Kybartiniai

  • 0

Maestro – prie dirigento pulto ir sporto aikštelėse

Muzikos pedagogas, ilgametis „Kybartų“ pučiamųjų orkestro vadovas Antanas Ziegoraitis, 2004 m. už savo veiklą apdovanotas LDK Gedimino ordinu, savęs nevadindavo nei menininku, nei sportininku, nei kultūros architektu. Dažniausiai prisistatydavo savo vardu – kaip eilinis kybartietis. Liepos 26-ąją jam sukaktų 70 metų.

Kaskart įstabius garsus iš muzikos instrumentų išgaudavęs vyras nepataikaudavo jokiems muzikinės mados vėjams, darė tai, kas jam pačiam imponavo, ir, kaip sakydavęs, tam, kad gyventi būtų įdomiau.

Balandžiai – vaikystės draugai

Niekada nestokojęs humoro jausmo, pirmuosius savo „viešus pasirodymus“ Kybartų publikai vaikystėje Antanas vadino „sėdėjimu ant medžio šakų“. Įsikoręs į aukščiausią medį jis stebėdavo paukščius, laužydavo šakas ir plonu vaikišku balsu stengdavosi imituoti sparnuočių skleidžiamus garsus. Džiaugsmo pilna krūtinė tankiai alsuodavo, balandžiai nutūpdavo ant galvos ir pečių. „Tas Ziegoriukas visai pakvaišo!“ – kaimynai guosdavosi, o kartais užkurdavo pragarą tėvams.

„Šiandien vaikams karstytis po medžius niekas neleidžia, nes tai – pavojinga. Tačiau anksčiau, kai žaislų buvo nedaug, įvairiausių „zbitkų“ tekdavo iškrėsti. Turėti balandžių buvo tikras įvykis, Dievo dovana“, – kukliai draugams užsimindavo Antanas, pirmasis Lietuvoje įkūręs sportinių balandžių klubą „Sparnai“.

Pastebėję sūnaus kūrybingumą jau nuo šeštos klasės tėvai leido Antaną į muzikos ir sporto būrelius. O ir pats būsimasis garsus pedagogas gana anksti suprato, ko širdis geidžia, kad savo ateitį norėtų susieti tik su sportu ir muzika.

Jaunuolis svajojo apie tada prestižinį Vilniaus dailės institutą. „Tuo metu įstoti į Dailės institutą, o ypač – į muzikos specialybę, buvo labai sunku. Priimdavo labai mažai žmonių. Tai buvo išskirtinė mokykla, kurioje dirbo geriausi to meto kompozitoriai, bet Kaunas nuo Kybartų buvo žymiai arčiau ir čia buvo daugiau laisvės. Visa tai labai traukė“, – yra pasakojęs Antanas. Kad turėtų daugiau šansų įstoti, A. Ziegoraitis pasirinko Juozo Gruodžio muzikos mokyklą Kaune. „Tada svarbiausia buvo studijuoti muziką, nesvarbu, kokiame mieste“, – kartą prisiminė maestro.

Nepanoro priklausyti nuo kitų

„Tokių trenerių, koks buvo legendinis kybartietis Vytautas Kochanauskas, yra mažai. O atrasti muzikinį talentą, išugdyti geriausias vaiko savybes, motyvuoti muzikai yra mano tikslas“, – į klausimą, kodėl pasirinko ne trenerio specialybę, kartą mums besišnekučiuojant atsakė Antanas.

A. Ziegoraitis buvo tikras sportininkas, atstovavęs Kybartams visose įmanomose sporto šakose. Tačiau įgimti gabumai muzikai, tvirtas charakteris ir didžiulė meilė gimtajam miestui lėmė tai, kad devyniolikmetis jaunuolis 1967 m. tapo Kybartų pučiamųjų orkestro vadovu. Netrukus jo vadovaujamas kolektyvas pasiekė stebėtinų aukštumų – orkestras tapo vienu žymiausių Lietuvoje.

Daug profesinių dalykų jis išmoko iš to meto vieno geriausių muzikos mokytojų Lietuvoje – iš Vytauto Sinkevičiaus, kuris buvo žinomas kaip griežtas, reiklus ir disciplinuotas pedagogas. „Buvo garbės reikalas, jei V. Sinkevičius pasikviesdavo padėti“, – apie draugišką bendradarbiavimą su garsiu mokytoju, dirbusiu toje pačioje Kybartų Kristijono Donelaičio mokykloje, pasakojo Antanas.

Dar nebaigusį Juozo Gruodžio muzikos mokyklos A. Ziegoraitį trejiems metams pašaukė į sovietinę kariuomenę. Tačiau paskutinis medicinos komisijos verdiktas buvo griežtas: pripažino jį sergant rimta širdies liga. „Tuomet ir atėjo tikrasis suvokimas, ką norėčiau daryti. Mano dienotvarkė paprastai būdavo tokia: futbolas, krepšinis ar ledo ritulys, o vakare – neakivaizdinės studijos muzikos mokykloje, repeticijos, koncertai, šeima – žmona ir vaikai. Kartą gavau prašymą Marijampolėje surengti viešą koncertą. Nuoširdžiai stengiausi, man tai buvo svarbu, tačiau rezultatas išėjo visai ne toks, kokio tikėjausi. Tai labai nuvylė. Supratau, kad norėčiau vienas būti atsakingas už savo darbus, mažiau priklausyti nuo sporto ir kitų žmonių, pats prisiimti visą atsakomybę“, – apie psichologinio lūžio tašką yra kalbėjęs menininkas.

Kybartų futbolo klubo „Sveikata“ kolektyvas netrukus pajuto Antano gyvenimo permainas, kai per eilines Lietuvos futbolo čempionato rungtynes aikštėje neišvydo savo lyderio. Antanas jau tvirtai žinojo, kad muzika – jo pagrindinis gyvenimo kelias, nors vėliau niekada nepamiršo savo mylimos „Sveikatos“ komandos.

Pripažino užsienio valstybės

Monumentaliais ir kažkuo ypatingais savo muzikinės veiklos darbų A. Ziegoraitis stengėsi nevadinti. Pačiam patiko jo muzika, skambanti atvirose erdvėse ar salėse. „Savo mokinius vadinu savo draugais. Tai geri, jautrūs žmonės, visa širdimi atsidavę muzikai ir Kybartams“, – buvo įsitikinęs orkestro vadovas.

A. Ziegoraitis visada daug dirbdavo su savo mokiniais, kad orkestras gebėtų žiūrovams kiekvieną kūrinį įteikti kaip dovaną. „Tikiu, kad orkestro muzika turi tam tikrą energiją, todėl ją pajusti turi visi, kas klausosi mūsų stadionuose ar miesto gatvėse“, – kalbėjo orkestro vadovas ir dirigentas.

