Kybartiniai

Mokinio projektai pradžiugina ne tik kukliau gyvenančius

Artėjant šventėms aktyvus kybartietis Paulius Norvilaitis vėl pradžiugino tuos, kurie turi mažiau.

Šįkart Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos mokinys su savo kūrybine grupe „Pauliaus projektai“ ir fotostudija „MiMa Photography“ surengė kalėdines fotosesijas visiems norintiems už simbolinį mokestį. Surinkti pinigai buvo skirti pildyti vaikų iš mūsų rajono kalėdines svajones, kurias jie yra užrašę tinklalapyje vaikusvajones.lt. Pavyko išpildyti net 17 norų. Pasak Pauliaus, buvo graudu, kad vaikai šventėms nori ne kažkokių dalykų pramogai, bet striukių, batų. Šie daiktai ir buvo nupirkti už pinigus, surinktus per kybartiečio surengtą akciją. Beje, tinklalapyje vaikusvajones.lt dar liko neišpildytų svajonių. 

Dovanos vaikams buvo išdalytos taip pat netradiciškai – kūrybinė grupė „Pauliaus projektai“ jiems surengė nedidelį šventinį vakarėlį „Hot Pepper“ kavinėje Kybartuose. Čia juos linksmino „Kalėdų Senelio ambasada“ kartu su padėjėja Gameela Grande, prie šventės prisidėjo rėmėjai: „Daugėla ir fotikas“, „Mobili kava ir šalti kokteiliai“, „Obelupių gryčia“, švenčių ir dovanų studija „Karolita“, firminių drabužių išparduotuvė „Dress code“, parduotuvė „Rankinės“ ir kybartietė Rimutė Ližaitienė, dovanojusi šventei eglutę. 

Įdomu tai, kad prieš šią gražią akciją „Pauliaus projektai“ suorganizavo fotosesiją su dainininke Irūna. Atlikėja tarsi tapo gerų darbų reklaminiu veidu. Su dainininke dirbo marijampoliečiai „ALD foto“, „A. J. Make up“ studija ir Kybartuose įsikūrę grožio namai „Stilius“. 

„Santakos“ inf. 

Publikuota: „Santaka“, 2019-12-27.


Kardinolas Sigitas Tamkevičius viešėjo jam svarbiausioje parapijoje

Gruodžio 8-oji , Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo prasidėjimo šventė, Kybartų Eucharistinio Išganytojo parapijai tapo dvigubu džiaugsmu: bendruomenę aplankė kardinolas Sigitas Tamkevičius.
Į gerai pažįstamą miestą atvykęs pirmąkart po paskyrimo Jo Eminencija kardinolas Sigitas Tamkevičius Kybartuose aukojo šv. Mišias kartu su Vilkaviškio vyskupu Rimantu Norvila, generalvikaru mons. Gintautu Kuliešiumi, Vilkaviškio dekanu prelatu Vytautu Gustaičiu, Kybartų parapijos altarista kun. Vaclovu Stakėnu. 


Gausiai susirinkusiems parapijiečiams ir nemažam būriui atvykusių vilkaviškiečių Kybartų parapijos klebonas Vaidotas Labašauskas palinkėjo pamaldžios nuotaikos. Ir tikrai atviras nuoširdumas susirinkusiuosius apgaubė tiek bažnyčioje, tiek vėliau bendraujant agapėje parapijos namuose. 

Kardinolas S. Tamkevičius prieš šv. Mišių auką pastebėjo, kad ši data jam ypatinga ir tuo, kad prieš 44 metus paskirtas Kybartų parapijos klebonu šiuos atlaidus šventė kaip pirmuosius parapijoje, į kurią 1975 m. atvyko tarnauti. 

Šv. Mišiose giedojo parapijos vaikų ir jaunimo choras. Pamaldose dalyvavo Kybartų seniūnas Romas Šunokas ir rajono meras Algirdas Neiberka su žmona Aušra. Meras kardinolui dėkojo už apsilankymą, už moralinį ir dvasinį tvirtumą, už pavyzdį, kaip mylėti Dievą, žmones ir Tėvynę. Dvasininką sveikino jaunimo, parapijos atstovai. Kybartų skautų draugovės draugininkė Vilija Stasaitienė į garbųjį svečią kreipėsi kaip į skautą brolį Sigitą, pasidžiaugė skautiškoje bendrystėje įdiegtomis vertybėmis, kurios Kybartuose perduodamos iš kartos į kartą. 

Kardinolas S. Tamkevičius homilijoje pasidalijo Dievo žodžio išmintimi, o po šv. Mišių padėkojo žmonėms už išsakytus gerus žodžius bei linkėjimus, už bendrą maldą. „Kybartai mano gyvenime paliko ryškią žymę. Prieš 44-erius metus atvykau į parapiją labai nedrąsiai, buvo sunku suprasti, kodėl valdžia paskyrė tokios didelės parapijos klebonu. Buvo minčių, kad čia pabūsiu tik kelias savaites, o paskui bus kalėjimas. Manau, jog mano gyvenimo atvejis rodo, kad reikia laikytis Viešpaties rankos ir leisti, jog jis vestų. Bet ir kai laikomės Viešpaties rankos, nėra garantuota, kad neteks kažkur gyvenime sutikti kryžiaus. Tačiau yra garantija, kad Viešpats lydės visais keliais, kurie bus ir džiaugsmingi, ir erškėčiuoti. Taigi yra labai svarbu pasitikėti Viešpačiu ir leisti, kad jis tave vestų. Tokią žinią ir išsineškite iš šito susitikimo. Liudiju savo gyvenimo pavyzdžiu, kad to laikydamasis nenusivyliau. Žinoma, niekada nelaukiau, nesitikėjau, nemąsčiau apie Bažnyčios paaukštinimą. Svarbiausias paaukštinimas bus pas Viešpatį. O tą išaukštinimą turime gauti mes visi, kurie esame paženklinti Viešpaties vardu. Tegul Viešpats visus laimina“, – Kybartų bažnyčioje atsisveikino kardinolas S. Tamkevičius. 

