Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazija

  • 0

Susitikimai, padedantys planuoti ateitį

Jau šeštus metus gimnazijoje minime skaičiaus „Pi“ dieną. Matematikos mokytojos Astos Spangevičienės iniciatyva šiemet buvo suorganizuotas susitikimas su VGTU doc. dr. Gintautu Ambrasu bei doc. dr. Eugenijumi Palioku.

G. Ambrasas gimnazistams vedė paskaitą apie mokymosi programas, studijų kokybę, stojamojo balo skaičiavimą, pateikė Lietuvos bei užsienio universitetų palyginimą. Paskaita buvo labai įdomi ir informatyvi, tad paliko įspūdį net inžinerijos mokslais nesižavintiems mokiniams. Susitikimo aiškumas ir dėstytojo paprastumas bei požiūris į besiruošiančius studijuoti gimnazistus kiekvienam leido pagalvoti apie tolimesnio mokymosi planavimą. E. Paliokas pasakojo apie aibes ir matematinę logiką. Jo paskaita gimnazistams taip pat paliko neišdildomą įspūdį.

Mūsų įstaigoje lankėsi ir VDU dėstytojų komanda. Dr. Gintarė Žukaitė vedė paskaitą „Žmogaus teisės. Kokias teises turime?“, dokt. Danguolė Kalinauskaitė kalbėjo tema „SMS, el. laiškai, Skype pokalbiai, įrašai Facebooke, Twitteryje – šiuolaikiniai tekstų žanrai?“, o doc. A. Kanapickis pasakojo apie mobiliuosius telefonus. Šios paskaitos tiek mokiniams, tiek mokytojams suteikė naujų žinių ir minčių apie tai, apie ką kartais giliau nesusimąstome.

Doc. dr. Vytauto Liesionio paskaita „Ekonomika ne man“ dėl įdomios diskusijos tarp dėstytojo, mokytojų ir mokinių užtruko ilgiau, nei planuota. Bene didžiausią įspūdį paliko doc. Sigitos Pečiulytės pranešimas „Paradoksai matematikoje ir gyvenime“ bei doc. Sauliaus Šatkausko „Ko kairysis smegenų pusrutulis negali pasakyti dešiniajam?“

Per susitikimą taip pat buvo pristatytos stojimo į universitetą sąlygos, studijų programos, universiteto veiklos bei įsidarbinimo galimybės pabaigus mokslus.

Atviros dienos ir universitetų atstovų apsilankymai gimnazijoje padeda mums planuoti savo ateitį, galvoti, ko norime iš gyvenimo, ir rinktis tuos dalykus, kurie mums yra įdomūs, o ne visuomenės primesti.

Aistė DOBILAITĖ

Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos 3b kl. mokinė.

Publikuota: „Santaka“, 2016-03-26.


  • 0

Tradicinės premijos – buvusioms mokinėms

Trims buvusioms Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos auklėtinėms įteiktos Lietuvių fondo (JAV) Algirdo Karaičio premijos. Jas gavo Rūta Dailidavičiūtė, Samanta Linkevičiūtė ir Gerda Šalčiūnaitė.

Puoselėja lietuvybę

Šios premijos buvusiems gimnazijos auklėtiniams skiriamos nuo 2001 metų. Jos atitenka tiems mokiniams, kurie studijuoja verslo, ekonomikos ir panašias specialybes. Viena iš privalomų sąlygų – būti nusipelniusiems lietuvybei, jos puoselėjimui.

Per visus premijos skyrimo metus kybartiečiams buvo išdalyta 8908 dolerių suma. Šiais metais R. Dailidavičiūtė, S. Linkevičiūtė ir G. Šalčiūnaitė lygiomis dalimis pasidalijo 1193 dolerius. Premijas merginoms įteikė Pasaulio kybartiečių draugijos valdybos narys, buvęs šios organizacijos pirmininkas Leonas Narbutis. Jis ne tik pasveikino premijos laureates, bet ir trumpai papasakojo apie Lietuvių fondo veiklą.

Prieš 52 metus Jungtinėse Amerikos Valstijose keturių daktarų įkurtas fondas buvo skirtas lietuvybei išlaikyti už Lietuvos ribų. Iš pradžių fonde buvo tik 20 tūkst. dolerių. Laikui bėgant prie šio fondo prisidėjo vis daugiau narių, kurie savo parama pildė jo sąskaitą banke. Šiandien joje yra sukaupta daugiau nei 38 milijonai dolerių. Kasmet iš susikaupusių palūkanų finansuojami įvairūs lietuvybę skatinantys projektai ir skiriamos stipendijos mokiniams. Pernai įvairiai paramai skirta apie 760 tūkst. dolerių.

„Kasmet Lietuvių fondas skiria paramą įvairiems projektams, kurie puoselėja ir plėtoja lietuvių švietimą, kultūrą bei veiklą išeivijoje, padeda gyvenant toli nuo tėvynės išsaugoti lietuvių kalbą ir tradicijas. Didžiausias prioritetas skirstant paramą yra lituanistinis švietimas, tačiau be fondo paramos vargu ar išsilaikytų lietuviški centrai, jaunimo stovyklos. Parama skiriama ir laikraščiams, žurnalams, radijui, remiami tokie renginiai, kaip dainų ar šokių šventės, teatro festivaliai išeivijoje ir kt. Dažnai tik dėl Lietuvių fondo paramos mažesnėse tautiečių susitelkimo vietose įmanoma surengti kultūrinius renginius. Daugiausiai projektų įgyvendinama JAV, tačiau neužmirštami išeivijos lietuviai, gyvenantys ir kitose šalyse. Remiami ir kai kurie projektai Lietuvoje“, – pasakojo L. Narbutis.

