Pirmojo pasaulinio karo metu išspausdintos publikacijos autorius aplankė nukentėjusias nuo mūšių vietas Suvalkijoje. Pirmaisiais karo metais palei sieną su prūsais įvyko žūtbūtiniai vokiečių ir rusų susidūrimai. Štai ką 1915 metais pamatė ir aprašė į Kybartus atvykęs įvykių liudininkas.

„Nuskubėjau į patį karo lauką. Virbalis – Kybartai – Eitkūnai. Daugelis painioja Virbalį su Kybartais. Todėl, nes Kybartuose esanti geležinkelio stotis pavadinta Virbalio vardu. O pats Virbalio miestelis yra keli varstai nuo Kybartų. 

Vienas gyventojas, vos tik vokiečiai apleido Virbalį, nuvažiavo įvertinti padėtį. Rado sudegintas tik tris trobas. O karo metu tai yra tas pats, kaip nieko. Po vokiečių išėjimo Virbalyje viską rado kuo geriausioje tvarkoje. 

Variausi toliau pasienin. Nuo Virbalio iki Kybartų 5–6 varstai. Nors čia, Suvalkijoje, tie varstai labai jau trumpi. Šie du miestai, galima sakyti, susisiekia. Pasibaigia vienos sodybos ir prasideda kitos. 

Vos tik prasidėjus Kybartams paplentėje riogso sudegintas, naujai pastatytas garo malūnas. Nešokome į Kybartus iškart. Padarėm šuolį aplinkui ir pervažiavę geležinkelį varėmės pakampėmis norėdami patekti miestan iš šono. 

Kybartai paskutiniame XIX a. dešimtmetyje augo kaip ant mielių. Netrukus vietovė turėjo virsti „diktoku“ ir gražiu miestu. Šiandien, 1915 m. pr., galiu pasakyti – Kybartai virto griuvėsių krūva. 

Ties Kybartais juk prasidėjo pirmieji mūšiai 1914 m. liepos 22, 23 dienomis. Vokiečiai pirmais metais Kybartuose išbuvo apie du mėnesius ir kontribucijos nedėjo. 

Atsimenu savo apsilankymą Kybartuose prieš penketą metų. Koks čia buvo judėjimas. Ant geležinkelio bėgių daugybė vagonų ir garvežių. Vieni traukiniai eina anapus sienos, kiti – grįžta šiapus. 

O dabar ramu. Nei žmonių, nei vagonų. Štai stoties pradžioje stovėjo graži, mūrinė šešių aukštų „vandentraukė“. Dabar gi iš jos likusi sveika tik kepurė. Geležinkelio bėgiai daugelyje vietų išsprogdinti. 

Dešinėje geležinkelio pusėje ėjo kelias. Pakelėje – eilė namų. Dabar ten tik nuodėgulių krūvos. Tai daugiausiai buvo valdiški namai, kuriuose gyveno įvairūs tarnautojai. O kairėje geležinkelio pusėje stovėjo įvairios įstaigos. Dabar tik kelios likusios. Liko mašinų pašiūrė. Tik jos stogas ir sienos baisiai kulkų sugraužtos. Per stebuklą „vagzalo“ namai taip pat pasiliko. Žodžiu, stotis ir muitinė su sandėliais išliko, pasisekė. 

Gi eilė nuosavų gyventojų namų paplentėje beveik visi nušluoti. Sudegė apie šimtas namų. Pačios ugnies viduryje išlikusi stovi cerkvė. 

Gyvenimas stotyje jau po truputį atgyja. Mano atvykimo dieną į Kybartus atvažiavo ir pirmasis traukinys. Ligi tol jis „vaikščiojo“ tik iki Vilkaviškio. 

Sugrįžusių gyventojų maža. Vienas kitas iš senųjų kybartiečių atvažiuoja pasižiūrėti į turėtą gūžtą. Pamato griuvėsius, padejuoja, apsiverkia ir grįžta sunkia širdimi, iš kur atvažiavę. Vienas antras užsiima prekyba. Parduoda baltą duoną, dešrą, košelyną kareiviams. Prisiveža daugiausiai iš Vilkaviškio ir Marijampolės. Vietos produkcijos nėra. 

Kas išbuvo Kybartuose visus karo metus, tas grobimu praturtėjo. Maitinasi gyventojai iš kareivių. Pigiai gauna juodos duonos ir mėsos, kruopų, arbatos, kavos. 

Bet man norėjosi vis tolyn ir tolyn. Anapus sienos. Vokietijoje. 

Štai jau plentas Kybartuose kerta geležinkelio bėgius. Prasideda Karaliaučiaus kelelis. Čia jau netoliese ir siena. Nedidelis upelis. 

Anuomet būdamas Kybartuose, atsimenu, kaip eidamas plentu sienos link pamačiau ant tilto stovintį didelį, aukštą žandarą. Tuomet pasibaigė mano kelio galas. O kažin kaip dabar ten? 

Jokių pasų niekas nieko neprašo. Eik, kaip tinkamas. Pasinaudojau šia laisve. Į prūsų žemę. Anapus sienos jau Eitkūnai. Ir čia panašiai, kaip Kybartuose. Namų sienos kulkų suvarpytos. Patys namai apgriauti ir sudeginti. O buvo tokios puikios krautuvės. 

Tačiau Eitkūnai ne tiek sugriauti ir sudeginti, kiek apiplėšti. Azijatai (rusai) atėjo iš rytų. Štai, guli ant laiptų pianinas. Netilpo per gontas išvilkti, tai paliko.“ 

Nuotr. Lietuvos bankas Kybartuose. 1925 metai.

Parengė 
Tomas SUŠINSKAS 
Muziejininkas

Publikuota: „Santaka”, 2022-11-11.