Šv. Mišioms pasibaigus klebonas V. Labašauskas patikino, kad S. Tamkevičiaus pasėta tikėjimo ir bendruomeniškumo dvasia žmonių širdyse yra gyva ir stengiamasi ją toliau išlaikyti. 

Parapijos namuose agapėje dar daug kas asmeniškai bendravo su kardinolu. Kadangi dalyvavo nemažai jaunimo, svečio buvo paprašyta pasidalyti žiniomis apie kardinolų skyrimus, pareigas, prisiminti patirtus įspūdžius, sužinojus apie paties paskyrimą. Prisiminta ir S. Tamkevičiaus tarnystė Kybartuose, sovietinės valdžios spaudimas bei saugumo persekiojimai. Plojimų ir džiaugsmo šūksnių banga nubangavo, kai kardinolas patikino, jog Kybartai yra jam svarbiausia parapija, antroje vietoje esąs Simnas, kur pradėjo leisti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“ , ir trečioje – priskirtoji kaip kardinolui Šv. Angelės Meriči parapija Romos mieste. Kanoninis veiksmas – kardinolo įvesdinimas į Šv. Angelės Meriči bažnyčią vyks sausio 26 dieną. Kybartiečiams S. Tamkevičiaus kvietimas dalyvauti šiose iškilmėse labai patiko ir visai tikėtina, kad grupelė piligrimų ryšis tokiai išvykai. 

Kybartų klebonas V. Labašauskas visus susirinkusius ir kardinolą pakvietė į tradicinį kalėdinį renginį, organizuojamą Kybartų bažnyčioje gruodžio 20 dieną, 18 valandą. Kardinolas S. Tamkevičius žmones patikino, kad ateityje į Kybartus atvažiuos dažnai.

Birutė NENĖNIENĖ

Autorės nuotr. Parapijos namuose kardinolas Sigitas Tamkevičius žmonėms papasakojo apie kardinolų skyrimus, pareigas, prisiminė įspūdžius, patirtus sužinojus apie jo paties paskyrimą.

Publikuota: „Santaka“, 2019-12-13.


Paauglys šventiškai papuošė visą daugiabutį

Kybartuose tik šiandien bus įžiebta kalėdinė eglutė, vis dėlto jau kuris laikas mieste šventinių lempučių netrūksta. Vienas daugiabutis šviečia itin ryškiai. Tuo pasirūpino už poros dienų tryliktąjį gimtadienį švęsiantis kybartietis Gražvydas Kivylius.

Susitaupė iš kišenpinigių 

Tamsiu paros metu įvažiavus į Darvino gatvę neįmanoma nepastebėti iš tolo šviečiančio 30 numeriu pažymėto daugiabučio. Gausybė girliandų, įvairios spalvotos figūros, ant namo sienos „bėgiojančios“ snaigės, medžiuose sukabintos blizgančios lemputės – visa tai septintoko G. Kivyliaus darbas. Kybartų „Saulės“ progimnazijoje besimokantis berniukas praėjusiais metais prieš Kalėdas šviečiančiomis girliandomis papuošė savo buto langą, o šiemet nusprendė šventišką nuotaiką sukurti visiems kaimynams. 

Gražvydas prisipažino, kad daugiabučio namo, kuriame gyvena, puošybą jis planavo visus metus. Jaunasis kybartietis pats konstravo šviečiančias figūras, internetu parsisiuntė apie dešimt LED juostų bei girliandų. Įspūdingiausia iš jų – 48 metrų ilgio šviečianti juosta, užkabinta ant daugiabučio stogo. G. Kivylius sakė, kad taip aukštai ją užkelti padėjo tėtis. 

Gražvydas daugiabutį išradingai papuošė ne tik iš išorės. Įvairių šviesų girliandos šventinę nuotaiką kuria ir laiptinėje, kurioje yra Kivylių butas. Beje, prie laiptinės kabo paties septintoko sukonstruotas spalvotas užrašas „Linksmų šv. Kalėdų“. 

Paklaustas, ar brangiai kainavo viso daugiabučio šventinis apšvietimas, Gražvydas neslėpė, kad tai – nepigus malonumas. Paauglys šiam reikalui paskyrė visas savo santaupas. 

Tiesa, pamatę, su kokiu entuziazmu G. Kivylius puošia daugiabutį, keletas kaimynų finansiškai prisidėjo prie idėjos įgyvendinimo. 

„Iš tikrųjų viską sukonstruoti ir sumontuoti prireikė nemažai laiko. Kalbant apie finansinius dalykus, kainavo ne tik patys papuošimai, bet ir elektra. Bandydamas ją taupyti, visus apšvietimus sujungiau su laikmačiais, tad puošmenos šviečia tik tam tikru paros metu“, – pasakojo G. Kivylius. 

