Kybartiniai

Geriausiu tinklininku pripažintas kybartietis

Respublikiniame Valstybės sienos apsaugos tarnybos tinklinio turnyre geriausiu tinklininku pripažintas Kybartų užkardos vyresnysis pasienietis Deividas Aželskas. Jis ir jo brolis Žydrūnas Pagėgių rinktinės komandą „ištempė“ į pirmąją vietą.

Trečiadienį Ignalinos Česlovo Kudabos progimnazijos sporto salėje vyko VSAT tinklinio turnyras, kurį organizavo Vilniaus pasienio rinktinė.

Turnyre varžėsi šešios pasieniečių komandos iš Vilniaus, Pagėgių, Pakrančių apsaugos, Varėnos pasienio rinktinių ir Pasieniečių mokyklos bei svečiai – Ignalinos rajono Didžiasalio „Ryto“ gimnazijos Jaunojo pasieniečio būrelio (JPB) komanda.

Komandos burtų keliu buvo suskirstytos į du pogrupius, žaidimas vyko rato sistema. Savo žaidimu iškart išsiskyrė Pagėgių rinktinės komanda, kuriai visuomet atstovauja ir mūsų rajone tarnaujantys pasieniečiai.

Kaip ir tikėtasi, finale rungtis dėl geriausiųjų vardų prie tinklo stojo Pagėgių ir Varėnos pasienio rinktinių sportininkai. Pagėgiškiai pasirodė esantys stipresni ir varėniškius nugalėjo rezultatu 2:0. Geriausios VSAT tinklinio komandos vardą Pagėgių pasienio rinktinės komanda su kybartiečiais priešakyje iškovojo penktus metus iš eilės.

Geriausiu turnyro žaidėju pripažintas Kybartų pasienio užkardos vyresnysis pasienietis Deividas Aželskas. Pareigūnas apdovanotas specialiuoju prizu.

Pagėgių rinktinės komandos žaidėjai pripažino, kad pergalės nebūtų iškovoję, jei ne brolių Deivido ir Žydrūno Aželskų iš Kybartų užkardos tandemas. Vaikinai vienas kitą papildo ir darbe, ir tinklinio aikštelėje.

Kasmetinio VSAT pareigūnų tinklinio turnyro tikslas – gerinti pasieniečių fizinį pasirengimą, skatinti tarnybos ir jos struktūrinių padalinių bendradarbiavimą, pareigūnų bendravimą bei populiarinti tinklinį ir pasieniečio profesiją.

„Santakos“ inf.

Publikuota: „Santakos“, 2019-10-18.


Pritapti prie bendruomenės romams padėtų švietimas

Ne paslaptis, kad besiplečiančią romų bendruomenę kybartiečiai laiko našta savo miestui. Romų tautybės žmonės nenori dirbti, reikalauja pašalpų, verčiasi nelegaliais verslais. Kokia to priežastis ir kaip įtraukti romus į bendruomenės gyvenimą, atskleidžia Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos atlikti tyrimai.

Priežasčių daug 

Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos inicijuotas tyrimas atskleidė, kad vos daugiau nei dešimtadalis romų dirba samdomą darbą. Tačiau dalis romų ieško būdų įsitvirtinti darbo rinkoje, nors sėkmingai įsidarbinti ir išsilaikyti darbo vietoje pavyksta nedaugeliui. 

Kai kurie romai pabrėžė, jog dirbti nekvalifikuotą, sunkų fizinį darbą, atitinkantį jų išsilavinimą, trukdo sveikatos būklė: turintys ilgalaikių sveikatos sutrikimų nurodė pusė apklaustųjų. Tarp mūsų šalyje gyvenančių ne romų tautybės žmonių taip apibūdinančių savo sveikatą kur kas mažiau – 37 procentai. 

Romų integracijos į Lietuvos visuomenę analizė atskleidė, kad šios tautybės žmonių nedarbas dažnai susijęs su įvairiomis socialinėmis problemomis: neraštingumu, skolomis, bendrųjų darbo ir socialinių įgūdžių stoka, tinkamos kvalifikacijos neturėjimu, lietuvių kalbos nemokėjimu bei artimųjų priešinimusi asmens darbo paieškai. 

Sunku adaptuotis 

Jau daug metų su bendruomene dirbanti Romų visuomenės centro direktorė Svetlana Novopolskaja išskiria dvi pagrindines priežastis, trukdančias romams įsitraukti į darbo rinką. Specialistė įvardijo kvalifikacijos neturėjimą bei neigiamas gyventojų nuostatas. 

Jai pritarė ir Eišiškėse veikiančiame Romų visuomenės centre tarpininku dirbantis Henrikas Ivanovskij. Pasak jo, darbdaviai net paprasčiausios žoliapjovės nenori patikėti romų tautybės žmonėms. 

H. Ivanovskij neslėpė, jog yra romų, kurie nenori dirbti, bando išsisukti nuo įsipareigojimų, savotiškai priešinasi įtraukties procesui. Tačiau tokią poziciją lemia ne tautybė, bet socialinis kontekstas. 

Didelę įtaką šiai laikysenai daro įsisenėję įpročiai, mat ilgamečiai bedarbiai (ir ne tik romai) labai sunkiai adaptuojasi, nes sunku pakeisti gyvenimo būdą, ritmą. Be to, lūkesčiai dažnai neatitinka tikrovės, mat žmonės norėtų dirbti nesunkų darbą ir gauti padorų atlyginimą. Bet tai, anot S. Novopolskajos, ne vien romų problema. Mat daugiavaikės lietuvių šeimos, gaunančios socialines pašalpas, taip pat nenori dirbti. Jei pašalpa didesnė nei atlygis, dirbti neapsimoka finansiškai. 

Neigiamus kai kurių romų įpročius formuoja pati visuomenė, šią grupę dažnai nustumdama į paraštes. Jau vien lietuvių folkloras atskleidžia požiūrį į romus: nepaklusnūs vaikai buvo gąsdinami „čigonais“. 

Tai, kad romai nesilaiko didžiajai visuomenės daliai priimtinų normų, yra savotiškas savigynos mechanizmas: jei žmonės laiko juos pašaliniais, jie tokiais ir tampa. 

Imtis priemonių 

Užimtumo tarnybos duomenimis, 2018 metais konsultavimo ir informavimo paslaugos suteiktos 569 romams (tiek jų buvo užsiregistravę), iš jų, teikiant tarpininkavimo paslaugas, įsidarbino 84. Šiemet per kiek daugiau nei pusmetį užimtumas suteiktas 43 šios bendruomenės nariams. 