Ateitis – Lietuvoje

Premiją gavusi G. Šalčiūnaitė šiuo metu Vilniaus ISM vadybos ir ekonomikos universitete studijuoja verslo vadybą ir analitiką. Mergina labai džiaugiasi pasirinkta specialybe ir žada ateitį sieti būtent su ja. S. Linkevičiūtė Kauno Aleksandro Stulginskio universitete kremta žemės ūkio verslo vadybos žinias. Įdomu tai, kad už merginos mokslus moka Žemės ūkio bei Švietimo ir mokslo ministerijos. Jos yra įsipareigojusios Samantai surasti darbą, vos tik ši baigs savo studijas. Vienintelė iš trejetuko Lietuvoje nestudijuoja R. Dailidavičiūtė. Ji Londono Grinvičo universitete mokosi tarptautinio verslo ir prancūzų kalbos. Nors šiuo metu Rūta žinių siekia toli nuo Lietuvos, baigusi studijas žada grįžti į gimtinę ir būtent čia kurti savo ateitį. Apie tolimesnį gyvenimą Lietuvoje galvoja ir kitos dvi premijos laureatės.

Visos merginos dar besimokydamos Kristijono Donelaičio gimnazijoje buvo labai aktyvios, gerai mokėsi, dalyvavo užklasinėje veikloje. Gavusios premijas, jos tvirtino, jog tai įpareigoja dar labiau tobulėti ir siekti savo tikslų.

„Ypač smagu, kad šios premijos iniciatoriai gyvena ne Lietuvoje, o už jos ribų. Tai rodo, kaip jie myli savo gimtąjį kraštą, jo žmones, nori sukurti gražesnę ateitį būsimoms kartoms“, – sakė R. Dailidavičiūtė.

Laureates taip pat sveikino Pasaulio kybartiečių draugijos valdybos narė Jolita Ramanauskienė. Ji merginoms padovanojo savo atstovaujamos organizacijos išleistas knygas. Jaunosioms kybartietėms sėkmės linkėjo Kybartų seniūnas Romas Šunokas, Kristijono Donelaičio gimnazijos direktorius Saulius Spangevičius, keletas šios įstaigos pedagogų.

Andrius GRYGELAITIS

Autoriaus nuotr. Leonas Narbutis (viduryje) bei Saulius Spangevičius premijos laureatėms (iš kairės) Samantai Linkevičiūtei, Rūtai Dailidavičiūtei bei Gerdai Šalčiūnaitei linkėjo sėkmės tolimesniame jų gyvenimo kelyje.

Publikuota: „Santaka“, 2015-01-09.


  • 0

Greta ąžuolyno – memorialinis akmuo

Praėjusiais metais Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos bendruomenės nariai šalia Virbalgirio pasodino 300 ąžuoliukų. Vėliau čia pastatyti keturi koplytstulpiai, žymintys metų laikus. Visa tai buvo daroma 300-osioms Kristijono Donelaičio gimimo metinėms paminėti. Dabar šioje vietoje atidengtas lietuvių literatūros pradininkui skirtas memorialinis akmuo.

„Mūsų bendruomenės nariams ir kai kuriems kitiems žmonėms buvo aišku, koks čia ąžuolynas ir kam jis skirtas, tačiau iš toliau atvykusiems informacijos trūko. Nusprendėme ją pateikti akmenyje“, – sakė gimnazijos direktorius Saulius Spangevičius.

Akmenyje įspaustas tekstas parašytas poemos „Metai“ stiliumi. Tekstą sukūrė gimnazijos lietuvių kalbos mokytojas Mindaugas Bučinskas.

Per akmens atidengimo ceremoniją susirinkusieji buvo pakviesti paklausyti gimnazijos mokinių Gabrieliaus Zavecko ir Jono Valaičio skaitomų poemos „Metai“ ištraukų. Atidengti memorialinį akmenį patikėta Savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjai Almai Finagėjevienei bei Pasaulio kybartiečių draugijos pirmininkui Rymatui Vaičaičiui. Būtent jis bene daugiausiai prisidėjo prie lietuvių literatūros pradininkui skirto ąžuolyno atsiradimo. R. Vaičaitis skyrė beveik hektarą žemės ploto ir padovanojo akmenį, iš kurio vėliau akmentašys Vitas Špakauskas sukūrė memorialinį ženklą.

S. Spangevičius įteikė padėkos raštus labiausiai prie viso ąžuolyno atsiradimo prisidėjusiems R. Vaičaičiui, V. Špakauskui, UAB „Kybartų darna“ vadovui Egidijui Ausiejui, UAB „Vilkasta“ direktoriui Valerijui Gliaubicui bei gimnazijos pedagogui Alfonsui Juškevičiui. Būtent pastarojo iniciatyva ąžuolyną papuošė keturi koplytstulpiai.

