Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazija

  • 0

Pažintys, kelionės įspūdžiai ir emocijos ilgam išliks atmintyje

Grupelė Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos atstovų neseniai turėjo puikią progą paviešėti Vengrijoje.

Mokytojai Vilmai Imbrasienei parašius paraišką į tarptautinį „Erasmus+“ projektą „Žaliasis paveldas“ (angl. „Green Heritage“) ir laimėjus galimybę jame dalyvauti, gimnazija turėjo sudaryti penkių dalyvių ir vieno vadovo komandą. Be mokytojos, į komandą buvo pakviesti mokiniai Margarita Aleksynaitė, Vaida Gudaitytė, Karolina Kalinauskaitė, Jonas Valaitis bei aš, Gabrielius Zaveckas. Rugpjūčio 6–15 dienomis mes visi ir viešėjome Vengrijoje.

Projekto dalyviai iš Italijos, Ispanijos, Rumunijos, Vengrijos, Lenkijos bei Lietuvos susitiko kaimelyje Tiszalök, esančiame prie Tisos upės, rytinėje Vengrijos dalyje. Kadangi projekto tema buvo aplinkos apsauga ir rūšiavimas, devynias dienas diskutavome apie tai, pristatėme svarbiausias savo šalių aplinkosaugos problemas, susiskirstę komandomis varžėmės, kurie dalyviai projekto dienomis daugiau surinks plastiko ir popieriaus atliekų. Vakarais buvo rengiami kiekvienos šalies prisistatymo vakarai.

Vengrijoje mus vargino didžiulis karštis, tačiau tai netrukdė gilinti savo žinias aplinkosaugos srityje, gerinti anglų kalbos ir bendravimo, viešojo kalbėjimo bei darbo komandoje įgūdžius, plėsti akiračio. Kalbant apie orus, vos vieną kartą pasidžiaugėme trumpu, tačiau galingu lietumi, kai sodindami medelius Nyredhazos miesto (turinčio per 100 tūkst. gyventojų) vaikų darželyje prisidėjome prie žaliojo paveldo kūrimo.

Kitų kultūrų pažinimas, bendravimas su bendraamžiais ir buvo labiausiai žavintis dalykas. Susipažinome su 23-ejų metų italu, studijuojančiu filosofiją ir bebaigiančiu rašyti pirmąją knygą, su 17-mečiu rumunu, jau dalyvavusiu septyniuose tarptautiniuose „Erasmus+“ projektuose ir besiruošiančiu rašyti panašų projektą, su ispanu, per projektą spėjusiu išmokti daugiau nei 40 lietuviškų žodžių ir per pusę metų taip išmokusiu šokti tradicinius ispanų šokius, kad jį susižavėjusios akimis rijo visos projekto merginos, su lenke, kuruojančia didžiulio masto muzikos festivalius Lenkijoje, ir su begale kitų įdomių žmonių.

Pažintys, įspūdžiai ir emocijos dar ilgai išliks mūsų atmintyje ir širdyse.

Gabrielius ZAVECKAS

Kovács ORSOLYA-KINGA nuotr. Už kelionę į Vengriją kybartiečiai gimnazistai dėkingi pedagogei Vilmai Imbrasienei.

Publikuota: „Santaka“, 2015-08-27.


  • 0

Gabiausiems gimnazistams – rėmėjų premijos

Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijoje daug dėmesio skiriama gabių mokinių ugdymui ir skatinimui. Mokslo metų pabaigoje už aukštus pasiekimus dalykų rajoninėse, respublikinėse olimpiadose ir konkursuose gimnazistams teikiamos piniginės premijos.

Šviesaus atminimo Elena Rožėnienė-Rozen daugelį metų skirdavo šią premiją. Dabar ją pakeitė Pasaulio kybartiečių draugijos finansinė parama.

Šiais mokslo metais 35 gimnazijos mokiniams ir mokinių komandoms taip pat įteiktos piniginės premijos, už kurias dėkojame Pasaulio kybartiečių draugijai, ūkininkui Robertui Mickevičiui, buvusiems tėvų komiteto pirmininkams Valerijui Gliaubicui, Rymantui Vaičaičiui ir Romualdai Burauskienei.

Saulius SPANGEVIČIUS

Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos direktorius


  • 0

Didžiausia gimnazijos problema turėtų būti išspresta

Šiuo metu Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos bendruomenė gyvena laukimo akimirkomis. Laukiama ne tik brandos egzaminų rezultatų. Jau netrukus turėtų būti pradėtas renovuoti gimnazijos raudonasis pastatas.

Daugybė etapų

1923 m. pastatytas mokyklos raudonasis pastatas buvo uždarytas 1995 m. Nuo to laiko iki pat 2002-ųjų gimnaziją lankantys mokiniai buvo priversti į pamokas eiti dviem pamainomis – ryte ir po pietų. Tik 2002 m. atidarius Kybartų „Saulės“ progimnaziją, dalis vaikų buvo perkelta ten.

Nors buvo ne vienas bandymas renovuoti senąjį mokyklos pastatą, tačiau darbai iki galo nepabaigti dar ir šiandien. Tiesa, šviesa tunelio gale, atrodo, jau matosi. Šiais metais Švietimo ir mokslo ministerija skyrė 528 tūkst. eurų pastatui sutvarkyti.

„Šiuo metu baigiama tikslinti projekto vertė. Skirta pinigų suma nėra pakankama užbaigti visus planuojamus darbus. Trūksta dar maždaug 150 tūkst. eurų. Dėl to dabar ieškoma, ko būtų galima atsisakyti bei iš kur gauti dar šiek tiek pinigų. Norisi vieną kartą viską užbaigti iki galo, nes etapais pastatą renovuoti jau atsibodo“, – sakė gimnazijos direktorius Saulius Spangevičius.

Jis pasakojo, kad per dvidešimtmetį raudonasis pastatas buvo remontuojamas ne vieną ir ne du kartus. Iš pradžių čia savanoriškai dirbo ir pastato vidų remontavo iš JAV atvykę metodistai. Paskui jie pasitraukė, tačiau tikėdamiesi čia gauti sau patalpas vėliau vėl ketino grįžti ir pratęsti remonto darbus, bet to nepadarė.

Per kelis darbų etapus už įvairias lėšas buvo pakeistas pastato stogas, langai, iš vidaus apšiltintos sienos, pakeistos pirmojo aukšto grindys, santechnika, įrengtos šildymo bei ventiliacijos sistemos. Paskutinis remontas įvyko pernai. Tuomet už Švietimo ir mokslo ministerijos skirtus 300 tūkst. litų buvo padaryta antrojo aukšto perdanga bei sustiprinta perdanga aktų salėje, atlikta keletas kitų darbų.