Apie tai, kad orkestro kūriniai – nepakartojami, 2014-aisiais rašė ir „Santaka“: „Jis puoselėjo Kybartų orkestrą, kuriame per 50 metų išugdė daugiau kaip 1200 muzikantų. A. Ziegoraičio vadovaujamas orkestras nuolat reprezentavo Lietuvą aukščiausio lygio festivaliuose Prancūzijoje, Švedijoje, Rusijoje, Latvijoje, Estijoje. Orkestro vadovas yra dirigavęs jungtiniams Čekijos, Baltijos šalių ir Lietuvos orkestrams. Nuo 1985 m. jo vadovaujamas orkestras „Kybartai“, dalyvaudamas įvairiuose tarptautiniuose festivaliuose, įgijo daug patirties ir buvo pripažintas užsienio ekspertų. 1987 m. Debrecene (Vengrijoje) laimėtas Grand Prix. 2001 m. orkestras tapo Latvijoje vykusio tarptautinio pučiamųjų orkestrų Brize laureatu“.

Į klausimą, kaip jam tai pasisekė padaryti, Antanas atsakė: „Visada stengdavausi vaizdams, kuriuos matydavau gyvenime, suteikti muzikinę formą.“ Ir dar pridūrė, kaip jam buvo įprasta, su humoru: „Nepamirškite, kad geriausi mano kūriniai yra mano vaikai – Donatas (dabartinis „Kybartų“ pučiamųjų instrumentų orkestro vadovas) ir Aidas (statybos inžinierius).

Futbolo ir ledo aikštelėse

Šalia muzikos A. Ziegoraičiui buvo ir futbolas.

„Žaidžiau už Kybartus 10 metų. Išbandžiau visas pozicijas – nuo gynėjo iki puolėjo, tik vartuose nestovėjau“, – yra pats sakęs. Tuometis „Sveikatos“ treneris V. Kochanauskas labai mėgo techniškus futbolininkus. Antanas būtent toks ir buvo. Treneris aikštėje jam patikėdavo pačias svarbiausias vidurio saugo pozicijas. Drąsus, tikras kovotojas, numatantis 3–4 ėjimus į priekį, pasižymintis tiksliais kamuolio perdavimais, puikiu aikštės matymu ir stipriu smūgiu žaidėjas nuolat grasino varžovų vartams. „Ziegoriaus pats Belzabubas bijo“, – kartą kažkam išsprūdo tribūnose.

A. Ziegoraičiui nebuvo lygių ir ledo ritulio aikštelėje. Ypač visus žavėjo jo drąsa ir draugiškumas. Galingi varžovų smūgiai jo neišgąsdindavo. Priešingai, rizikuodamas gauti traumą, jis krisdavo ant ledo, kad apsaugotų vartininką ir kitus žaidėjus. 1973 m. A. Ziegoraitis, kaip Lietuvos „Nemuno“ rinktinės narys, žaidė prieš Rusijos veteranų rinktinę, sudarytą iš pasaulinio lygio ledo ritulio žvaigždžių.
• • •
Praeitą rudenį lankantis gražiai prižiūrimose Kybartų kapinėse prie manęs priėjo grupė jaunų žmonių. Vadovė, rankose laikiusi puokštę gėlių, prisistatė: „Mes iš Kybartų vaikų globos namų. Gal žinote, kur yra Antano Ziegoraičio kapas?“ Paaiškinau ir palydėjau.

Maestro tebegyvena mūsų atmintyje…

Sigitas KURAS

Romo ČEPLOS nuotr. Maestro Antanas Ziegoraitis tebegyvena kybartiečių širdyse ir atmintyje.

Muziką pasirinkusiam Antanui Ziegoraičiui (antroje eileje antras iš dešines) nebuvo lygių ir ledo ritulio aikštelė je.


  • 0

Gimnazijoje padėkota patiems gabiausiems

Visuomet buvo įdomu stebėti jauno žmogaus tobulėjimą, jo gabumų raidą, įsivaizduoti jo veiklos rezultatus, leidžiančius didžiuotis, žavėtis ir dėkoti. Tradiciškai Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijoje mokslo metai užbaigiami padėkojant tiems, kurie savo veikla dar kartą įrodė, kad yra verti geriausiųjų vardo.

Gimnazijos mokiniams buvo dėkojama už gerą pamokų lankymą, puikius mokslo pasiekimus, sporto laimėjimus. Šventėje paskelbtas Metų mokinys, Metų klasė ir tie gimnazijos ugdytiniai, kurie šiemet apdovanoti Pasaulio kybartiečių draugijos (PKD) mokslininkų fondo premijomis.

Pirmieji dėmesio sulaukė geriausiai gimnaziją lankę mokiniai. Labiausiai iš jų išsiskyrė Eglė Valaitytė, šiemet nepraleidusi nė vienos pamokos. Metų klasės apdovanojimas skirtas gimnazijos pirmokams ir jų vadovei Vilmai Kriščiūnaitei. Taip pat dėkota įvairias prizines vietas rajoniniuose, apskrities bei respublikiniuose konkursuose ir olimpiadose laimėjusiems mokiniams.

Šiemet antrojo turo olimpiadose dalyvavo 66 mokiniai – 40 proc. iš jų laimėjo prizines vietas. Gimnazijos direktorius Saulius Spangevičius dėkojo ir mokiniams, ir juos išugdžiusiems pedagogams.

Vilniaus universiteto prof. dr. Romo Barono iniciatyva sukurtas PKD mokslininkų fondas šiemet apdovanojo 6 gimnazijos mokinius. Kartu su prof. R. Baronu į ceremoniją atvyko prof. dr. Vytautas Šlapkauskas ir PKD pirmininkas Leonas Narbutis.

Piniginės 100 eurų premijos buvo įteiktos penkiems geriausius rezultatus dalykinėse olimpiadose, konkursuose, mokslinėje, meninėje bei visuomeninėje veikloje parodžiusiems gimnazistams. 120 eurų suma įteikta geriausiai šių metų gimnazijos ugdytinei, pirmosios gimnazijos klasės mokinei Skaistei Vaitkevičiūtei. Mergina dalyvavo šešiose olimpiadose, penkiose iš jų užėmė prizines vietas.

Įteikdami premijas PKD mokslininkų fondo nariai mokiniams linkėjo būti iniciatyviems, o svarbiausia – išlikti žmonėmis, tikėti ir pasitikėti vieni kitais.

„Padėkos šventė – gražiausia akimirka mokymosi etape, kai mokiniai gali džiaugtis savo pasiekimais, mokytojai – atliktu darbu, tėvai – savo vaikais. Ši ceremonija parodo, kokia turi būti mokykla. Ačiū, kad garsinate gimnaziją Lietuvoje. Tikiuosi, kad jūsų dėka pasiekti geri rezultatai išliks ir ateityje. Tam čia ir esame“, – kalbėjo ugdymo įstaigos vadovas Saulius Spangevičius.

Mindaugas BUČINSKAS
Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas

Nuotr. Šiais metais Pasaulio kybartiečių draugijos mokslininkų fondo premijos skirtos šešiems gimnazistams.

Publikuota: „Santaka“, 2018-06-26.


