Miesto istorija

  • 0

Miestą garsina futbolo klubas „Sveikata“

Prieš šimtmetį pradėję žaisti futbolą kybartiečiai jį tebežaidžia iki šiol. Kartu su miestu kitąmet jubiliejų švęs ir futbolo klubas „Sveikata“.

Po Pirmojo pasaulinio karo iš Lietuvos traukiantis vokiečių kariuomenei Kybartų mieste buvo kuriama futbolo komanda, kuri iš pradžių vadinosi „Banga“. Vokietis Freitachas rado kemsuotą, neaptvertą pievą prie geležinkelio, įsigijo kamuolį ir subūrė futbolo entuziastus. Komanda greitai persivadino „Sveikata“, joje žaidė lietuviai, rusai, vokiečiai ir žydai. „Sveikata“ turėjo mėlynai raudoną vėliavą. Kybartiečiai rungtyniavo su Rytprūsių, Klaipėdos, Kauno, Vilkaviškio komandomis.

Ėjo metai, kolektyvas stiprėjo, kad ir sunkiai (tais laikais futbolas nebuvo gerbiamas), bet atkakliai yrėsi į priekį. Tačiau atsirado mecenatų, kurie paremdavo komandą savo lėšomis. Pirmą dešimtmetį padėjo muitininkas A. Draugelaitis. Siekdamas išlaikyti komandą jis pradėjo pardavinėti savo žemes, nupirko autobusą, o už pervežimus gautas pajamas skirdavo „Sveikatos“ reikalams. 1919–1924 m. komanda pradėjo stiprėti, į ją įsiliejo pora žaidėjų iš Kauno. Kartais traukiniu, o kartais vežimais išriedėdavo futbolininkai į susitikimus su varžovais. Didesniuose turnyruose kybartiečiai užimdavo 3–4 vietas. Pirmosios Lietuvos pirmenybės prasidėjo 1922 m., tačiau Kybartų sporto klubas „Sveikata“ jose nedalyvavo. 1930 m. Kybartai jau turėjo reikiamo dydžio futbolo aikštę, kurioje „Sveikata“ žaidžia iki šiol.

Karo metais kybartiečiai savo aikšte nesinaudojo – joje stovėjo barikados, ganėsi karininkų arkliai. Futbolą tekdavo žaisti Šneiderio pievoje. Jau patį pirmąjį sekmadienį po karo Kybartai vėl žaidė futbolą. Pokario metais pasikeitus santvarkai kolektyvui teko keisti pavadinimą, tačiau tai buvo laikina. Vėliau komanda žaidė Lietuvos A klasės „Nemuno“ čempionate. Tuo metu beveik visi futbolininkai dirbo Kybartų prekybos įrengimų gamykloje. Komanda žaidė aukščiausioje lygoje, tačiau neretai iškrisdavo į I lygą (vadinamąją „Nemuno“ zoną).

Atkūrus nepriklausomybę kolektyvas išgyveno ne patį lengviausią laiką. Joje tuo metu žaidė labai daug jaunimo. Futbolininkus treniravo ilgametis treneris Vytautas Miknevičius, vėliau keletą metų Gediminas Jarmala. 1994 m. komandą pradėjo treniruoti ilgametis žaidėjas Juozas Murinas ir rezultatai pradėjo gerėti. Tris kartus (1999, 2000 ir 2001 m.) II lygoje buvo iškovoti medaliai. Vėliau komandos rezultatai pablogėjo, tačiau ji tebežaidžia II lygoje ne tik Lietuvoje.

Artėjančio šimtmečio proga klubo vyrai plačiai paskleidė garsą apie Kybartus ir vietinių meilę futbolui ne tik šalyje, bet ir už jos ribų. Kybartiečiai išplatino žinią apie kilnią misiją – pastatyti paminklą futbolo patriarchui Vytautui Kochanauskui ir surengė didelę reklamos kampaniją, pritraukiančią paramos lėšų.

V. Kochanauskas prieš Antrąjį pasaulinį karą subrendo kaip universalus sportininkas – žaidė futbolą, tenisą, ledo ritulį, užsiėmė gimnastika ir lengvąja atletika. Prieš šimtmetį, įsikūrus tuomet „Banga“ pasivadinusiam futbolo klubui, Vytautas buvo nuolatinis varžybų Kybartų stadione dalyvis. Tapęs „Sveikatos“ treneriu, jis dažnai rengdavo treniruotes kitoje Lieponos pusėje, mėgdavo su komanda fotografuoti miestą, apgriuvusias žydų sinagogas, skaitė lietuvių autorių, aprašiusių Karaliaučiaus kraštą, kūrinius.

Kybartiečių Kochanauskų vyrai taip pat gyvena futbolu. Labiausiai žinomas Vytauto sūnus Rimvydas Kochanauskas, treniravęs įvairaus amžiaus sportininkų šalies rinktines, dirbęs treneriu klubų komandose. R. Kochanausko sūnus Lukas atstovavo įvairiems A lygos futbolo klubams. Kitas sūnus Andrius taip pat žaidžia futbolą žemesnėje Vilniaus miesto futbolo lygoje.

– Sportui reikia ne tik pinigų ir šlovės, jis – ne vien pergalės ir pralaimėjimai. Svarbiausia išlaikyti sportinę dvasią, patriotiškumą ir meilę pasirinktai šakai. Visi kiti reikalai eina į antrą planą, – šiuos V. Kochanausko žodžius cituoja dabartiniai „Sveikatos“ futbolininkai. Toji mintis nepraranda prasmės ir šiais laikais. Dėl to jubiliejaus proga Kybartų miesto stadione norima vietiniam futbolo patriarchui pastatyti paminklą. Prie V. Kochanausko atminimo įamžinimo kviečiami prisidėti visi, kas neabejingi futbolui. Tai padaryti galima įsigyjant klubo užsakymu pagamintą retro stiliaus futbolo kamuolį.

Paramos V. Kochanausko skulptūrai sąskaita LT184010051003638348 (mokėjimo paskyroje nurodyti „Sveikatos“ 100-mečiui“). Smulkesnės informacijos galima teirautis tel.: 8 655 43 817 (Audrius), 8 685 39 017 (Henrikas), 8 686 19 239 (Nerijus).

„Santakos“ inf.

Publikuota: „Santaka“, 2018-11-23.


  • 0

Gyvybę palaiko geležinkelis ir muitinė

Kitais metais Kybartai švęs šimtmetį, kai jiems suteiktos miesto teisės ir privilegijos. Šitam jubiliejui labai rimtai ruošiasi visa bendruomenė. Rengiamasi nustebinti ir vietos žmones, ir pasienio miesto svečius.

Švęs dvi dienas

Kaip pasakojo Kybartų seniūnas Romas Šunokas, švęsti ruošiamasi net dvi dienas. Pirmoji diena bus skirta neatsiejamai miesto istorijos daliai – futbolo klubui „Sveikata“. Jis įkurtas taip pat 1919 m. ir savo šimtmetį švęs kartu su visais kybartiečiais. Beje, „Sveikata“ – pirmasis futbolo klubas Lietuvoje. Jis pagrįstai gali didžiuotis ne tik giliomis tradicijomis, bet ir visu būriu šaliai nusipelniusių sportininkų, trenerių.

Antroji šventės diena bus skirta miesto istorijai, jo žymiems žmonėms ir įvykiams. Apsilankiusieji renginiuose galės daug sužinoti apie laikus, kai miestas kūrėsi, klestėjo, buvo sugriautas ir kilo iš naujo.

Klestėjo prie geležinkelio

Kybartų istorija įvairiaspalvė ir sudėtinga. XX a. pradžioje mieste gyveno apie 10 tūkst. gyventojų. Tai buvo tikrai didelis skaičius. Kybartai ėmė sparčiai augti po 1861 m., kai buvo nutiesta Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelio atšaka iš Lentvario į Virbalį ir iškilo Kybartų geležinkelio stotis. Ji buvo viena gražiausių ir didžiausių geležinkelio stočių šalyje, tiesa, iki 1965 m. vadinosi Virbalio (Veržbolovo) geležinkelio stotimi. Kartu buvo įkurta pasienio muitinė. Kybartai sparčiai augo ir, nustelbę Virbalį, tapo svarbiu prekybos punktu. Gaila, bet stotis neišliko, buvo subombarduota per karą. Kybartiečiai kolekcionieriai turi labai kokybiškų šio didingo statinio atvirukų. Juos ruošiamasi parodyti visuomenei.

Pasak seniūno R. Šunoko, geležinkelis miestui ypač svarbus ir šiais laikais. Kol Kybartuose veiks geležinkelis ir muitinė, mieste dar bus gyvybė ir jis nenunyks. Seniūno nuomone, provincijos miestų mažėjimas – neišvengiamas, tačiau Kybartuose prasideda ir baigiasi Lietuva, tad gyvasties ši vietovė neturėtų stokoti.