Be individualaus konsultavimo, situaciją taip pat pagerintų papildomų paslaugų prieinamumo didinimas. Pavyzdžiui, intensyvinant suaugusiųjų švietimą. Romų integracijos į Lietuvos visuomenę veiksmų plane atkreipiamas dėmesys, kad romai naudojasi galimybe įgyti pradinį, pagrindinį ir vidurinį išsilavinimą nuotoliniu būdu suaugusiųjų švietimo centruose. 

Naudos atneštų ir asmeninio bei profesinio gyvenimo derinimo lengvinimas. Romų šeimose moterys dažnai privalo prižiūrėti vaikus ir rūpintis namų ūkiu, tad prieinamos popamokinio ir kitokio vaikų užimtumo paslaugos padėtų joms labiau įsitraukti į darbo rinką. 

Įvairūs projektai ir specializuotos priemonės, skirtos romų įdarbinimui, teikia naudą, o sėkmingai įsidarbinę asmenys tampa pavyzdžiais, įkvepiančiais kitus bendruomenės narius. 

Izabelė ŠVARAITĖ 

Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos Komunikacijos skyriaus atstovė spaudai 

Publikuota: „Santaka“, 2019-10-03.


Susitikti paskatino nostalgija ir noras pamatyti mokyklos draugus

Po susitikimo savoje mokykloje 1979-ųjų metų laidos abiturientai išsiskirstė kupini šiltų įspūdžių ir pažadėję susitikti dažniau.

Kybartų Kristijono Donelaičio vidurinę mokyklą (dabartinę gimnaziją) 1979-aisiais baigė keturios abiturientų klasės: A, B, C ir D. Idėja pabandyti suburti prieš 40 metų matytus ir po pasaulį išsiblaškiusius mokslo draugus kilo dabartiniams kybartiečiams. Tad netrukus buvo pradėti rinkti kontaktai, išsiuntinėti kvietimai ir imta ruoštis susitikimui. Jis įvyko dar vasariškai šiltą ir saulėtą pirmąjį rugsėjo šeštadienį. 

Pirmiausia buvę šios mokyklos mokiniai, dabar jau gana solidūs vyrai ir moterys, susirinko Kybartų bažnyčioje. Čia buvo aukojamos šv. Mišios už gyvus ir mirusius mokinius bei mokytojus. Jautrų, susitikimo nuotaiką atspindintį pamokslą pasakė parapijos klebonas kun. Vaidotas Labašauskas. 

Ypač šiltas ir emocingas susitikimas įvyko gimnazijos aktų salėje. Susitikę klasės draugai sveikinosi, glėbesčiavosi, o ištisą prisiminimų ir nuostabos audrą sukėlė netikėtai parodytas filmukas iš mokyklos laikų. Senuose ir, žinoma, dar nespalvotuose kadruose buvo užfiksuoti jų, buvusių mokinių, taip pat tuometinių mokytojų ir mokyklos vadovų veidai – tiesa, daugelio šių žmonių jau nėra tarp gyvųjų. Visiems buvo įdomu pamatyti save dirbančius anuomet įprastose kolūkinėse talkose, dalyvaujančius mokyklos renginiuose, naujametiniuose karnavaluose, sodinančius medelius, laikančius abitūros egzaminus, o vėliau – ir atsiimančius mokyklos baigimo atestatus. Už šiuos išsaugotus istorinius kadrus visi turėtų būti dėkingi susitikime dalyvavusiai bendramokslei Irenai Baronaitei-Arlauskienei, jos broliui Romui bei tuometiniam anglų kalbos mokytojui a. a. G. Mikutaičiui. 

Susirinkusiuosius pasveikino vienintelė iš tuometinių pedagogų šventėje dalyvavusi 11A klasės pirmoji mokytoja Danutė Galčevskienė. Prisiminimais pasidalijo būtent 1979 metais šią mokyklą baigęs Romas Šunokas, Kybartų seniūnijos seniūnas, taip pat šios laidos abiturientas Valerijus Gliaubicas, UAB „Vilkastos prekyba“ direktorius, bei Arvydas Kisieliauskas, Kybartuose dirbantis muitinės tarpininku. 

Vėliau visi pasklido po neatpažįstamai pasikeitusias ir išgražėjusias dabartinės gimnazijos erdves. Į savo mokyklą sugrįžusiems mokiniams buvo smalsu pamatyti, kaip ji atrodo dabar, gera apsilankyti klasėse, kuriose prieš keturias dešimtis metų vyko pamokos, pajausti atmosferą, siejančią juos su vaikyste ir nerūpestingu anų dienų gyvenimu. 

Po viešnagės gimnazijoje buvę klasių draugai išsibarstė į kitas susitikimų vietas, kad artimiau pabendrautų, pasidalytų prisiminimais apie nostalgiją keliančius mokyklos laikus, sužinotų, kaip susiklostė kurio likimas, ko pavyko pasiekti gyvenime. 

Atsisveikindami buvę mokslo draugai dėkojo susitikimo iniciatoriams bei organizatoriams, o vieni kitiems pažadėjo susitikti dažniau – gal net ir kitais metais. 

„Santakos“ inf.

Vilmos ULDINSKIENĖS nuotr. Į Kybartų Kristijono Donelaičio vidurinės mokyklos 1979-ųjų metų laidos abiturientų susitikimą susirinko daugiau nei pusė 11 B klasės mokinių.

Publikuota: „Santaka“, 2019-09-20.


Antrąją autorinę parodą surengęs kybartietis savęs menininku nevadina

Kas skatina žmogų ieškoti grožio ten, kur kiti jo neįžvelgia tol, kol talentingos rankos nepateikia jo sudėlioto ir apipavidalinto, įvilkto į savo matymo rūbą? Tuomet paprasti dalykai įgauna visiškai kitokią prasmę ir reikšmę bei prabyla į stebėtojus jiems suprantama kalba.

Antrąją savo medžio darbų parodą surengęs kybartietis Romas ŠUNOKAS sako, kad gyvenimas jo protui parinko laimę pastebėti grožį akmenyje su natūraliai susiformavusiomis ertmėmis. Beliko atsiduoti šiam pasąmonės šauksmui: akims – džiugu rasti, rankoms – malonu liesti ir taip maga pasigirti kitiems tokiu retu radiniu. Kaip sakė pats savo gimtojo miesto seniūnu jau aštuonerius metus dirbantis R. Šunokas, už šio malonumo ir džiugesio širmos – širdžiai mielas užsiėmimas, kuris pagrobia beveik visą laisvalaikį ir verčia jį prapulti improvizuotose dirbtuvėse garaže jau daugiau nei dešimtmetį.

– Pirmoji Jūsų paroda prieš šešerius metus buvo pristatyta Kaune, Tautinės kultūros centre. Kodėl ten?