„Lipiname viską po truputį, tačiau reikia vieną kartą imti ir pabaigti. Liko du pagrindiniai darbai – pakeisti elektros instaliaciją bei įrengti patalpas. Taip pat tikimės bent jau kosmetinio išorės remonto ir aplinkos sutvarkymo“, – sakė pašnekovas.

Atlaisvins bendrabutį

Pasak S. Spangevičiaus, kad pirmieji raudonojo pastato renovacijos darbai prasidės dar šią vasarą, o ateinančių metų rugsėjį jame jau vyks ugdymo procesas.

Iš mokyklos bendrabučio čia turėtų persikelti užsienio kalbų, tikybos bei etikos kabinetai, taip pat raudonajame pastate turėtų būti patalpos fizikos, chemijos, berniukų ir mergaičių technologijų pamokoms. Renovuotame pastate turėtų būti įrengta ir mokyklos aktų salė. Iki šiol gimnazijos renginiai vykdavo sporto salėje. Per didesnio masto šventes būdavo glaudžiamasi „Saulės“ progimnazijoje arba Kybartų kultūros centre. Taip pat į raudonąjį pastatą iš mokyklos bendrabučio turėtų būti perkelta biblioteka bei skaitykla, įrengta nedidelė gimnastikos salė.

„Sąlygos mokytis bendrabutyje – nepavydėtinos. Tas pastatas niekada neremontuotas, žiemą ten temperatūra siekia vos 14 laipsnių. Vaikams sėdėti pamokose būna labai šalta. Neabejoju, kad viskas bus gerai ir iškentę dar vieną žiemą, vėliau gyvensime šiltai ir galėsime savo ugdytiniams sudaryti pačias geriausias sąlygas. Svarbiausia, jog viskas bus viename pastate“, – optimistiškai į ateitį žvelgė gimnazijos direktorius.

Planuose – bendrabučio renovacija

Atlaisvintas bendrabutis nebus paliktas likimo valiai. Pasak S. Spangevičiaus, ten turėtų būti įrengtos kelios patalpos, skirtos neformaliajam ugdymui. Be to, į jį bus galima perkelti daiktus iš mokyklos teritorijoje stūksančio ūkinio pastato. Pastarąjį ketinama nugriauti.

„Ūkinis pastatas visiškai nepuošia mūsų teritorijos. Ten ir dabar nėra daug daiktų, todėl atlaisvinus bendrabutį viską bus galima perkelti į jį“, – sakė direktorius.

Kai jau bus renovuotas raudonasis pastatas, tokie patys darbai, tikimasi, vieną dieną prasidės ir mokyklos bendrabutyje. Pasak S. Spangevičiaus, jį renovuoti taip pat būtina, o sutvarkius šias patalpas, jomis galėtų naudotis ne vien gimnazijos, bet ir Kybartų miesto bendruomenė.

Andrius GRYGELAITIS

Autoriaus nuotr. Saulius Spangevičius vylėsi, kad pirmieji raudonojo pastato renovacijos darbai prasidės dar šią vasarą, o ateinančių metų rugsėjį jame jau vyks ugdymo procesas.

Publikuota: „Santaka“, 2015-06-20.


  • 0

Puikus kybartiečių pasirodymas tarptautiniame projekte

Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos chemijos mokytoja Rimutė Lazdauskienė ir dvi mokinių komandos dalyvavo Ugdymo plėtotės centro inicijuoto tarptautinio projekto „March“ veikloje „Gamtos mokslų tiriamieji darbai“, kurios tikslas – didinti gamtos mokslų patrauklumą, įtraukti mokinius į praktinę veiklą, skatinti tyrinėti ir spręsti problemas bendradarbiaujant. Iš viso projekte dalyvavo 25 Lietuvos ugdymo įstaigos.

Mokykloms reikėjo atlikti po 2 tiriamuosius darbus (biologijos, chemijos, fizikos ar integruoto gamtos mokslų kurso). Juos vertino mokyklų komandos ir Ugdymo plėtotės centro sudaryta vertinimo komisija. Toks vertinimo būdas sudarė sąlygas mokykloms pasidalyti gerąja patirtimi ir puikiomis kolegų įgyvendintomis idėjomis. Džiugu, jog ketvirtokų Evos Kakliuginos, Rūtos Kriaučiūnaitės, Tomos Mikelkevičiūtės, Gerdos Vendzinskaitės ir Eimanto Kazlausko atliktas darbas „Vitamino C ir pH nustatymas apelsinų sultyse“ laimėjo trečiąją vietą.

Bendruosiuose ugdymo planuose kalbama apie tai, jog gamtos mokslų mokymasis grindžiamas realiais arba virtualiais gamtamoksliniais gamtos reiškinių, procesų, objektų tyrimais. Eksperimentiniams ir praktiniams įgūdžiams ugdyti rekomenduojama skirti ne mažiau kaip 30–40 proc. dalykui skirtų pamokų per mokslo metus. Iš tikrųjų, gamtos mokslų pamokos bus įdomios ir suprantamos tik tuomet, kai mokiniai turės galimybę atlikti bandymus, spręsti problemas, mokytis įvairiose aplinkose. O dalyvavimas panašiuose projektuose suteikia dar didesnes galimybes tai atlikti.

Rimutė LAZDAUSKIENĖ
Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos chemijos ir biologijos mokytoja.

Nuotr. Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos komanda tarp 25 šalies ugdymo įstaigų iškovojo trečiąją vietą.

Publikuota: „Santaka“, 2015-06-11.


  • 0

Gimnazisto įžvalgos – poezijoje ir esė

Gimnazistą Gabrielių Zavecką mokanti lituanistė Nijolė Černauskienė jį apibūdino kaip ypatingo kritinio mąstymo jaunuolį humanitarą. Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos mokinys nuolat sėkmingai dalyvauja kūrybiniuose konkursuose. Savo mintis jis atskleidžia esė žanro rašiniuose ir eilėraščiuose – brandžiuose, drąsiuose, „paskanintuose“ humoru.

Turi gebėjimų ir drąsos

Vienas iš paskutinių Gabrieliaus pasiekimų – pirmoji vieta ir vienkartinė stipendija Nepriklausomybės atkūrimo 25-ųjų metinių proga skelbtame mokinių rašinių konkurse „Kam reikalinga Lietuvos valstybė?“ Priėmęs jaunimo sambūrio „Pro Patria“ patriotiškumo iššūkį, G. Zaveckas parašė esė pasiūlyta tema.