„Iš pradžių juos ketinome padovanoti Kaliningrado srities Tolminkiemio kraštui, kur ir palaidotas K. Donelaitis. Deja, dėl politinių aplinkybių to padaryti nepavyko. Su mokiniais per technologijų pamokas šiek tiek pakoregavome tekstus koplytstulpiuose ir nusprendėme juos pastatyti mūsų giraitėje“, – pasakojo A. Juškevičius.

Kybartų seniūnas Romas Šunokas juokavo, kad sužaliavusi nauja giraitė – tarsi nedidelė Kybartų invazija į Virbalio kraštą. Seniūnijos vadovas taip pat pasidžiaugė, jog prie giraitės atsiradimo daug prisidėjo ir vietinis jaunimas. R. Šunokas pakvietė visus norinčius aplankyti šią gražią vietą ir ją puoselėti.

„Stengsimės saugoti ir prižiūrėti šią teritoriją. Gaila, bet visai neseniai giraitė buvo kiek nuniokota, išlaužyta dalis ąžuoliukų. Mes juos atsodinome, viską sutvarkėme. Tikiuosi, kad tokie incidentai ateityje nepasikartos“, – vylėsi S. Spangevičius.

Andrius GRYGELAITIS

Autoriaus nuotr. Iškilmingoje ceremonijoje dalyvavo (iš kairės) Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos pedagogas Alfonsas Juškevičius, įstaigos direktorius Saulius Spangevičius, Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėja Alma Finagėjevienė, šio skyriaus vyriausioji specialistė Žydrė Žilinskienė, Kybartų seniūnas Romas Šunokas bei kiti.


  • 0

Pažintys, kelionės įspūdžiai ir emocijos ilgam išliks atmintyje

Grupelė Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos atstovų neseniai turėjo puikią progą paviešėti Vengrijoje.

Mokytojai Vilmai Imbrasienei parašius paraišką į tarptautinį „Erasmus+“ projektą „Žaliasis paveldas“ (angl. „Green Heritage“) ir laimėjus galimybę jame dalyvauti, gimnazija turėjo sudaryti penkių dalyvių ir vieno vadovo komandą. Be mokytojos, į komandą buvo pakviesti mokiniai Margarita Aleksynaitė, Vaida Gudaitytė, Karolina Kalinauskaitė, Jonas Valaitis bei aš, Gabrielius Zaveckas. Rugpjūčio 6–15 dienomis mes visi ir viešėjome Vengrijoje.

Projekto dalyviai iš Italijos, Ispanijos, Rumunijos, Vengrijos, Lenkijos bei Lietuvos susitiko kaimelyje Tiszalök, esančiame prie Tisos upės, rytinėje Vengrijos dalyje. Kadangi projekto tema buvo aplinkos apsauga ir rūšiavimas, devynias dienas diskutavome apie tai, pristatėme svarbiausias savo šalių aplinkosaugos problemas, susiskirstę komandomis varžėmės, kurie dalyviai projekto dienomis daugiau surinks plastiko ir popieriaus atliekų. Vakarais buvo rengiami kiekvienos šalies prisistatymo vakarai.

Vengrijoje mus vargino didžiulis karštis, tačiau tai netrukdė gilinti savo žinias aplinkosaugos srityje, gerinti anglų kalbos ir bendravimo, viešojo kalbėjimo bei darbo komandoje įgūdžius, plėsti akiračio. Kalbant apie orus, vos vieną kartą pasidžiaugėme trumpu, tačiau galingu lietumi, kai sodindami medelius Nyredhazos miesto (turinčio per 100 tūkst. gyventojų) vaikų darželyje prisidėjome prie žaliojo paveldo kūrimo.

Kitų kultūrų pažinimas, bendravimas su bendraamžiais ir buvo labiausiai žavintis dalykas. Susipažinome su 23-ejų metų italu, studijuojančiu filosofiją ir bebaigiančiu rašyti pirmąją knygą, su 17-mečiu rumunu, jau dalyvavusiu septyniuose tarptautiniuose „Erasmus+“ projektuose ir besiruošiančiu rašyti panašų projektą, su ispanu, per projektą spėjusiu išmokti daugiau nei 40 lietuviškų žodžių ir per pusę metų taip išmokusiu šokti tradicinius ispanų šokius, kad jį susižavėjusios akimis rijo visos projekto merginos, su lenke, kuruojančia didžiulio masto muzikos festivalius Lenkijoje, ir su begale kitų įdomių žmonių.

Pažintys, įspūdžiai ir emocijos dar ilgai išliks mūsų atmintyje ir širdyse.

Gabrielius ZAVECKAS

Kovács ORSOLYA-KINGA nuotr. Už kelionę į Vengriją kybartiečiai gimnazistai dėkingi pedagogei Vilmai Imbrasienei.

Publikuota: „Santaka“, 2015-08-27.


  • 0

Gabiausiems gimnazistams – rėmėjų premijos

Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijoje daug dėmesio skiriama gabių mokinių ugdymui ir skatinimui. Mokslo metų pabaigoje už aukštus pasiekimus dalykų rajoninėse, respublikinėse olimpiadose ir konkursuose gimnazistams teikiamos piniginės premijos.

Šviesaus atminimo Elena Rožėnienė-Rozen daugelį metų skirdavo šią premiją. Dabar ją pakeitė Pasaulio kybartiečių draugijos finansinė parama.