– Aš apskritai niekada negalvojau, kad esu menininkas ir kad reikėtų rengti kažkokią parodą. Visada maniau ir tebemanau dabar, jog iki meno man dar labai toli. O paroda… Tiesiog prižadėjau ten dirbančiam pažįstamam žmogui, kad duosiu savo darbų pakabinti. Bet negalvojau, jog tai rimta. Man paskambino likus dviem mėnesiams iki parodos ir pasakė, kad tai buvo ne juokai ir kad mano kūriniai įtraukti į parodų sąrašą. Neliko nieko kito, kaip intensyviai ieškoti tinkamų darbų, padaryti naujų. Teko neblogai paplušėti. Esu labai dėkingas savo draugui skulptoriui Zenonui Skinkiui, kuris visada buvo mano kritikas, negailėjo patarimų, palaikė. Mane visada traukė tikri meno žmonės, o aš, kartoju dar kartą, nesu menininkas ir savo darbų nelaikau menu.

– Tuomet kas tai, jei ne menas?

– Menas – tada, kai skulptorius paima gabalą medžio ir iš jo padaro tai, ką įsivaizduoja, o man beveik visada iki idėjos išpildymo vis pritrūksta keleto centimetrų, nes paprastai naudoju medžio atliekas, kurias atiduoda pažįstami, draugai, artimieji. Komponuoju jas su rastais akmenimis su ertmėmis. Atsakant į klausimą, kas tai, manau, kad esu… pastebėtojas. Man duotas talentas gražiai sudėlioti. Taip, kaip man atrodo gražu. O jei tai gražu ir kitiems – labai džiugu.

– Jūsų darbai yra originalūs. Vienetiniai. Ir tai vis tiek ne menas?

– Na taip, jie originalūs ir net, sakyčiau, unikalūs. Nes tokiu stiliumi niekas nedirba. Net nėra su kuo palyginti. Todėl aš galiu būti labai drąsus, nes nustatytų rėmų kaip ir nėra. Nesu baigęs jokių šios srities mokslų, nieko nežinau apie proporcijas. Tiesiog kuriu nuotaiką, o jei tą nuotaiką pagauna ir žiūrintysis, tai man labai smagu. Viską darau stebėjimo būdu – dėlioju, perdėlioju, konstruoju, kol rezultatas man patinka. Tai taip ir gimsta mano kūriniai. Būna, kad kūrinys atsiskleidžia netikėtai man pačiam. Buvo atvejis, kai mano darbo atėjęs išsirinkti draugas dūrė pirštu į tokį, mano nuomone, pusėtiną darbelį. Aš jam įsiūliau kitą, kuris man buvo gražus, bet bičiulis pageidavo ir paties išsirinktojo. Išsinešė abu. Praėjus nemažai metų apsilankiau jo namuose. Iš smalsumo dairiausi savojo kūrinio, bet niekur nepamačiau. Nesu jautrus, tad juokaudamas paklausiau, ar „šiltas“ buvo mano darbas, nes dažnai taip sakau juos dovanodamas, turėdamas galvoje, kad jei nepatiks, juos be problemų galima sudeginti židinyje. Tuomet draugas tylėdamas atvėrė miegamojo duris ir didelėje erdvėje, ant tuščios sienos, pamačiau savo tą „šiaip sau“ darbelį. Vaizdas pačiam užkando žadą. Atrodė, kad kūrinys buvo skirtas šiai vietai. Apskritai, užėjęs pas pažįstamus randu savo darbus pakabintus tikrai garbingose vietose. Man tai – didžiausias įvertinimas.

– O kur buvo ta pradžia, pastūmėjusi į tokias dėliones?

– Gal tai mano užsispyrimas?.. Dar mokydamasis Klaipėdos konservatorijoje pažinojau tokią menininkę. Vaikščiojant prie jūros ji man parodė akmenis su skylėmis, pavadino juos laimės akmenimis, sakė, kad tokius randa tik laimingi žmonės. Aš tądien neradau nė vieno, o ji – net keletą. Tuomet man sukilo azartas – ne aš būsiu, jei nerasiu, juk tikrai nesu nelaimingas. Prasidėjo akmenų „medžioklė“. Tuo užkrėčiau ir kitus. Viena pažįstama net pyko ant manęs, sakė anksčiau, atvažiavusi prie jūros ji matydavo jūrą, o dabar – tik akmenis. Draugai pradėjo vežti juos man kaip lauktuves iš užsienio. Prisikaupė nemažai. Tuomet gimė mintis padaryti dovaną draugui, pradėjau galvoti, ką nunešti originalaus, nematyto. Bandžiau kažkaip suverti akmenis, apipavidalinti. Taip gimė dėlionių idėja. Tebedėlioju iki šiol. Ir manau, kad bet kuris, pabandęs tai daryti, per tiek laiko, kiek ir aš, sugebėtų pasiekti neblogų rezultatų.

– Prisidėliojote iki antrosios parodos. Bet antrosios darbai jau visai kitokie, labiau „paveiksliški“.

– Na taip… Vėl buvau paprašytas pateikti kūrinių Kauno tautinio meno centrui. Dabar jau ruošiausi rimčiau. Pabandžiau įsprausti savo darbus į rėmus. Tai – jau šiek tiek kitas etapas. Nežinau, ar tai tobulėjimas, bet tikrai – kitas žingsnis. Sulaukiau neblogų įvertinimų. Kaune mano paroda veikė net tris mėnesius. Paskui vėlgi pažįstamų dėka ji atsidūrė Marijampolės kultūros centre, kur bus eksponuojama iki rugpjūčio 29 d. Gavau užklausą dėl savo darbų parodos ir Vilniuje, Seime. Tačiau dar iki galo nesutarta, tad negaliu tiksliai pasakyti kada.

– Tai visai neblogą „karjerą“ darote šioje srityje. Gal planuojate rimtai tuo užsiimti?

– Tikrai neplanuoju. Man tai – atitrūkimas nuo kasdienybės, kitokia veikla, nei dirbu dienomis. Mano darbas ir laisvalaikis – visiškos priešybės. Jei neturėčiau šio pomėgio, gali būti, kad būčiau palinkęs į kažką kita, gal net nusigėręs (juokiasi). Tai man padeda atsipalaiduoti. Jokiu būdu ne medituoti, kaip daugelis sako, tuomet, ko gero, nusipjaučiau pirštus. O iš to gyventi tikrai nesiruošiu. Tada tai jau būtų darbas, o ne pomėgis. Tektų rūpintis, kaip darbus parduoti, siūlyti save. Tai – ne man.

– O kas toliau? Juk sakote, kad norisi vis kitaip, ne taip, kaip visada…

– Noriu sukurti triptiką. Patikėkite, tai išties sunki užduotis, nes labai nelengva rasti tris tarpusavyje derančius medžio gabalus, o dar ir kelis rinkinius panašių akmenų – išvis nelabai realu. Bet aš labai noriu ir bandysiu. Taip pat planuoju žaisti su spalvomis. Kol kas mano darbuose – natūralus medžio raštas. Ateityje norėčiau „pasiautėti“ su beicais, gal pataškyti kažkaip, paryškinti. Piešti nemoku ir niekada neišmoksiu, jau bandžiau. Tad renkuosi tokius metodus.