„Priversti savo kartą (save pačius) ir ateities kartą pamilti Lietuvą taip, kaip ji yra verta, panašu, yra didžiausias iššūkis ir darbas mums, daugiausiai valios ir pasiaukojimo reikalaujantis pasiryžimas. O laukti nėra prasmės – Popiežius Jonas Paulius II yra pasakęs: „Ateitis prasideda dabar, ne rytoj“, – savo darbe teigė gimnazistas. Svarstydamas, kam reikalinga Lietuvos valstybė, Gabrielius padarė išvadą: „Lietuvos žemė, kalvos ir lygumos, upės ir ežerai būtų beprasmiai, jei ne lietuviai, kuriems visi šie dalykai turi išskirtinę reikšmę. Lietuva – lietuvių namai, ji mūsų darbų tikslas. O siekdamas aiškaus, tau svarbaus tikslo, visuomet randi jėgų atsistoti, kad ir kiek kartų bebūtum suklupęs.“

Už išugdytą gebėjimą atsiskleisti per žodį šiandien G. Zaveckas dėkingas savo mokytojams. „Penktoje klasėje lietuvių kalbą pradėjo dėstyti mokytoja Ingrida Valaitienė. Grūdo į visus konkursus, kiek tik rado. Tuomet man tas nelabai patiko, bet dabar jai esu dėkingas, kad išugdė meilę kūrybai“, – kalbėjo vaikinas.

Drąsos kurti gimnazistas pasisėmė skautų stovyklose. „Vienas įdomiausių dalykų stovyklose tas, kad jose susipažįsti su visokio plauko žmonėmis: vienas fotografuoja, kitas virtuoziškai groja gitara. Buvo keletas, kurie užsiima menine kūryba. Iki tol kūryba man atrodė nerimtas, gal net nevyriškas užsiėmimas. Tačiau kai pamačiau, jog į tai rimtai ir su užsidegimu žiūri autoritetingi žmonės, požiūris iš lėto pradėjo keistis, – pasakojo Gabrielius. – Esė – gana laisvos struktūros žanras. Ją rašydamas galiu nesunkiai įpinti ir humoro elementų, ir savo nuomonę, laviruoti tarp įvairių kalbos stilių. Šita laisvė labiausiai ir vilioja. O apie eilėraščius sunku ką nors pasakyti… Arba žmogui patinka poezija, arba ne. Matyt, aš iš tų, kuriems patinka.“

Už humorą ir kritiką 

G. Zavecko eilės ne tik gilios. Vaikinas nesibaimina „pabarstyti“ jų humoru, satyra. „Tuščias pajuokavimas – tai griekas, / O satyrai galvą nulenkiu žemai“, – taip jis apibūdina savo žvilgsnį į aplinką.

Beje, humoras – vienas iš dalykų, siejančių gimnazistą ir jo lietuvių kalbos mokytoją.

„Tapęs N. Černauskienės mokiniu įgavau drąsos juokauti. Laikui bėgant supratau, jog mano ir mokytojos humoro supratimas kur kas panašesnis, negu pasirodė iš pirmo žvilgsnio“, – kalbėjo gimnazijos trečiokas. Jam patinka, kad literatūros pamokose atsiranda vietos diskusijai. Tada atsiskleidžia humoro jausmas, gilios įžvalgos. Šioje klasėje esama smagios tradicijos pasibaigus pamokai „suskelti“ anekdotą. Ne visi iškart patiki, jog tai yra natūralu ir tikra.

„Prieš porą metų siekiau ekspertės vardo. Man baigus vesti pamoką, kurią stebėjo specialistės, ir joms tebesant klasėje prie manęs priėjo Gabrielius su draugu. „Tai gal anekdotą?!“ – atsiklausė ir čia pat vieną papasakojo. Viešnia nustebusi pasiteiravo, ar mes čia taip specialiai surežisavę esame. Paaiškinau, kad tai tikrai nesuvaidinta, dažna mūsų diena būna tokia“, – prisiminė N. Černauskienė.

Be humoro, abiem – pedagogei ir jos mokiniui – itin artima poeto Vytauto Mačernio kūryba. „Egzistencija yra pagrindinė tema, kuria rašo Gabrielius, – apibendrino N. Černauskienė. – Aš stebiu jauno žmogaus nerimą, džiaugsmą, svarstymus, nepasitenkinimą socialine ar politine situacija. Jis kelia sau klausimus – gražu, kai pats pajėgia į juos atsakyti. Kai matau, kad kuris nors Gabrieliaus darbas yra tikrai stiprus, po juo vis parašau: „Lietuva apie tave dar išgirs!“

Paklaustas apie autoritetus gimnazistas vardija: „Teatre didelis autoritetas man yra Rolandas Kazlas, poezijoje – Vytautas Mačernis, iš satyrinių kūrinių autorių – Sigitas Parulskis. Jeigu teisingai pasirinksime autoritetus, tai ir eisime teisingu keliu. Yra lotyniškas posakis „Mokykis, bet iš mokytų.“

Kritiškai vertindamas, pavyzdžiui, bendraamžių siekį „patikti“ „Facebook“ tinkle, jaunuolis nebijo būti nepopuliarus. Eilėraštyje „Jeigu aš iškelsiu nykštį“ (Pamokslas internetiniams narcizams) Gabrielius rašo: „Jeigu aš iškelsiu nykštį, / Kažkas džiaugsis juo penkias sekundes. / Tas kažkas budės kol gyvas, / To trumpo džiaugsmo laukti pasiruošęs.“

Įsitikinęs, kad teisybė gimsta ginče, vaikinas sako: „Jeigu visi eitų pasroviui, tai nueitų ir nutekėtų nežinia kur. Kartais savas ir svetimas ydas reikia viešai išsakyti, nes kitaip visi galvos, kad tai yra norma, ir nesupras, jog tas kelias yra klaidingas.“

Daug darbų įvairiems konkursams teikęs autorius, be abejo, ir pats yra gavęs kritikos. „Ji labiau nei pagyros padeda tobulėti, jei gebi atsirinkti, kurios pastabos argumentuotos ir teisingos. Manau, kad vien pagyrimai yra blogiau negu vien tik kritika“, – svarstė jaunasis kūrėjas.

„Z kartos“ atstovas

„Dabar labai dažna frazė „Z karta“. Šitas apibūdinimas kelia vos ne baimę, kas tokie yra šitie jauni žmonės. Gabrielius yra tikras vadinamosios Z kartos atstovas, kuris nesibaidydamas šiuolaikinių technologijų geba atrasti pagrindinį „ingredientą“, savo kryptį visoje pažinimo „mišrainėje“, moka planuoti laiką, randa jo knygai“, – savo mokinį apibūdino lituanistė N. Černauskienė.

Kitąmet gimnazistui teks apsispręsti, iš ko gyvenime valgys duoną. Dabartiniai jo interesai nėra paviršutiniški: teatras, skautai, visuomeninio gyvenimo įvykiai. „Nenoriu sakyti, kad ir politika, nes kai žmogus pasako ja besidomintis, tai atrodo, jog turi būti baisiai protingas. Kol kas nesijaučiu šioje srityje labai apsišvietęs“, – kalbėjo G. Zaveckas. Vis dėlto galvodamas apie studijas jis sakė sprendžiantis dilemą, ką rinktis: psichologiją ar tarptautinių santykių ir politikos mokslus.