Svarbiausi įvykiai

Spaudos draudimo metais per Kybartus ėjo knygnešių keliai. 1870 m. pastatyta sinagoga. XVIII a. pabaigoje Kybartuose veikė kaulamilčių gamykla, fotografijos ateljė, ligoninė, vaistinė, valsčiaus teismas, biblioteka, vyko dideli turgūs ir prekymečiai. XX a. pradžioje pradėjo veikti triklasė mokykla, kuri vėliau išaugo į gimnaziją. Aišku, tai buvo daug anksčiau nei prieš šimtmetį. Kaimas, pavadintas Kybartų vardu, kūrėsi dar karalienės Bonos laikais, kolonizuojant Sūduvą. Kybartai pirmą kartą minimi 1561 m. Jurbarko ir Virbalio inventoriuje.

– Per Pirmąjį pasaulinį karą miestas buvo sugriautas, tačiau netrukus atsistatė ir vėl išaugo, o 1950 m. jis buvo valsčiaus centras. 1919 m., Kybartams suteikus miesto teises ir privilegijas, ėmė steigtis mažos įmonėlės. Tais pačiais metais „Žiburio“ draugija įkūrė vidurinę mokyklą, vėliau išaugusią į gimnaziją. Veikė lietuvių, vokiečių, žydų mokyklos, liaudies universitetai, tad 1919 m. yra data, labiausiai artima dabartinio miesto paveikslui, – pasakojo Kybartų seniūnas.

Per paskutinį šimtmetį mieste buvo dar daug svarbių įvykių. 1927–1928 m. pagal architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio projektą pastatyta Eucharistinio Išganytojo bažnyčia. Šie miestas taip pat tapo paskutine vieta Lietuvoje, kur lankėsi Prezidentas Antanas Smetona. Per Antrąjį pasaulinį karą Kybartai vėl labai nukentėjo, buvo likę vos 100 gyventojų. Tačiau miestas atsigavo. 1945 m. įsteigta Kybartų vidurinė mokykla, kuriai 1964 m. buvo suteiktas Kristijono Donelaičio vardas. 1950–1959 m.

Kybartai buvo rajono centras. Klestėjo gamyba: sovietmečiu veikė prekybos įrengimų, gelžbetoninių konstrukcijų gamyklos, „Jiesios“ dailiosios keramikos gamyklos cechas. Dabar iš pastarojo likę tik griūvantys pastatai.

Miesto dabartis

Oficialiais duomenimis, šiuo metu Kybartų mieste gyvena apie 4700 žmonių. Bendra statistika nedžiugina – per praeitus metus sumažėjo 300 gyventojų, žmonių gimsta mažiau nei miršta.

Tačiau miestas gražėja ir daromas patogesniu gyventi. Seniūnas vardijo įgyvendintus darbus: pernai baigtas Kybartų miesto Mindaugo gatvės kapitalinis remontas, suremontuota J. Biliūno gatvės atkarpa, įrengiant automobilių stovėjimo vietas, šaligatvius, naują gatvės apšvietimą. Šioje gatvėje, šalia Kybartų pataisos namų, iškils naujas priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pastatas, taip pat atsiras stambiagabaričių atliekų surinkimo aikštelė. P. Cvirkos ir Gedimino gatvėse įrengti du greitį ribojantys kalneliai bei išmanusis šviesoforas pagrindinėje miesto gatvėje. Išasfaltuota Laisvės gatvė, eksperimento tvarka sutvarkyta Vytauto gatvės 210 m atkarpa, įrodant, kad esama būdų taupyti lėšas. Pasirūpinta eismo saugumu mieste: nupirkti ir sumontuoti 2 sferiniai veidrodžiai Gedimino bei Dariaus ir Girėno gatvėse.

Tiesa, kai kurių darbų įgyvendinti nepavyks, nes tam negauta lėšų. Nevyks Kybartų stadiono rekonstrukcija, o seniūnijos ribose esančiame Kybeikių kaime nebus įrengta planuota apšvietimo linija.

Vis dėlto pagal priemonę „Kaimo gyvenamųjų vietovių atnaujinimas“ planuojama atlikti kitokius darbus: numatytas vidaus patalpų remontas Kybartų kultūros centre, bus įrengiamas jaunimo parkas, viešasis tualetas, automobilių stovėjimo aikštelė prie turgaus, sutvarkytos Eitkūnų ir Tarybų gatvių atkarpos.

Pagrindine problemine sritimi Kybartų seniūnijoje, kaip ir visoje Lietuvoje, R. Šunokas įvardijo apleistus ir bešeimininkius pastatus bei prastą gatvių būklę. Vis dėlto daug gerų emocijų suteikia dažniau pasisiūlantys talkinti žmonės.

– Su tomis lėšomis, kokias gauname, Kybartų tikrai nepaversime rojumi. Niekada taip nebus, kad viskam užtektų pinigų ir būtų išpildyti kiekvieno pageidavimai. Išgelbėti miestą ir visą seniūniją gali tik supratimas, kad gyvenimas pagerės pakeitus požiūrį ir visiems bendrai tvarkantis nors aplink savo gyvenamąją vietą. Labai džiaugiuosi, kad žmonės sąmoningėja ir mažiau „šokdina“ seniūnijos darbuotojus dėl smulkmenų, kurias gali lengvai sutvarkyti patys.

Dirba miesto labui

Kybartuose yra miestui neabejingų žmonių. Daugiau nei dešimtmetį prasmingą veiklą knygų leidybos, muziejaus eksponatų rinkimo ir kituose darbuose tęsia Pasaulio kybartiečių draugija ir Kybartų miesto bendruomenė. Seniūnijoje veikia motokroso aistruolių įkurtas sporto klubas „Motobanga“, paslaugas teikia VšĮ „Impulsus“, kurios patalpose gyventojai gali mankštintis ir gauti profesionalių trenerių patarimų.

Pasienio mieste vis dažniau apsilanko įvairių turistinių grupių, susidomėjusių po geležinkelio stotimi esančiais požemiais, kitomis istorinėmis vietomis. Kybartų bendruomenės pirmininkas Vitas Katkevičius kartais priima net po kelias lankytojų grupes per savaitę.

Mieste veikia Vilkaviškio rajono neįgaliųjų draugijos Kybartų grupė, vienijanti apie 240 žmonių, turinčių negalią. Jos valgyklėlėje kasdien nemokamai maitinasi apie pusšimtis žmonių. Yra Vilkaviškio rajono žmonių su negalia reabilitacinis specialių menų centras „Gyvybės jėga“, keturios bažnytinės bendruomenės, Eucharistinio Išganytojo parapijos „Carito“ Kybartų grupė.

Ne vien miestas

Kybartų seniūnija – ne vien miestas. Apie 2 tūkst. žmonių gyvena kaimuose. Visos seniūnijos plotas yra didesnis nei 150 km². Teritorijoje yra 33 kaimai, iš kurių 8 – be gyventojų. Kybartų miestas užima 565 ha.

Seniūnijoje yra aštuonios kaimo bendruomenės: Šūklių, Bajorų, Vilkupių, Gudkaimio, Šiaudiniškių, Kybeikių, Matlaukio, Keturkaimio. Teritorija suskirstyta į devynias seniūnaitijas (septynios yra kaimuose, dvi – mieste). Kaip sakė seniūnas, kaimo bendruomenės – didžiulis pagalbininkas sprendžiant tų vietovių reikalus. Šitų organizacijų pirmininkai yra arčiausiai žmonių ir geriausiai žino, ko reikia kaimui. Dažnai vyksta bendruomenių pirmininkų, seniūnaičių susitikimai, svarstomos darbų atlikimo galimybės, gaunamų lėšų panaudojimas. Į juos kviečiami specialistai iš įvairių institucijų, įstaigų.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Autorės nuotr. Pasak Kybartų seniūno Romo Šunoko, išgelbėti seniūniją gali tik pakitęs žmonių požiūris.

Publikuota: „Santaka“, 2018-11-23.


  • 0

Kybartų „vaiduokliui“ Savivaldybė nutarė skirti administratorių

Kybartuose jau daugiau nei dešimtmetį pagalbos laukiančiam istoriniam pastatui J. Basanavičiaus g. 38 bus paskirtas namo administratorius. Juo turės rūpintis UAB „Kybartų darna“.