Šiais mokslo metais 35 gimnazijos mokiniams ir mokinių komandoms taip pat įteiktos piniginės premijos, už kurias dėkojame Pasaulio kybartiečių draugijai, ūkininkui Robertui Mickevičiui, buvusiems tėvų komiteto pirmininkams Valerijui Gliaubicui, Rymantui Vaičaičiui ir Romualdai Burauskienei.

Saulius SPANGEVIČIUS

Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos direktorius


  • 0

Didžiausia gimnazijos problema turėtų būti išspresta

Šiuo metu Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos bendruomenė gyvena laukimo akimirkomis. Laukiama ne tik brandos egzaminų rezultatų. Jau netrukus turėtų būti pradėtas renovuoti gimnazijos raudonasis pastatas.

Daugybė etapų

1923 m. pastatytas mokyklos raudonasis pastatas buvo uždarytas 1995 m. Nuo to laiko iki pat 2002-ųjų gimnaziją lankantys mokiniai buvo priversti į pamokas eiti dviem pamainomis – ryte ir po pietų. Tik 2002 m. atidarius Kybartų „Saulės“ progimnaziją, dalis vaikų buvo perkelta ten.

Nors buvo ne vienas bandymas renovuoti senąjį mokyklos pastatą, tačiau darbai iki galo nepabaigti dar ir šiandien. Tiesa, šviesa tunelio gale, atrodo, jau matosi. Šiais metais Švietimo ir mokslo ministerija skyrė 528 tūkst. eurų pastatui sutvarkyti.

„Šiuo metu baigiama tikslinti projekto vertė. Skirta pinigų suma nėra pakankama užbaigti visus planuojamus darbus. Trūksta dar maždaug 150 tūkst. eurų. Dėl to dabar ieškoma, ko būtų galima atsisakyti bei iš kur gauti dar šiek tiek pinigų. Norisi vieną kartą viską užbaigti iki galo, nes etapais pastatą renovuoti jau atsibodo“, – sakė gimnazijos direktorius Saulius Spangevičius.

Jis pasakojo, kad per dvidešimtmetį raudonasis pastatas buvo remontuojamas ne vieną ir ne du kartus. Iš pradžių čia savanoriškai dirbo ir pastato vidų remontavo iš JAV atvykę metodistai. Paskui jie pasitraukė, tačiau tikėdamiesi čia gauti sau patalpas vėliau vėl ketino grįžti ir pratęsti remonto darbus, bet to nepadarė.

Per kelis darbų etapus už įvairias lėšas buvo pakeistas pastato stogas, langai, iš vidaus apšiltintos sienos, pakeistos pirmojo aukšto grindys, santechnika, įrengtos šildymo bei ventiliacijos sistemos. Paskutinis remontas įvyko pernai. Tuomet už Švietimo ir mokslo ministerijos skirtus 300 tūkst. litų buvo padaryta antrojo aukšto perdanga bei sustiprinta perdanga aktų salėje, atlikta keletas kitų darbų.

„Lipiname viską po truputį, tačiau reikia vieną kartą imti ir pabaigti. Liko du pagrindiniai darbai – pakeisti elektros instaliaciją bei įrengti patalpas. Taip pat tikimės bent jau kosmetinio išorės remonto ir aplinkos sutvarkymo“, – sakė pašnekovas.

Atlaisvins bendrabutį

Pasak S. Spangevičiaus, kad pirmieji raudonojo pastato renovacijos darbai prasidės dar šią vasarą, o ateinančių metų rugsėjį jame jau vyks ugdymo procesas.

Iš mokyklos bendrabučio čia turėtų persikelti užsienio kalbų, tikybos bei etikos kabinetai, taip pat raudonajame pastate turėtų būti patalpos fizikos, chemijos, berniukų ir mergaičių technologijų pamokoms. Renovuotame pastate turėtų būti įrengta ir mokyklos aktų salė. Iki šiol gimnazijos renginiai vykdavo sporto salėje. Per didesnio masto šventes būdavo glaudžiamasi „Saulės“ progimnazijoje arba Kybartų kultūros centre. Taip pat į raudonąjį pastatą iš mokyklos bendrabučio turėtų būti perkelta biblioteka bei skaitykla, įrengta nedidelė gimnastikos salė.

„Sąlygos mokytis bendrabutyje – nepavydėtinos. Tas pastatas niekada neremontuotas, žiemą ten temperatūra siekia vos 14 laipsnių. Vaikams sėdėti pamokose būna labai šalta. Neabejoju, kad viskas bus gerai ir iškentę dar vieną žiemą, vėliau gyvensime šiltai ir galėsime savo ugdytiniams sudaryti pačias geriausias sąlygas. Svarbiausia, jog viskas bus viename pastate“, – optimistiškai į ateitį žvelgė gimnazijos direktorius.

Planuose – bendrabučio renovacija

Atlaisvintas bendrabutis nebus paliktas likimo valiai. Pasak S. Spangevičiaus, ten turėtų būti įrengtos kelios patalpos, skirtos neformaliajam ugdymui. Be to, į jį bus galima perkelti daiktus iš mokyklos teritorijoje stūksančio ūkinio pastato. Pastarąjį ketinama nugriauti.