Renata VITKAUSKIENĖ

Autorės nuotr. Lituanistė Nijolė Černauskienė savo mokinį Gabrielių Zavecką išskiria kaip jauną žmogų, įgytas žinias kiek ironiškai ir metaforiškai siejantį su šiandienos aktualijomis.

Publikuota: „Santaka“, 2015-04-09.


  • 0

Gimnazistai gilinosi į mokslo paslaptis

Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos mokiniai įgijo neįkainojamos patirties, atlikdami tyrimus unikalioje mokslinėje laboratorijoje.

Mobili mokslinė laboratorija – tai išskirtinio dizaino vilkikas, kurio puspriekabėje įrengta klasė. Čia gausu mokslinės įrangos, įrengta 20 darbo vietų, o paskaitų vienu metu gali klausyti apie 30 mokinių.

Tris dienas 15 gimnazistų kartu su Vilniaus universiteto mokslininkais įgyvendino savo idėjas ir atliko chemijos, biologijos, fizikos tiriamuosius darbus. Mokiniai pasirinko įvairias tyrimo temas: vitamino C kiekis vaisiuose ir daržovėse, odos valiklių ir burnos skalavimo skysčių savybės, vandens kokybė, geriausiai skrandžio rūgštingumą mažinančių vaistų tyrimas, įvairūs tyrimai su augalais ir kt.

Netrūko veiklos ir projekte nedalyvaujantiems mokiniams. Pirmąją dieną vyko projekto pristatymas, antrąją – visi norintys galėjo klausytis dokt. Jūratės Šlapkauskaitės paskaitos „Funkcionalusis maistas“ apie augalus, gaminančius tūkstančius sudėtingų cheminių junginių. Taip pat didelio susidomėjimo sulaukė dokt. Miroslavo Semaško rodomi įdomiosios chemijos bandymai.

Trečiąją dieną mokslininkai suteikė galimybę mokiniams apsilankyti vilkiko puspriekabėje įrengtoje klasėje ir stebėti, kaip atliekami tyrimai.

Paskutinioji diena buvo svarbi ir projekto dalyviams. Jie turėjo pristatyti savo atliktus darbus, atsakyti į mokslininkų klausimus. Kai kuriems gimnazistams tai buvo tikras iššūkis, teko nugalėti jaudulį ir auditorijos baimę. Tuo labiau kad tiriamoji veikla vis dar tęsiasi – darbus reikia aprašyti ir išsiųsti.

Projekto sėkmę bene tiksliausiai įvardijo jo dalyviai.

„Man tai buvo nauja patirtis, kuri įrodė, jog chemija ir biologija nėra mokslas, pilnas vien nuobodžios teorijos. Labai patiko mokslininkai, kurie su mumis bendravo nuoširdžiai, turėjo daug kantrybės mums aiškindami nesuprantamus dalykus. Tris dienas, kurias dirbau kuruojama mokslininkės, aš mėgavausi atliekamo tyrimo eiga. Manau, ši patirtis bus naudinga ateityje“, – taip apie savo darbą mobilioje mokslinėje laboratorijoje kalbėjo viena iš projekto dalyvių Diana Ustinovaitė.

Gimnazijos gamtos mokslų mokytojai džiaugiasi matydami susidomėjusius mokinius. Tikimės, jog sugriausime daugelio jų nuomonę apie sunkius ir neįveikiamus gamtos mokslus.

Mobilios mokslinės laboratorijos vizitai – tai viena iš projekto „Mokinių jaunųjų tyrėjų atskleidimo ir ugdymo sistemos sukūrimas – II etapas“ veiklų. Projektą įgyvendina Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centras. Laboratorijos vizito į mokyklą tikslas – sudaryti sąlygas mokiniams atskleisti savo gebėjimus tyrinėjant aplinką ir gamtą moksliniais metodais, kuriant ir ieškant naujų technologinių sprendimų.

Rimutė LAZDAUSKIENĖ
Kybartų K. Donelaičio gimnazijos
direktoriaus pavaduotoja ugdymui,
chemijos ir biologijos mokytoja

Nuotr. Gimnazistai kartu su Vilniaus universiteto mokslininkais turėjo galimybę įgyvendinti savo idėjas ir atlikti įvairius tiriamuosius darbus.

Publikuota: „Santaka“, 2015-03-10.


  • 0

Iš Ky­bar­tų Kr­is­tijo­no­ Do­ne­laičio­ gim­nazijo­s­ m­o­ks­le­ivių kū­r­y­bo­s­

Gabrielius ZAVEC­KAS 

IR VĖL ŽVAIGŽDĖS, O GAL TIK ILIUZIJA

Iš­ju­nkite­ mė­nu­l­į, iš­ju­nkite­ ir mie­stą,
Užde­nkite­ stikl­ainiu­ jonvabal­iu­s, kad jie­ ne­š­vie­stų –

Ne­t je­igu­ ne­ju­dė­čiau­, dre­bė­damas iš­ al­kio,
Ne­t je­i ir ne­gy­vai pu­sny­ su­š­al­čiau­,

Aš­ vis dė­l­to norė­čiau­ žvaigžde­s naktie­s ste­bė­ti.
Taip trokš­tu­ pasil­e­isti te­kinas į žy­bčiojantį sl­ė­nį…

Man pase­kmė­s ne­rū­pi, tik du­okite­ taš­ku­otą dangų –
Įkvė­pęs jo gaivos pasiju­ntu­ l­y­g ant Ol­impo kal­no…

Se­niai re­gė­jau­ savo pal­y­dove­s,
Man ke­l­ią š­vie­čiančias į vie­niš­ą ry­tojų –
Gal­bū­t todė­l­ iš­vy­dęs pasiju­tau­ be­jė­gis,
Gal­bū­t todė­l­ pamirš­ti l­aiką,bū­tį aš­ u­žsinorė­jau­.

Ramiai š­vy­tė­kit žvaigždė­s – ne­ barbaras e­su­,
Be­t kartais ju­k po dangų pasivaikš­čiot pravartu­.

NAMAI, KU­RIE KVEPIA NAMAIS, IR SIENOJŲ MALDA

Mė­sos ar žu­vie­s ke­psnių ant žarijų kvapai,
Rožė­mis dve­l­kianty­s me­rginos pl­au­kai,
Pavasario oras, krintanty­s vy­š­nių žie­dai,
Svarbiau­sia – namai, ku­rie­ kve­pia namais:

Rąstai, taš­y­ti se­nol­io aš­triu­oju­ kirviu­,
Du­ona ru­ginė­ – ją gomu­riu­ iš­ l­ė­to l­ie­čiu­.
Rodos, pe­l­ė­sis sie­nos kampe­ – ir jis vil­ioja kvapu­,
Kai pe­rže­ngi sl­e­nkstį, tampa iš­ karto jau­ku­.
Gl­ostau­ kie­kvie­nąkart akimis trobos sie­noju­s,
Au­sį prigl­au­dęs girdžiu­, kaip praby­l­a dangu­s.