Derinimo stadijoje

Apdegusio ir dėl savininkų nepriežiūros sunykusio, bet stebuklingai vis dar stovinčio statinio reikalams spręsti organizuotas jau ne vienas susirinkimas, tačiau realūs jo gelbėjimo darbai vis stringa. Paskutiniajame posėdyje, vykusiame spalio 19 d., vėl buvo svarstyta, kalbėta, ginčytasi ir nuspręsta visą atsakomybės naštą užkrauti… UAB „Kybartų darna“, paskiriant ją namo administratoriumi, atsakingu už visus teisinius ir namo aplinkos tvarkymo reikalus. Nors po susirinkimo praėjo beveik mėnuo, bendrovės direktorius apie šį sprendimą informuotas tik žodžiu. O laikas tiksi ne senojo pastato naudai.

„Santakos“ kalbintas Savivaldybės administracijos direktorius Vitas Gavėnas sakė, kad jo įsakymas dar derinimo su juristais stadijoje, nes reikia numatyti visus teisinius žingsnius. Mat paskirti administratorių tokios būklės pastatui nėra lengva. Atstovas skiriamas tik gyvenamiesiems namams, o šis akivaizdžiai toks nėra. Šiaip ar taip, „Kybartų darna“ minėtas pareigas turės prisiimti, nes, V. Gavėno nuomone, Savivaldybė turi užtikrinti žmonių saugumą, o šis objektas yra pavojingas. Vos tik gavusi administratoriaus įpareigojimus bendrovė turės imtis priemonių, kad pastatas nekeltų pavojaus praeiviams. Ar pastatyti stoginę, ar padorų užtvarą – spręsti turės greitai ir visa tai padaryti iš savo lėšų, o po to – išsiuntinėti sąskaitas statinio savininkams. Jiems neapmokėjus bus galima kreiptis į teismą.

Nugriauti neleidžia

Sprendimą paskirti administratorių priėmė susirinkę namo savininkai ir rajono Savivaldybės atstovai. Pasitarti dėl apgailėtinos būklės kultūros paveldo pastato susirinko nemažai žmonių, mat įspėjimai ir užklausimai jiems buvo išsiuntinėti raštu. Raštus namo savininkams išsiuntė ne tik Savivaldybė, bet ir Kultūros paveldo departamento Marijampolės padalinio paveldosaugininkai. Tie, kurie susirinkime dalyvauti negalėjo, savo nuomonę išreiškė telefonu. Dauguma bendraturčių buvo nusiteikę savo dalis perleisti tam, kas pastatą sutvarkys, kad tik patiems nereikėtų investuoti. Su vienu savininku susisiekti nepavyko, o dar vienas veltui savo dalies atiduoti neketino, nes sakė, jog daug į ją investavęs.

Kybartų seniūnas Romas Šunokas susidariusią padėtį įvardijo kaip tragišką ir ragino visus susitarti vardan žmonių saugumo, o jeigu jau kitaip neįmanoma, pastatą išbraukti iš kultūros vertybių registro ir tiesiog nugriauti, o ne laukti kol atsitiks nelaimė.

Kultūros paveldo departamento Marijampolės skyriaus vedėjos Violetos Kasperavičiūtės teigimu, statinys yra įtrauktas į vertybių registrą, taigi valstybės saugomas ir griauti jo jokiu būdu nevalia. Juolab kad pagrindinės vertingosios savybės yra išlikusios, todėl naikinti jo teisinės apsaugos nėra pagrindo. Vedėjos nuomone, pastato savininkai turėtų gelbėti vertybę. Pasak V. Kasperavičiūtės, didesni reikalavimai būtų pagrindiniam fasadui, o likusioms sienoms – tiktai atstatyti jų tūrį. Tačiau jei savininkai priimtų sprendimą pastatą griauti ir prašyti jį išbraukti iš kultūros paveldo objektų sąrašo, jie privalėtų prašyti iš naujo įvertinti jo techninę būklę. Kreiptis reikėtų jau į Kultūros paveldo departamento Kultūros vertybių vertinimo tarybą, veikiančią Vilniuje, kurią įstatymai įgalioja tokius sprendimus priimti arba nepriimti.

Namo savininkai nesusitaria

Daugiau nei dešimtmetį pastatu besirūpinusios Pasaulio kybartiečių draugijos (PKD) pirmininkas Leonas Narbutis tvirtino, kad draugija toliau materialiai stabdyti pastato griūtį yra neįgali ir tai viešai yra prisipažinusi jau prieš metus, nes kiek pajėgė, tiek į jo išsaugojimą investavo. Draugija išsaugoti pastatą nori, bet visos pastangos ir lėšų rinkimas kreipiantis į geranoriškus pasaulio kybartiečius parodė, jog jungtinės pastangos ir lėšos pastato būklei stabilizuoti yra per menkos. Pinigai surinkti ir yra laikomi atskiroje PKD sąskaitoje.

Savininkų pastangos susitarti per tiek metų buvo bergždžios ir atrodo, kad rasti bendros išeities jiems taip ir nepavyks. Todėl į situaciją tenka reaguoti Vilkaviškio rajono savivaldybei, kuri, pasirodo, jokios pastato dalies jau nebeturi – ją yra perleidusi privatiems asmenims.

Kaip sakė rajono meras Algirdas Neiberka, Lietuvos Respublikos įstatymai leidžia Savivaldybei skirti pastato techninės priežiūros administratorių, todėl ir buvo nuspręsta tai padaryti. Pastarajam žingsniui nereikia atsiklausti savininkų nuomonės, sprendimą priima Savivaldybė, o administratorius turi juridinę galią visus vienodai priversti rūpintis objekto konservavimu bei saugumu. Iš nesirūpinančiųjų savo turtu teismo keliu bus galima pareikalauti apmokėti sąskaitas.

Tiek rajono Savivaldybė, tiek Pasaulio kybartiečių draugija neveiklumu kaltina Kultūros paveldo departamentą, kuris ne tik finansiškai neprisidėjo prie pastato išsaugojimo (į tai draugijos nariai dėjo didžiausias viltis), draudė jį paremontuoti paprastesniais būdais, bet ir nesikreipė į teismą, kad priverstų savo turtą susitvarkyti namo savininkus.

Pasak mero, kaip jau parodė situacija su Vištyčio malūnu, reikalai greitai pajuda, kai institucijos pradeda ieškoti teisinių kelių. A. Neiberka sakė, kad visa ši situacija taip pat pakeitė kai kurias Savivaldybės teikiamos paramos nukentėjusiesiems taisykles. Dabar Savivaldybė, pavyzdžiui, nukentėjusiesiems nuo gaisro neperveda pinigų į sąskaitą, kaip buvo anksčiau, o taip pat ir Kybartų sudegusio pastato atveju, bet paramą teikia statybinėmis medžiagomis.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Autorės nuotr. Prieš daugiau nei dešimtmetį sudegusio namo viduje dabar jau likęs tik oras, tačiau paveldosaugininkai vis tiek ragina išsaugoti bent jau fasadą.

Publikuota: „Santaka“, 2018-11-16.


  • 0

Bažnyčia atšventė 90 metų jubiliejų

Sekmadienį Kybartuose buvo surengta nuostabi šventė – gausiame tikinčiųjų būryje paminėtas Kybartų Eucharistinio Išganytojo bažnyčios 90-metis.

Pasveikinti parapijos šia iškilminga proga susirinko pilnutėlė bažnyčia bendruomenės narių. Sulaugta ir garbių svečių, tarp kurių buvo ir bažnyčios projekto autoriaus, garsaus to meto architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio palikuonys – sūnus profesorius Vytautas Landsbergis ir anūkė Birutė Landsbergytė-Cechanavičienė, Seimo narys Algirdas Butkevičius, Vilkaviškio rajono savivaldybės vadovai – meras Algirdas Neiberka bei Administracijos direktorius Vitas Gavėnas, Pasaulio kybartiečių draugijos pirmininkas Leonas Narbutis ir kt.

Šv. Mišias laikė Kauno arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius, kuris nuo 1975 metų buvo Kybartų parapijos klebonas. Jis prisimenamas kaip vienas veikliausių Vilkaviškio vyskupijos kunigų, skleidęs gilų vertybinį požiūrį, į veiklą aktyviai įtraukęs jaunimą. Šios vertybės Kybartuose išsaugotos iki šių dienų.

Šventėje prisiminta 1928 metais baigtos statyti Kybartų Eucharistinio Išganytojo bažnyčios istorija. Pagal V. Landsbergio-Žemkalnio parengtą projektą pastatyta moderni neoromaninių formų bažnyčia, arka sujungta su atskiru varpinės bokštu. Tokio tipo bažnyčia – vienintelė Lietuvoje. Statybų pradžiai dalį lėšų suaukojo kuriamos parapijos žmonės ir užsienyje gyvenantys lietuviai. Kadangi trūko lėšų, bažnyčiai pastatyti ir iki galo įrengti prireikė daugiau kaip 15 metų. Vis dėlto šiems Dievo namams nepavyko išvengti karo baisumų. 1944 m. besitraukianti vokiečių armija bažnyčią subombardavo. O miestą užėmus raudonarmiečiams šventovė buvo galutinai išniekinta: sukūrentos medinės lubos, grindys, durys, pagrobtas bokšto varpas. Bažnyčia buvo atstatyta tik pokaryje.

