Iš mūsų rajono kilusio visoje šalyje žinomo politikos mokslininko profesoriaus dr. Mindaugo Jurkyno dienotvarkė įprastai būna gana užimta. Pedagoginės, administracinės, mokslinės ir visuomeninės veiklos keičia viena kitą. Be abejo, kraštietis akylai seka ir įvykius Ukrainoje.

Dažnas svečias 

Vištyčio ir Kybartų apylinkėse vaikystę bei paauglystę leidęs prof. M. Jurkynas ir šiandien dažnai lankosi gimtinėje. Vištytyje gyvena tėvai, o netoli jų namų stovi ir pačiam politologui priklausanti sodyba, kurią šeima neretai juokais pavadina Astridos Lindgren pasakų herojės Pepės Ilgakojinės išgarsintu apibūdinimu – vila vilaite. Vos atšilus orams profesorius į gimtuosius kraštus grįžta bent kartą per 2–3 savaites. Vasarą Vištytyje apskritai jis yra dažnas svečias. 

Čia vyras mėgsta būti gamtos apsuptyje, atsipalaiduoti po darbų. O jų prof. M. Jurkyno kasdienybėje tikrai netrūksta. Jis kuruoja savo inicijuotą „Jean Monnet Chair“ projektą, susijusį su Europos Sąjungos ypatumais, dirba Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto Politologijos katedros vedėju, priklauso VDU senatui bei prezidento Gitano Nausėdos yra paskirtas į Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos (LRT) tarybą. Kraštietis yra vienas iš 12 asmenų, kurie prižiūri visą LRT veiklą, susijusią su turiniu, finansais ir kitais klausimais. Vis dėlto viena didžiausių jo darbo sričių – paskaitų bei seminarų vedimas VDU ir Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos studentams. 

Nuo 2013 m. VDU bendruomenei priklausantis profesorius anksčiau dirbo Vilniaus, Mykolo Romerio, Europos humanitariniame bei Berlyno Humboldtų universitetuose. Jis teigė pastebėjęs, kad politologijos mokslus besirenkantys studentai visais laikais gana rimtai žiūrėjo į savo studijas, tačiau pastaraisiais metais dar labiau išaugo jaunų žmonių akademinė, psichologinė ir netgi emocinė branda. 

Pats prof. M. Jurkynas į politologiją atėjo ne iš karto. 1990-aisiais jis pasirinko istorijos studijas Vilniaus universitete. Tuo metu tokios specialybės kaip politologija apskritai nė viena aukštoji mokykla dar nesiūlė rinktis. Tai pasikeitė, kai 1993 m. buvo įkurtas Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas, tad greta pagrindinės specialybės kraštietis nusprendė gilintis ir į politikos mokslų gretutines studijas, kurias tęsė Norvegijos Oslo universitete. 

Domisi „pradingusiais“ rinkimais 

Viena iš pagrindinių prof. Mindaugo Jurkyno dienotvarkės dalių – mokslinė veikla. Pastaruoju metu kraštietis rašo apie lyderių rinkimus politinėse partijose ir renka informaciją apie 1990 m. kovo 24 d. Lietuvoje vykusius pirmuosius demokratinius rinkimus į savivaldybių bei apylinkių tarybas. Šie rinkimai įvyko iš karto po to, kai tų pačių metų kovo 11 d. Lietuvos Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas paskelbė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą. 

„Informacijos apie 1990 m. kovo 24 d. vykusius rinkimus beveik nėra. Net dabartinė Vyriausioji rinkimų komisija savo archyvuose neturi jokių išlikusių dokumentų. Atrodo, kad tų rinkimų net nebuvo, nors iš tikrųjų tąkart išrinktos dešimties šalies miestų ir daugiau nei pusšimčio rajonų Tarybos dirbo net penkerius metus. Dabar Tarybų nariai renkami ketverių metų laikotarpiui“, – pasakojo prof. M. Jurkynas. 

Siekdamas surinkti kuo daugiau informacijos apie tąkart vykusius savivaldos rinkimus, į pagalbą pasitelkęs VDU doktorantus, kraštietis pasiryžo peržvelgti tų metų vietinius laikraščius. Būtent juose sukaupta informacija labiausiai ir padeda atkurti minėtų rinkimų rezultatus. Profesoriaus tikslas – surinkti visus įmanomus duomenis apie miestuose ir rajonuose išrinktus Tarybų pirmininkus bei vadinamuosius valdytojus, išsiaiškinti, kurios laimėjusios daugumos buvo remiamos komunistų partijos, o kurios – Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS), kas sudarė koalicijas ir pan. Įdomu tai, kad 1990 m. į Vilkaviškio rajono tarybą, remiamas LPS, buvo išrinktas ir Mindaugo tėtis, buvęs Virbalio mokyklos bei Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos direktorius Juozas Jurkynas. 

Juokaujama, kad prof. Liudas Mažylis surado pradingusį Nepriklausomybės Aktą, o prof. M. Jurkynas turi surasti „dingusius“ rinkimus. Pats kraštietis tikisi artimiausiu laiku pabaigti rinkti visus duomenis ir paskelbti mokslinį straipsnį. 