– Prisipažinkite, vis dėlto esate meno žmogus. Dainininkas. Žinau, kad 15 metų dainavote su „Kybartų“ orkestru, miesto estradiniu ansambliu ir dabar kartais padainuojate renginiuose, 10 metų dirbote režisieriumi, scenaristu, įvairių miesto, rajono, respublikinių renginių vedėju, esate pelnęs kultūros organizatorių konkurso laureato vardą.

– Sakyčiau, greičiau – kultūros žmogus. Esu profesionalus renginių vedėjas. Tai dariau nemažai metų. Dainavau ir su orkestru, ir estradiniame ansamblyje. Kelis kartus esu padainavęs kameriniuose renginiuose Kybartuose. Tačiau nemanau, kad tai – mano „arkliukas“. Moku keletą senų dainų, jas ir rodau. Manau, jog seniai visiems nusibodau ir galvoju, kad laikas būtų nustoti. Esu savikritiškas. Tiesiog mėgstu daryti tai, ką mėgstu. O jei tai suteikia džiaugsmo ir kitiems – kodėl gi ne. Bet tai – ne menas…

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Marijampolės kultūros centro nuotr. Savo medžio dirbinius Romas Šunokas šiuo metu eksponuoja Marijampolės kultūros centre.

Publikuota: „Santaka“, 2019-08-23.


Septynmečiui padovanojo šaunų gimtadienį

Kybartiečio Pauliaus Norvilaičio projektai jau ne kartą aprašyti mūsų laikraštyje. Iki šiol septyniolikmetis kartu su rėmėjais dovanodavo fotosesijas išsirinktoms visuomenės grupėms. Šįkart Paulius nutarė nudžiuginti gausią šeimą, surengdamas gimtadienį jų atžalai.

„Gimtadienis – gražiausia asmeninė šventė, kurios ypač laukia vaikas. Jis svajoja ir tikisi, kad ši bus ypatinga. Yra šeimų, kurios tokią dieną savo vaikams negaili dovanų, nuperka daug balionų, užsako šventinį tortą, suorganizuoja įvairių pramogų. Tačiau tokie dalykai nemenkai kainuoja. O jei šeimoje auga daugiau vaikų? Tuomet tokie svajonių gimtadieniai gali tapti visiškai „neįkandami“ tėvams, – sakė Paulius. – Todėl mano suburta kūrybinė grupė „Pauliaus projektai“ kartu su firma „SML batutai“ nusprendė padovanoti svajonių gimtadienio šventę vienam vaikui iš didesnės šeimos.“

Tvarkingos gausios šeimynos ieškojo visa grupė. Išsirinktos dvi, iš kurių galiausiai visų simpatijas pelnė šeima iš Girėnų kaimo. Tai – didelė Krikštanų šeimyna, auginanti net 10 vaikų. Tame gausiame būryje gimtadienį kaip tik ruošėsi švęsti septynmetis Žilvinas.

Pasak Pauliaus, buvo surengtas toks gimtadienis, kokio vaikystėje būtų norėjęs ir jis pats. Visa berniuko šeima atvežta į Kybartuose esančią „Hot Pepper“ kavinę, kur visi buvo vaišinami pica, gaiviaisiais gėrimais, specialiai iškeptu tortu, lauke vaikai galėjo pramogauti ant pripūsto batuto.

Šventę papuošė „Karolitos“ dekoracijos, o mergaitėms buvo padarytos šukuosenos, kurias dovanojo grožio namai „Stilius“, ir makiažas, kurį atliko „Avon“ konsultantė Jūratė Antanavičienė. Pats Žilvinas iš futbolo klubo „Sveikata“ gavo dovanų. Gimtadienio šventę fotografavo „DaniPhoto“ fotografė. Papramogavusi keletą valandų šeima buvo parvežta namo.

Pasak Pauliaus, buvo smagu padaryti ką nors gera dėl tokios šaunios šeimos, matyti laimingas visų akis. Gali būti, jog ir ateityje bus organizuojama kažkas panašaus. Jaunas kybartietis turi dar daug planų ir sumanymų.

„Santakos“ inf.

Publikuota: „Santaka“, 2019-08-02.

DaniPhoto studijos nuotr. Septynmečiui Žilvinui dovaną įteikė „SML batutai“ savininkas Saulius Pultinevičius, o Paulius Norvilaitis laukė savo eilės su kybartietės Vaidos iškeptu tortu.


Namus puošia varpelių kolekcija

Išskirtinių varpelių iš įvairiausių pasaulio kraštų kolekcija puikuojasi Kybartuose užaugusios Benitos Mincevičiūtės namuose. Dar mokyklos laikais pradėjusi kolekcionuoti varpelius, kraštietė neslepia, jog nesitikėjo, kad vienas atsitiktinis varpelis išaugs į 342 skambalėlių kolekciją.

Pradėjo atsitiktinai

Pirmasis varpelis buvo mokykloje vykusios šventės dekoracija. B. Mincevičiūtė pasakoja, jog nešdamasi jį namo neturėjusi net minties apie kolekcionavimą. Varpelį pakabino kambaryje ant dekoratyvios šakos, kuri dabar net linksta nuo skambalėlių gausos.

„Pasikabinusi pirmąjį pamaniau, kad gražiai atrodytų dar keli varpeliai šalia. Tada nusipirkau antrą, trečią, ketvirtą… Ir nuo tada negaliu sustoti“, – sakė šiuo metu Kaune gyvenanti mūsų kraštietė B. Mincevičiūtė.

Iš pradžių kolekcija turėjo vieną kriterijų – varpelis turėjo būti standartinis, pakabinamas. Laikui bėgant, šis hobis prarado visus reikalavimus ir namuose atsirado pastatomų, šokoladinių, stiklinių, metalinių, šiaudinių, keraminių, sidabrinių, plastmasinių, medinių, popierinių, net vąšeliu nunertų varpelių.

Eksponatai iš visų žemynų

Pasak B. Mincevičiūtės, kolekcijos didėjimas priklauso nuo to, kiek pati ir jos artimieji keliauja po Lietuvą ar pasaulį. Nebūna išvykos, iš kurios moteris grįžtų be varpelio. Matydami jos aistrą, artimieji ir draugai aktyviai prisideda gausindami kolekciją: dažnai jų lauktuvės ar dovanos yra būtent skambalėliai.