  • 0

„Nesuabejojau pasirinkęs kunigystę“

Kybartų parapijos klebonas kun. Vaidotas LABAŠAUSKAS, neseniai pradėjęs kunigystės trečiąjį dešimtmetį, netrukus minės savo amžiaus jubiliejų. Dienos, likusios iki penkiasdešimtojo gimtadienio, – proga apmąstyti pasirinktą kelią ir kas yra visų svarbiausia juo žengiant.

– Kai artėja sukaktys, gręžiamės atgal, vertiname, ką atlikę. Ką randate Jūs?

– Labai kukliai vertinu savo darbus. Kunigo tikslas – supažindinti žmogų su Dievo meile. Kiekvienas turi prigimtinį troškimą būti mylimas, tačiau žemėje šio troškimo negalime realizuoti, nes iš prigimties esame savanaudžiai. Tik Dievas gali mylėti žmogų nesavanaudiškai.

Žvelgiu į kunigystės metus ir matau padarytus paprastus dalykus: suremontuota bažnyčia, įvestas šildymas. Karitatyvinė, socialinė bažnyčios misija susideda iš to, kad per dėmesį žmogui stengiamasi jam atskleisti Dievo meilę.

Sakoma, kad nė vienas savo teisme negali būti teisėjas. Mes nesame objektyvūs savęs vertintojai – nuvertiname arba pervertiname. Džiaugiuosi, jog nenusivyliau, nesu suabejojęs dėl pasirinkimo eiti kunigo keliu.

– Jei nekilo abejonių, esate laimingas žmogus.

– Manyčiau, kad šiuo metu jaučiuosi optimaliai laimingas. Tačiau laimė nėra savitikslis dalykas. Tau gerai, kai žmonėms gerai, kai jiems blogai – ir tau blogai. Tas jautimasis gerai yra labai sąlyginis dalykas. Teologine prasme žvelgiant, absoliučios laimės žmogus žemėje negali pasiekti, tai yra siekiamybė, mūsų tikslas.

– Kaip gaunate atgalinį ryšį iš parapijiečių? O gal jo norėti – egoizmas?

– Tai yra motyvas. Žmogus nori, kad būtų jo darbų vaisiai. Tiesa, Kristus moko daryti gera nieko nesitikint. Tikintis žmogus turi būti natūraliai džiaugsmingas, o pradžiuginti gali suvokimas, kad jo veikla duoda rezultatą.

Atgalinis ryšys jaučiamas per bendravimą, per santykį su žmonėmis. Jie man padeda. Žmogus pats galbūt neateis ir tiesiai nepasakys, kas jam patiko, bet tokie atsiliepimai vis dėlto pasiekia.

Jau gal kokius penkerius metus mane vis neva kelia iš Kybartų parapijos. Tokiu nuogąstavimu kalbėdamiesi dalijasi parapijiečiai. Žmonės sunerimę, jog vyskupas manęs neiškeltų, nors šiam jų nerimui nėra visiškai jokio pagrindo. Tai irgi yra savotiškas atgalinis ryšys.

– Kybartų bažnyčioje tuokiasi, vaikus krikštija ir kitų parapijų tikintieji. Žmones traukia pas Jus.

– Aš esu kilęs iš Vilkaviškio, gal tai kažkiek įtakos daro. Vis dėlto sakyčiau, kad atvykstančiųjų iš kitur nėra daug.

Jei į kurį kunigą daugiau žmonių kreipiasi dėl Krikšto, Santuokos sakramentų, kai kada formuojasi nuomonė, jog galbūt jis „lengviau praleidžia“. Nieko aš nelengvinu. Savo pamoksluose esu radikalus, tačiau nemoralizuoju, nesu griežtas.

Vis dėlto manau, jog žmogus vieną kartą gyvenime turi šventę, pavyzdžiui, priima Santuokos sakramentą. Stengiuosi jam leisti jaustis šventiškai, kad nuotaikos nesugadintų kokia kunigo frazė ar nepasitenkinimas. Juk per šventę ne laikas žmonėms priekaištauti, kad jie kažką daro ar darė ne taip. Mano toks požiūris, jog atėjusį žmogų reikia gerbti su jo silpnybėmis, trūkumais. Galbūt dalis žmonių kreipiasi dėl to.

– Esate klebonas, pataisos namuose – kapelionas, Jus kviečiasi trečiojo amžiaus universitetai. Žmonės, kuriems tarnaujate, – tokie įvairūs, kiekvienąsyk reikia rasti tą taikliausią žodį.

– Jaunimui dar reikia „visas balas išbraidžioti“, gyvenimo pamokas pereiti, kad atsirinktų, kas tikrosios vertybės. Į gyvenimo rudenį įžengę senjorai labai atviri tiesai, tačiau dalis jų dėl sovietmečio įtakos yra nutolę nuo Dievo. Šitie žmonės Bažnyčiai labiausiai rūpi.

Nuteistieji „minta“ ta pačia informacija, kurią visuomenei pateikia žiniasklaida, pagal tai formuojasi žmonių vertybės. Nuteistieji yra mūsų visuomenės produktas. Jų poreikis dvasiniams, tikėjimo dalykams nė kiek nesiskiria nuo visos visuomenės. Kunigas Dievo ieškančiam žmogui (tiesa, jų nėra labai daug) sudaro sąlygas. Per šv. Mišių pamokslą stengiuosi skelbti bendražmogiškas krikščioniškas vertybes. Problema tokia, jog fiziškai negaliu skirti pakankamai laiko. Tačiau svarbu jau ir tai, kad aukojamos šv. Mišios, teikiami sakramentai.

Kalbant apie visuomenės problemas, viskas sueina į šeimą, kitos institucijos yra tik pagalbinės. Tikėtis, jog būtent jos pakeis situaciją, nemanau, kad realu.

– Marijos radijuje, laidoje „Depresija ir maldos galia“, galima išklausyti Jūsų mintis. Depresija – psichikos sveikatos sutrikimas. Duoti patarimų, kaip vaduotis iš ligos, – atsakingas žingsnis. Kaip jam ryžotės?

– Aš pats esu sirgęs depresija ir žinau, ką tai reiškia. Dabar jaučiuosi taip gerai, kaip niekada gyvenime nesijaučiau. Žmones, kurie kreipiasi, visada siunčiu pas psichiatrą, nepuolu gydyti. Vis dėlto kiekviena liga paliečia visas žmogiškas dimensijas: fizinę, psichologinę ir dvasinę. Siūlau gydyti dvasinę dimensiją, o šitą pasiūlys galbūt ne kiekvienas psichiatras. Padėti žmogui dvasinėje srityje, manau, turiu kompetenciją, todėl taip drąsiai ir kalbu.

