Prieš pat Kalėdas leidykloje „Alma littera“ pasirodys nepaprastai gražiai iliustruota lietuvių liaudies pasakų knygelė „Vakaro pasakėlės. Skaityk ir klausykis“ su  iš Kybartų kilusios radijo ir garsinių knygų diktorės Violetos Mickevičiūtės įskaityta ir garso efektais apipavidalinta kompaktine plokštele, kurią, kaip ji sako, ir savo 3 anūkams galės įjungti prieš miegą.

Mūsų krašto žymi moteris pasakoja apie diktorės karjeros pradžią ir Pasaulio kybartiečių draugijos veiklą, kurios pirmininke tapo visai neseniai. Violeta teigė, jog viskas dar labai „šviežia“, bet, pasirodo, nuveikta jau nemažai ir palnų nestinga!

Violeta užsidirbti duoną balsu pradėjo prieš 30 metų. Po filologijos studijų Vilniaus universitete dirbdama VU leidybos skyriuje redaktore bei vis dar vaidindama studentų teatre, tada jau sėkmingai pasirodė  Lietuvos radijuje ir televizijoje surengtame diktorių konkurse. Pirmasis bandymas, kurį dabar su šypsena prisimena Violeta, trečiame kurse su „pradainuota“ gerkle draugės vestuvėse baigėsi nesėkmingai.

Violeta pasakojoa, jog diktorių konkursai tada būdavo neįveikiama ,,artistinės karjeros“ viršūnė, nes LTR komitete, sąjunginio pavaldumo institucijoje, tiesiogiai dirbti eteryje teisę turėdavo gal tik keliolika diktorių profesionalų, kuriems tekstus rengdavo ir dažnai visai prieš ,„išėjimą į eterį“ rašomąja mašinėle atspausdindavo, dažniausiai su klaidom, didžiausias būrys juos aptarnaujančių žurnalistų –  redaktorių. „Balsai, sklindantys iš eterio, turėdavo būti gražūs, o  tartis ir kirčiavimas – nepriekaištingi. Tada iš 350 dalyvių patekau tarp 5 atrinktųjų į praktikantus. Prestižinės lietuvių kalbos, kirčiavimo, tiesioginio eterio paslapčių kelis mėnesius mokėmėmės iš šviesios atminties diktorių Vytauto Kybarto, Liudos Triponaitės, kalbininko Vytauto Vitkausko. Profesiškai tobulėjant labai padėjo vyresniųjų kolegų Danos Rutkutės, Undinės Nasvytytės, Bernadetos Lukošiūtės, Algimanto Saduko orus profesionalumas ir sveikas humoro jausmas.

Po pusmečio praktikos, ačiū Dievui, prasidėjo „atšilimas“, po metų kitų „perestroika“, pagaliau ir Nepriklausomybė. Sėkmingai ėjau tarnybą toje įstaigoje, jausdamasi ir kūrybinga, ir reikalinga, 20 metų. Atsisveikinau su LRT 2001 m. savo noru, vėl grįždama į leidybą.“

Žinoma diktorė sako, jog bendradarbiavimas su  leidyklomis „Tyto alba“, „Katalikų pasaulis“, „Gimtasis žodis“ ėmė traukti kaip pelningesnė veikla. 2005-aisiais ji buvo pakviesta buvusio kolegos Vaidoto Žuko į privatų „Žinių radiją“, dar ten pusantrų metų  savaitgaliais rengdavo ir skaitydavo žinias. Nuo pat 1984 m.Violeta Mickevičiūtė vis dar Lietuvos aklųjų fonotekos fondų įgarsintoja. Beje, pora vasarų labai smagiai darbavosi ir Vilkaviškio rajono „Santakos“ laikraščio kolektyve. „Matyt, tokia jau prigimtis – vos tik dvelkteli reformomis, aš, užuot iš paskutiniųjų kabinuosi į tai, ką užgyvenau, reformuojuosi pati ir neriu į dar neišmėgintas sferas.“

Pasaulio kybartiečių draugija

Violeta Mickevičiūtė į Pasaulio kybartiečių draugiją įsitraukė dar tik jai kuriantis nuo 2007 m. „Susitelkimas į gimtųjų Kybartų istorinio – kultūrinio paveldo reikalus tapo ta erdve, kurioje per 50-ies ribą persiritęs žmogus, apėmus senatvinei nostalgijai, o tai, manau, lemta patirti beveik kiekvienam, gali pasijusti reikalingas iš naujo. Tik jau pačią ima piktumas – pamirštu, kad nebe romantizmo, o pragmatizmo ir individualėjimo laikais gyvenam. Skleisti tarp žmonių bendruomeniškumo sėklas ne taip paprasta. Bet kadangi Pasaulio kybartiečių draugijoje šaunių žmonių, neabejingų blėstančiai gimtojo miesto atminčiai, yra ne vienas,  jau šeštus metus gyvuojam. Sutelkėme gana tvirtą  Kybartų ,,išeivių‘‘branduolį  Vilniuje, turime internetinį puslapį virtualiojoje erdvėje ir, aišku, atšokam retkarčiais į Kybartus.