„Varpelių iš visų šalių dar neturiu, tačiau drąsiai galiu teigti, jog mano kolekcijoje jų yra iš visų žemynų. Įdomiausi parkeliavo iš Australijos, Singapūro, Tailando, Meksikos, Kanados, kelių Amerikos valstijų“, – vardijo pašnekovė.

Moteriai įdomu ne tik rinkti varpelius, bet ir lyginti juos tarpusavyje. Pasak kolekcininkės, skirtingi žemynai turi skirtingą braižą. Europoje visų varpelių forma vienoda – apvali, skiriasi tik piešinėlis.

Pasakoja istoriją

Kiekvienas kolekcijos daiktas turi savo istoriją, tik kartais pačiai B. Mincevičiūtei tenka ilgokai pagalvoti, kad ją prisimintų. Tačiau yra varpelių, kurių pamiršti neįmanoma.

„Man brangiausias yra tas, kurį radau šeimos archyvuose. Šis varpelis neišsiskiria išvaizda, yra pagamintas iš metalo, standartinės formos, tilindžiuodavo ant karvės kaklo, tačiau jis man reiškia labai daug“, – prisipažino pašnekovė.

Kitas varpelis, turintis unikalią istoriją, – šokoladinis. Jis atkeliavo dar iš mokyklos laikų. Tai buvo paskutinio skambučio šventės torto puošmena.

Negalima nepaminėti ir to, kurio rankenėlė pagaminta iš elnio rago. Šį skambalėlį moteris taip pat įvardija kaip vieną iš unikaliausių.

Įsiminė ir varpelis, kurio B. Mincevičiūtė taip ir neįsigijo. Jis kolekciją turėjo papildyti 1997 metais, kai mergina svečiavosi Danijoje. Pasak kolekcininkės, varpelio grožį sunku pamiršti: jis buvęs krištolinis, su spalvotais stikliukais… Tačiau pirmo kurso studentei toks daiktas buvo pernelyg brangus.

Kolekcija tebepildoma

Nors praėjo dvidešimt penkeri kolekcionavimo metai, B. Mincevičiūtės siekis rinkti varpelius nepraranda prasmės. Paklausus, ką jai teikia šie skambalėliai, moteris atviravo, kad jie skleidžia ramybę, kuria prisiminimus ir, be abejonės, yra namų puošmena.

Kraštietė ir dabar nuolatos papildo savo kolekciją. Neseniai moteris įsigijo dar vieną naują varpelį.

Rugilė AUGUSTAITYTĖ

Nuotr. iš asmeninio albumo. Kolekcininkė Benita Mincevičiūtė – prie savo pirmųjų varpelių.

Publikuota: „Santaka“, 201-07-30.


Netipinis mąstymas kybartiečiui atvėrė tikėjimo tiesas

Gabrielius Zaveckas savo gimtajame mieste negyvena jau trejus metus. Vaikinas Vilniaus universitete pasinėręs į politologijos mokslus. Kartais grįždamas į tėviškę šią vietą dabar mato visai kitomis akimis, nei nuolat būdamas čia. Kybartai iš lėto keičiasi. O vaikinas džiaugiasi, kad ne per daug…

Noras pakalbinti Gabrielių kilo paskaičius keletą įdomių jo straipsnių portale bernardinai.lt. Čia jaunuolis rašo apie pasninką, tikėjimo naudą bei kitus dalykus. Ir tai visai nenuostabu, nes dar besimokydamas mokykloje jis kūrė tekstus, buvo daugkartinis įvairių rajoninių bei respublikinių filologų konkursų nugalėtojas, projekto „Moksleiviai į Vyriausybę“ dalyvis. „Santaka“ ne kartą yra rašiusi apie jo pasiekimus, laimėjimus ir stebėtiną tokio amžiaus vaikino brandą. Tuomet Gabrielius tvirtino, kad geriausiai jaučiasi kurdamas poeziją, prozą, esė, juokavo, jog rašo tai, ko nemoka.

„Šiuo metu gvildenu politikos mokslus Vilniaus universitete, bet kartais pagalvoju, kad jaunųjų filologų konkursai turbūt buvo mano pirmoji Alma Mater ‒ daugelį patirčių iš jų prisimenu iki šiol. Absoliučią daugumą dabar skaitomos literatūros sudaro akademiniai tekstai, tačiau be galo gera džiaugtis kontrastu, pasiėmus pavienį grožinį kūrinį arba pačiam pabandžius parašyti ką nors, kas turėtų kuo mažiau profesinių terminų. Tačiau rašymui dabar tiesiog neturiu laiko“, – prisipažino kybartietis.

Šiuo metu Gabrielius darbuojasi Vilniaus arkivyskupijos jaunimo centre (VAJC) ir ten praleidžia daugiausiai laiko. Šį centrą 1994 metais įsteigęs arkivyskupas Audrys Juozas Bačkis ypač rūpinosi jaunimo pastoracija. Tad iki šiol šiai veiklai stiprinti yra skiriami jaunimo sielovadininkai. Organizacijos misija – supažindinti jaunus žmones su džiugia Bažnyčia ir liudyti gyvą tikėjimą. VAJC vienija ir buria jaunimą, leidžia išgyventi bendrystės džiaugsmą per savanorystės, tarnystės ir dvasinio augimo patirtį. Čia įtraukti jauni žmonės nuo 14 iki 35 metų.

Šioje organizacijoje nuoširdžiai darbuojasi ir Gabrielius. Pasak jo, į tikėjimą jį palenkė gilesnės mūsų tradicinės religijos studijos, skautijos veikla, į kurią jis įsitraukė dar būdamas mokinys. Tiesa, dabar skautiškoje veikloje Gabrielius dalyvauja daug mažiau, nei pats norėtų. Visą jo laiką ir mintis užima studijos, VAJC ir Šv. Tomo Moro klubas – Studentų ateitininkų sąjungos (SAS) vienetas, savo veiklą pradėjęs 2016 metų lapkritį. Pasak Gabrieliaus, jis nebuvo tarp jo steigėjų, tačiau į veiklą įsitraukė vienas iš pirmųjų.

Šis klubas vienija katalikus ir krikščioniška mintimi besidominčius Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) studentus bei alumnus, siekiančius profesinio tobulėjimo ir katalikiškos draugijos. Pasivadinęs Šv. Tomo Moro – šventojo politikų globėjo vardu, klubas siekia būti bendruomene, kurioje studentai turėtų galimybę augti visavertėmis asmenybėmis. Gabrielius pasakojo, jog iš pradžių klubą stebėjęs iš tolo, kol suprato, kad jam priimtina jo veikla. Tad dabar kartu su bendraminčiais čia organizuoja įvairius renginius, paskaitas, kur kviestiniai lektoriai kalba apie Dievą ir jo vietą žmonių gyvenime, kitus įdomius dalykus.