Darvino g. 30-asis daugiabutis ir jo aplinka nušvinta jau sutemus, 16.30 val., ir šviečia iki 22 val. Lemputės vėl įsijungia 6.30 val. ir vietinius gyventojus džiugina tol, kol pateka saulė. 

Domisi nuo mažens 

Gražvydas Kivylius prisipažino iš aplinkinių sulaukiantis tik pačių maloniausių žodžių. Kol paauglys žurnalistams demonstravo visus namo papuošimus, priėjo kitoje gatvėje gyvenantys du kybartiečiai, kurie norėjo iš arčiau apžiūrėti šviečiantį daugiabutį. Jie labai džiaugėsi Gražvydo sumanymu ir teigė, kad šitas vaikas – visų Kybartų pasididžiavimas. 

„Tiesą pasakius, niekur kitur Lietuvoje nemačiau, kad kas nors būtų papuošęs visą daugiabutį. Bandysiu kitais metais dar labiau jį išgražinti. Juk yra visokių girliandų: šviečiančių skirtingomis spalvomis, reaguojančių į grojančią muziką ir pan. Aišku, jos ir kainuoja daug daugiau“, – kalbėjo pašnekovas. 

Paauglys šviečiančiomis girliandomis savo namą išpuošė neatsitiktinai. Jis iš savo bendraamžių išsiskiria unikaliais pomėgiais. Priešingai nei kiti jo amžiaus vaikai, Gražvydas neleidžia daug laiko prie kompiuterio ar telefono. Jis kone kasdien konstruoja kokį nors elektrinį daiktą. 

Kaip pasakojo Gražvydo mama Jurgita, jos sūnus nuo mažens domisi elektronika, o vos sulaukęs ketverių metų berniukas ant kambario sienos su lipnia juostele prilipino skaičiuotuvą ir pasakė, kad tai – signalizacijos pultelis. Net pirmieji jo piešiniai buvo kitokie nei daugumos bendraamžių. Pavyzdžiui, vietoje įprastų namų Gražvydas nupiešdavo būstą su kabančiais laidais ir įmontuotais kištukiniais lizdais. 

Šiandien G. Kivyliui, ko gero, nebūtų sunki užduotis sukonstruoti signalizaciją ar panašią sistemą. Sodo namelyje jis prieš kurį laiką sumontavo vaizdo filmavimo kameras, pats sukonstravo gėrimų aparatą, buvo pagaminęs besisukančią lėkštę ir daugybę panašių įrenginių. 

„Mane domina viskas, kas susiję su elektra. Visko išmokau pats – atlikau daug bandymų, kol suvokiau, kaip viskas veikia“, – teigė kybartietis. 

Jo tėtis Rimantas smagiai prisiminė, kaip bandė sūnų sudominti krepšiniu, vesdavosi į treniruotes. Tačiau Gražvydas labiau mėgo ne kamuolį mėtyti, o skaičiuoti sporto salėje esančius kištukinius lizdus bei lemputes. 

„Gal nuo 6 metų jis yra nuolatinis elektronikos prekių parduotuvių klientas. Sūnaus bendraamžiai perka ledus ir saldainius, o Gražvydas didžiąją dalį savo santaupų išleidžia laidams, baterijoms ir panašiems dalykams“, – šypsojosi R. Kivylius. 

Vis dėlto tėčiui pavyko sūnų sudominti sportu. Tiesa, ne krepšiniu. Gražvydas Marijampolėje lanko plaukimo treniruotes, dažnai dalyvauja varžybose, nuolat laimi prizines vietas. 

Andrius GRYGELAITIS

Autoriaus nuotr. Kybartietis Gražvydas Kivylius girliandomis papuošė ne tik daugiabutį, bet ir jo aplinką.

Autoriaus nuotr. Girliandu lemputemis tamsoje švieciancio Darvino gatves daugiabucio
nepastebeti neimanoma.

Publikuota: „Santaka“, 2019-12-13.


Rengiant EMA užduotis – kybartietės indėlis

Vis daugiau Lietuvos mokinių ir pedagogų naudojasi elektroninės mokymosi aplinkos (EMA) siūlomomis galimybėmis. Šiemet prie kai kurių užduočių rengimo prisidėjo ir kybartietė Sandra Žemantauskaitė.

EMA – tai elektroninė mokymosi aplinka, kuri leidžia diferencijuoti bei individualizuoti mokymo procesą ir suteikia interaktyvią motyvavimo sistemą. Elektroninė mokymosi aplinka skirta mokiniams, besimokantiems matematikos, lietuvių kalbos, anglų kalbos, gamtos ir žmogaus, pasaulio pažinimo, biologijos, istorijos bei geografijos dalykų. 

Apsilankiusieji interneto puslapyje www.emapamokos.lt gali rasti įvairioms klasėms skirtų kompiuterinių užduočių, taip pat elektroninių vadovėlių, diagnostinių testų, virtualių seminarų ir kt. Šiais metais prie pradinukams skirtų užduočių prisidėjo ir kybartietė lituanistė, rajono Švietimo pagalbos tarnybos andragogė S. Žemantauskaitė. Ji buvo šių užduočių redaktorė. 

EMA produktai – elektroninių edukacinių priemonių kūrėjos UAB „E. mokykla“ produktas. Su šia bendrove S. Žemantauskaitė bendradarbiauja ne pirmą kartą. 2014 m. įmonė sukūrė internetinę mokymo, mokymosi ir pasiruošimo brandos egzaminams sistemą „Egzaminatorius.lt“, apdovanotą „Metų gaminio“ aukso medaliu. Sandra buvo viena iš šio projekto užduočių kūrėjų. 