Pasaulio kybartečių draugiją įkūrė 40 steigėjų kybartiečių bei su šiuo unikaliu pasienio kampeliu vienaip ar kitaip susijusių žmonių. Beveik pusė iš jų, jau negyvenančių šiame mieste, laiko jį gimtine ir jaučia jam sentimentų. Sako, per atstumą – meilė stipresnė… Gal iš to ir jėgų veiklai randasi? Kūrėmės kaip asociacija, nevyrausybinė, nepolitinė  organizacija, egzistuojame tam, kad išsaugotume ateities kartoms istorinio-kultūrinio paveldo medžiagą, bylojančią apie Kybartų ir jų apylinkių unikalumą. Juk mūsų miestas amžių amžius buvo vartai iš Lietuvos ir į Mažąją Lietuvą, ir į Prūsiją ir į Vokietiją. 2010–2011m. iš Hiutenfeldo Vasario 16-osios gimnazijos susigrąžinome dalį prieškarinės Kybartų gimnazijos senosios bibliotekos, karo metais atsidūrusios užsienyje. Draugijos vyresniosios kartos narys Albinas Vaitkevičius per ketverius metus archyvuose surastą dokumentiką apie Kybartus pernai suguldė į knygą „KYBARTAI. Lieponos–Širvintos parubežės vietovaldų istorinė apybraiža“. 2011 m. netikėtai nutrūkus mūsų garbės nario, aktyvaus Senųjų Kybartų entuziasto Vytauto Mickevičiaus gyvenimui, liko didžiulis jo Kybartų-Eitkūnų dvimiesčio praeities tyrinėjimų  archyvas – šiemet Vytauto vaikai perdavė jį mūsų draugijai, o spalio mėnesį PKD draugijos ataskaitinio susirinkimo proga jau parengėme ir išleidome nediduką, bet poligrafiškai labai kokybišką leidinį: „Alsavęs Kybartais: įvadas į kraštotyrinį V. Mickevičiaus palikimą“.  Norėjom, kad Vytautas bent jau Senųjų Kybartų tyrinėjimais vis dar gyventų tarp mūsų… Abi šios knygos kybartiečių buvo kaipmat išgraibstytos. „

Violeta Micekevičiūtė sutinka su liaudies išmintimi: „Žmogus planuoja, o Dievas aukštybėse iš tų jo kalbų šaiposi“, kadangi tai, ką visa draugija norėtų nuveikti vardan Kybartų, reikia dar kaip gerą vyną brandinti! „Daug kas įvyksta ir ekspromtu, uždegant vienam kitą, reaguojant į kultūros paveldui abejingą realybę. Svarbiausia, kadKybartų žmonės „neapsamanoję“, domisi savo šaknimis, patys noriai atveria mums savo šeimų, giminės archyvus, pasitiki ir jau ima nešti mums nuotraukas, išsipasakoja, nori, kad jų atmintis būtų užrašyta, nurodo dar gyvus vyresnės kartos kybartiečius, kurių su kiekvienais metais, kiekvienu mėnesiu lieka vis mažiau. Kaip galima apvilti jų pasitikėjimą? Kaip galima nefiksuoti to, kas dar gyva? Todėl natūraliai radosi ir sumanymas kaupti tai, kas patenka į mūsų draugijos rankas ir rimtai pagalvoti apie Kybartų miesto bei jo apylinkių muziejaus steigimą. Mėginame telktis drauge su seniūnija, Vilkaviškio krašto muziejininkais profesionalais. Neprarandame vilčių žengti tolesnį žingsnį, kad keltųsi gyvenimui unikalios architektūros statinys Kybartuose J. Basanavičiaus gatvėje.“

Kybartų draugija jau parengė kompaktinę garso plokštelę „Gyvoji Kybartų atmintis: pasakoja kybartiečiai“. Tai 8 asmenų, prisimenančių Lietuvos tarpukarį, II pasaulinio karo pradžią, fronto liniją,  Virbalio geležinkelio stoties didybę ir griūtį, liudijimai. „Ši dviejų valandų audiomedžiaga, tinkamai sukomponuota su mūsų draugijos žinion patenkančiais eksponatais gali įtaigiai pasitarnauti edukacinėse pažintinėse pamokose jaunajai kartai pristatant prieškarį, prezidento A. Smetonos pasitraukimą per mūsų miesto paribiais ėjusią Lietuvos–Vokietijos valstybinės sienos užkardą ir Lietuvos žiedo – inteligentijos – emigraciją. Kieno, jeigu ne mūsų pareiga savo vaikams ir vaikaičiams dar išsaugoti DINGUSIUOSIUS, bet neprarastus  KYBARTUS?“ – retoriškai klausia Violeta.

Violeta džiaugiasi, jog šiemet atnaujinta Pasaulio kybartiečių valdyba, sustiprinta Kybartuose gyvenančiais aktyviais kybartiečiais: „Norime per Adventą prisidėti prie bendros miestiečių susikaupimo šventės surengimo Eucharistinio Išganytojo šventovėje drauge su visa Kybartų bendruomene.  Lapkričio viduryje laukiame  iš Čikagos su geromis žiniomis pargrįžtančio mūsų buvusio pirmininko Leono Narbučio, išvykusio už Atlanto ne tik aplankyti ten gyvenančių savo vaikų ir anūkų, bet ir sukonkretinti garbaus amžiaus kybartiečių išeivių ketinimus dalį savo archyvų perduoti Kybartams. Pavasarį, mokslo metams baigiantis, ir vėl ketiname skirti piniginę premiją gabiausiems Kybartų gimnazistams. O mūsų nenuilstantis metraštininkas Albinas Vaitkevičius kitąmet ketina vėl pradžiuginti mus nauja knyga – ant jo rašomojo stalo Vilniuje jau ryškėja „Įžymiųjų kybartiečių enciklopedijos“ apmatai.“

Edita Kulakauskaitė
Romo Barono nuotraukoje (iš kairės): „Pasaulio kybartiečių draugijos ,,krikštatėvis“ kun. Vytautas Sakavičius, dabartinė draugijos pirmininkė V. Mickevičiūtė, darbščioji senjorė kybartietė Irena Bacevičienė ir per Vėlines draugijoje svečiavęsis Kybartų išeivis iš Šveicarijos Algimantas Bereiša su žmona Irena.