„Ūkinis pastatas visiškai nepuošia mūsų teritorijos. Ten ir dabar nėra daug daiktų, todėl atlaisvinus bendrabutį viską bus galima perkelti į jį“, – sakė direktorius.

Kai jau bus renovuotas raudonasis pastatas, tokie patys darbai, tikimasi, vieną dieną prasidės ir mokyklos bendrabutyje. Pasak S. Spangevičiaus, jį renovuoti taip pat būtina, o sutvarkius šias patalpas, jomis galėtų naudotis ne vien gimnazijos, bet ir Kybartų miesto bendruomenė.

Andrius GRYGELAITIS

Autoriaus nuotr. Saulius Spangevičius vylėsi, kad pirmieji raudonojo pastato renovacijos darbai prasidės dar šią vasarą, o ateinančių metų rugsėjį jame jau vyks ugdymo procesas.

Publikuota: „Santaka“, 2015-06-20.


  • 0

Puikus kybartiečių pasirodymas tarptautiniame projekte

Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos chemijos mokytoja Rimutė Lazdauskienė ir dvi mokinių komandos dalyvavo Ugdymo plėtotės centro inicijuoto tarptautinio projekto „March“ veikloje „Gamtos mokslų tiriamieji darbai“, kurios tikslas – didinti gamtos mokslų patrauklumą, įtraukti mokinius į praktinę veiklą, skatinti tyrinėti ir spręsti problemas bendradarbiaujant. Iš viso projekte dalyvavo 25 Lietuvos ugdymo įstaigos.

Mokykloms reikėjo atlikti po 2 tiriamuosius darbus (biologijos, chemijos, fizikos ar integruoto gamtos mokslų kurso). Juos vertino mokyklų komandos ir Ugdymo plėtotės centro sudaryta vertinimo komisija. Toks vertinimo būdas sudarė sąlygas mokykloms pasidalyti gerąja patirtimi ir puikiomis kolegų įgyvendintomis idėjomis. Džiugu, jog ketvirtokų Evos Kakliuginos, Rūtos Kriaučiūnaitės, Tomos Mikelkevičiūtės, Gerdos Vendzinskaitės ir Eimanto Kazlausko atliktas darbas „Vitamino C ir pH nustatymas apelsinų sultyse“ laimėjo trečiąją vietą.

Bendruosiuose ugdymo planuose kalbama apie tai, jog gamtos mokslų mokymasis grindžiamas realiais arba virtualiais gamtamoksliniais gamtos reiškinių, procesų, objektų tyrimais. Eksperimentiniams ir praktiniams įgūdžiams ugdyti rekomenduojama skirti ne mažiau kaip 30–40 proc. dalykui skirtų pamokų per mokslo metus. Iš tikrųjų, gamtos mokslų pamokos bus įdomios ir suprantamos tik tuomet, kai mokiniai turės galimybę atlikti bandymus, spręsti problemas, mokytis įvairiose aplinkose. O dalyvavimas panašiuose projektuose suteikia dar didesnes galimybes tai atlikti.

Rimutė LAZDAUSKIENĖ
Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos chemijos ir biologijos mokytoja.

Nuotr. Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos komanda tarp 25 šalies ugdymo įstaigų iškovojo trečiąją vietą.

Publikuota: „Santaka“, 2015-06-11.


  • 0

Gimnazisto įžvalgos – poezijoje ir esė

Gimnazistą Gabrielių Zavecką mokanti lituanistė Nijolė Černauskienė jį apibūdino kaip ypatingo kritinio mąstymo jaunuolį humanitarą. Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos mokinys nuolat sėkmingai dalyvauja kūrybiniuose konkursuose. Savo mintis jis atskleidžia esė žanro rašiniuose ir eilėraščiuose – brandžiuose, drąsiuose, „paskanintuose“ humoru.

Turi gebėjimų ir drąsos

Vienas iš paskutinių Gabrieliaus pasiekimų – pirmoji vieta ir vienkartinė stipendija Nepriklausomybės atkūrimo 25-ųjų metinių proga skelbtame mokinių rašinių konkurse „Kam reikalinga Lietuvos valstybė?“ Priėmęs jaunimo sambūrio „Pro Patria“ patriotiškumo iššūkį, G. Zaveckas parašė esė pasiūlyta tema.

„Priversti savo kartą (save pačius) ir ateities kartą pamilti Lietuvą taip, kaip ji yra verta, panašu, yra didžiausias iššūkis ir darbas mums, daugiausiai valios ir pasiaukojimo reikalaujantis pasiryžimas. O laukti nėra prasmės – Popiežius Jonas Paulius II yra pasakęs: „Ateitis prasideda dabar, ne rytoj“, – savo darbe teigė gimnazistas. Svarstydamas, kam reikalinga Lietuvos valstybė, Gabrielius padarė išvadą: „Lietuvos žemė, kalvos ir lygumos, upės ir ežerai būtų beprasmiai, jei ne lietuviai, kuriems visi šie dalykai turi išskirtinę reikšmę. Lietuva – lietuvių namai, ji mūsų darbų tikslas. O siekdamas aiškaus, tau svarbaus tikslo, visuomet randi jėgų atsistoti, kad ir kiek kartų bebūtum suklupęs.“

Už išugdytą gebėjimą atsiskleisti per žodį šiandien G. Zaveckas dėkingas savo mokytojams. „Penktoje klasėje lietuvių kalbą pradėjo dėstyti mokytoja Ingrida Valaitienė. Grūdo į visus konkursus, kiek tik rado. Tuomet man tas nelabai patiko, bet dabar jai esu dėkingas, kad išugdė meilę kūrybai“, – kalbėjo vaikinas.