Pripažinti, jog sergi depresija, – pirmas žingsnis sveikimo kelyje. Jeigu žmogus pats nori, tik tada galima padėti jam atsiverti Dievo veikimui. Pasakyti apie persirgtą depresiją yra pagrindinis žingsnis kitą žmogų paakinti, kad jis atkreiptų dėmesį į savo problemą, kad apie tai būtų kalbama, kad šita tema neliktų tabu. Depresija – tokia liga, kai žmogus labai sunkiai pripažįsta, jog serga, netiki, kad gali pasveikti, arba yra įsitikinęs, jog susitvarkys pats, be pagalbos. Vis dėlto depresiją reikia gydyti, šita liga retai praeina pati.

– Ar daug draugų užgyvenote?

– Man patiko vieno kunigo pasakymas, kad kai esi keturiasdešimties, draugų turi pilną stadioną. Sulaukus šešiasdešimties, jie telpa į autobusą, o kai tau aštuoniasdešimt – į lengvąjį automobilį. Draugystei palaikyti reikia energijos. Draugų daug negali būti, tik vienas kitas. O bičiulių, pažįstamų yra labai daug.

– Vasarį svečiuose turėjote Lietuvos diplomatą, ambasadorių Vygaudą Ušacką su žmona.

– Mes palaikome ryšį. Susipažinome Vašingtone. Aš ten mokiausi universitete, o V. Ušackas pradėjo ambasadoriaus kadenciją. Jis atėjo į šv. Mišias, po jų užkalbino. Paskui teko susitikti krepšinio aikštelėje, vėliau vaikus ruošiau sakramentams. V. Ušackas vadovaujasi bendražmogiškomis krikščioniškomis vertybėmis, orientuotomis į tradicinę šeimą.

– Kaip švęsite jubiliejų?

– Kad nesiruošiu švęsti. Žadėjo aplankyti keturvalakiečiai, pabendrausime. Šventės, kai viskas sukasi apie vieną asmenį, man niekada nebuvo priimtinos.

Švęsti ruošiamės Kybartų bažnyčios 90-metį, jis bus rudenį. Būtent šitai sukakčiai aš teikiu prioritetą.

Renata VITKAUSKIENĖ

Rugilės MASLAUSKAITĖS nuotr. Bendrystės su kun. Vaidotu Labašausku laikas mažajam Kasparui liks kaip šiltas vaikystės prisiminimas.

Publikuota: „Santaka“, 2018-03-16.


  • 0

Trispalvę kybartietis kėlė pavojingais laikais

Kybartiečiui Romui Žemaičiui Vasario 16-oji – ne šiaip data, kurios prasmę šiandieninis jaunimas žino tik iš savo tėvų, mokytojų. Jam tai – ypatinga šventė, kurios vyriškis visuomet laukia su virpuliu širdy. Nepriklausomos Lietuvos simbolį – trispalvę vėliavą – pats rizikuodamas savo laisve Romas kartu su broliais ir bendramoksliu Arūnu Dobiliausku slapta buvo iškėlę dar 1984 m.

Suplevėsavo ant mokyklos kamino

Tuo metu toks poelgis buvo labai pavojingas. Tačiau net žinodami, kad už tai gali smarkiai nukentėti, jaunuoliai ryžosi tokiam žygiui. Kaip pasakojo Romas, tam jie ruošėsi labai ilgai. Gamino vėliavą, Nesterove pirko dažų, kuriais ant vidurinės mokyklos sienų išrašė šūkius „Laisvę Lietuvai“, „Šalin rusus“, „Atiduokit Lietuvą“ ir panašius. Vasario 15-osios naktį, kai tėvai visus suguldė miegoti, jaunuoliai sutartą valandą išlipo pro langą ir niekieno nepastebėti padarė tai, ką buvo sumanę.

Iš ryto Kybartuose buvo didžiulis sujudimas, kai į mokyklą atėję mokytojai ant mokyklos kamino pamatė plevėsuojančią trispalvę ir išrašytus šūkius. Kaip įprastai į mokyklą atėję jaunuoliai pamatė, jog užrašai skubiai šveičiami nuo sienų, o trispalvė jau nuimta. Tą pačią dieną jie, kaip įtartini asmenys, buvo tardomi saugumo tarnybų, spaudžiami prisipažinti, namuose buvo daromos kratos. Mat Žemaičių vaikai tais neramiais laikais sugebėjo atsisakyti būti spaliukais ir pionieriais, tad į juos visada buvo žiūrima įtariai. Tuomet nė vienas iš jaunuolių neišsidavė. Buvo vienas kitam prisiekę, kad ir kas būtų, vieni kitų neišduos. Romui tuo metu buvo 17 metų.

– Labiausiai bijojome, jog krečiantys namus saugumiečiai neatkeltų sunkaus betoninio luito kieme, nes ant jo mes buvome išbandę dažus. Tuomet jį užvertėme ir palikome. Visus likusius dažų flakonus buvome paslėpę bažnyčioje. Ten tąnakt budėjo mano draugas A. Dobiliauskas. Mat po kunigo Sigito Tamkevičiaus suėmimo bažnyčią buvo keliskart apiplėšę. Tuomet mes viską sudeginome krosnyje. Tardomi po vieną su broliais net 12 valandų buvome gąsdinami, kad likusieji jau prisipažino, mums karpė nagus, tyrė, ar po jais nelikę dažų dalelių. Man buvo sakoma, jog po manaisiais nagais jų rado. Tačiau aš tvirtai žinojau, kad jokių dažų tądien net nečiupinėjau. Užrašus rašė broliai ir draugas. Mano darbas buvo iškelti vėliavą. Todėl tvirtai laikiausi savo. Įdomiausia, jog atvažiavę pareigūnai nesakė, kad ieško vėliavų ar dažų. Jie kaltino mus motorinio dviračio vagyste ir neva ieškojo jo dalių, – pasakojo R. Žemaitis.

Tuomet viskas taip ir baigėsi. Tėvai, būdami tvirtai įsitikinę, jog sūnūs ramiai miegojo namuose, taip pat nieko negalėjo pasakyti jų namus griozdusiems saugumiečiams. Vaikai apie tai prisipažino tik išaušus nepriklausomybės dienoms.

Už antitarybinę veiklą – Sibiras

Tačiau šis įvykis nebuvo vienintelis Romo biografijoje. Nepabūgęs tardymo baisumų, jis dalyvavo dar vienoje draudžiamoje akcijoje: su būreliu kybartiečių lapkričio 1-ąją organizavo mirusiųjų pagerbimo eiseną nuo Kybartų bažnyčios iki kapinių. Tuomet tai buvo uždrausta. Eisenos dalyvius suėmė, vyko tardymas. Pirmiausia buvo suimtas kunigas Matulionis. Lapkričio 12 d. į karinį komisariatą pakviestas ir R. Žemaitis. Ten jam užlaužė rankas ir kaip didžiausią nusikaltėlį išvežė tardyti į Marijampolę. Vėliau kybartietis buvo nuteistas dvejus metus kalėti Sibire už antitarybinę veiklą ir žmonių kurstymą.