Aida BAR­KAUSKAI­TĖ
Nuotraukos iš prae­itie­s
Nemė­gstu nuotraukų al­bumų. Anksčiau mė­gdavau: maž­a mergaitė­ rož­iniu kaspinu, suknel­ė­, iš­tepta š­okol­adiniais l­edais, darž­e­l­io vaikų grupė­s kal­ė­dinis vaidinimas… Kol­ neatsirado kitokių nuotraukų. Pirmoji, į ku­rią tik neseniai įpratau ž­iū­rė­ti, – perriš­ta juodu kaspinu stovi ant mano komodos.
Sunku iš­tarti ž­odį VIE­NATVĖ. Nuotrau­kų ir vaiky­stė­s kambario al­savimas baugi­na mane. Noriu iš­trū­kti. Prival­au iš­mokti bū­ti.

Še­šė­lis
Vaiky­stė­je sekė­me viena kitai ŠIURPE­S. Tik dabar suž­inojau tikrąjį š­ių bauginančių istorijų pavadinimą. Ranka, iš­l­endanti iš­ karsto, griaučiai, sė­l­inanty­s paskui už­kl­y­­dusįjį į kapines, ž­mogaus š­eš­ė­l­is… Šeš­ė­l­is. Kaip dul­kių stul­pas miš­ke. Kaip seil­ė­s ant iš­š­l­uoto grindinio. Kaip maurai greta ty­ro š­al­tinio. Kaip…
Nereikia bė­gti nuo š­eš­ė­l­io. Ateis l­aikas ir jis pasirinks kitą pakl­y­dusią siel­ą.

Ne­rimas
Neramu, kad nepaž­įstu savęs. Minčių srautas l­y­g vė­jas pakeitė­ kry­ptį. Kas už­ po­ sū­kio? Tikė­jimas. Šviesioji pusė­.
Iš­dž­iū­vo nepasitikė­jimo savimi upel­is. Optimizmo ir tikė­jimo sausra iš­dž­iovino jį. Liko tik pozity­vi l­aiko tė­kmė­. Svajonė­ skrie­ti ratu. Kas už­ jo ribos? Nerimas.
Sė­kmė­s ir nerimo sintezė­ – tikimy­bė­, kad tuoj pat viskas gal­i suby­rė­ti į š­ipul­ius.

Publikuota: „Santaka“, 2015-02-17.


  • 0

„Ra­tas ant ašies braškė­dams…“ jau ap­sisuko

Įžanga

Žiemos vakarai. Advento takas, vedantis į GIMIMĄ, taip pat į sausį – METŲ RATO pabaigą. Pastebėjau, kad baigiantis metams žmonės pernelyg dažnai vartojažodį „ratas“. Įdomu. Atsiverčiau Dabartinės lietuvių kalbos žodyną ir suradau visas siūlomas žodžio „ratas“ reikšmes.

Labiausiai sudomino žodžio reikšmės: skritulys su stipinais ir grupė žmonių. Šios reikšmės tiktų apibūdinti mūsų, kaip Kristijono Donelaičio bendruomenės, šiemetinę veiklą. Juk jau penkiasdešimt metų širdimi, mintimis ir darbais žvelgiame Tolminkiemio link ir sukame RATĄ ANT AŠIES. Likome vienintelė gimnazija Lietuvoje su poeto vardo inicialais, todėl net kartais ir braškantį, bet ratą sukame. Stipinai ratą sutvirtina, ištiesina, metaforiškai kalbant, susivienija ir padeda ratui kuo greičiau ir ilgiau suktis. Stipinų, manyčiau, turėtų būti ne mažiau dvylika. Juk Metų ratas. Taigi pradėkime nuo pradžių – RATO STIPINŲ.

PIRMAS. „Ei ryto rytelio, ryto ratuto…“ 

Mintis – idėja apie K. Donelaičio jubiliejinių renginių minėjimą gimė dar 2011 metų spalio mėnesį, kai nuvykome į tradicinį Guseve (Gumbinėje) rengiamą menų festivalį „Metų laikai“. Pertraukos metu akys nukrypo į fojė transliuojamus Kaliningrado televizijos reportažo fragmentus – Tolminkiemyje buvo sodinamos obelaitės.

Susižavėjusi idėja rytojaus dieną pravėriau gimnazijos direktoriaus S. Spangevičiaus duris. „Reikia palikti pėdsaką Tolminkiemyje ir mums“, – pratariau. Štai tada ir ėmėme rutulioti koplytstulpių – Metų alėjos idėją. Įspraudėme pirmąjį stipiną – abiturientų dovanos poetui jo 300-ųjų gimimo metinių proga viziją.

ANTRAS. „Rats ratą vijo vijo ir viens kito nepavijo…“ 

Jubiliejinių metų išvakarės. Spalio 26–27 dienomis Gusevo menų mokykla organizavo trečiąjį festivalį „Metų laikai“, skirtą K. Donelaičio 300-osioms gimimo metinėms. Tarp 400 skirtingo žanro meno atlikėjų šurmuliavo ir mūsų gimnazijos mokiniai. Iš daugybės parodoje besipuikuojančių buvo išskirti gimnazijos mokinių tapybos darbai: Emilija Socilaitė laimėjo pirmąją vietą, o Gustė Venckūnaitė– trečiąją. Liaudies šokių kategorijoje gimnazijos merginų liaudies šokių kolektyvas užėmė antrąją vietą.

TREČIAS. „Botagas, ratai, vadžios – ir vėl iš pradžios“ 

Vis dar išvakarės. Lapkričio 15 d. Paežerių dvaro rūmuose K. Donelaičio „Metų“ posmais gimnazistai prabilo jau muzikos fone: festivalio „Viva la musica“ baigiamajame koncerte buvo atlikta dviejų dalių literatūrinė kompozicija, kurią parengė lietuvių kalbos mokytojas M. Bučinskas.

KETVIRTAS. „Savi ratai į sveikatą“ 

GretaMarijampolės liuteronų bažnyčios atidengto paminklo K. Donelaičiui tą lapkričio 22-osios popietę ištikrųjų jautėmės tarsi savuoseratuose: pirmasis poetui pastatytas paminklas po Nepriklausomybės atkūrimo ir dar Sūduvos žemėje! Skulptorius Zigmas Buterlevičius irgi sūduvis – Rygiškių Jono gimnazijos ugdytinis. Minioježmonės šypsojosi, plojo – marijampoliečiai džiūgavo. Ir mes kartusujais.