Dar daugiau istorinių faktų ir neįkainojamos archyvinės medžiagos buvo galima išvysti bažnyčioje surengtos parodos stenduose, kuriuos paruošė Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centro-muziejaus muziejininkė Aušra Mickevičienė.

Reikšmingos sukakties minėjime prisiminti šioje parapijoje tarnavusieji kunigai, jų nuveikti darbai, pasidžiaugta stipria ir vieninga Bažnyčios bendruomene. Daug gražių žodžių buvo išsakyta dabartiniam Kybartų parapijos klebonui Vaidotui Labašauskui.

Savo atvykimu šventę pagerbęs prof. V. Landsbergis dalijosi prisiminimais apie savo tėvą architektą V. Landsbergį-Žemkalnį. Jis papasakojo, kaip gimė Kybartų bažnyčios projektas, kaip architektui sekėsi išpildyti savo sumanymą, dirbant išties nepaprastu laikotarpiu, kai reikėjo atstatyti Lietuvą, išgyvenant įvairias politines sumaištis.

„Ši bažnyčia buvo viena pirmųjų mano tėvo statytų bažnyčių ir jis ją labai mylėjo. Ir ji išsiskiria. Išskiria ir iš jo darbų, ir iš visų Lietuvos bažnyčių. Didelis džiaugsmas ją vėl pamatyti gražiai šviečiančią iš tolo, iš Kybartų pakraščio. Tartum koks švyturys iškeltas varpinė, kuria jis džiaugdavosi, kad pastatė kaip itališką kampanilę greta bažnyčios ir specialiai iškeltą, aukštą. Šiandien, kai aš į ją žiūriu, suprantu, kad jis norėjo, jog širdys būtų keliamos į dangų“, – bažnyčios statybų detalėmis dalijosi V. Landsbergis.

Prisiminimais apie senelį dalijosi ir B. Landsbergytė-Cechanavičienė, kuri pristatė ir Kybartų bažnyčios architektūrinės idėjos priešistorę, kitus garsaus architekto darbus.

Svečių kalbose ne kartą paminėta, kad šiandien Kybartų Eucharistinio Išganytojo bažnyčia išgyvena savo aukso amžių. Nuostabiai baltas pastatas šviečia iš toli ir kviečia apsilankyti kiekvieną parapijietį, maldos namus puošia nauji spalvoti vitražai, iš varpinės bokšto šlovingai gaudžia varpai.

Savivaldybės meras A. Neiberka, sveikindamas parapijos bendruomenę su gražiu jubiliejumi, dėkojo visiems kybartiečiams ir bendraminčiams, kurie prisidėjo ir prisideda prie šios bažnyčios klestėjimo, padėkos žodžius tarė čia tarnavusiems kunigams. Meras linkėjo, kad šie maldos namai visada būti mylimi parapijiečių.

Jautrią šventę papuošė Kybartų Eucharistinio Išganytojo bažnyčios jaunimo choro giedamos giesmės ir Kybartų pučiamųjų instrumentų orkestro atliekama muzika.

Po iškilmių visi buvo pakviesti į agapę bažnyčios šventoriuje.

Ieva ŠLIVINSKIENĖ

Autorės nuotr. Šv. Mišias aukojo prieš daugelį metų Kybartuose klebonavęs Kauno arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius.

Publikuota: „Santaka“, 2018-10-05.


  • 0

Miestą aplankė bažnyčios statytojo vaikaitis

Praeitą savaitę Kybartuose lankėsi Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenantis Vytenis Kuraitis. Svečio senelis Viktoras Jonas Kuraitis šiame pasienio mieste yra dirbęs Lietuvos banko Kybartų skyriaus valdytoju.

Kartu su žmona Joan Parsons Kuraitis bei dukterimis Kristina Kennedy ir Jonathan Aubry svečias pirmiausia užsuko į Kybartų kultūros centrą, kur 1923 m. birželio 11 d. buvo įsteigtas ir veikė Lietuvos banko Kybartų skyrius. Juos priėmė ir kelias valandas po senelio kažkada gyventą miestą vedžiojo Kybartų kultūros centro kultūrinės veiklos vadybininkė Andželika Micutienė.

Kuraičių šeima apžiūrėjo centro pastatą, kuriame daug metų iki pat mirties dirbo Vytenio senelis, domėjosi, kokie kolektyvai čia susikūrę, klausėsi darbuotojų pasakojimų, vartė jų ir bibliotekininkių surinktas senas fotografijas.

Bankininko vaikaitis pats nemažai papasakojo apie miestui nusipelniusį savo senelį, žadėjo atsiųsti senų giminės nuotraukų, kad papildytų kultūros centro archyvą.

Kybartiečiai stebėjosi, kad Amerikoje gyvenantis V. Kuraitis puikiai kalba lietuviškai ir nuoširdžiai domisi savo kilme.

Ryšį su Kybartų kultūros centru V. Kuraitis užmezgė per Vilniaus turizmo centrą, į kurį kreipėsi atvykęs į sostinę aplankyti giminaičių.

A. Micutienė Kuraičių šeimą palydėjo ir į Kybartų Eucharistinio Išganytojo bažnyčią. Čia esančioje kriptoje yra palaidotas 1935 m. miręs Vytenio senelis V. J. Kuraitis, buvęs vienu iš penkių šios bažnyčios statymo komiteto narių.

Minėtas komitetas susitelkė 1923 m. Jame, be V. J. Kuraičio, buvo tuometis Kybartų parapijos klebonas kun. Stanislovas Čepulis, miesto burmistras Česlovas Jaronimas Budrevičius bei ūkininkai Juozas Prapuolenis ir Jonas Orantas. Jie nuveikė didžiulį darbą – nupirko tinkamą žemės sklypą, rūpinosi parengti modernios bažnyčios projektą, surinko lėšas statybai ir organizavo darbus, kurie truko net penkiolika metų.

Įdomu tai, kad iš pradžių šventovei statyti norėta pirkti sklypą Rambyno gatvėje, bet vėliau buvo persigalvota. Nutarta pirkti 4,5 ha valdą Senapilės gatvėje, ten, kur dabar stovi Eucharistinio Išganytojo bažnyčia.

Didelis sklypas tuomet priklausė Lietuvos geležinkelių valdybai. Dalį sklypo nupirko bažnyčios statymo komitetas.

Rengti projektą buvo pasamdytas tuo metu jau pagarsėjęs architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis.

Iš pradžių bažnyčioje ketinta įrengti šešis modernių formų altorius. Galutinai suprojektuoti buvo didysis ir Šv. Teresėlės koplyčios altorius. Po didžiuoju altoriumi įrengtas rūsys su penkiomis kriptomis, skirtomis bažnyčios statymo komiteto nariams laidoti. Vienoje iš jų amžinojo poilsio atgulė V. Kuraičio senelis V. J. Kuraitis.

Kelias valandas Kybartuose viešėjęs V. Kuraitis apsilankė Pasaulio kybartiečių draugijos įsteigtoje Algimanto Kezio galerijoje, kurioje eksponuojami garsaus išeivijos fotomenininko darbai, sukaupta nemažai medžiagos apie senuosius Kybartus.

Svečių šeima aplankė Kybartų geležinkelio stoties požemius, pasivaikščiojo miesto gatvėmis.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Nuotr. Kultūros darbuotoja Andželika Micutienė (kairėje) pasitiko bei ekskursijoje po miestą lydėjo Amerikos lietuvį Vytenį Kuraitį su žmona Joan Parsons Kuraitis ir dukterimis Kristina Kennedy, Jonathan Aubry.

Taip tarpukariu atrodė Lietuvos banko Kybartų
skyriaus rūmai, kuriuose vėliau įsikūrė kulturos
darbuotojai.

Publikuota: „Santaka“, 2018-08-17.


  • 0

1941-ųjų vasara: tai atsitiko Kybartuose

Lietuvos knygynuose gausu prisiminimų apie Antrąjį pasaulinį karą. Šį realiais įvykiais pagrįstą pasakojimą istorikas Antanas Žilinskas parengė pagal maskvietės atsiminimus apie jos jaunystės išgyvenimus Kybartuose vokiečių okupacijos metais.