Pora metų Sibiro kalėjime aštuoniolikmečiui buvo didžiulis išbandymas. R. Žemaitis pasakojo, kad nebuvo dienos be mirčių. Kaliniai masiškai mirė nuo išsekimo.

Kalėjimo kasdienybė buvo sunkus darbas ir nuolatinis badas. Tekdavo vykdyti didžiules darbo normas. Jų neįvykdžiusius kalinius sodindavo į karcerį be maisto, o ryte vėl varydavo dirbti. Romui visa tai ištverti padėjo jaunystė ir stiprus organizmas bei gera fizinė forma.

Po dvejų įkalinimo metų Romą norėta išsiųsti į tarybinę armiją. Verčiamas tarnauti jis nepasidavė ir tvirtai pareiškė, kad jei bus prievarta išsiųstas, tarybinei valdžiai tarnauti neprisieks. Tuomet, nusprendus, jog tokie antitarybiniai elementai tik pakenks karių dvasiai, jis buvo paliktas ramybėje.

Niekas neatstos galimybės būti laisvam

Iki pat nepriklausomybės atgavimo R. Žemaitis, aišku, stebimas tarybinio saugumo, dirbo paprastą darbą ir niekada neišdavė savo įsitikinimų. Paskelbus laisvą Lietuvą, jis buvo vienas iš pirmųjų šalies savanorių ir kariškiu tarnavo 21 metus. Išėjęs į atsargą, Romas dalyvauja kariškoje veikloje, susitinka su jaunimu, pasakoja apie savo gyvenimą, stengdamasis taip ugdyti patriotizmą.

Tiems, kas pasiilgsta „rusų laikų“ ir sako, kad tada buvo geriau gyventi, R. Žemaitis tenori pasakyti, jog niekas niekada neatstos savo šalies laisvės, galimybės būti laisvam.

– Galima keiksnoti valdžią, kurią patys išsirinkome, pykti dėl mažų pensijų, atlyginimų. Esame dar tik „paaugliai“ nepriklausomame kelyje, tad nenuostabu, kad ne viskas klojasi kaip sviestu patepta. Reikia suprasti, jog Lietuva – tai mes. Turime pradėti kiekvienas nuo savęs. Tada viskas ims keistis. Pamažu, iš lėto, bet pasikeis. Pagalvokime, kas būtų, jei vėl taptume okupuoti. O grėsmė – labai reali. Aš pats tam esu pasiruošęs. Mano namų balkone padėta sukrauta kariška kuprinė. Kad ir kaip gerai viskas atrodytų šiuo metu, tačiau visada reikia būti pasiruošusiam.

Nuotr. iš asmeninio albumo. Antisovietinio judėjimo dalyvis, politinis kalinys Romas Žemaitis yra apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžiumi.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Publikuota: „Santaka“, 2018-02-15.


  • 0

Marijampolės regiono jaunųjų verslininkų klubo prezidente išrinkta kybartietė

Per visuotinį Marijampolės regiono jaunųjų verslininkų klubo susirinkimą išrinkta naujoji asociacijos prezidentė. Ja daugumos balsų persvara tapo kybartietė Edita Naidaitė.

Ilgai dvejojo

Nuo 2005 m. gyvuojantis jaunųjų verslininkų klubas vienija būrį iniciatyvių Marijampolės regiono žmonių. Tiesa, iki šiol jam nepriklausė nė vienas asmuo iš Vilkaviškio rajono. Kiek mažiau nei prieš metus klubo nare tapusi E. Naidaitė tapo pirmąja mūsų rajono atstove per trylika šios asociacijos gyvavimo metų. Moteris labai greitai užsitarnavo kitų klubo narių pasitikėjimą ir neseniai įvykusiame visuotiniame susirinkime jai bei marijampolietei verslininkei Ingai Rauluševičienei buvo pasiūlyta kovoti dėl klubo prezidento posto. Po slapto balsavimo paaiškėjo, jog daugumos balsų persvara šių metų kadencijai naująja prezidente išrinkta būtent kybartietė. Ji pakeitė praėjusiais metais klubui vadovavusį marijampolietį teisininką Andrių Papečkį.

„Klubo nariai keletą kartų netiesiogiai manęs klausė, ar nenorėčiau tapti prezidente. Ilgai šiai idėjai priešinausi. Man atrodė, kad paroje nėra tiek valandų, jog galėčiau pakankamai laiko skirti dar ir šiai veiklai. Esu samdoma darbuotoja, kasdien iš Kybartų važinėju į darbą Kalvarijoje, po darbo nepamirštu dar vienos savo aistros – šokių, auginu tris vaikus, dalyvauju Vilkaviškyje įsikūrusios asociacijos „Keisk požiūrį“ veikloje, stengiuosi užsiimti saviugda ir turiu aibes kitų veiklų. Kartą vienas kolega pasakė, kad tie, kas daro, tie ir padaro, o kas nieko neveikia, tiems visada laiko pritrūksta. Ši frazė pakeitė mano požiūrį, tad nusprendžiau nesipriešinti ir sutikau kandidatuoti į prezidento pareigas“, – prisiminė E. Naidaitė.

Tiesa, net ir sutikusi kandidatuoti į jaunųjų verslininkų klubo prezidento postą, moteris nesitikėjo, jog būtent ji bus išrinkta. Nors su kitais klubo nariais kybartietė buvo pažįstama jau keletą metų, kartu įgyvendino įvairius projektus, tačiau pati klubo nare neišbuvo nė metų. Jai atrodė, kad tiek laiko – paprasčiausiai per mažai ir yra daug vertesnių už ją kandidatų.

Nebūtinai verslininkai

Šiuo metu Marijampolės regiono jaunųjų verslininkų klubui priklauso 25 nariai. Kasmet šis skaičius šiek tiek kinta. Be E. Naidaitės, jame nuo šiol yra ir dar viena mūsų rajono atstovė Rasa Valaitytė. Ji – buvusi E. Naidaitės mokinė, šiuo metu Kauno technologijos universitete studijuojanti Europos studijų bei Žmogiškųjų išteklių vadybą. Rasa jaunųjų verslininkų klubo nare tapo tą pačią dieną, kai jo prezidente buvo išrinkta E. Naidaitė.

„Nuolat ieškome jaunų, iniciatyvių ir aktyvių žmonių. Vyresni mūsų nariai dažniausiai vėliau prisijungia prie „Rotary“ klubo, tačiau išlieka asociacijos garbės nariais. Tapti mūsų organizacijos dalimi gali visi norintys. Jokių specialių sąlygų nėra. Svarbiausia – noras veikti. Aš suprantu, kad ne visi žmonės yra idėjų generatoriai, tačiau net ir patys „kiečiausi“ idėjų generatoriai nieko nepadarytų be tų, kurie tas idėjas įgyvendina. Yra simbolinis įstojimo bei metų narystės mokestis, bet, kaip buvo ir man pačiai, už nuveiktus darbus klubo valdyba dažniausiai pačius aktyviausius savo narius nuo mokesčio atleidžia. Už surinktus pinigus klubas pats organizuoja įvairius projektus, remia gražias iniciatyvas, padeda tiems, kuriems trūksta lėšų įgyvendinti savo sumanymus“, – pasakojo pašnekovė.