„Smagu, kad vėl turėjau galimybę prisidėti prie šios bendrovės kūrinių. EMA – labai reikalingas ir svarbus produktas. Žinau, jog juo naudojasi ir kai kurie mūsų rajono pedagogai. Visuomenėje vis daugiau akcentuojama informacinių technologijų svarba. Vis mažesni vaikai pradeda lavinti savo kompiuterinius įgūdžius, tad kodėl jų susidomėjimo informacinėmis technologijomis nepanaudojus kitų dalykų mokymosi tikslams? EMA užduotys naudingos mokinių žinių patikrinimui bei įsivertinimui. Vaikų sugebėjimus gali įvertinti ir mokytojai. Užduotys skirstomos į kelis lygius, jos yra vizualiai patrauklios bet kurios amžiaus grupės mokiniams“, – teigė S. Žemantauskaitė. 

„Santakos“ inf. 

„Egzaminatorius.lt“ nuotr. Sandra Žemantauskaitė redagavo pradinukams skirtas užduotis.

Publikuota: „Santaka“, 2019-11-29.


Vadovaus Lietuvos mokslo tarybai Kybartietis profesorius

Romas Baronas tapo Lietuvos mokslo tarybos pirmininku.
Taip nusprendė Seimas, atsižvelgdamas į švietimo, mokslo ir sporto ministro Algirdo Monkevičiaus teikimą. Atsistatydinus buvusiam Lietuvos mokslo tarybos pirmininkui, prof. R. Baronas vienbalsiai patvirtintas likusiam kadencijos laikotarpiui – iki 2023 m. birželio 30 d. 

„Santakos“ inf. 

Publikuota: „Santaka“, 2019-11-22.


Geriausiu tinklininku pripažintas kybartietis

Respublikiniame Valstybės sienos apsaugos tarnybos tinklinio turnyre geriausiu tinklininku pripažintas Kybartų užkardos vyresnysis pasienietis Deividas Aželskas. Jis ir jo brolis Žydrūnas Pagėgių rinktinės komandą „ištempė“ į pirmąją vietą.

Trečiadienį Ignalinos Česlovo Kudabos progimnazijos sporto salėje vyko VSAT tinklinio turnyras, kurį organizavo Vilniaus pasienio rinktinė.

Turnyre varžėsi šešios pasieniečių komandos iš Vilniaus, Pagėgių, Pakrančių apsaugos, Varėnos pasienio rinktinių ir Pasieniečių mokyklos bei svečiai – Ignalinos rajono Didžiasalio „Ryto“ gimnazijos Jaunojo pasieniečio būrelio (JPB) komanda.

Komandos burtų keliu buvo suskirstytos į du pogrupius, žaidimas vyko rato sistema. Savo žaidimu iškart išsiskyrė Pagėgių rinktinės komanda, kuriai visuomet atstovauja ir mūsų rajone tarnaujantys pasieniečiai.

Kaip ir tikėtasi, finale rungtis dėl geriausiųjų vardų prie tinklo stojo Pagėgių ir Varėnos pasienio rinktinių sportininkai. Pagėgiškiai pasirodė esantys stipresni ir varėniškius nugalėjo rezultatu 2:0. Geriausios VSAT tinklinio komandos vardą Pagėgių pasienio rinktinės komanda su kybartiečiais priešakyje iškovojo penktus metus iš eilės.

Geriausiu turnyro žaidėju pripažintas Kybartų pasienio užkardos vyresnysis pasienietis Deividas Aželskas. Pareigūnas apdovanotas specialiuoju prizu.

Pagėgių rinktinės komandos žaidėjai pripažino, kad pergalės nebūtų iškovoję, jei ne brolių Deivido ir Žydrūno Aželskų iš Kybartų užkardos tandemas. Vaikinai vienas kitą papildo ir darbe, ir tinklinio aikštelėje.

Kasmetinio VSAT pareigūnų tinklinio turnyro tikslas – gerinti pasieniečių fizinį pasirengimą, skatinti tarnybos ir jos struktūrinių padalinių bendradarbiavimą, pareigūnų bendravimą bei populiarinti tinklinį ir pasieniečio profesiją.

„Santakos“ inf.

Publikuota: „Santakos“, 2019-10-18.


Pritapti prie bendruomenės romams padėtų švietimas

Ne paslaptis, kad besiplečiančią romų bendruomenę kybartiečiai laiko našta savo miestui. Romų tautybės žmonės nenori dirbti, reikalauja pašalpų, verčiasi nelegaliais verslais. Kokia to priežastis ir kaip įtraukti romus į bendruomenės gyvenimą, atskleidžia Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos atlikti tyrimai.

Priežasčių daug 

Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos inicijuotas tyrimas atskleidė, kad vos daugiau nei dešimtadalis romų dirba samdomą darbą. Tačiau dalis romų ieško būdų įsitvirtinti darbo rinkoje, nors sėkmingai įsidarbinti ir išsilaikyti darbo vietoje pavyksta nedaugeliui. 