Drąsos kurti gimnazistas pasisėmė skautų stovyklose. „Vienas įdomiausių dalykų stovyklose tas, kad jose susipažįsti su visokio plauko žmonėmis: vienas fotografuoja, kitas virtuoziškai groja gitara. Buvo keletas, kurie užsiima menine kūryba. Iki tol kūryba man atrodė nerimtas, gal net nevyriškas užsiėmimas. Tačiau kai pamačiau, jog į tai rimtai ir su užsidegimu žiūri autoritetingi žmonės, požiūris iš lėto pradėjo keistis, – pasakojo Gabrielius. – Esė – gana laisvos struktūros žanras. Ją rašydamas galiu nesunkiai įpinti ir humoro elementų, ir savo nuomonę, laviruoti tarp įvairių kalbos stilių. Šita laisvė labiausiai ir vilioja. O apie eilėraščius sunku ką nors pasakyti… Arba žmogui patinka poezija, arba ne. Matyt, aš iš tų, kuriems patinka.“

Už humorą ir kritiką 

G. Zavecko eilės ne tik gilios. Vaikinas nesibaimina „pabarstyti“ jų humoru, satyra. „Tuščias pajuokavimas – tai griekas, / O satyrai galvą nulenkiu žemai“, – taip jis apibūdina savo žvilgsnį į aplinką.

Beje, humoras – vienas iš dalykų, siejančių gimnazistą ir jo lietuvių kalbos mokytoją.

„Tapęs N. Černauskienės mokiniu įgavau drąsos juokauti. Laikui bėgant supratau, jog mano ir mokytojos humoro supratimas kur kas panašesnis, negu pasirodė iš pirmo žvilgsnio“, – kalbėjo gimnazijos trečiokas. Jam patinka, kad literatūros pamokose atsiranda vietos diskusijai. Tada atsiskleidžia humoro jausmas, gilios įžvalgos. Šioje klasėje esama smagios tradicijos pasibaigus pamokai „suskelti“ anekdotą. Ne visi iškart patiki, jog tai yra natūralu ir tikra.

„Prieš porą metų siekiau ekspertės vardo. Man baigus vesti pamoką, kurią stebėjo specialistės, ir joms tebesant klasėje prie manęs priėjo Gabrielius su draugu. „Tai gal anekdotą?!“ – atsiklausė ir čia pat vieną papasakojo. Viešnia nustebusi pasiteiravo, ar mes čia taip specialiai surežisavę esame. Paaiškinau, kad tai tikrai nesuvaidinta, dažna mūsų diena būna tokia“, – prisiminė N. Černauskienė.

Be humoro, abiem – pedagogei ir jos mokiniui – itin artima poeto Vytauto Mačernio kūryba. „Egzistencija yra pagrindinė tema, kuria rašo Gabrielius, – apibendrino N. Černauskienė. – Aš stebiu jauno žmogaus nerimą, džiaugsmą, svarstymus, nepasitenkinimą socialine ar politine situacija. Jis kelia sau klausimus – gražu, kai pats pajėgia į juos atsakyti. Kai matau, kad kuris nors Gabrieliaus darbas yra tikrai stiprus, po juo vis parašau: „Lietuva apie tave dar išgirs!“

Paklaustas apie autoritetus gimnazistas vardija: „Teatre didelis autoritetas man yra Rolandas Kazlas, poezijoje – Vytautas Mačernis, iš satyrinių kūrinių autorių – Sigitas Parulskis. Jeigu teisingai pasirinksime autoritetus, tai ir eisime teisingu keliu. Yra lotyniškas posakis „Mokykis, bet iš mokytų.“

Kritiškai vertindamas, pavyzdžiui, bendraamžių siekį „patikti“ „Facebook“ tinkle, jaunuolis nebijo būti nepopuliarus. Eilėraštyje „Jeigu aš iškelsiu nykštį“ (Pamokslas internetiniams narcizams) Gabrielius rašo: „Jeigu aš iškelsiu nykštį, / Kažkas džiaugsis juo penkias sekundes. / Tas kažkas budės kol gyvas, / To trumpo džiaugsmo laukti pasiruošęs.“

Įsitikinęs, kad teisybė gimsta ginče, vaikinas sako: „Jeigu visi eitų pasroviui, tai nueitų ir nutekėtų nežinia kur. Kartais savas ir svetimas ydas reikia viešai išsakyti, nes kitaip visi galvos, kad tai yra norma, ir nesupras, jog tas kelias yra klaidingas.“

Daug darbų įvairiems konkursams teikęs autorius, be abejo, ir pats yra gavęs kritikos. „Ji labiau nei pagyros padeda tobulėti, jei gebi atsirinkti, kurios pastabos argumentuotos ir teisingos. Manau, kad vien pagyrimai yra blogiau negu vien tik kritika“, – svarstė jaunasis kūrėjas.