„Tuo metu dar vyko ir savivaldybių žemesnio lygmens vadinamieji liaudies deputatų rinkimai. Mažesnėse vietovėse, tokiose kaip Vištytis ar Kybartai, žmonės irgi buvo renkami vienmandatėse apygardose. Visgi atkurti šių rinkimų rezultatų praktiškai neįmanoma“, – teigė pašnekovas. 

Karo nesitikėjo 

Būdamas politologas prof. M. Jurkynas negali atsiriboti nuo įvykių Ukrainoje. Jis prisipažino, jog karas šioje šalyje buvo gana netikėtas. Profesorius teigė galvojęs, kad Rusijai neteisėtai pripažinus apsišaukėliškas Donbaso ir Luhansko teritorijas jos bus pamažu įtrauktos į agresorės teritoriją – panašiai, kaip buvo Kryme, Abchazijoje ar Pietų Osetijoje. 

„Tikrai negalvojau, kad rusai ryšis karinei intervencijai. Mačiau, kad po 2014 m. įvykių Ukraina labai sustiprėjo. Iki tol ukrainiečiai nenumanė, kad rusai gali šaudyti į ta pačia kalba kalbančius žmones, tačiau 2014 m. daug kam atsivėrė akys. Ukraina nuo tada gerokai investavo į savo gynybines pajėgas. Rusija turėjo suprasti, kad karas pareikalaus daug resursų, o tokio dydžio teritorijos kaip Ukraina užimti ir kontroliuoti apskritai praktiškai neįmanoma. Tai, kas vyksta dabar, tik įrodo, kad ukrainiečiai gerai pasiruošę, o Rusijos karinės pajėgos daugiau giriasi, nei iš tikrųjų turi galios“, – mintimis dalijosi politologas. 

Jis svarstė, kad per daugiau nei mėnesį, kai žuvo tūkstančiai civilių, Ukrainos kariuomenė nelabai susilpnėjo. Profesorius taip pat spėjo, kad šis karas gali reikšti Putino eros pabaigą. 

„Karas daug pareikalavo ir iš Rusijos. Šią šalį pamažu pradeda smaugti protu nesuvokiamos sankcijos, jos karinės pajėgos silpnėja, o ukrainiečius ir toliau Vakarai remia ginklais. Visuomenė bei oligarchai vis garsiau ima reikšti nepasitenkinimą. Manau, jog žmonės greitai supras, kad šaldytuvas svarbesnis už televizorių. Kitaip tariant, asmeniniai poreikiai – svarbesni už propagandą“, – kalbėjo kraštietis. 

Priklausomybė nuo Rusijos mažės 

Prof. M. Jurkynas teigė nesitikintis, kad net ir viskam pasibaigus pasaulis grįš į buvusius ekonominius ar politinius santykius su Rusija. Jo nuomone, augantis alternatyvios energijos išteklių naudojimas ateityje leis dar labiau sumažinti naftos, anglies ar dujų vartojimą, tad Rusijos turimi ištekliai nebus tiek aktualūs, kiek yra šiandien. Vystyti normalius diplomatinius ir ekonominius santykius su šia šalimi daug kas greičiausiai ryžtųsi tik tada, jei Rusijoje pasikeistų režimas – kristų Putinas ir kiti karo nusikaltėliai. 

Pats prof. M. Jurkynas svarstė, kad lietuviams nereikėtų panikuoti ir galvoti, jog kitas rusų taikinys turėtų būti Baltijos šalys. Visų pirma, mūsų saugumą garantuoja tai, kad esame NATO nariai. Be to, anot profesoriaus, istorija nesikartoja, o rimuojasi. 

„Istorija nėra garantija, kad būtinai įvyks taip, kaip jau nutiko. Jei taip būtų, lietuviai apskritai turėtų visą laiką gyventi pesimizmo rate. Įprastai istorija vystosi spirale, kylančia progresija – atspirties taškas tarsi kartojasi, bet rezultatai būna kiti“, – vaizdžiai kalbėjo pašnekovas. 

Vertina vynus 

Pats jis mintimis atitrūkti nuo karo ir kitų kasdieninių rūpesčių bando grodamas Vilniaus Mažajame Kybartų orkestre. Taip jis stengiasi palaikyti ryšius su gimtuoju kraštu bei išeiviais kraštiečiais. Šiuo metu kolektyvas rengiasi gegužės 20 d. sostinėje vyksiančiam koncertui. 

Kraštietis taip pat laisvalaikiu keliauja, sportuoja, skaito knygas ir su bendraminčiais jau 20 metų renka geriausius šalyje parduodamus vynus. Jis yra vienas iš internetinio puslapio vynai.com bendraautorių. 

„Bendradarbiaujame su vyno platintojais, degustuojame į šalį įvežamus naujus vynus, rengiame jų apžvalgas, vertiname balais, o kiekvienų metų pabaigoje išrenkame geriausius vynus. Tai – savotiška kulinarinės kultūros dalis, padedanti geriau suprasti įvairių šalių nacionalinius ypatumus“, – teigė prof. M. Jurkynas.

Andrius GRYGELAITIS

Autoriaus nuotr. Į gimtinę prof. Mindaugas Jurkynas grįžta bent kartą per 2–3 savaites.

Publikuota: „Santaka”, 2022-04-01.