Sovietinės ideologijos dvasia išauklėta jauna moteris išgyveno pirmųjų karo dienų baisumus, sutiko lietuvių. Vieni rusę gelbėjo, o kiti norėjo atkeršyti už okupacijos metais patirtas skriaudas.

Susitikimas su Lietuva

Karo išvakarėse, 1941 m. birželio 18-ąją, pas savo vyrą, pasienio tarnybos politinį vadovą, atvyksta jaunutė devyniolikmetė žmona Lidija Nekrasova-Voronkova. Jos vyras tarnavo netoli Kybartų, Kybeikiuose. Sieną saugojo 25 pasieniečiai.

Jaunoji moteris atvyko tikėdamasi susikurti asmeninę laimę. Bet po kelių dienų, išgyvenusi vyro žūtį, atsidūrė vokiečių okupuotoje teritorijoje, tapo ir okupantų, ir lietuvių samdine, pigia darbo jėga.

Į Kybartų Virbalio geležinkelio stotį traukinys atvyko naktį. Atvykėlę nustebino aklina tamsa. Pasienio mieste nedegė nė vienas žiburėlis. Čia jos nelaukė nė vyras – leitenantas Sergejus Voronkovas budėjo poste.

Pernakvojusi karininkų bute, rytą Lidija Voronkova išėjo į miestą. Kybartai ją nustebino plytelėmis išklotais šaligatviais, jaukiais, žieduose paskendusiais nameliais, švara. Po lietaus šviežumu kvepėjo gėlės.

Netrukus iš pasienio grįžęs Lidijos vyras Sergejus apkabino savo jaunąją žmoną. Į Kybeikių pasienio užkardą šeima grįžo mieste prisipirkusi būtiniausių daiktų. Įsimylėjėliai ėjo susikibę už rankų.

Namelis Kybeikiuose

Jaunoji šeima išsinuomojo kambarį pas pasiturintį valstietį. Namas buvo mūrinis, su čerpių stogu. Kambarį puošė kabanti žibalinė keramikinė lempa. Sode mėlynavo aviliai, kuriuos juosė alyvų krūmai. Ant tvarto stogo – gandralizdis. Sodybos šeimininkas Jonas Ryckis valdė trisdešimties hektarų ūkį, turėjo dvi karves, arklį, daug įvairių naminių paukščių. Šeimininkas su sūnumi Jurgiu ir dukra Elena dirbo nuo aušros iki sutemų. Šeimininkė tetulė Petrė sirguliavo, tad sukosi po namus. Darbymečiu Ryckis kviesdavo į talką kaimynus, po to jiems talkindavo pats. Taip visas kaimas dirbdavo savuosius laukus.

Šeimininkas Jonas Ryckis viešnią sutiko draugiškai, palinkėjo laimės šeimoje. Rusiškai kalbėjo su akcentu.

Naujakuriai gretimame kaime aplankė kito karininko šeimą, kuri gyveno pas ūkininką Barniškį. Jų dukra Albina nusišypsojusi rusiškai pagyrė Lidiją ir pakvietė į trobą. Čia gyveno užkardos vadas Vorobjovas.

Karo išvakarėse

Vieną dieną Kybartuose kilo sumaištis. Su lagaminais ėjo žmonės, važiavo vežimai, pilni keleivių išsigandusiais veidais. Šios permainos stebino atvykėlę. Į miestą apsipirkti atvykusią Lidiją draugės ramino: juk su Vokietija pasirašyta nepuolimo sutartis. Vyras ją irgi guodė, aiškino, kad Vokietija už sienos rengia manevrus. Bet žmonės jau kalbėjo apie karą…

Miestą paliko žydai. Juos išgąsdino karo išvakarėse pasirodę lapeliai su raginimais: „Rusų kareiviai! Meskite ginklus, muškite žydus ir komunistus! Pereikite į mūsų pusę.“

Sunerimę kaimiečiai Lidijos klausinėjo apie kolchozus, karo galimybes. Naivuolė maskvietė liepė skaityti tarybinius laikraščius ir gandais netikėti. Lidija svajojo išmokti lietuvių kalbą ir šviesti kaimiečius.

Karas! Vokiečiai, lietuviai ir kiti lietuviai

Birželio 22-osios rytą Lidija pabudo nuo griausmo. „Gal audra?“ – pamanė mergina ir vėl užsnūdo. Dundesys nesiliovė. Buvo trečia valanda ryto. Staiga namelį supurtė šūvių serija. Pasigirdo beldimas į duris. Šeimininkas sušuko: „Ponia! Karas! Slėpkitės rūsyje!“

Tačiau pasieniečio žmona nepatikėjo. Ji vis dar manė, kad tai manevrai. Tačiau ją kankino nerimas dėl vyro, kuris buvo tarnyboje.

Pažvelgusi pro išdaužtą langą Lidija ant kelio pamatė ginkluotus raitus vokiečių karius. Netrukus pro išlaužtas duris į kambarį įsiveržė vokiečių kareiviai. Karininkas, įrėmęs į moters krūtinę pistoletą, paniekinamai išsišiepė, liepė sakyti, kur jos vyras „politrukas“.

Dėdė Jonas Ryckis ramino karininką aiškindamas, kad ji nesupranta vokiškai. Karininkas atsakė: „Mes su moterimis nekariaujame, tik komunistai gali tyčiotis iš silpnosios lyties. Pasakyk jai, kad po dviejų savaičių mes paimsime Maskvą ir ji galės grįžti namo. O dabar pristatyk ją į policiją. O tavo „politrukui“ – „kaput“.

Sodybos šeimininkas iš karininko išprašė antspauduotą dokumentą, leidžiantį Lidijai pasilikti pas jos gynėjus. Už tai Ryckis įteikė vokiečiui pintinę su kiaušiniais ir kumpiais.

Lidija šeimininką tikino, kad Raudonoji armija greitai sumuš vokiečius ir jos Sergiejus sugrįš kaip nugalėtojas. Į tokias kalbas Jonas tik liūdnai lingavo galva.

Ieškodama vyro Lidija nuskubėjo į užkardą. Pakelė buvo nusėta raudonarmiečių lavonais. Sergejaus tarp jų nerado. Pasienio užkarda žiojėjo išdaužytais langais, viduje gulėjo gal dešimt kareivių vienais baltiniais. Matyt, vokiečiai juos prikėlė iš lovų ir sušaudė.

Naktiniai siaubai

Ryckių namuose naktį pasigirdus beldimui į duris šeimininko duktė Elena Lidiją skubiai nuvedė į slėptuvę, netaisyklingai rusiškai aiškindama: „Atėjo Šaknickis, šimto dvidešimt žemių dvarininkas. Sako, tavo „politrukas“… Kaunas… Sodino kalėjimas… Dabar jis atėjo, nori užmušti tave. Tėtė neduoti, tėtė pasakė ponia vakar išėjo miestas! Ir Gaidys čia!“

Atėjūnai šaukė Jonui išduoti rusų „politruko“ žmoną. Šis priešais mosavo vokiečio karininko dokumentu. Kybeikių kaimo vyrai užtarė Ryckį.

Vakare Lidiją išvedė pas kaimyną Galinį, kuris karininko žmoną paslėpė šalinėje. Ją globojo Galinio žmona Marytė ir dvylikametis sūnus Vitas. Jis parodė savo užrašų sąsiuvinį su įrašu „Sergejus Voronkovas“. Berniuką rusų kalbos mokė Lidijos vyras.

Galiniai Lidiją slapstė šiene, maitino, nes Šaknickas nenurimo, visur ieškodamas „politruko“ žmonos. Lidija nusprendė pati vykti į policiją, nes bijojo, kad dėl jos nenukentėtų geradariai.

Vokiečių nelaisvėje

Vieną rytą Ryckis išvežė Lidiją į miestą. Buvo turgaus diena. Kaimiečiai duoną, lašinius, kiaušinius, miltus mainė į drabužius, druską, degtukus, žibalą, muilą.

Miesto policijoje Ryckis perdavė Lidiją budinčiam policininkui. Šis nuvedė į pastatą, kur didžiuliame kambaryje ant grindų sėdėjo, gulėjo tarybinių karininkų žmonos ir vaikai. Čia ji sutiko vyresniojo leitenanto V. Zgvozdjanovo žmoną Žaną su sūneliu ant rankų. Dvidešimtmetę gražuolę ukrainietę vienas vokietis, atėmęs iš jos vaiką, nusitempė į virtuvę. Iš ten ji grįžo siūbuodama, su mėlynėmis veide, ir krito ant grindų. Po kelių savaičių Žana mirė nuo kraujo užkrėtimo, nes bandė atsikratyti naujos gyvybės.

