialinės dirbtuvės jam patinka dar ir tuo, kad už šią veiklą kas mėnesį gauna finansinę išmoką – už gautus pinigus palepina ne tik save, bet ir gyvenimo draugę Aušrą. 

Svajonė – įsidarbinti 

Į pokalbį noriai įsitraukė ir kiti: pasakojo, kokių naujų dalykų išmoko (maišyti tešlą, išplakti kiaušinius, paruošti įdarą bandelėms), džiaugėsi susiradę draugų. Erika čia atvyksta ne iš socialinės globos namų: moteris gyvena su šeima. Erikos rytas prasideda apie aštuntą valandą. Moteris pasakojo anksčiau lankiusi Vilkaviškio neįgaliųjų užimtumo centrą, o nuo praėjusių metų birželio pradėjusi lankyti socialines dirbtuves. 

„Stebėdavau, kaip mama kepa grybukus, o aš tik padėdavau – indus išplaudavau“, – Erika nepaprastai džiaugėsi, kad socialinėse dirbtuvėse išmoko naujų dalykų ir jau daug ką gali padaryti su minimalia pagalba. Mėgstamiausias jos darbas – gaminti kibinus. 

Erika nedaugžodžiauja, tačiau paklausus apie didžiausią gyvenimo svajonę jos veidas nušvinta: „Įsidarbinti. Tiktų bet koks darbas. Galėčiau ir indus plauti, grindis, – ir čia pat liūdnai atsidūsta: – Jei tik kas priimtų…“ 

Pasak socialinės darbuotojos E. Petrikaitės, įsidarbinti – daugelio socialinių dirbtuvių lankytojų svajonė. Deja, kol kas sunku rasti tokių darbdavių, kurie priimtų darbuotojus, nepaisydami jų negalios. 

Pasijunta reikalingi 

Socialinės dirbtuvės „Kybartų skanėstai“ – projekto „Nuo globos link galimybių: bendruomeninių paslaugų plėtra“ dalis. Pagal projektą šešiuose Lietuvos regionuose teikiamos paslaugos, kurių tikslas – įgalinti žmones, turinčius intelekto ar psichosocialinę negalią, veikti. 

„Šių dirbtuvių nauda nediskutuotina: jų dalyviai pirmosiomis dienomis vos ne kiekviename žingsnyje baiminosi suklydę, o šiandien jie pasitiki savimi, yra kur kas savarankiškesni ir pagaliau pasijuto naudingi, reikalingi visuomenei“, – kalbėjo E. Petrikaitė. 

Šiuo metu socialinių dirbtuvių užsiėmimus Kybartuose lanko 15 neįgaliųjų, artimiausiu metu prie darnios komandos prisijungs pastiprinimas. O papildomos rankos kepant sausainius, bandeles, pyragus ir kitus konditerinius gaminius tikrai reikalingos. Socialinėse dirbtuvėse dalyvauja Kybartų, Vilkaviškio miestų, Opšrūtų kaimo (Pilviškių sen.) ir Didvyžių socialinės globos namų gyventojai. 

Paklausus, kaip socialinėse dirbtuvėse pasikeičia jų dalyviai, E. Petrikaitė sakė, kad pokytis akivaizdus – lyg diena ir naktis. Žmonės čia išmoksta kruopštumo, kantrybės, gerėja bendravimo įgūdžiai, išmokstama įsiklausyti, ką kalba esantieji šalia, auga atsakomybės jausmas, mezgasi naujos draugystės. 

„Labai svarbu ir tai, kad keičiasi bendruomenės požiūris į žmones, turinčius intelekto ir psichosocialinę negalią. Anksčiau, išgirdę, kad gaminius kepa neįgalieji, žmonės susiraukdavo, o dabar vis labiau domisi mūsų kepiniais: ateina nusipirkti čia, perka mugėse, užsisako net ir tolimesnių miestų gyventojai, ir visi džiaugiasi, kad labai skanu“, – socialinė darbuotoja vylėsi, kad laikui bėgant visuomenės tolerancija tik augs. 

Pasak E. Petrikaitės, socialinių dirbtuvių dalyviams sausainis niekada nėra tik sausainis: „Galbūt daug kam atrodo: o ką gi čia reiškia – iškepti sausainį. Tačiau kai niekada nesi to daręs… Socialinėse dirbtuvėse sausainis mums yra simbolis, reiškiantis kelią į naują, savarankišką gyvenimą.“ 

„Kybartų skanėstų“ archyvo nuotr. „Kybartų skanėstų“ kepėjai ragauja naujus gaminius ir mėgaujasi laisvalaikiu gamtoje.

Užsk. 2981

Publikuota: “Santaka”, 2021-11-19.

lt_LTLietuvių kalba
lt_LTLietuvių kalba