„Z kartos“ atstovas

„Dabar labai dažna frazė „Z karta“. Šitas apibūdinimas kelia vos ne baimę, kas tokie yra šitie jauni žmonės. Gabrielius yra tikras vadinamosios Z kartos atstovas, kuris nesibaidydamas šiuolaikinių technologijų geba atrasti pagrindinį „ingredientą“, savo kryptį visoje pažinimo „mišrainėje“, moka planuoti laiką, randa jo knygai“, – savo mokinį apibūdino lituanistė N. Černauskienė.

Kitąmet gimnazistui teks apsispręsti, iš ko gyvenime valgys duoną. Dabartiniai jo interesai nėra paviršutiniški: teatras, skautai, visuomeninio gyvenimo įvykiai. „Nenoriu sakyti, kad ir politika, nes kai žmogus pasako ja besidomintis, tai atrodo, jog turi būti baisiai protingas. Kol kas nesijaučiu šioje srityje labai apsišvietęs“, – kalbėjo G. Zaveckas. Vis dėlto galvodamas apie studijas jis sakė sprendžiantis dilemą, ką rinktis: psichologiją ar tarptautinių santykių ir politikos mokslus.

Renata VITKAUSKIENĖ

Autorės nuotr. Lituanistė Nijolė Černauskienė savo mokinį Gabrielių Zavecką išskiria kaip jauną žmogų, įgytas žinias kiek ironiškai ir metaforiškai siejantį su šiandienos aktualijomis.

Publikuota: „Santaka“, 2015-04-09.


  • 0

Gimnazistai gilinosi į mokslo paslaptis

Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos mokiniai įgijo neįkainojamos patirties, atlikdami tyrimus unikalioje mokslinėje laboratorijoje.

Mobili mokslinė laboratorija – tai išskirtinio dizaino vilkikas, kurio puspriekabėje įrengta klasė. Čia gausu mokslinės įrangos, įrengta 20 darbo vietų, o paskaitų vienu metu gali klausyti apie 30 mokinių.

Tris dienas 15 gimnazistų kartu su Vilniaus universiteto mokslininkais įgyvendino savo idėjas ir atliko chemijos, biologijos, fizikos tiriamuosius darbus. Mokiniai pasirinko įvairias tyrimo temas: vitamino C kiekis vaisiuose ir daržovėse, odos valiklių ir burnos skalavimo skysčių savybės, vandens kokybė, geriausiai skrandžio rūgštingumą mažinančių vaistų tyrimas, įvairūs tyrimai su augalais ir kt.

Netrūko veiklos ir projekte nedalyvaujantiems mokiniams. Pirmąją dieną vyko projekto pristatymas, antrąją – visi norintys galėjo klausytis dokt. Jūratės Šlapkauskaitės paskaitos „Funkcionalusis maistas“ apie augalus, gaminančius tūkstančius sudėtingų cheminių junginių. Taip pat didelio susidomėjimo sulaukė dokt. Miroslavo Semaško rodomi įdomiosios chemijos bandymai.

Trečiąją dieną mokslininkai suteikė galimybę mokiniams apsilankyti vilkiko puspriekabėje įrengtoje klasėje ir stebėti, kaip atliekami tyrimai.

Paskutinioji diena buvo svarbi ir projekto dalyviams. Jie turėjo pristatyti savo atliktus darbus, atsakyti į mokslininkų klausimus. Kai kuriems gimnazistams tai buvo tikras iššūkis, teko nugalėti jaudulį ir auditorijos baimę. Tuo labiau kad tiriamoji veikla vis dar tęsiasi – darbus reikia aprašyti ir išsiųsti.

Projekto sėkmę bene tiksliausiai įvardijo jo dalyviai.

„Man tai buvo nauja patirtis, kuri įrodė, jog chemija ir biologija nėra mokslas, pilnas vien nuobodžios teorijos. Labai patiko mokslininkai, kurie su mumis bendravo nuoširdžiai, turėjo daug kantrybės mums aiškindami nesuprantamus dalykus. Tris dienas, kurias dirbau kuruojama mokslininkės, aš mėgavausi atliekamo tyrimo eiga. Manau, ši patirtis bus naudinga ateityje“, – taip apie savo darbą mobilioje mokslinėje laboratorijoje kalbėjo viena iš projekto dalyvių Diana Ustinovaitė.

Gimnazijos gamtos mokslų mokytojai džiaugiasi matydami susidomėjusius mokinius. Tikimės, jog sugriausime daugelio jų nuomonę apie sunkius ir neįveikiamus gamtos mokslus.

Mobilios mokslinės laboratorijos vizitai – tai viena iš projekto „Mokinių jaunųjų tyrėjų atskleidimo ir ugdymo sistemos sukūrimas – II etapas“ veiklų. Projektą įgyvendina Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centras. Laboratorijos vizito į mokyklą tikslas – sudaryti sąlygas mokiniams atskleisti savo gebėjimus tyrinėjant aplinką ir gamtą moksliniais metodais, kuriant ir ieškant naujų technologinių sprendimų.

Rimutė LAZDAUSKIENĖ
Kybartų K. Donelaičio gimnazijos
direktoriaus pavaduotoja ugdymui,
chemijos ir biologijos mokytoja

Nuotr. Gimnazistai kartu su Vilniaus universiteto mokslininkais turėjo galimybę įgyvendinti savo idėjas ir atlikti įvairius tiriamuosius darbus.