Našlaitis berniukas verkė graudžiomis ašaromis. Po kelių dienų moteris aplankė lietuvis policininkas ir grąžinęs pasus pasakė, kad karininko žmoną išniekinęs vokietis nubaustas ir išsiųstas į frontą.

Išvestos į komendantūrą moterys matė, kaip vokiečiai, sunkvežimiu atvežę grupelę žydų, privertė juos iš šio pastato požemių išvilkti žuvusius raudonarmiečius. Gindamiesi pasienio komendantūroje žuvo keturiolika rusų karių. Keturios moterys atpažino savo vyrus ir juos apraudojo.

Vienas vokietis, parodęs ranka į žuvusiuosius, savo kareiviams iškilmingai pareiškė: „Kareiviai! Štai taip reikia kovoti už Tėvynę – kaip šie rusų didvyriai!“

Padėka geradariams

Kelyje moterys išvydo dar vieną liūdną vaizdą. Virtinė vežimų vežė sušaudytų lietuvių geležinkelio darbuotojų komunistų kūnus. Buvo sakoma, kad dėl jų mirties kaltas kažkoks viršininkas rusas. Jis turėjęs sunaikinti seifą su komunistų sąrašais. Tačiau viršininkas, pasodinęs į garvežį savo žmoną ir vaikus, įrėmęs pistoletą mašinistui į galvą, paspruko į Rusiją. Vokiečiai, atidarę seifą, rado sąrašus ir areštavo geležinkelininkus.

Lietuvis policininkas išdavė Lidijai leidimą aplankyti Ryckį ir pasiimti iš jo dalį savo daiktų. Ji pastebėjo iškabintus ant medžių ir stulpų įsakymus, draudžiančius savivalę ir linčo teismus. Pas Ryckį Lidija sutiko ir Galinį, vyrams ji padėkojo už išgelbėjimą nuo savivaliautojų.

Iš Ryckio Lidija sužinojo, kodėl kai kuriuose kaimuose lietuviai žudė raudonarmiečius ir jų šeimos narius. Likus savaitei iki karo be teismo daug šeimų buvo išvežta į Sibirą ir sklido gandai, kad ten moterys, vaikai buvo sušaudyti. Iš Ryckio Lidija sužinojo, kaip lietuvių šeimas į vagonus grūdo milicininkai lietuviai ir kariškiai. Ryckis Lidijai parodė jos žuvusio vyro kapą ir atidavė kruviną kario knygelę. Po karo S. Voronkovo palaikai buvo perlaidoti Kybartų sovietinių karių kapuose.

Susidorojimas ir gelbėjimas

Belaisvės rusų karininkų moterys po keturiolika valandų per dieną dirbo skalbykloje. Skalbiniai ir vokiečių karių apranga buvo sandėliuojami buvusio kino teatro antrajame aukšte.

Gete Marijai Kisieliovai prasidėjo sąrėmiai. Policininkai iškvietė lietuvę medicinos seserį pagelbėti gimdyvei, bet ši kategoriškai atsisakė. Į pagalbos šauksmą atsiliepė gydytojas Juozas Zubrickas. Jis ką tik buvo grįžęs iš Kauno kalėjimo, kuriame kalėjo areštuotas sovietinių pareigūnų. Kaip rašo L. Nekrasova-Voronkova, gydytojas negalvodamas atskubėjo į pagalbą „rusų komisarei“. Medikas Zubrickas buvo plataus profilio gydytojas, turėjo savo kliniką ir sodybą netoli Kybartų. Likus dviem savaitėms iki karo buvo suimtas. Nors ir nukentėjęs nuo tarybų valdžios, gydytojas laikėsi Hipokrato priesaikos, gelbėjo žmones, nepaisydamas jų tautybės ir įsitikinimų.

Buvusiose kareivinėse vokiečiai įkurdino iš visos apylinkės suvežtus žydus. Geto gyventojai galėjo nusipirkti tik du šimtus gramų duonos ir pusę litro pieno vienai parai. Davę kyšį lietuviai galėjo patekti į getą. Už maisto produktus žydai atiduodavo daiktus, brangenybes.

Rusės ir ukrainietės buvo apgyvendintos tuščiuose kybartiečių namuose. Ukrainietės namelius nudažė balta spalva. Vietiniai šį kvartalą pavadino Rusų gatve. Tai buvo Gedimino gatvė.

Lidija iš draugių sužinojo, kad atsirado lietuvių vyrų, kurie norėjo vesti žydaites ir krikštytis. Bet valdžia tai griežtai draudė.

Vieną dieną po Kybartus pasklido žinia, kad žydus kažkur išveža. Prie geto pradėjo rinktis miestiečiai. Į sunkvežimius atnešė ir ligonius, tarp jų – ir gerai kybartiečiams žinomą gydytoją Koganą. Kalbėta, kad mediką stengėsi išgelbėti jo buvę mokiniai. Garsus gydytojas J. Zubrickas net siuntęs telegramą Hitleriui. Žmonės kalbėjo, kad greitai atėjęs atsakymas, jog žydams, kad ir kas jie būtų, jokio pasigailėjimo negali būti… Gete likusioms moterims buvo paaiškinta, kad jų vyrus išveža į Liubliną dirbti.

Po kelių dienų mieste pasklido baisūs gandai, kad smėlyne tratėjo kulkosvaidžiai, buvo girdėti riksmai.

Netrukus prie kareivinių atvyko dengti sunkvežimiai, moterims buvo liepta neimti daiktų ir pasakyta, kad jas išveža į Liubliną.

Viena iš Lidijos draugių Ana Potapenko savo akimis matė, kas vyko Smėlyne. Ji ėjo į kaimą parsinešti pieno ir, pamačiusi vokiečius, pasislėpė krūmyne. Tai, ką ji išvydo, buvo baisu ir neįtikėtina.

Prie ilgo, smėlyje iškasto griovio, kampuose, stovėjo kulkosvaidžiai, kuriuos saugojo lietuviai policininkai ir civiliai. Netrukus privažiavo vokiečiai baudėjai su didžiuliais šunimis. Baudėjai išlipo ir apsupo griovį. Netrukus Ana išgirdo kažkokį gausmą. Ji išvydo atvažiuojančius sunkvežimius, kuriuos lydėjo motocikluose sėdintys lietuviai policininkai. Išvarytas iš sunkvežimio moteris policininkai ir baudėjai apsupo ir įsakė atiduoti brangenybes: žiedus, laikrodžius, apyrankes. Moterys ėjo prie stalo, pastatyto ant žemės, ir palikusios ant jo savo puošmenas grįždavo į būrį.

Kai šis apiplėšimas baigėsi, joms buvo įsakyta nusirengti ir nurengti savo vaikus. Moterys, matyt, tikėdamos, kad jas veža į Liubliną, apsirengė geriausiais rūbais. Kilo baisus klyksmas ir vaikų verksmas. Besipriešinančias moteris civiliai apsirengę lietuviai žaliūkai ir policininkai stūmė į duobę ir šaudė, o vokiečiai stebėjo. Kai visos nelaimingos moterys buvo nurengtos, jas iš eilės grupelėmis vedė prie griovio ir įsakė į jį gultis. Sutratėjo kulkosvaidžiai. Iš priekio į jas šaudė civiliai apsirengę vyrai. Lipančias iš duobės moteris užsiundydavo šunimis.

Kulkosvaidžių tratėjimas, klyksmai ir aimanos, šunų lojimas, grubūs policininkų keiksmai susiliejo į vieną gaudesį, alsuojantį mirtimi.

Vieną dieną Lidiją darbams namuose per policiją nusamdė namų valdyboje dirbęs tarnautojas. Šeimininkė darbininkę pamaitino ir nurodė, kokius darbus atlikti.

Išnešusi kilimus į kiemą, Lidija išvydo iš kaimyninio namo išėjusį saulėje įdegusį gal dvidešimt trejų metų vaikiną. Šeimininkė, linktelėjusi į jį galvą, tarstelėjo: „Štai šis niekšas šaudė žydų moteris. Kas galėjo pagalvoti? Juk augo mano akyse.“

Jaunuolis užkalbino kilimą valančią Lidiją.

– Tu ruskė? – paklausė jis. Vėliau pratęsė: – Kai visus žydus užmušime, ateis jūsų eilė…

Tarp Lidijos ir žydšaudžio užsimezgė pokalbis, nes moteris norėjo iškvosti kokių nors žinių apie draugę žydaitę Mariją.

– Tu sakai, kad ateis mūsų eilė? Negi ir tu žudei? – klausė Lidija.

– Žinoma, o kas čia tokio? – nuo pašnekovo dvelkė pagiriomis ir tabaku.

– Kaip tu galėjai pakelti ranką prieš niekuo nekaltus žmones? – šiurpo moteris.