Kai kurie romai pabrėžė, jog dirbti nekvalifikuotą, sunkų fizinį darbą, atitinkantį jų išsilavinimą, trukdo sveikatos būklė: turintys ilgalaikių sveikatos sutrikimų nurodė pusė apklaustųjų. Tarp mūsų šalyje gyvenančių ne romų tautybės žmonių taip apibūdinančių savo sveikatą kur kas mažiau – 37 procentai. 

Romų integracijos į Lietuvos visuomenę analizė atskleidė, kad šios tautybės žmonių nedarbas dažnai susijęs su įvairiomis socialinėmis problemomis: neraštingumu, skolomis, bendrųjų darbo ir socialinių įgūdžių stoka, tinkamos kvalifikacijos neturėjimu, lietuvių kalbos nemokėjimu bei artimųjų priešinimusi asmens darbo paieškai. 

Sunku adaptuotis 

Jau daug metų su bendruomene dirbanti Romų visuomenės centro direktorė Svetlana Novopolskaja išskiria dvi pagrindines priežastis, trukdančias romams įsitraukti į darbo rinką. Specialistė įvardijo kvalifikacijos neturėjimą bei neigiamas gyventojų nuostatas. 

Jai pritarė ir Eišiškėse veikiančiame Romų visuomenės centre tarpininku dirbantis Henrikas Ivanovskij. Pasak jo, darbdaviai net paprasčiausios žoliapjovės nenori patikėti romų tautybės žmonėms. 

H. Ivanovskij neslėpė, jog yra romų, kurie nenori dirbti, bando išsisukti nuo įsipareigojimų, savotiškai priešinasi įtraukties procesui. Tačiau tokią poziciją lemia ne tautybė, bet socialinis kontekstas. 

Didelę įtaką šiai laikysenai daro įsisenėję įpročiai, mat ilgamečiai bedarbiai (ir ne tik romai) labai sunkiai adaptuojasi, nes sunku pakeisti gyvenimo būdą, ritmą. Be to, lūkesčiai dažnai neatitinka tikrovės, mat žmonės norėtų dirbti nesunkų darbą ir gauti padorų atlyginimą. Bet tai, anot S. Novopolskajos, ne vien romų problema. Mat daugiavaikės lietuvių šeimos, gaunančios socialines pašalpas, taip pat nenori dirbti. Jei pašalpa didesnė nei atlygis, dirbti neapsimoka finansiškai. 

Neigiamus kai kurių romų įpročius formuoja pati visuomenė, šią grupę dažnai nustumdama į paraštes. Jau vien lietuvių folkloras atskleidžia požiūrį į romus: nepaklusnūs vaikai buvo gąsdinami „čigonais“. 

Tai, kad romai nesilaiko didžiajai visuomenės daliai priimtinų normų, yra savotiškas savigynos mechanizmas: jei žmonės laiko juos pašaliniais, jie tokiais ir tampa. 

Imtis priemonių 

Užimtumo tarnybos duomenimis, 2018 metais konsultavimo ir informavimo paslaugos suteiktos 569 romams (tiek jų buvo užsiregistravę), iš jų, teikiant tarpininkavimo paslaugas, įsidarbino 84. Šiemet per kiek daugiau nei pusmetį užimtumas suteiktas 43 šios bendruomenės nariams. 

Be individualaus konsultavimo, situaciją taip pat pagerintų papildomų paslaugų prieinamumo didinimas. Pavyzdžiui, intensyvinant suaugusiųjų švietimą. Romų integracijos į Lietuvos visuomenę veiksmų plane atkreipiamas dėmesys, kad romai naudojasi galimybe įgyti pradinį, pagrindinį ir vidurinį išsilavinimą nuotoliniu būdu suaugusiųjų švietimo centruose. 

Naudos atneštų ir asmeninio bei profesinio gyvenimo derinimo lengvinimas. Romų šeimose moterys dažnai privalo prižiūrėti vaikus ir rūpintis namų ūkiu, tad prieinamos popamokinio ir kitokio vaikų užimtumo paslaugos padėtų joms labiau įsitraukti į darbo rinką. 

Įvairūs projektai ir specializuotos priemonės, skirtos romų įdarbinimui, teikia naudą, o sėkmingai įsidarbinę asmenys tampa pavyzdžiais, įkvepiančiais kitus bendruomenės narius. 

Izabelė ŠVARAITĖ 

Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos Komunikacijos skyriaus atstovė spaudai 

Publikuota: „Santaka“, 2019-10-03.


Susitikti paskatino nostalgija ir noras pamatyti mokyklos draugus

Po susitikimo savoje mokykloje 1979-ųjų metų laidos abiturientai išsiskirstė kupini šiltų įspūdžių ir pažadėję susitikti dažniau.

Kybartų Kristijono Donelaičio vidurinę mokyklą (dabartinę gimnaziją) 1979-aisiais baigė keturios abiturientų klasės: A, B, C ir D. Idėja pabandyti suburti prieš 40 metų matytus ir po pasaulį išsiblaškiusius mokslo draugus kilo dabartiniams kybartiečiams. Tad netrukus buvo pradėti rinkti kontaktai, išsiuntinėti kvietimai ir imta ruoštis susitikimui. Jis įvyko dar vasariškai šiltą ir saulėtą pirmąjį rugsėjo šeštadienį. 

Pirmiausia buvę šios mokyklos mokiniai, dabar jau gana solidūs vyrai ir moterys, susirinko Kybartų bažnyčioje. Čia buvo aukojamos šv. Mišios už gyvus ir mirusius mokinius bei mokytojus. Jautrų, susitikimo nuotaiką atspindintį pamokslą pasakė parapijos klebonas kun. Vaidotas Labašauskas. 