PENKTAS. „Taisyk ratus žiemą, o roges vasarą“ 

Nusprendėme poeto gimtadienį atšvęsti kiek anksčiau – gruodžio, o ne sausio mėnesį. Sumanėme savotiškai paeksperimentuoti – ieškoti naujų šiuolaikinį mokinį dominančių ugdymo formų. Integruotos pamokos nėra naujiena, na o pamoka-debatai, pamoka-susitikimas skamba daug patraukliau. Atviroje lietuvių kalbos ir tikybos pamokoje „Žmogus ar Dievas valdo likimą „Metuose“ atsakyti į klausimus mums buvo pasiruošę padėti net du dvasininkai. Pamoka-debatai vyko pusantros valandos. Nepaisant ginčų, priėjome išvadą, kad Dievas labiau lemia žmogaus likimą poemoje „Metai“, tačiau žmogus taip pat gali jį šiek tiek koreguoti ar keisti.

ŠEŠTAS. „Kokios rogės, toks ponas – kokie ratai, toks vežėjas“ 

Jubiliejiniai metai prasidėjo. Sausio 24 d. gimnazijoje vyko jau tradiciniu tapęs projektas „Mokinys mokiniui“, kurio metu gimnazijos trečiokai pristatė lietuvių literatūros pamokų apie K. Donelaitį projektinę veiklą. Jos tikslas buvo pateikti K. Donelaičio gyvenimą ir jo kūrybą kitaip: atskleisti poemos simbolius dailės darbuose, pristatyti būrų vaikų žaislų įvairovę, netgi parengti videomedžiagą – „Klausimėlį“ (mokiniai darbą atliko bendraudami ne tik su kybartiečiais, bet ir su vilkaviškiečiais).

SEPTINTAS. „Viską tu palik šitame rate / Kas priklauso tau, sukasi jame“ (Gytis Paškevičius) 

Kūrybinių darbų konkursas, kuriame kvietėme dalyvauti visas rajono vidurinio ugdymo mokyklas, tikėto „anšlago“ nesusilaukė. Nenuostabu, nes nevisiems lengvai įkandama poeto kūryba, didaktinis jo požiūris į to meto gyvenimą. Tačiau visi konkurso dalyviai buvo apdovanoti geromis mūsų renginių rėmėjų dovanomis ir, manau, nusivylusių nebuvo. Smagu, kad mokiniai pristatė įvairaus žanro kūrybinius darbus – esė, miniatiūras, samprotavimo rašinius, eilėraščius, įvairia technika atliktus piešinius. Konkurso nugalėtojais tapo ne tik mūsų, bet ir Gražiškių gimnazijos bei Virbalio vidurinės mokyklos mokiniai.

AŠTUNTAS. „Be kepurės ir be batų apie svirną suką ratą“ 

„Jau saulelė vėl…“ Ne, tikrai ne toks buvo tarptautinės konferencijos pavadinimas, bet SAULĖS RATĄ aš paminėjau dėl skaisčių jos spindulių kovo 14 d., kai į minėtą konferenciją sugužėjo lituanistai (ir netik) iš įvairių Lietuvos miestų. Rūpi, vis dar rūpi mano plunksnos broliams Donelaitis. Tada jaudindamasi pasakiau: „Ne saulelėjus kėlė, o jūs saulelę.“ Ir buvo verta. Konferencijoje „Kitaip kalbėtis su Donelaičiu“ pranešimus skaitė Vilniaus universiteto docentai, pedagogai, kultūrininkai, rašytojai…

„Donelaitis yra visų mūsų pradžia“, – baigusi skaityti savo kūrybą pasakė tada rašytoja G. Adomaitytė. Na, o aš dar pridurčiau – paties Kristijono pradžia buvo SAULĖ, jos ratas rytiniame Tolminkiemio klebonijos lange. Būtent pavasaris, kaip ir poemoje, vėl tapo atgimimo metas ir mūsų gimnazijoje ieškoti naujų bendravimo formų, dalytis gerąja patirtimi su apskrities mokyklomis, išklausyti mokslininkų naujausių įžvalgų apie senosios literatūros skambesį, perteikti jas šiandieniam jaunimui – tautos atžalynui, kuris galbūt po kelių dešimčių vėl kitaip minės klasiko jubiliejų.

DEVINTAS. „Liežuviu nors nuo ratų purvą mazgok, o rankoms valios neduok“ 

Kovo 15 d. ir vėl mus globojo SAULĖ, o žmonės būreliais traukėį kultūros centre netrukus prasidėsiantį minėjimą-koncertą „Laiko ženklai“, skirtą Kristijono Donelaičio vardo suteikimo mokyklai 50-mečiui.

Koncertas išsiskyrė originalumu ir įdomiais vaidinimais, kuriuose buvo prabylama apie didžiausias žmogaus vertybes: tikėjimą, sąžinę, meilę.

Buvo įteikti padėkos raštai mokytojams, pasiekusiems aukštesnes kategorijas, ir aptarnaujančiam personalui, kuris visada prisideda prie garbingų darbų ir juos atsakingai atlieka, sveikinimo žodį tarė svečiai. Tačiau įspūdingiausią staigmeną pateikė Pasaulio kybartiečių draugijos valdyba ir buvusieji mokinių tėvų komiteto pirmininkai, padovanoję gimnazijai vieną iš šimto praėjusiais metais Lietuvoje išleistų faksimilių – L. Rėzos 1818 m. išleistos K. Donelaičio poemos autentišką pavyzdį.

DEŠIMTAS. „Mažieji ratai sukasi, kai didelis ratas pradedasuktis“ 

Tikra tiesa slypi šioje liaudies išmintyje – didelis ratas turi savo idėjomis skatinti mažuosius. Gimnazijos administracijai kilo idėja pasodinti 300 ąžuolų giraitę poeto vardo atminimui įamžinti. Į talką susirinko mokytojai, mokiniai, dalyvavo Pasaulio kybartiečių draugijos nariai ir kt. Gausaus entuziastų būrio dėka prie Virbalio tvenkinio buvo pasodinta netgi daugiau kaip 300 ąžuolų.

VIENUOLIKTAS. „Kieno ratuos sėdi, tam ir giesmę giedi“ 

Spalio 29 d. mes, gimnazijos mokytojų delegacija, besibaigiančių jubiliejinių METŲ RATAIS atvykome į Tolminkiemį – Kristijono pastangomis 18 a. viduryje puoselėtą ir lietuvišką žodį tąkart išsaugojusią Mažosios Lietuvos parapiją. Nebe pirmą kartą vaikštinėdami po bažnyčios šventorių, autentiškais tų laikų baldais apstatytą kleboniją, žvilgsniu lytėdami gerokai paaugusias per trejus metus obelaites, nebuvome pernelyg linksmai nusiteikę. Ypač po muziejaus direktorės L. Silovos žodžių: „Mes jūsų nuo pirmadienio laukiame. Dvi dienas kotletus šildžiau, paskui pasakė, kad koplytstulpių iš Kybartų gimnazijos iki iškilmių neatveš. O gaila. Gal pavasarį pavyks?“

Viliamės, kad pavyks, kad nepritrūks to vieno popierėlio, dėl kurio anksčiau straipsnyje minėta gimnazijos abiturientų dovana šį kartą nepasiekė Tolminkiemio.