– Mums moka už žydo ir komunisto galvą po dešimt markių. Kur aš galiu uždirbti tokius pinigus? Reikia juk iš kažko gyventi, – nesutriko žmogžudys.

– Kaip tu galėjai?.. – pakartojo klausimą.

– Na, iš pradžių negalėjau, o po to vokiečiai davė kažko išgerti, ir prasidėjo. Tomis akimirkomis aš galėjau ir savo motiną be jokio gailesčio nužudyti, o tuos tai…

– Sakyk, o moteris irgi žudei?

– Žinoma, tai labai paprasta. Jos gi žydės, o ne moterys. Jau pripratau. Ir moka gerai. Kai boboms liepė atiduoti brangenybes – atidavė, kai liepė nusirengti nuogai, cha cha cha, jos pradėjo muistytis. Bet kai vokiečiai kelias čia pat pribaigė, tai iš karto numetė visus drabužius. Tik viena ,,sovietikė“ nenusirengė ir dar spjovė vokiečiui į veidą, – odą šiurpino atsakymas.

Šeimininkė, pas kurią tarnavo Lidija, ją ramino ir kalbėjo: ,,Kodėl tu su juo šnekėjai, su tuo padugne, teršiančia lietuvių tautą? Su juo niekas nenori kalbėti. Dirbti nenori, tai nuėjo žmonių žudyti. Už pinigus. Tikras niekšas!“

Dirbusi visą dieną Lidija gavo uždarbį – dvi markes – ir grįžo į namus. Alkana, apsiašarojusi bandė valgyti, bet tik supykino. Kaimynės moterys prasitarė, kad Lidija galbūt laukiasi. Ir nuogąstavo, kaip ji, elgeta, gimdys ir augins vaiką, kai net padoraus apsirengimo neturi.

***

Antroje atsiminimų dalyje Lidija Nekrasova-Voronkova rašo apie kančias, kurias patyrė išvežta į Vokietiją. Ten jai gimė sūnus, kuris užaugo. Radęs motinos atsiminimus, sūnus paruošė juos spaudai.

Parengė
Antanas ŽILINSKAS

Redakcijos prierašas. Prieš porą metų sūnus per Rusijos ambasadą kreipėsi į Kybartų seniūniją su prašymu surasti jo mamą gelbėjusius žmones ir įteikti jiems Lidijos Nekrasovos-Voronkovos knygą. Linkėjimai ir dėkingumas adresatus pasiekė. Kybartuose tebegyvena Jono Ryckio dukra Elena.

Publikuota: „Santaka“, 2018-06-26, 2018-06-29, 2018-07-06.


  • 0

Prezidento A. Smetonos žvalgas aprašė įvykius Kybartuose

Kybartuose pristatyta knyga „Prezidento žvalgas: du gyvenimai“. Istorinę monografiją atvežė jos sudarytojas Seimo narys istorikas dr. Arvydas Anušauskas.

Pasienio miestas leidinyje minimas ne sykį. 1940 m. birželio 15 d. vakaro įvykiai Kybartuose tapo Lietuvos Prezidento Antano Smetonos politinės veiklos lūžio momentu. Mūsų krašto žmonėms turbūt labiau nei kitiems įdomu, ką apie tą naktį, kai Prezidentas perėjo valstybės sieną, prisiminė knygos „Prezidento žvalgas: du gyvenimai“ centrinė figūra – vienas iš pirmųjų Lietuvos žvalgybos darbuotojų, tarpukariu – Valstybės saugumo departamento (VSD) Ypatingojo skyriaus viršininkas Albinas Čiuoderis (1898–1965). Lietuvos savanoris tarnavo žvalgyboje bei saugume, vadovavo Prezidento A. Smetonos apsaugai ir ne kartą gelbėjo valstybės vadovą. A. Čiuoderis asmeniškai lydėjo Prezidentą per Lieponos upelį, kai pirmąją sovietų okupacijos dieną valstybės vadovas traukėsi į Vokietiją. Užtikrinti Prezidento pasitraukimą iš Lietuvos – tokia buvo paskutinė jo apsaugos viršininko užduotis.

1962-aisiais A. Čiuoderis užrašė savo prisiminimus apie to meto įvykius, politikus, karininkus, saugumo vadovus. Įdomu, kad charakterizavo juos kaip asmenis. Pasak A. Anušausko, nuo 1990-ųjų tyrinėjančio Lietuvos žvalgybos istoriją, kad žvalgybininkas rašytų prisiminimus – mūsų valstybės istorijoje yra labai retas dalykas. Tam ryžęsis A. Čiuoderis savo rankraštyje įamžino ir istorinį momentą Kybartuose.

Prezidento A. Smetonos asmens apsaugos vadovas rašė: „Smetonai griežtai pareiškus, kad nepasiliks Lietuvoje, buvo asignuota 12.000 dolerių, kuriuos kitą dieną turėjo gauti iš L. [Lietuvos] banko. Karo vadai, kartu ir gen. Raštikis, tame posiedy pareiškė, kad gintis nėra prasmės!!! Už Lietuvos gynimą pasisakė A. Smetona, kr. aps. m. [krašto apsaugos ministras] gen. Musteikis (ne Ignas) ir teisingumo min. [ministras] liaud. [liaudininkas] Tamošaitis. <...> Mūsų vilkstynė apsistojo Kybartuose. <...> Vienas iš pol. tarnautojų pranešė, kad gautas iš Kauno įsakymas sulaikyti, nežiūrint kas mėgintų pereiti sieną. Iš šalies žinojau, kad vietos komunistuojantieji ruošias pastoti kelią. <...> Jau siena buvo uždaryta ir pasienio policija, priešaky su rajono v-ku, įspėjo, kad nesiartinti, ir paruošė ginklus. Liko dvi išeitys: nuginkluoti pasienio sargybą arba eiti slaptai. <...> Užbėgau į nuovadą. Prisistatė policninkas ir savanoriškai pasisiūlė pervesti slaptai. Keletą desėtkų metrų paėjus sutikome advokatą Pijų Miziūrevičių, grįžtantį pervedus pulk. Musteikį, ir jis paėmė mūsų grupės vadovavimą. Gi policninkas grįžo. Gerokai tamsu. Išeidami iš miesto į vieną Širvintos pievutę, pastebėjome žibantį vandenį to siauro upelykščio, kurį reikės perbristi. Brasta negili, bet batus nuimti reikia. Prezidentas susijaudinęs. Vis dairosi, ar kas neseka. Palydovai, saugumo valdininkai, išskyrus Adomavičių, apsisprendė grįžti į Kauną. Palinkėjau geros kelionės ir įdaviau nedegamos spintos raktus. Truputį buvo keista, kad jie grįžta, bet tokiu atveju turėjau susilaikyti nuo patarimų. Čia lieka žmogus, pats savo likimo kalvis. Kitoj pusėj susėdome mautis batus. Smetona, pasijutęs saugus, atsipeikėjo: „Tegul jie dabar į subinę buč..“

Pasak A. Anušausko, ši Prezidento replika buvo skirta sovietams, kurie būtų siekę užgrobtos šalies vadovą priversti pasirašyti svarbius dokumentus.

Tačiau net ir perbridęs Lieponą Prezidentas nesijautė saugus. „Iš Lietuvos išskrido, bet toliau nežinia. Vokiečiai persiėmę neapykanta už Klaipėdą. Už neva persekiotus ten vokiečius. Ką pasakys Hitleris, nežinia. Vienu mostu gali visus grąžinti atgal. Smetona tą aiškiai jautė ir pergyveno“, – prisiminė A. Čiuoderis.

Tai tik vienas iš daugybės rašytinių liudijimų, sudėtų į knygą „Prezidento žvalgas: du gyvenimai“. Joje publikuojama dokumentų, liudijančių, kokias grėsmes Lietuvos saugumui dar 1940-ųjų vasario pabaigoje buvo nustačiusi ir politikams įvardijusi tarpukario žvalgyba. Jas žinojo ir A. Čiuoderis, nes vadovavo sekliams, sekusiems antivalstybines organizacijas ir šnipus. Beje, vienas jiems rūpėjęs šnipas, vokiečių nacionalsocialistams dirbęs Richardas Šveiceris, buvo kilęs iš Kybartų.

Istorinėje monografijoje taip pat publikuojamos unikalios fotografijos, kurių nėra Lietuvos archyvuose.