Pasak Gabrieliaus, Tomas Moras ne veltui yra paskelbtas valdančiųjų ir politikų globėju. Jis savo gyvenimu ir mirtimi patvirtino, jog žmogaus negalima atskirti nuo Dievo, o politikos – nuo moralės. Besiklausant Gabrieliaus nejučia įsipiršo mintis, kad Lietuvai yra vilties išugdyti dorų ir sąžiningų politikų kartą.

„Tai, ką krikščionys vadina artimo meile, dažnas gali pavadinti tiesiog elementaria pagarba. Vis dėlto meilė ir pagarba artimui būdinga ne vien krikščionybei, bet visoms religijoms, nors kiekviena jų ir skirtingai interpretuoja, kas yra „artimas“. Ko gero, be pastangų su kitais elgtis pagarbiai ir maloniai joks tikėjimas nebūtų prasmingas. Tačiau kuo skiriasi tikintieji nuo pasauliečių ar ateistų, paprasčiausiai besistengiančių gyventi dorai? Tikintieji jaučia atsakomybę ne vien už save, bet ir už kitus. Teisinga būtų šį teiginį suformuluoti ir kitaip: tikintieji suinteresuoti ne vien savo gerove. Drįsčiau teigti, jog visuomenė, kurioje individai rūpinasi ne vien savimi, turi daugiau perspektyvų“, – taip krikščionybės reikšmę supranta Gabrielius. Jį stebina tai, kad žinia, jog yra praktikuojantis katalikas, kai kuriuos sutiktus žmones šokiruoja labiau nei, tarkim, pareiškimas, kad jis, pavyzdžiui, yra krišnaistas ar praktikuoja jogą.

„Tikėjimo pagrindinė funkcija – žmogaus rūpinimasis savo dvasine būkle ir sielos išganymu. Vis dėlto tikėjimas teikia ir šalutinės naudos, dažnai išugdančios svarbių vertybių arba gebėjimų, praverčiančių bendravime ar netgi karjeroje. Tačiau drįsčiau teigti, jog neteisingai suprastas tikėjimas gali ne tik suteikti naudos asmens dvasiai, bet ir ją sužlugdyti“, – savo įžvalgomis dalijosi jaunuolis.

Paklaustas, ar neketina rengti paskaitų, kuriose populiariai išaiškintų, kas yra tikėjimas, kaip veikia valstybė, kas yra politika ir su kuo ji „valgoma“, kraštiečiams Kybartuose ar Vilkaviškyje, Gabrielius trumpam susimąstė. Pasak vaikino, šiuo metu jis tam paprasčiausiai neturėtų laiko, tačiau ateityje – gali būti visko. Juolab kad Kybartuose jau yra labai stipri katalikų bendruomenė, kurią tvirtai subūrė klebonas Vaidotas Labašauskas.

„Kai išvažiavau į sostinę, man atrodė, jog gimtasis miestas labai mažas ir jame nėra ką veikti, nors veiklų man pačiam čia niekada netrūko. Tačiau kuo toliau, tuo labiau suprantu, koks jis unikalus ir tyras savo ramybe. Čia nereikia niekur skubėti, į norimą vietą gali pakliūti labai greitai ir netenka ištisas valandas „gyventi“ automobilių kamščiuose. Manau, mokslus baigęs jaunimas greitai supras, kad jų ateitis yra mažuose miesteliuose. Kad čia saugu, žalia ir gera. Aš ir pats nieko prieš grįžti į ten, kur mano šaknys. Tačiau realių planų kol kas nekuriu, nes šiuo metu esu labai užimtas Vilniuje“, – sakė į Kybartus pas tėvus paviešėti sugrįžęs studentas.

Tiesa, ne tik sostinėje tenka ilgam prapulti jaunajam kybartiečiui. Štai praeitą vasarą vaikinas praleido Amerikoje, o šią žiemą pagal mainų programą mokėsi Tbilisio universitete Sakartvele.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Autorės nuotr. Paviešėti pas tėvus Kybartuose Gabrielius Zaveckas grįžta su džiaugsmu ir mėgaujasi gimtojo krašto žaluma bei ramybe.

Projektą „Iš piliečio pozicijos“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

Publikuota: „Santaka“, 2019-07-05.


„Namo į Lietuvą grįžtu kasmet“, – sako dešimtmetį už Atlanto gyvenantis kraštietis

Su kraštiečiu Mariumi VILEMAIČIU kalbamės apie gyvenimą emigracijoje, pilietybės išsaugojimo svarbą ir ryšius su gimtine.

– Mariau, papasakokite apie save, apie tai, kaip atsidūrėte JAV. Ką ligi tolei veikėte ir ką veikiate dabar?

– Esu gimęs, augęs ir iki kaulų smegenų kybartietis. Iki šiol dažnai prisistatydamas pasakau, kad buvo laikai, kai Lietuvoje buvo 3 geležinkelio stotys: Vilniaus, Kauno ir Kybartų. Žmona yra iš Alytaus, auginame du sūnus – dešimtmetį Tadą ir keturmetį Vytį. Studijavome Kaune, po studijų 10 metų gyvenome ir dirbome Vilniuje, o pastarąjį dešimtmetį – Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Save laikau profesiniu emigrantu, nes sprendimą persikelti gyventi kitur lėmė būtent noras plėstis savo profesinėje srityje, o finansai buvo tik veiksnys, paskatinęs apsispręsti. Tiek Lietuvoje, tiek JAV dirbu informacinių technologijų srityje. Tad persikėlus nelabai kas pasikeitė, išskyrus veiklos mastelius. Kaip juokauju, informacinėse technologijose ir kalbos stipriai mokėti nereikia. Juk kompiuterių pasaulyje galimi tik trys žodžiai: veikia, neveikia ir „viskas griūva“. Čia ne teisininko ar rašytojo darbas, kur reikia labai turtingos ir taisyklingos kalbos.

– Ar vietovėje, kurioje gyvenate, yra lietuvių bendruomenė, ar dalyvaujate jos veikloje?

– Gyvename Naujojo Džersio (New Jersey) valstijoje. Pati vieta yra labai patogi, nes už poros valandų kelionės automobiliu yra bent 4 lietuvių bendruomenės, kuriose buriasi tautiečiai. Tad galimybių pabūti lietuviškoje aplinkoje tikrai netrūksta, tiek dalyvaujant renginiuose, tiek su draugais, šeimomis pasėdint ramioje aplinkoje.

Taip pat dažnai dalyvauju įvairiose veiklose Lietuvoje. Pastaruosius porą metų labiausiai koncentravausi į švietimo sritį. Viena iš labiausiai pačiam patinkančių veiklų yra robotikos ir programavimo pamokos lituanistinėje mokykloje JAV. Jas telekonferencijos būdu veda gimnazistai iš Lietuvos.