Na, o šventinis minėjimas buvo organizuotas puikiai: spalio 28 d. Kaliningrado (Karaliaučiaus) filharmonijoje įvyko iškilmingas jubiliejinis Kristijono Donelaičio metų vakaras.

Sveikindama susirinkusiuosius kultūros viceministrė Agneta Lobačevskytė akcentavo, kad per visą Lietuvai sudėtingą laikotarpį K. Donelaičio vardas buvo atspirtis tiems, kam rūpėjo lietuvių tautos išlikimas. Buvo pagerbti ir apdovanoti kaliningradiečiai, nusipelnę puoselėjant jo kūrybą bei įamžinant atminimą. Vizito metu Kristijono Donelaičio vardas suteiktas Nesterovo (Stalupėnai), kur 1740–1743 m. kantoriumi dirbo K. Donelaitis, bibliotekai. Delegacija aplankė paminklą poeto gimtinėje Lazdynėliuose, paminklą Guseve, kur K. Donelaitis buvo pakrikštytas. Iškilmingas minėjimas įvyko ir Tolminkiemyje – čia poetas tarnavo parapijiečiams didžiąją savo gyvenimo dalį. Tolminkiemio bažnyčioje ir buvusioje klebonijoje, kur buvo sukurti „Metai“, 35 metus veikia Kristijono Donelaičio memorialinis muziejus.

Ragaudami obuolių iš naujai pasodinto poeto garbei sodo, spaudėme ranką šios idėjos sumanytojui N. Kitkauskui, kuris jau būdamas garbingo amžiaus vis dar viltingai žiūrėjo į apleistus našlių namo pamatus. Architekto nuomone, jie turėtų atgimti. O greta šulinio išsirikiuoti mūsų gimnazistų ąžuolinė „Metų alėja“. Viliamės, kad taip ir bus.

DVYLIKTAS. „Aukso ratais ir prie karaliaus privažiuosi, ir dangun nuvažiuosi“ 

Kristijono Donelaičio 300-ųjų metinių minėjimą gruodžio 9 d. Kultūros ministerijoje vainikavo šventinė popietė ir lietuvių grožinės literatūros klasiko atminimo puoselėjimui nusipelniusių žmonių pagerbimo ceremonija.

Kultūros ministro padėkos raštais, atminimo medaliais ir knygomis apdovanoti Kristijono Donelaičio draugijos pirmininkas dr. Napoleonas Kitkauskas ir draugijos nariai už aktyvią, kūrybingą ir ilgametę veiklą populiarinant lietuvių literatūros klasiko atminimą ir nuolatinį rūpestį prižiūrint memorialines vietas Tolminkiemyje bei Lazdynėliuose. Pagerbti daugiau kaip du dešimtmečius veikiančios K. Donelaičio draugijos Vilniaus, Panevėžio, Šiaulių, Klaipėdos, Marijampolės skyrių nariai, K. Donelaičio 300-ųjų gimimo metinių jubiliejaus komisijos nariai, taip pat ir mes – Kybartų K. Donelaičio gimnazijos atstovai: direktorius Saulius Spangevičius, lietuvių kalbos mokytoja Nijolė Černauskienė, technologijų mokytojas Alfonsas Juškevičius. Tai buvo staigmena mums visiems – būti pastebėtiems, anot patarlės, karališkoje menėje (kultūros ministerijoje).

EPILOGAS 

Grįžkime prie „Metų“ poemos. „Ratas ant ašies braškėdams sukasi sunkiai/ Irgi žemes biaurias išplėšdams teškina šmotais.“ Ar tikrai sunkiai ritosi Kristijono Donelaičio darbų ratas? Braškėdamas? Tikrai ne. Gimnazijos bendruomenė, kaip stipinai ratuose, padėjo RATUI smagiai suktis ir vežimas sparčiai riedėjo per visus metus.

Kadangi literatūros klasikas buvo didaktikas, aš irgi straipsnį norėčiau baigti savotišku pamokymu. Prisiminusi gruodžio 3 d. jau antrą kartą šiemet į gimnaziją atvykusio ir gimnazijos trečiokams paskaitą skaičiusio literatūrologo Regimanto Tamošaičio mintį „Gyvenime nebuvo pažadėta, kad bus lengva“, norėčiau tvirtai pasakyti, jog veikla niekada nebus varginanti, jeigu sumanymas yra kilnus. K. Donelaitis savo kūryboje darbą iškėlė kaip svarbiausią vertybę, sakė, kad tik nuoširdžiai dirbdamas žmogus patiria pasitenkinimą ir naudą.

Suprantu, jog nemažai žmonių šiandien skeptiškai vertina darbą, mokiniai dažnai klausia, kodėl poema „Metai“ baigiama žodeliu „vargsim“ – kaip savotiška aliuzija į tautos ateitį. Tai, kas buvo vertinama prieš šimtą, du, tris šimtus metų, šiandien gali atrodyti niekniekis, nebe svarbios tampa tradicijos. To niekas sustabdyti negali. Tačiau kai pradedamos paminti svarbiausios moralinės vertybės: atsakomybė, sąžinė, žmogiškumas, tada nelieka nieko kito, kaip tik kalbėti apie žmonijos moralinę degradaciją.

Todėl Mokytojui skirta ypatinga misija – savo pavyzdžiu mokiniams įrodinėti amžinųjų vertybių tiesas, kaip ir Kristijonas Donelaitis įrodinėjo savo parapijiečiams, juk „be trūso Dievs mus išmaitint nežadėjo, / O tingėdami vis ir snausdami sviete netinkam“.

Nijolė ČERNAUSKIENĖ
Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja

Nuotr. Gimnazijos direktorius Saulius Spangevičius, lietuvių kalbos mokytojai Nijolė Černauskienė ir Mindaugas Bučinskas, III klasės mokiniai Laurynas Drazdys, Gabrielius Zaveckas ir Jonas Valaitis Marijampolėje prie paminklo K. Donelaičiui.

Projektą „Lietuva – širdy“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

Publikuota: „Santaka“, 2015-01-10.


  • 0

Ar norėtum bū­ti ty­rėjas?

Ky­bartų Kris­tijono Done­laičio gim­na­zijos moky­tojai ir mokiniai yra nuola­tiniai tarptau­tinio projekto „Ty­rėjų naktis“ da­lyviai.Todėl la­bai apsidžiau­gėme, kai su­žinojome, jog į mū­sų gim­na­ziją atvyks mobilioji de­monstra­cinė la­bora­torija su renginiu „Ty­rėjo die­na“.