Anot Editos, asociacijos nariais gali tapti nebūtinai verslininkai, todėl ji kvietė prie klubo prisijungti visus tą norinčius padaryti vilkaviškiečius. Ji tvirtino, kad jau turi kelių kraštiečių žodinius sutikimus, tad tikimasi, jog artimiausiu metu klubo gretose mūsų rajono atstovų dar padaugės.

Didžiausias turtas – idėjos

Tapusi jaunųjų verslininkų klubo prezidente E. Naidaitė norėtų šį laikotarpį įprasminti nuveiktais darbais. O veiklų laukia išties nemažai.

Šiuo metu intensyviai planuojama trečioji Marijampolės regiono mokinių bendrovių mugė-konkursas, kurios organizavimo idėja ir kilo tuo metu dar Gražiškių gimnazijoje dirbusiai Editai. Mokinių mokomosios bendrovės – tai mokymo programa, per kurią vaikai jau mokykloje susipažįsta su verslo kūrimo bei jo vystymo pagrindais.

Šiais metais vyksiantis renginys bus išskirtinis tuo, kad truks dvi dienas. Mokiniams, kurie suvažiuos iš visų Lietuvos kampelių, bus suorganizuota ekskursija po Marijampolę, jie turės galimybę apsilankyti Lietuvos inžinerinės pramonės asociacijos autobuse, kuriame įkurta „maža gamykla“ su 3D spausdintuvais, virinimo prietaisais ir t. t. Per renginį vyks ir speciali konferencija, skirta moksleiviams, mokytojams bei verslininkams.

„Su Marijampolės regiono jaunųjų verslininkų klubu ruošiame net kelias paraiškas tarptautinei „Erasmus+“ projekto mainų programai. Mes esame tie, kurie nori mokytis bei tobulėti. Šiemet vyks ir tradiciniai mūsų renginiai: dviračių žygis, Marijampolės šeimų šventė, klubo naujokų krikštynos. Dauguma klubo narių yra prisiekę buriuotojai, todėl rengsime vaikų buriavimo stovyklas. Labiausiai siekiame tapti žinomi ir matomi, tad trokštame į savo gretas pritraukti daug jaunų žmonių. Nebūtina banko sąskaitoje turėti milijono. Brangiausias turtas – idėjos. Siekiame suvienyti didžiausius regiono verslus, švietimo įstaigas, valdžios institucijas. Manau, jog pamažu žengiame šiuo keliu“, – šypsojosi naujoji jaunųjų verslininkų klubo prezidentė.

Nuotr. Naująja jaunųjų verslininkų klubo prezidente tapusi Edita Naidaitė (viduryje) tikisi savo vadovavimo laikotarpį įprasminti nuveiktais darbais.

Andrius GRYGELAITIS

Publikuota: „Santaka“, 2018-02-02.


  • 0

Buvęs futbolininkas tapo rungtynių komentatoriumi

Legendinis Kybartų „Sveikatos“ ir Lietuvos futbolo rinktinės žaidėjas, o dabartiniu metu futbolo komentatorius, dirbantis net trijuose interneto televizijos portaluose („Futbolo TV“, „Delfi TV“ ir „TV3 Play“), Naglis MIKNEVIČIUS naujuosius metus pradėjo viena savaite anksčiau, o būtent – nuo savo jubiliejinio gimtadienio. Praeityje garsiam sportininkui gruodžio 22 d. sukako 50 metų.

Dirbate Kaune ir rengiate futbolo reportažus interneto televizijoje. Ar nepasiilgstate Kybartų?

– Ten – mano tėviškė, ten – tėvų namai. Dažnai būnu prie Vištyčio ežero esančiose tėvų ir sesutės sodybose. Mėgstu žvejoti, esu žvejų klubo „Ant bangos“ pirmininkas, Lietuvos sportinės žūklės dugnine meškere čempionatų vyr. teisėjas. Prisipažinsiu, vis labiau traukia gamta, nes joje pailsiu, susikaupiu. Anksčiau intensyviai žaidžiau futbolą Kybartų „Sveikatos“, Kauno „Bangos“, Kauno „Politechnikos“, FBK „Kaunas“ komandose, dirbau reklamos agentūroje. Dabar po įtempto žurnalistinio darbo ir veiklos Marijampolės „Sūduvos“ klube, kur turiu konsultanto pareigas, nepraleidžiu progos pamatyti įspūdingus Vištyčio kalnus.

Kiekviename televizijos kanale girdimas Jūsų aiškus suvalkietiškas balsas (Lietuvos TV kanalai taip pat transliuoja aukščiausios ir pirmos futbolo lygos varžybas). Jūs tiesiog trykštate energija!

– Dar spėju sėsti į automobilį ir į Marijampolę atšokti! Koks supermenas (juokiasi)! Padeda sutartys ir televizija. Gražaus bendradarbiavimo su interneto televizija pavyzdys yra Lietuvos TV kultūros kanalas. Jis perka mūsų transliacijas, o mes, pavyzdžiui, parduodame N. Miknevičiaus reportažą. Kiti kanalai taip pat nesnaudžia, stengiasi įsigyti transliacijų iš interneto televizijos.

Bendradarbiaudamas spaudoje, rašote apie futbolininkus, kartu su bendraautoriais esate parengęs ir išleidęs leidinį „Kybartų „Sveikatos“ klubo 90-mečiui“, bet save vadinate atsitiktiniu futbolo komentatoriumi. Kodėl?

– Mokiausi Kauno politechnikos institute, svajojau apie inžinerinius mokslus. Neeilinis įvykis mano gyvenime buvo 2014 metai. Pasikalbėjęs su manimi vienas bendraamžis tiesiog pasiūlė negaišti laiko ir kurti įdomius reportažus. Šiek tiek padvejojęs aš, tuomet katastrofiškas komentavimo nemokša, sutikau išbandyti savo laimę. Esu dėkingas likimui. Jis galutinai sugriovė mano smėlio pilis tapti geru lengvosios pramonės specialistu.

Anot psichologų, viena didžiausių baimių yra kalbėti viešai. Ar susidūrėte su šia problema?

– Pirmą kartą, kai komentavau rungtynes, tų 45 minučių įrašo, liaudiškai tariant „pirmojo blyno“, negaliu suvirškinti iki šiol. Pradžioje paėmiau protokolą, susipažinau su komandų sudėtimis, rankos tiesiog drebėjo, lapas su žaidėjų pavardėmis nuslydo po kojomis. Pirmą kėlinį komentavau kartu su žodžio kišenėje neieškančiu kolega, bet kai jis per pertrauką, iš anksto neįspėjęs, išdūmė į kitą renginį, netikėtai komentuoti antro kėlinio likau vienas. Man tai buvo didžiausias stresas.

Jūsų mama taip pat yra futbolo mėgėja?