– Kokia Jūsų nuomonė dėl dvigubos pilietybės? Kodėl išeiviams iš Lietuvos svarbu išsaugoti savo pilietybę?

– Aš pritariu pilietybės išsaugojimui. Ir ne tik dėl to, kad pats esu emigrantas. Turiu begalę argumentų ir faktų. Žinoma, labai daug jų (tiek už, tiek prieš) galima rasti masinės informacijos priemonėse. Tačiau noriu išskirti vieną argumentą, kuriam, mano manymu, yra skirta per mažai dėmesio. Tai emigrantų įtaka Lietuvos gyvenimui nuo pat XIX amžiaus.

Gyvenant JAV tenka domėtis emigracijos istorija, bendrauti tiek su ankstesnių emigracijos bangų atstovais, jų vaikais ar anūkais, tiek su lietuvių emigracijos istorijos žinovais. Nenustoju stebėtis, kodėl mes iki šiol tiek mažai žinome apie emigrantų įtaką Lietuvai nuo pat XIX amžiaus.

Žinoma, dažniausiai prisimenami asmenys yra Prezidentas Valdas Adamkus, buvęs krašto apsaugos ministras Jonas Kronkaitis, ambasadorius ir buvęs kandidatas į prezidentus Statys Lozoraitis ar partizanas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, kuris, beje, yra gimęs JAV, emigrantų šeimoje. Netgi krepšinio proveržis XX amžiaus pradžioje, pasirodo, vyko dėka emigrantų, sugrįžusių žaisti už Lietuvą.

Dažnai šia tema diskutuoju įvairiose aplinkose tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Natūralu, kad yra skirtingų nuomonių, tačiau mane liūdina vienas dalykas – žinių ir informacijos trūkumas ne tik apie emigracijos istoriją, bet netgi ir apie artėjantį referendumą.

Pavyzdžiui, yra nemažai žmonių, kurie mano, jog šiuo referendumu siekiama suteikti pilietybę užsieniečiams. Ne. Šiuo referendumu sprendžiamas klausimas, ar leisti pilietybę išlaikyti tiems Lietuvos Respublikos piliečiams, kurie iš tėvynės išvyko po Nepriklausomybes atkūrimo (1990 m.) ir įgijo kitos šalies pilietybę. Išvykusiesiems iki Nepriklausomybės atkūrimo ir taip yra suteikta teisė išlaikyti Lietuvos pilietybę.

– Kokią pilietybę turite Jūs, Jūsų šeimos nariai?

– Mūsų šeima vis dar turi Lietuvos Respublikos pilietybę. Jaunesnysis sūnus, kuris yra gimęs Jungtinėse Amerikos Valstijose, automatiškai turi ir JAV, ir Lietuvos pilietybę.

– Ar visi išeiviai, su kuriais bendraujate, pasisako už dvigubos pilietybės įteisinimą?

– Absoliuti dauguma. Kaip pagrindinę priežastį daugelis įvardija galimybę išsaugoti Lietuvos pilietybę mūsų vaikams. Mums, pirmos kartos emigrantams, jos netekimas nesumažins noro prisidėti prie savo šalies gyvenimo, nes mes esame gimę Lietuvoje ir tas prisirišimas išliks. Tačiau emigrantų vaikai, kurie auga užsienyje, neturėdami Lietuvos Respublikos piliečio paso, kur kas lengviau pamirš savo tėvų kraštą.

– Ar dvigubos pilietybės įteisinimas paskatintų po visą pasaulį išsibarsčiusius lietuvius kažkada sugrįžti į tėvynę?

– Nemanau, kad pilietybės išsaugojimas sukels masinę emigrantų sugrįžimo bangą. Moksliškai yra paskaičiuota, kad tai gali padidinti emigrantų sugrįžimą 3–4 proc. Bet argi mes iš tiesų vertiname žmogaus naudą tik jo fiziniu buvimu Lietuvos teritorijoje?

Pradėkim nuo pačių „žemiškiausių“, lengviausiai paskaičiuojamų dalykų – piniginių pervedimų iš užsienio į Lietuvą. Jie yra milžiniški. Tačiau tai tik maža dalis to, ką mums reikėtų įvertinti. Vertėtų pagalvoti, kokią naudą turėtume su emigrantais užmezgę verslo pažintis, sudarę sandorius, gaudami pagalbą mokslo, kultūros ir meno srityse ar net diplomatinėje veikloje.

Įsivaizduokite, viena emigrantų šeima užaugina du vaikus, kurie susituokia, tai jau 6 piliečiai – žmonės, kurie gali potencialiai padėti Lietuvai minėtose srityse. O kur dar vaikų vaikai? O kur galimybės, kad jie vasaromis sugrįš į vasaros stovyklas ar atvirkščiai – pasikvies draugų iš Lietuvos vasaroti, praktikai ar stažuotėms JAV?

– Oponentai teigia, jog sprendimas dėl dvigubos pilietybės paremtas daugiau emocijomis, o ne argumentais, ir siūlo kaip ryšio su valstybe įprasminimo formą priimti „lietuvio pasą“, nors ir neturintį jokios teisinės galios, bet suteikiantį teisę supaprastinta tvarka susigrąžinti arba įgyti Lietuvos pilietybę. Ką Jūs manote apie tai?

– Mano nuomone, suteikus kažkokį tarpinį statusą, žmonėms būtų iškomunikuota, kad jie jau yra nebe tokie patys, kaip Lietuvoje gyvenantys. Emociškai žmogus pasijustų atskirtas.

Pateiksiu labai supaprastintą pavyzdį. Krepšinio komandos pagrindinės sudėties žaidėjams būtent tą dieną prasčiau sekasi kovoti, treneris nori į aikštelę išleisti atsarginį žaidėją. Kaip, Jūsų nuomone, jis sužaistų, jeigu išleidžiant būtų pasakytos dvi skirtingos frazės? Pirmoji: „Mums šiandien reikia tavo pagalbos, sužaisk, kaip moki.“ Antroji: „Eik sužaisti, vis tiek jau mūsų pagrindiniams nesiseka – blogiau nebus.“

– Jau daugiau kaip dešimtmetį gyvuoja Pasaulio kybartiečių draugija. Ar palaikote ryšius su ja?

– Žinoma, kad palaikau. Juk pats dalyvavau Pasaulio kybartiečių draugijos steigime, buvau pirmosios valdybos narys. Esu bendruomenių šalininkas ir iki šiol tikiu jų nauda, ypač mažesniuose miesteliuose, nes aktyvi bendruomenė gali daryti labai didelę įtaką visuomeniniam gyvenimui.