Mo­ki­niams organi­zuo­jama „Tyrė­jo diena“ yra pro­jekto „Mo­ki­nių jau­nųjų tyrė­jų atsklei­di­mas ir ugdymo sistemos su­kū­ri­mas – II etapas“ dalis. Po Lietu­vos mo­kyklas keliau­janti moksli­ninkų ko­manda kviečia į įvai­rių mokslo sri­čių paskai­tas, ku­rių metu pri­stato savo atliekamus tyri­mus,šių dienų aktualiau­sius moksli­nius klau­simus. Mo­ki­niai ir mo­kyto­jai tu­ri išskirti­nę pro­gą su­si­pažinti su fi­zi­nių, bio­medi­ci­nos, žemės ūkio ir tech­no­lo­gi­jos mokslų tyrimais bei mo­derniau­sia jiems nau­do­jama įranga.

Mo­bi­lio­sios demonstraci­nės labo­ratori­jos dalis – mo­dernus pri­pu­čiamas planetariu­mas. Jame mo­ki­niai atsi­gu­lę ant čiu­žinių klau­sė­si astro­no­mi­jos paskai­tos „Mes ir Vi­sata“ (lekto­rius Audrius Bri­džius) ir stebė­jo planetariu­mo skliau­te skriejančius dangaus kū­nus.

Ar galė­tų tapti gydyto­jais, gimnazistai galė­jo pasi­tikrinti stebė­dami 3D filmą „I, human“. Žmo­gaus organizmas iš vi­daus, operaci­jų vaizdai – tikrai ne vi­si mo­ki­niai ramiai stebė­jo šį filmą.

Taip pat bu­vo gali­ma su­si­pažinti ir su ju­desių registravi­mo sistema. Specialia apranga su pri­tvirtintais ju­desių registravi­mo davikliais aprengtas mo­ki­nys kompiu­terio ekrane virto ani­muo­tu žmo­geliu­ku. Su­žino­jo­me, kaip bu­vo ku­riamas filmas „Avataras“, kaip įvai­rūs prietai­sai pri­tai­ko­mi medi­ci­no­je, karo pramo­nė­je, ro­bo­ti­ko­je, ku­riant kompiu­teri­nius žai­di­mus. Paskaitą „Bio­mechani­ka ir ju­desių
registravi­mo sistema“ skai­tęs lekto­rius Gintaras Jo­nai­tis kvietė mo­ki­nius bū­ti aktyvius, do­mė­tis ir kurti.

Su grei­tavei­kės filmavi­mo kameros gali­mybė­mis su­pažindi­no lektorius Gedi­mi­nas Meškauskas. Mo­kiniai stebė­jo sprogstančio balio­no, krintančio vandens lašo, degtuko ir žiebtu­vė­lio uždegi­mo su­lė­tintus vaizdus. Kasdieni­niai reiški­niai, į ku­riuos net nekrei­piame dė­mesio, pasi­ro­dė esą to­kie nuo­stabūs.

Organi­zuo­dami šį ir ki­tus panašius rengi­nius, no­ri­me mo­ki­niams paro­dyti, ko­kie įdo­mūs gali bū­ti gamtos ir tikslieji mokslai, ko­kios di­džiu­lės mokslo gali­mybės yra dabar ir ko­kie atradi­mai dar lau­kia atei­tyje. Jei­gu bent keletas mo­kinių, kuriems matemati­ka, fi­zi­ka ar chemi­ja atro­dė neįvei­kiama, su­si­domės šia sri­ti­mi, savo tikslą bū­si­me pasiekę.

Rimutė LAZ­DAUSKIE­NĖ
Ky­bartų Kristijono Donelaičio gimnazijos
chemijos ir biologijos moky­toja

Nuotr. Gimnazistai žiūrėjo 3D filmą „I, human“.


  • 0

Išvykoje pasi­ju­tome moksli­ninkais

Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijoje jau susiformavo tradicija keliauti į įdomiąsias tyrėjų naktis, vykstančias visoje Europoje.

Lydimi gamtos mokslų mokytojų Rimutės Lazdauskienės, Janinos Judickienės ir Violetos Maknavičiūtės gimnazistai vyko į laikinąją sostinę – Kauną, kur rinkosi jaunieji Lietuvos gamtos mokslų tyrėjai. Tikriausiai daugeliui kils klausimas, kas yra tos tyrėjų naktys?

Tai išskirtinis renginys, kai daugelis Europos mokslo bei tyrimų laboratorijų atveria duris ir pabendrauti, susipažinti su visuomene „išlenda“ mokslininkai bei tyrėjai, paprastai dirbantys uždarose laboratorijose ir mokslo centruose.

Jaubeveik dešimtmetį tyrėjų naktiskasmet moksloentuziastuskviečia įsitraukti į intriguojančiusir įdomiusmoksliniustyrimus, inovacijasbei išradimus. Šiaismetaistyrėjų naktispasiūlė per 200 nemokamų renginių.

Mumsdurisplačiai atvėrė Kaunotechnologijosir VytautoDidžiojouniversitetai bei VDU botanikossodas. Pirmiausia apsilankėme įspūdingame sode, kuriame auga daugiaukaip 8653 rūšių augalų, veikia tryslaboratorijos, biblioteka, muziejus, herbariumas, oranžerijosir šiltnamiai.

Vėliau vykome į Vytauto Didžiojo universitetą, kur mūsų jau laukė grupelė savanorių. Jie rodė įmantriausias naująsias technologijas, leido išbandyti įdomius žaidimus, taip pat pasinėrėme į robotų konstravimą (o tai, kovgero, visiemsvpalikovdidžiausiąvįspūdį).

Šilta bei jauki universiteto atmosfera leido nors trumpam įsilieti į studentų gretas ir šiek tiek pažinti informacinių technologijų galimybes.

Lankydamiesi Kauno technologijos universitete atlikome daugybę įvairiausių fizikos tyrimų ir bandymų. Vieni iš jų buvo lengvi, kiti – sunkesni. Vizitą Kaune vainikavo ugnies šou.

Visą savaitę vyko renginiai ir mūsų gimnazijoje: stebėjome bandymus, tyrinėjome augalus, ekosistemas, buvo vedamos įdomiosio sanglų kalbos, muzikos, informacinių technologijų pamokos. Chemijos pamokoje dalyvavo„Saulės“ progimnazijos penktokai.

Tokie renginiai leidžia mums iš arčiau pažvelgti į šiuolaikines technologijas, svarstyti, kiek toli jos pažengusios ir yra reikšmingos mūsų visuomenei. Juk esminis šiandienos žmogaus bruožas– eiti pirmyn.

Toma MIKELKEVIČIŪTĖ

Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos mokinė.

Nuotr. Didelį įspūdį Kybartų gimnazistams paliko Kauno botanikos sodas.

Publikuota: „Santaka“, 2014-10-16


lt_LTLithuanian
lt_LTLithuanian