Publikuota: „Santaka“, 2015-03-10.


  • 0

Iš Ky­bar­tų Kr­is­tijo­no­ Do­ne­laičio­ gim­nazijo­s­ m­o­ks­le­ivių kū­r­y­bo­s­

Gabrielius ZAVEC­KAS 

IR VĖL ŽVAIGŽDĖS, O GAL TIK ILIUZIJA

Iš­ju­nkite­ mė­nu­l­į, iš­ju­nkite­ ir mie­stą,
Užde­nkite­ stikl­ainiu­ jonvabal­iu­s, kad jie­ ne­š­vie­stų –

Ne­t je­igu­ ne­ju­dė­čiau­, dre­bė­damas iš­ al­kio,
Ne­t je­i ir ne­gy­vai pu­sny­ su­š­al­čiau­,

Aš­ vis dė­l­to norė­čiau­ žvaigžde­s naktie­s ste­bė­ti.
Taip trokš­tu­ pasil­e­isti te­kinas į žy­bčiojantį sl­ė­nį…

Man pase­kmė­s ne­rū­pi, tik du­okite­ taš­ku­otą dangų –
Įkvė­pęs jo gaivos pasiju­ntu­ l­y­g ant Ol­impo kal­no…

Se­niai re­gė­jau­ savo pal­y­dove­s,
Man ke­l­ią š­vie­čiančias į vie­niš­ą ry­tojų –
Gal­bū­t todė­l­ iš­vy­dęs pasiju­tau­ be­jė­gis,
Gal­bū­t todė­l­ pamirš­ti l­aiką,bū­tį aš­ u­žsinorė­jau­.

Ramiai š­vy­tė­kit žvaigždė­s – ne­ barbaras e­su­,
Be­t kartais ju­k po dangų pasivaikš­čiot pravartu­.

NAMAI, KU­RIE KVEPIA NAMAIS, IR SIENOJŲ MALDA

Mė­sos ar žu­vie­s ke­psnių ant žarijų kvapai,
Rožė­mis dve­l­kianty­s me­rginos pl­au­kai,
Pavasario oras, krintanty­s vy­š­nių žie­dai,
Svarbiau­sia – namai, ku­rie­ kve­pia namais:

Rąstai, taš­y­ti se­nol­io aš­triu­oju­ kirviu­,
Du­ona ru­ginė­ – ją gomu­riu­ iš­ l­ė­to l­ie­čiu­.
Rodos, pe­l­ė­sis sie­nos kampe­ – ir jis vil­ioja kvapu­,
Kai pe­rže­ngi sl­e­nkstį, tampa iš­ karto jau­ku­.
Gl­ostau­ kie­kvie­nąkart akimis trobos sie­noju­s,
Au­sį prigl­au­dęs girdžiu­, kaip praby­l­a dangu­s.

Aida BAR­KAUSKAI­TĖ
Nuotraukos iš prae­itie­s
Nemė­gstu nuotraukų al­bumų. Anksčiau mė­gdavau: maž­a mergaitė­ rož­iniu kaspinu, suknel­ė­, iš­tepta š­okol­adiniais l­edais, darž­e­l­io vaikų grupė­s kal­ė­dinis vaidinimas… Kol­ neatsirado kitokių nuotraukų. Pirmoji, į ku­rią tik neseniai įpratau ž­iū­rė­ti, – perriš­ta juodu kaspinu stovi ant mano komodos.
Sunku iš­tarti ž­odį VIE­NATVĖ. Nuotrau­kų ir vaiky­stė­s kambario al­savimas baugi­na mane. Noriu iš­trū­kti. Prival­au iš­mokti bū­ti.

Še­šė­lis
Vaiky­stė­je sekė­me viena kitai ŠIURPE­S. Tik dabar suž­inojau tikrąjį š­ių bauginančių istorijų pavadinimą. Ranka, iš­l­endanti iš­ karsto, griaučiai, sė­l­inanty­s paskui už­kl­y­­dusįjį į kapines, ž­mogaus š­eš­ė­l­is… Šeš­ė­l­is. Kaip dul­kių stul­pas miš­ke. Kaip seil­ė­s ant iš­š­l­uoto grindinio. Kaip maurai greta ty­ro š­al­tinio. Kaip…
Nereikia bė­gti nuo š­eš­ė­l­io. Ateis l­aikas ir jis pasirinks kitą pakl­y­dusią siel­ą.

Ne­rimas
Neramu, kad nepaž­įstu savęs. Minčių srautas l­y­g vė­jas pakeitė­ kry­ptį. Kas už­ po­ sū­kio? Tikė­jimas. Šviesioji pusė­.
Iš­dž­iū­vo nepasitikė­jimo savimi upel­is. Optimizmo ir tikė­jimo sausra iš­dž­iovino jį. Liko tik pozity­vi l­aiko tė­kmė­. Svajonė­ skrie­ti ratu. Kas už­ jo ribos? Nerimas.
Sė­kmė­s ir nerimo sintezė­ – tikimy­bė­, kad tuoj pat viskas gal­i suby­rė­ti į š­ipul­ius.

Publikuota: „Santaka“, 2015-02-17.


lt_LTLithuanian
lt_LTLithuanian