Ypač šiltas ir emocingas susitikimas įvyko gimnazijos aktų salėje. Susitikę klasės draugai sveikinosi, glėbesčiavosi, o ištisą prisiminimų ir nuostabos audrą sukėlė netikėtai parodytas filmukas iš mokyklos laikų. Senuose ir, žinoma, dar nespalvotuose kadruose buvo užfiksuoti jų, buvusių mokinių, taip pat tuometinių mokytojų ir mokyklos vadovų veidai – tiesa, daugelio šių žmonių jau nėra tarp gyvųjų. Visiems buvo įdomu pamatyti save dirbančius anuomet įprastose kolūkinėse talkose, dalyvaujančius mokyklos renginiuose, naujametiniuose karnavaluose, sodinančius medelius, laikančius abitūros egzaminus, o vėliau – ir atsiimančius mokyklos baigimo atestatus. Už šiuos išsaugotus istorinius kadrus visi turėtų būti dėkingi susitikime dalyvavusiai bendramokslei Irenai Baronaitei-Arlauskienei, jos broliui Romui bei tuometiniam anglų kalbos mokytojui a. a. G. Mikutaičiui. 

Susirinkusiuosius pasveikino vienintelė iš tuometinių pedagogų šventėje dalyvavusi 11A klasės pirmoji mokytoja Danutė Galčevskienė. Prisiminimais pasidalijo būtent 1979 metais šią mokyklą baigęs Romas Šunokas, Kybartų seniūnijos seniūnas, taip pat šios laidos abiturientas Valerijus Gliaubicas, UAB „Vilkastos prekyba“ direktorius, bei Arvydas Kisieliauskas, Kybartuose dirbantis muitinės tarpininku. 

Vėliau visi pasklido po neatpažįstamai pasikeitusias ir išgražėjusias dabartinės gimnazijos erdves. Į savo mokyklą sugrįžusiems mokiniams buvo smalsu pamatyti, kaip ji atrodo dabar, gera apsilankyti klasėse, kuriose prieš keturias dešimtis metų vyko pamokos, pajausti atmosferą, siejančią juos su vaikyste ir nerūpestingu anų dienų gyvenimu. 

Po viešnagės gimnazijoje buvę klasių draugai išsibarstė į kitas susitikimų vietas, kad artimiau pabendrautų, pasidalytų prisiminimais apie nostalgiją keliančius mokyklos laikus, sužinotų, kaip susiklostė kurio likimas, ko pavyko pasiekti gyvenime. 

Atsisveikindami buvę mokslo draugai dėkojo susitikimo iniciatoriams bei organizatoriams, o vieni kitiems pažadėjo susitikti dažniau – gal net ir kitais metais. 

„Santakos“ inf.

Vilmos ULDINSKIENĖS nuotr. Į Kybartų Kristijono Donelaičio vidurinės mokyklos 1979-ųjų metų laidos abiturientų susitikimą susirinko daugiau nei pusė 11 B klasės mokinių.

Publikuota: „Santaka“, 2019-09-20.


Antrąją autorinę parodą surengęs kybartietis savęs menininku nevadina

Kas skatina žmogų ieškoti grožio ten, kur kiti jo neįžvelgia tol, kol talentingos rankos nepateikia jo sudėlioto ir apipavidalinto, įvilkto į savo matymo rūbą? Tuomet paprasti dalykai įgauna visiškai kitokią prasmę ir reikšmę bei prabyla į stebėtojus jiems suprantama kalba.

Antrąją savo medžio darbų parodą surengęs kybartietis Romas ŠUNOKAS sako, kad gyvenimas jo protui parinko laimę pastebėti grožį akmenyje su natūraliai susiformavusiomis ertmėmis. Beliko atsiduoti šiam pasąmonės šauksmui: akims – džiugu rasti, rankoms – malonu liesti ir taip maga pasigirti kitiems tokiu retu radiniu. Kaip sakė pats savo gimtojo miesto seniūnu jau aštuonerius metus dirbantis R. Šunokas, už šio malonumo ir džiugesio širmos – širdžiai mielas užsiėmimas, kuris pagrobia beveik visą laisvalaikį ir verčia jį prapulti improvizuotose dirbtuvėse garaže jau daugiau nei dešimtmetį.

– Pirmoji Jūsų paroda prieš šešerius metus buvo pristatyta Kaune, Tautinės kultūros centre. Kodėl ten?

– Aš apskritai niekada negalvojau, kad esu menininkas ir kad reikėtų rengti kažkokią parodą. Visada maniau ir tebemanau dabar, jog iki meno man dar labai toli. O paroda… Tiesiog prižadėjau ten dirbančiam pažįstamam žmogui, kad duosiu savo darbų pakabinti. Bet negalvojau, jog tai rimta. Man paskambino likus dviem mėnesiams iki parodos ir pasakė, kad tai buvo ne juokai ir kad mano kūriniai įtraukti į parodų sąrašą. Neliko nieko kito, kaip intensyviai ieškoti tinkamų darbų, padaryti naujų. Teko neblogai paplušėti. Esu labai dėkingas savo draugui skulptoriui Zenonui Skinkiui, kuris visada buvo mano kritikas, negailėjo patarimų, palaikė. Mane visada traukė tikri meno žmonės, o aš, kartoju dar kartą, nesu menininkas ir savo darbų nelaikau menu.