Kybartuose gyvuoja bent dvi didesnės bendruomenės ir dažnai manęs klausiama, kaip sekasi konkuruoti. Mano atsakymas paprastas: jos nė kiek nekonkuruoja, jos tiesiog viena kitą papildo. Niekada neteko pastebėti jokių veiklos trinties elementų tarp šių bendruomenių, o kalbantis su jų nariais vieni apie kitus atsiliepia tik teigiamai.

Pirmuosius kelerius metus gana aktyviai dalyvavau draugijos veikloje, tačiau pastaruoju metu prisidedu tik epizodiškai ir gerokai mažiau, nei norėtųsi. Pagrindinė to priežastis, kad nemažai laisvo laiko skiriu lietuviškai veiklai JAV.

– Ar dažnai grįžtate į Lietuvą?

– Namo grįžtame bent kartą per metus. Juk čia gyvena ne tik mūsų su žmona tėvai, bet nenutrūkęs ir artimas bendravimas su draugais, yra gan didelis ratas artimų pažįstamų.

Jau kelinti metai mūsų vyresnysis sūnus, kuriam tuoj bus 11 metų, išvyksta į Lietuvą keliomis savaitėmis anksčiau ir dalyvauja stovyklose arba gyvena kaime pas senelį. Maloniai nustebina tai, jog ten vaikas ne tik linksmai leidžia laiką su savo bendraamžiais, bet grįžęs į namus kiekvieną savaitgalį susiskambina su draugais iš Lietuvos ir kartu žaidžia žaidimus. Gal mums būtų sunku vertinti, kiek pagerėja sūnaus lietuvių kalbos žinios, nes mes ir taip šeimoje nuolatos bendraujame lietuviškai, tačiau išduoda vienas momentas: po atostogų Lietuvoje vaiko kalboje atsiranda draugų vartojamas žargonas ir to regiono akcentas ar netgi nauji frazeologizmai.

Dangyra APANAVIČIENĖ

Nuotr. iš asmeninio albumo. Simbolinis 100 metų jubiliejų švenčiančio Kybartų „Sveikatos“ futbolo klubo kamuolys pasiekė ne tik JAV gyvenantį Marių Vilemaitį, bet ir daugelį po pasaulį išsibarsčiusių kraštiečių.

Projektą „Iš piliečio pozicijos“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

Ryšys su Lietuva Vilemaiciu šeimai labai svarbus. Nuotr. iš šeimos albumo

Publikuota: „Santaka“, 2019-05-10.


Kaune – antroji seniūno paroda

Šiuo metu Kauno tautinės kultūros centre eksponuojami Kybartų seniūno Romo Šunoko mediniai dirbiniai.

Paroda pavadinta „Klajonės… po pajūrį, po mintis, po vaizduotę, po…“

Tai – antroji seniūno darbų paroda, surengta minėtame centre. Kaip sakė pats autorius, ji – tarsi drąsesnis žingsnis į kūrybos pasaulį.

– Į šią parodą keliavau ilgai, dvejodamas, bijodamas man priskiriamo menininko vardo. Man tai – kito, aukštesnio, nepasiekiamo pasaulio žmogus. Todėl savo kūrybą vadinu tiesiog klajonėmis, – sakė R. Šunokas.

Parodą galima aplankyti iki gegužės 28 d. Pristatymas vyks gegužės 3 d., 16 val.

„Santakos“ inf.

Publikuota: „Santaka“, 2019-04-05.


Susirūpinta mieste palaidoto kunigo vardo įamžinimu

Neseniai Lietuvos sąjūdžio Kauno skyriaus taryba kreipėsi į Vilkaviškio rajono valdžią prašydama įamžinti kunigo Virgilijaus Jaugelio atminimą. Jų atstovų įteiktame rašte prašoma suteikti V. Jaugelio vardą esamai Č. Darvino gatvei arba pavadinti kraštiečio garbei kitą gatvę.

Šią iniciatyvą iškėlė buvęs kybartietis, Vyčio Kryžiaus ordino kavalierius Romas Žemaitis. Jis šiuo metu yra ir Lietuvos sąjūdžio Kauno skyriaus tarybos pirmininko pavaduotojas.

– Seniai norėjau, kad būtų kokiu nors būdu įamžintas šis puikus žmogus, kuris yra palaidotas Kybartų bažnyčios varpinės bokšto sienoje. Kitais metais sukaks 40 metų nuo kunigo mirties datos, tad, manau, būtų labai prasminga, jei Kybartuose atsirastų Virgilijaus Jaugelio gatvė. Prisimenu šį kunigą, pats esu patarnavęs jo laikomose mišiose. Man tuomet buvo 12 metų, – pasakojo R. Žemaitis.

Kybartiečio iniciatyva sulaukė ir šalies dvasininkų pritarimo. Minėtą prašymą pasirašė arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, kunigai Robertas Grigas, Saulius Paulius Bytautas, Vaclovas Stakėnas, Vaidotas Labašauskas. Kaip yra minėjęs S. Tamkevičius, V. Jaugelis buvo nepaprastas jaunuolis ir kunigas, kuris mokėjo nugalėti bet kokią baimę ir niekuomet nesileido į jokius sąžinės kompromisus.

Sąjūdiečio prašymas pasiekė ir Kybartų seniūną Romą Šunoką. Pasak jo, šiuo metu svarstomi trys variantai, kaip pasielgti su Č. Darvino gatvės pavadinimu: pervadinti ją vienu iš dviejų siūlomų vardų ar palikti tą patį.

– Ši gatvė yra labai ilga, tad galėtume ją suskaidyti į dvi dalis. Tą dalį, kurioje yra bažnyčia, klebonija ir vaikų globos namai, būtų galima pavadinti kitu vardu. Kokiu – bus nuspręsta atsižvelgiant į kybartiečių balsavimą. Šiuo metu yra iškelta ir dar viena žmonių iniciatyva, kad gatvei reikėtų sugrąžinti anksčiau buvusį Bažnyčios pavadinimą. Šiaip ar taip, atsiklausime vietinių žmonių. Esu išsiuntinėjęs raštus Kybartuose veikiančioms bendruomenėms, paraginsiu savo nuomonę pareikšti kiekvieno gatvės namo gyventojus. Tad turintieji minčių gali ateiti ar paskambinti į seniūniją ir išreikšti savo poziciją, – sakė R. Šunokas.

Priminsime, jog prieš keletą metų jau buvo inicijuotas Č. Darvino gatvės pavadinimo keitimas į Bažnyčios, tačiau tuomet jis nesulaukė daugumos gyventojų palaikymo.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Raimundo KAMINSKO nuotr. Kybartietis Romas Žemaitis dažnai aplanko pažinoto kunigo Virgilijaus Jaugelio amžinojo poilsio vietą.

Publikuota: „Santaka“, 2019-04-05.


lt_LTLithuanian
lt_LTLithuanian