– Mano mama Birutė Miknevičienė nėra tokia ypatinga futbolo gerbėja, bet jos profesionali patirtis ir kalbos žinios motyvuoja, verčia tobulėti, siekti savo profesijos aukštumų. Mama daug metų dirbo Kybartų Kristijono Donelaičio vidurinės mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja. Ji mokė, pati be galo daug mokėsi ir dabar, išėjusi į pensiją, vis dar traukia sunkų mokslo vežimą. Mama yra Vilkaviškio trečiojo amžiaus universiteto tarybos narė. Mėgsta keliauti, nesibodi gidės pareigų.

Vytautas Miknevičius, vienas tų fanatiškųjų trenerių, yra Jūsų tėtis. Pasakojama, kad jis Jus jau nuo dvejų metų į visas varžybas ant pečių nešdavosi.

– Tėtis visada ginčijasi ir atkakliai gina savo nuomonę, jog pirmiausia jis yra mokytojas, o tik po to – treneris. Sutinku, tėčio žodis visada tvirtas ir svarus. Apie jį, ilgametį kūno kultūros mokytoją ir VJSM, „Sveikatos“ klubo futbolo trenerį, manau, kalba jo nuopelnai šalies futbolui. Išugdyta daug talentingų futbolininkų, garsinusių ne tik legendinį Kybartų „Sveikatos“ klubą, bet ir visą šalį. Dalis jų vėliau tapo žinomais treneriais.

Daugiau kaip 50 metų atidavęs sportui ir pedagoginei veiklai, tėtis ne per seniausiai išėjo į pensiją, tačiau ir toliau bando savo galimybių ribas: organizuoja Kybartuose šachmatų turnyrus, triūsia savo sodyboje prie Vištyčio ežero, daug skaito. Jam patinka istorinės apybraižos apie įžymius pasaulio žmones. Aš didžiuojuosi savo tėčiu.

Ko palinkėtumėte jaunimui, kuris domisi žurnalisto komentatoriaus profesija?

– Gauti gerą pažymį už komentavimą nėra taip paprasta. Žiūrovas prie TV ekrano turi jausti aikštėje tvyrančią emocinę įtampą. Perteikiant įkaitusią rungtynių atmosferą svarbu kalba, žodynas. Tūkstančiai žodžių! Nenustebkit, reikšminga gali būti ir kapų tyla! Rungtynių reportaže lyderio vaidmenį visuomet vaidina kalbėjimo stilius. Taip pat įvykiai aikštėje, šimtai situacijų turi atsispindėti reportaže ir komentavimo stiliuje.

Jaunimui norėčiau palinkėti dirbti ir mokytis. Palinkėčiau, kad futbolas jam taptų ne šiaip sau žaidimėliu, o neatsiejama gyvenimo dalimi – motyvuotų tapti gerais sportininkais ir žmonėmis.

Nuotr. iš asmeninio albumo. „Gauti gerą pažymį už komentavimą nėra taip paprasta“, – sako iš Kybartų kilęs Naglis Miknevičius.

Sigitas KURAS

Publikuota: „Santaka“, 2018-01-19.


  • 0

Tikėjimu dalijasi kelios šeimos kartos

Kybartiečiai Elena ir Gintas Dobiliauskai, tėvų išauginti praktikuojančiais katalikais, taip pat išauklėjo ir savo atžalas. Iš šios šeimos namų išeini patyręs, jog tikėjimas čia yra kertinis dalykas, jungtis tarp kartų ir tarp žmonių.

Malda telkė šeimas

Žvelgdama į savo anūkėlę, Elena Dobiliauskienė prisimena dieną, kai pati bažnytinėje procesijoje pirmąsyk barstė gėles. Tąsyk patirta nesėkmė penktų metų mergaitei sukėlė nemažai išgąsčio. „Buvo ankstus šaltas Velykų rytas. Mama man užmovė vilnones kumštines pirštines. Turbūt norėdama krepšelį, papuoštą snieguolių žiedais, perimti iš vienos rankos į kitą aš gerai nesuėmiau jo auselių ir visos baltos gėlytės pažiro bažnyčioje ant grindų… Visas vaizdas „sugedo“… – tokią situaciją iš vaikystės mena kybartietė.

Savo atžalas Elena ir Gintas Dobiliauskai augino katalikiškai – taip, kaip jų abiejų tėvai.

„Mums, vaikams, kurie jau šiek tiek buvome pramokę, tėvai leisdavo vesti Švč. Mergelės Marijos litaniją. Būdavo, kai ją sukalbi, tada labai gerai jautiesi, nes tą padarei sykiu su šeima“, – prisimena G. Dobiliauskas.

Jo žmonos Elenos atmintyje likę neseniai į amžinybę išlydėtos mamos Teresės Šioraitienės pasakojimai, kaip žmonės gegužės mėnesį rinkdavosi melstis prie kaimo kryžiaus. Tokius pat šiltus prisiminimus šiandien saugo ir Dobiliauskų dukra Toma. „Močiutė mus mokydavo maldų, kaip elgtis bažnyčioje. Vakarais visi susėdę kalbėdavome rožinį, o gegužės mėnesį – Švč. Mergelės Marijos litaniją“, – tokius vakarus Toma, pati jau mama, prisimena kaip visus sutelkdavusį smagų dalyką.

Procesijoje – ketvirta karta

„Mano mama, užaugusi tikinčioje šeimoje, į bažnyčią nuo mažens vesdavosi ir mane su sesėmis. Su vyru savo tris vaikus į bažnyčią nešdavomės nuo pat kūdikystės. Sūnus Tadas buvo šv. Mišių patarnautojas, skautas. Dukterys Toma, Sigita irgi pradėjo nuo gėlių barstymo“, – prisimena E. Dobiliauskienė.

Suaugusios dukros rado dar vieną būdą dalyvauti bažnyčios gyvenime. Ir Sigita, ir Toma su vyru Edvardu važiuoja į Kybartų parapijos vaikų ir jaunimo choro stovyklas padėti kaip vadovai. Sykiu su tėveliais stovyklauja ir mažoji Rusnė.

Beje, Toma su Edvardu susipažino vienoje iš tokių stovyklų. Jaunosios šeimos gyvenime tikėjimo dalykai taip pat svarbūs. Ką patys gavo iš tėvų, jiedu diegia savo dukrelei.

„Bažnyčioje mūsų anūkė jaučiasi kaip namie. Visiems žmonėms gražiai ramybės linki, pamojuoja, pas vienus tėtukus nueina, pas kitus“, – šiltai pasakoja G. Dobiliauskas.

Mažoji Rusnė su teta Sigita labai nori eiti į bažnyčios chorą giedoti, vieną kartą bažnytinėje procesijoje jau nešė pintinėlę kartu su tokio pat amžiaus drauge.