– Tuomet kas tai, jei ne menas?

– Menas – tada, kai skulptorius paima gabalą medžio ir iš jo padaro tai, ką įsivaizduoja, o man beveik visada iki idėjos išpildymo vis pritrūksta keleto centimetrų, nes paprastai naudoju medžio atliekas, kurias atiduoda pažįstami, draugai, artimieji. Komponuoju jas su rastais akmenimis su ertmėmis. Atsakant į klausimą, kas tai, manau, kad esu… pastebėtojas. Man duotas talentas gražiai sudėlioti. Taip, kaip man atrodo gražu. O jei tai gražu ir kitiems – labai džiugu.

– Jūsų darbai yra originalūs. Vienetiniai. Ir tai vis tiek ne menas?

– Na taip, jie originalūs ir net, sakyčiau, unikalūs. Nes tokiu stiliumi niekas nedirba. Net nėra su kuo palyginti. Todėl aš galiu būti labai drąsus, nes nustatytų rėmų kaip ir nėra. Nesu baigęs jokių šios srities mokslų, nieko nežinau apie proporcijas. Tiesiog kuriu nuotaiką, o jei tą nuotaiką pagauna ir žiūrintysis, tai man labai smagu. Viską darau stebėjimo būdu – dėlioju, perdėlioju, konstruoju, kol rezultatas man patinka. Tai taip ir gimsta mano kūriniai. Būna, kad kūrinys atsiskleidžia netikėtai man pačiam. Buvo atvejis, kai mano darbo atėjęs išsirinkti draugas dūrė pirštu į tokį, mano nuomone, pusėtiną darbelį. Aš jam įsiūliau kitą, kuris man buvo gražus, bet bičiulis pageidavo ir paties išsirinktojo. Išsinešė abu. Praėjus nemažai metų apsilankiau jo namuose. Iš smalsumo dairiausi savojo kūrinio, bet niekur nepamačiau. Nesu jautrus, tad juokaudamas paklausiau, ar „šiltas“ buvo mano darbas, nes dažnai taip sakau juos dovanodamas, turėdamas galvoje, kad jei nepatiks, juos be problemų galima sudeginti židinyje. Tuomet draugas tylėdamas atvėrė miegamojo duris ir didelėje erdvėje, ant tuščios sienos, pamačiau savo tą „šiaip sau“ darbelį. Vaizdas pačiam užkando žadą. Atrodė, kad kūrinys buvo skirtas šiai vietai. Apskritai, užėjęs pas pažįstamus randu savo darbus pakabintus tikrai garbingose vietose. Man tai – didžiausias įvertinimas.

– O kur buvo ta pradžia, pastūmėjusi į tokias dėliones?

– Gal tai mano užsispyrimas?.. Dar mokydamasis Klaipėdos konservatorijoje pažinojau tokią menininkę. Vaikščiojant prie jūros ji man parodė akmenis su skylėmis, pavadino juos laimės akmenimis, sakė, kad tokius randa tik laimingi žmonės. Aš tądien neradau nė vieno, o ji – net keletą. Tuomet man sukilo azartas – ne aš būsiu, jei nerasiu, juk tikrai nesu nelaimingas. Prasidėjo akmenų „medžioklė“. Tuo užkrėčiau ir kitus. Viena pažįstama net pyko ant manęs, sakė anksčiau, atvažiavusi prie jūros ji matydavo jūrą, o dabar – tik akmenis. Draugai pradėjo vežti juos man kaip lauktuves iš užsienio. Prisikaupė nemažai. Tuomet gimė mintis padaryti dovaną draugui, pradėjau galvoti, ką nunešti originalaus, nematyto. Bandžiau kažkaip suverti akmenis, apipavidalinti. Taip gimė dėlionių idėja. Tebedėlioju iki šiol. Ir manau, kad bet kuris, pabandęs tai daryti, per tiek laiko, kiek ir aš, sugebėtų pasiekti neblogų rezultatų.

– Prisidėliojote iki antrosios parodos. Bet antrosios darbai jau visai kitokie, labiau „paveiksliški“.

– Na taip… Vėl buvau paprašytas pateikti kūrinių Kauno tautinio meno centrui. Dabar jau ruošiausi rimčiau. Pabandžiau įsprausti savo darbus į rėmus. Tai – jau šiek tiek kitas etapas. Nežinau, ar tai tobulėjimas, bet tikrai – kitas žingsnis. Sulaukiau neblogų įvertinimų. Kaune mano paroda veikė net tris mėnesius. Paskui vėlgi pažįstamų dėka ji atsidūrė Marijampolės kultūros centre, kur bus eksponuojama iki rugpjūčio 29 d. Gavau užklausą dėl savo darbų parodos ir Vilniuje, Seime. Tačiau dar iki galo nesutarta, tad negaliu tiksliai pasakyti kada.

– Tai visai neblogą „karjerą“ darote šioje srityje. Gal planuojate rimtai tuo užsiimti?

– Tikrai neplanuoju. Man tai – atitrūkimas nuo kasdienybės, kitokia veikla, nei dirbu dienomis. Mano darbas ir laisvalaikis – visiškos priešybės. Jei neturėčiau šio pomėgio, gali būti, kad būčiau palinkęs į kažką kita, gal net nusigėręs (juokiasi). Tai man padeda atsipalaiduoti. Jokiu būdu ne medituoti, kaip daugelis sako, tuomet, ko gero, nusipjaučiau pirštus. O iš to gyventi tikrai nesiruošiu. Tada tai jau būtų darbas, o ne pomėgis. Tektų rūpintis, kaip darbus parduoti, siūlyti save. Tai – ne man.

– O kas toliau? Juk sakote, kad norisi vis kitaip, ne taip, kaip visada…

– Noriu sukurti triptiką. Patikėkite, tai išties sunki užduotis, nes labai nelengva rasti tris tarpusavyje derančius medžio gabalus, o dar ir kelis rinkinius panašių akmenų – išvis nelabai realu. Bet aš labai noriu ir bandysiu. Taip pat planuoju žaisti su spalvomis. Kol kas mano darbuose – natūralus medžio raštas. Ateityje norėčiau „pasiautėti“ su beicais, gal pataškyti kažkaip, paryškinti. Piešti nemoku ir niekada neišmoksiu, jau bandžiau. Tad renkuosi tokius metodus.

– Prisipažinkite, vis dėlto esate meno žmogus. Dainininkas. Žinau, kad 15 metų dainavote su „Kybartų“ orkestru, miesto estradiniu ansambliu ir dabar kartais padainuojate renginiuose, 10 metų dirbote režisieriumi, scenaristu, įvairių miesto, rajono, respublikinių renginių vedėju, esate pelnęs kultūros organizatorių konkurso laureato vardą.

– Sakyčiau, greičiau – kultūros žmogus. Esu profesionalus renginių vedėjas. Tai dariau nemažai metų. Dainavau ir su orkestru, ir estradiniame ansamblyje. Kelis kartus esu padainavęs kameriniuose renginiuose Kybartuose. Tačiau nemanau, kad tai – mano „arkliukas“. Moku keletą senų dainų, jas ir rodau. Manau, jog seniai visiems nusibodau ir galvoju, kad laikas būtų nustoti. Esu savikritiškas. Tiesiog mėgstu daryti tai, ką mėgstu. O jei tai suteikia džiaugsmo ir kitiems – kodėl gi ne. Bet tai – ne menas…

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Marijampolės kultūros centro nuotr. Savo medžio dirbinius Romas Šunokas šiuo metu eksponuoja Marijampolės kultūros centre.

Publikuota: „Santaka“, 2019-08-23.


Septynmečiui padovanojo šaunų gimtadienį

Kybartiečio Pauliaus Norvilaičio projektai jau ne kartą aprašyti mūsų laikraštyje. Iki šiol septyniolikmetis kartu su rėmėjais dovanodavo fotosesijas išsirinktoms visuomenės grupėms. Šįkart Paulius nutarė nudžiuginti gausią šeimą, surengdamas gimtadienį jų atžalai.

„Gimtadienis – gražiausia asmeninė šventė, kurios ypač laukia vaikas. Jis svajoja ir tikisi, kad ši bus ypatinga. Yra šeimų, kurios tokią dieną savo vaikams negaili dovanų, nuperka daug balionų, užsako šventinį tortą, suorganizuoja įvairių pramogų. Tačiau tokie dalykai nemenkai kainuoja. O jei šeimoje auga daugiau vaikų? Tuomet tokie svajonių gimtadieniai gali tapti visiškai „neįkandami“ tėvams, – sakė Paulius. – Todėl mano suburta kūrybinė grupė „Pauliaus projektai“ kartu su firma „SML batutai“ nusprendė padovanoti svajonių gimtadienio šventę vienam vaikui iš didesnės šeimos.“

Tvarkingos gausios šeimynos ieškojo visa grupė. Išsirinktos dvi, iš kurių galiausiai visų simpatijas pelnė šeima iš Girėnų kaimo. Tai – didelė Krikštanų šeimyna, auginanti net 10 vaikų. Tame gausiame būryje gimtadienį kaip tik ruošėsi švęsti septynmetis Žilvinas.

Pasak Pauliaus, buvo surengtas toks gimtadienis, kokio vaikystėje būtų norėjęs ir jis pats. Visa berniuko šeima atvežta į Kybartuose esančią „Hot Pepper“ kavinę, kur visi buvo vaišinami pica, gaiviaisiais gėrimais, specialiai iškeptu tortu, lauke vaikai galėjo pramogauti ant pripūsto batuto.

Šventę papuošė „Karolitos“ dekoracijos, o mergaitėms buvo padarytos šukuosenos, kurias dovanojo grožio namai „Stilius“, ir makiažas, kurį atliko „Avon“ konsultantė Jūratė Antanavičienė. Pats Žilvinas iš futbolo klubo „Sveikata“ gavo dovanų. Gimtadienio šventę fotografavo „DaniPhoto“ fotografė. Papramogavusi keletą valandų šeima buvo parvežta namo.

Pasak Pauliaus, buvo smagu padaryti ką nors gera dėl tokios šaunios šeimos, matyti laimingas visų akis. Gali būti, jog ir ateityje bus organizuojama kažkas panašaus. Jaunas kybartietis turi dar daug planų ir sumanymų.

„Santakos“ inf.

Publikuota: „Santaka“, 2019-08-02.

DaniPhoto studijos nuotr. Septynmečiui Žilvinui dovaną įteikė „SML batutai“ savininkas Saulius Pultinevičius, o Paulius Norvilaitis laukė savo eilės su kybartietės Vaidos iškeptu tortu.


lt_LTLithuanian
lt_LTLithuanian