„Tai buvo per Kybartų parapijos titulinius Devintinių (Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo) atlaidus, kai procesija eina tik vieną ratą. Tiesa, tą pintinėlę gal daugiau mergaičių mamos nešė, bet buvo gražu. Mergaitės turbūt labiau norėjo tų gėlių pabarstyti“, – pasakojo E. Dobiliauskienė. Dabar šeima svarsto, kad galbūt pavasarį trimetė Rusnė jau gebės dalyvauti kur kas ilgiau trunkančioje Velykų procesijoje ir apie bažnyčią apeiti visus tris ratus.

„Mano mama procesijoje būdavo tas žmogus, kuris duodavo mergaitėms ženklą, kada jau laikas berti gėles“, – į ankstesnius laikus mintimis grįžo E. Dobiliauskienė.

„Dievui ant garbės“

Jos mamą Teresę Šioraitienę kybartiečiai prisimena su didele pagarba, nes laiko žmogumi, itin daug padariusiu dėl Bažnyčios.

„Iki į Kybartus atkeliant kun. S. Tamkevičių, bažnyčioje jaunimo daug nebūdavo. Tėvelis (taip kybartiečiai vadina altaristą kun. Vaclovą Stakėną – aut. past.) man sakė, jog apie 1970 m., atėjęs į Kybartus vikarauti, jau rado procesijos reikalais besirūpinančią mano mamą. Ji eidavo per tikinčių žmonių namus, prašydavo, kad tėvai ateidami į bažnyčią atsivestų ir mergaites dalyvauti procesijoje, barstyti gėles. Joms (vadindavo barstykliukėmis) mama iš vakaro pindavo rūtų vainikėlius, o mes su sesėmis tam priskabydavome šakelių. Nupindavo visoms vienodus, gražius, plonus. Namuose visada augdavo rūtų, – pasakojo E. Dobiliauskienė. – Mama su kita moteriške vakarais berniukams, vaikinams siūdavo kamžas, mergaitėms – apsiaustėlius. Ar senukus ligonius lankė, ar procesija rūpinosi, mama, būdama paprasta namų šeimininkė, vis sakydavo tai daranti „Dievui ant garbės“.

Elenos mamai buvo labai svarbu saugoti lietuvybę. Moteris turėjo pasisiuvusi tautinius rūbus ir juos brangino. Dabar kostiumas saugomas kaip močiutės atminimas, kaip šeimos relikvija.

Neapsipratę ir nesusitaikę

Sovietmečiu augusi Elena nedaugžodžiauja apie savo, mokinės iš praktikuojančių katalikų šeimos, situaciją mokykloje. „Būdavo spaudimas, vienas kitas pasakydavo kažką, – mintimis grįždama į anuos laikus tarsteli E. Dobiliauskienė, tačiau nė vieno nekaltina. – Mokytojai patys buvo verčiami eiti prieš savo valią, skleisti ateistines mintis. Taip manau, nes dabar didelę dalį jų matau bažnyčioje.“

Koks anuomet buvo minėtasis spaudimas, liko užfiksuota Lietuvos katalikų bažnyčios (LKB) kronikos viename iš numerių.

Apžvelgdama tikinčiųjų situaciją sovietinėje mokykloje LKB kronika rašė: „…įsakė visiems mokiniams nupiešti ką nors ateistine tematika. Drąsios tikinčios mergaitės – Elė Šioraitytė, <...> – atsisakė piešti“; „…baigiantis antrajam trimestrui Kybartų Donelaičio vid. mokykloje gerai ir labai gerai besimokantiems moksleiviams buvo sumažintas elgesys, norint priversti tikinčius moksleivius atsisakyti bažnyčios ir įsirašyti į komjaunimą ar pionierių organizacijas. <...> Pateikiame kai kurių už tikėjimą nukentėjusių pavyzdingų mokinių pavardes.“ Sąraše sykiu su vienuolika kitų mokinių įrašyta ir šeštokė Elė Šioraitytė.

„Mama per tėvų susirinkimus priekaištus atremdavo, kad mes į bažnyčią ėjom ir eisim – ir nieko kitaip čia nebus“, – prisimena E. Dobiliauskienė.

Kaip teigiama LKB kronikoje, Elenos tėtis, eilinis kaimo žmogus, sykiu su keliolikos kitų mokinių tėvais tuometei Švietimo ministerijai pateikė parašais kiekvieno asmeniškai patvirtintą skundą, prašydami „kruopščiai ištirti ne tik mūsų vaikų, bet ir kitų tikinčiųjų moksleivių elgesio pažymių sumažinimo atvejus, nurodyti <...> ištaisyti neteisingai sumažytus elgesio pažymius ir ateityje šitokiu būdu nepersekioti mūsų vaikų“.

Prieš beveik keturis dešimtmečius ryžtas pasirašyti ir įteikti tokį skundą buvo neeilinis ir drąsus veiksmas.

Natūralu, kad abiturientės Elenos charakteristikoje buvo įrašyta, jog mokinės materialistinė pasaulėžiūra nesusiformavusi.

Kiek vėliau, pačiame Atgimimo priešaušryje, atėjo laikas, kai ne tik Teresė Šioraitienė, bet jau ir jos dukra Elena bei žentas Gintas sykiu su trimis dešimtimis kitų kybartiečių pasirašė atvirą laišką LTSR prokurorui, Persitvarkymo Sąjūdžiui ir laikraščio „Komjaunimo tiesa“ redakcijai. Tuo laišku buvo siekiama visuomenei ir institucijoms priminti kun. Alfonso Svarinsko bei kun. Sigito Tamkevičiaus bylas, dvasininkams skirtas bausmes ir tai, kad „mes, tikintieji, prie to pripratę, bet neapsipratę ir nesusitaikę su tokia padėtimi“.

„Šilta į bažnyčią eiti“

Dobiliauskai šiandien save laiko tiesiog eiliniais parapijiečiais, kurie kas sekmadienį dalyvauja šv. Mišiose. Tiesa, Gintas prieš atlaidus sako sulaukiantis Kybartų parapijos klebono kun. V. Labašausko prašymo pasirūpinti, kad procesijoje būtų vyrų, kurie neš baldakimą. Sekmadienis šioje šeimoje – kitokia diena nei likusios. „Pirmiausia einame į bažnyčią, o po to arba kur nors važiuojame, arba namuose ilsimės. Vis dėlto mes nesame tiek uolūs tikėjimo dalykuose, kiek buvo uolūs mūsų tėvai, – svarsto E. Dobiliauskienė. – Kas ką gali, tas tą padeda. Šilta į bažnyčią eiti. Ir pačioje bažnyčioje tikrai nešalta, tačiau labiausiai žmonės jaučia dvasinę šilumą.“

Nuotr. iš šeimos albumo. Mažosios Rusnės meiliai bobulyte vadinta Teresė Šioraitienė savo dukrai Elenai ir anūkėms Sigitai (kairėje) bei Tomai paliko tvirtą gyvenimo atramą – tikėjimą.

Renata VITKAUSKIENĖ

Publikuota: „Santaka“, 2018-01-19.


lt_LTLithuanian
lt_LTLithuanian