„Prieš dešimt mėnesių aš dar nežinojau, kad tokia knyga bus, nebuvau matęs medžiagos, kuria parėmiau knygos siužetą, – Kybartų bibliotekininkių sukviestiems žmonėms sakė leidinio sudarytojas A. Anušauskas. – Tačiau į mano rankas pateko pačiame Kolumbijos centre, 100 km piečiau Bogotos, surastas žvalgybininko Albino Čiuoderio rankraštis, vėliau jo giminaitės rado dar kitus užrašus, nuotraukų.“

Istorinė monografija „Prezidento žvalgas: du gyvenimai“ yra reikšminga Lietuvos žvalgybos tarnybai, šiais metais mininčiai įkūrimo šimtmetį. VSD Ypatingojo skyriaus viršininko prisiminimus apie A. Sniečkų ir J. Paleckį, Prezidento A. Smetonos likimą, lietuviško saugumo ir kriminalinės policijos skyriaus darbą nacistinės okupacijos metais galima priskirti prie įdomesnių lietuviškos žvalgybos istorijos šaltinių. Sunkiausi pasirinkimai tarpukario Lietuvos žvalgybininkų laukė sovietams ieškant buvusių saugumo darbuotojų, kad jais pasinaudotų arba sunaikintų.

Kybartiečiai Seimo nariui A. Anušauskui aprodė Kybartų požemius, vietą, kur Prezidentas A. Smetona perbrido Lieponą. Svečias miesto bibliotekai padovanojo su Kybartais susijusią minėtą knygą.

Renata VITKAUSKIENĖ

Autorės nuotr. Istorikas dr. Arvydas Anušauskas rajono žmonėms atskleidė knygos detalių, susijusių su pasienio miestu.

Projektą „Valstybė buvo, yra ir bus“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

Publikuota: „Santaka“, 2018-05-22.


  • 0

Iš keramikos gamyklos – tik griuvėsiai ir šiukšlės

Šią savaitę paskelbta visuotinė švarinimosi akcija „Darom“. Nors teigiama, kad šiukšlynų kasmet mažėja, vis dėlto tvarkyti dar tikrai yra ką. Vienas iš tokių objektų – dailiosios keramikos gamyklos „Jiesia“ pastatai Kybartuose, tiksliau – tik tai, kas iš jų likę.

Pavertė šiukšlynu

Kažkada ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje savo gaminiais garsėjusią Kybartų „Jiesios“ dailiosios keramikos gamyklą dar prieš gerą dešimtmetį bandyta atgaivinti. Deja, ir iš šviesių vilčių, ir iš pastatų beliko tik griuvėsiai.

O ten, kur yra apleisti pastatai, dažniausiai atsiranda ir šiukšlynai. Ne patys atsiranda – netvarkingi žmonės kažkodėl nusprendžia, kad iki tokių nuošalių vietų savo šiukšles atitempti ir palikti paprasčiau, negu nuvežti iki konteinerių ar atliekų saugojimo aikštelės.

Šiukšlynu virtusia buvusia „Jiesios“ teritorija Rambyno gatvėje nepatenkinti kaimynai neseniai kreipėsi į rajono aplinkosaugininkus. Gyvendami šalia tokio sąvartyno žmonės tvirtino bijantys užsikrėsti kokia infekcija, ypač kai tarp popierių, butelių, padangų, senų baldų ir žaislų lūženų pamato dar ir tysantį negyvą šunį ar šmirinėjančią lapę.

Ketina parduoti

Vilkaviškio rajono aplinkos apsaugos agentūros vedėjas Vitas Bakas susisiekė su rajono Savivaldybės administracija, rajono ekologu, Kybartų seniūnija ir galiausiai – su pačiu žemės ir pastatų savininku, ne mūsų rajone gyvenančiu Tomu Daukša.

– Žmogus buvo perspėtas, kad jei nesitvarkys šiukšlyno, jam gresia ne tik didesnis nekilnojamojo turto mokestis (jį skiria Savivaldybė), bet ir administracinė bauda už aplinkos teršimą, kuri gali siekti iki pusantro tūkstančio eurų. Taip pat būtų surašytas privalomas nurodymas susitvarkyti teritoriją, o jo nevykdant bauda dar labiau išaugtų. Žinoma, teršia juk ne pats savininkas, atliekas neša aplinkiniai gyventojai, todėl problemą spręsti turi ir vietinė valdžia, – aiškino V. Bakas.

Su žemės ir pastatų savininku susisiekėme ir mes. Jis paaiškino, kad didelių lėšų į objektą Kybartuose investuoti nesirengia.

– Teritorija bus aptvarkyta – tik tiek, kad atrodytų tvarkingiau. Mano atstovas buvo nuvykęs pasikalbėti su seniūnu, jie kažką sutarė. Dėl pačių pastatų – gal kokį įspėjamąjį ženklą pakabinsime, kad po teritoriją niekas nevaikščiotų. Taip jau atsitiko, kad prieš keletą metų tapau savininku, tada tikriausiai buvau per didelis optimistas. Bet dabar ieškau pirkėjo ir noriu šį objektą parduoti, – kalbėjo T. Daukša.

Sutarė su komunalininkais

Kybartų seniūnas Romas Šunokas patvirtino, jog savininkų atstovas šią savaitę jau buvo atvykęs į Kybartus ir tikrai nori kuo greičiau susitvarkyti teritoriją.

– Jis susisiekė su komunalininkais, kad bendrovė už užmokestį iškirstų karklus, nupjautų žoles. Mano žiniomis, nuo gatvės pusės planuojama aptverti tvorą, kad niekas nepatektų į teritoriją. Aptverti ją būtina, nes ten landžioja ir vaikai. Vienais metais ten buvo net lapė įsiveisusi, lapiukų atsivedusi… Tarp kitko, savininkai jau buvo tą teritoriją aptvarkę, kai tik nusipirko, bet paskui ilgam pradingo. O kadangi šiukšles suneša mūsų pačių gyventojai, seniūnija irgi sprendžia šiuos reikalus. Kas kiek laiko vis nuvažiuojame, apžiūrime, ten buvome nusiuntę ir viešuosius darbus atliekančius žmones, – kalbėjo seniūnas.

Tokių stambių pastatų vaiduoklių seniūnijoje, pasak R. Šunoko, jau sumažėję. Buvę „Jiesios“ pastatai – vienas iš blogiausiai atrodančių objektų. Tačiau likę daug apleistų individualių namų, kurių savininkai mirę ar išvykę į užsienį.

„Tokių neprižiūrimų 84 statinių sąrašą jau perdavėme Savivaldybei, kad juos teiktų turto fondui“, – kalbėjo seniūnas.

Padidina mokestį

Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos Investicijų, strateginio planavimo ir vietinio ūkio skyriaus vyr. specialistas Vidmantas Lenčiauskas paaiškino, kad už neprižiūrimas valdas paskutiniam minėtų Rambyno gatvės pastatų savininkui 2016 metais jau buvo taikytas padidintas (3 proc. nuo turto vertės) nekilnojamojo turto mokestis.

– Pernai, 2017-aisiais, buvo rengiamas naujas Nenaudojamų, apleistų arba neprižiūrimų patalpų ir statinių tvarkos aprašas. Jis parengtas tik metų pabaigoje, dėl to praėjusiais metais duomenų nespėjome pateikti Mokesčių inspekcijai. Tačiau visi seniūnai kasmet iki spalio 1 d. teikia mums neprižiūrimų statinių ir patalpų sąrašus, o susirinkusi komisija sprendžia, ką daryti, perspėja savininkus ir galiausiai kreipiasi į Mokesčių inspekciją, kad būtų padidintas turto mokestis. Tokių apleistų statinių sąrašas yra paviešinamas, – aiškino V. Lenčiauskas.

Vis dėlto, anot Savivaldybės specialisto, dauguma savininkų pažiūri geranoriškai ir savo nekilnojamąjį turtą apsitvarko, kol sankcijų dar nepaskirta.

Paskutiniame, 2016 m. Savivaldybės komisijos sudarytame Nenaudojamo, apleisto bei neprižiūrimo nekilnojamojo turto, esančio Vilkaviškio rajono savivaldybės teritorijoje, sąraše yra 24 objektai (tarp jų – ir buvusios „Jiesios“ pastatai), tačiau šiemet metų gale sąrašas pagal seniūnijų pateiktus duomenis bus atnaujintas.

Eglė MIČIULIENĖ

Autorės nuotr. Matant tokį vaizdą sunku patikėti, kad dar prieš gerą dešimtmetį čia buvo gaminami dailūs keramikos dirbiniai.

Publikuota: „Santaka“, 2018-04-20.


  • 0

  • 0

Trispalvę kybartietis kėlė pavojingais laikais

Kybartiečiui Romui Žemaičiui Vasario 16-oji – ne šiaip data, kurios prasmę šiandieninis jaunimas žino tik iš savo tėvų, mokytojų. Jam tai – ypatinga šventė, kurios vyriškis visuomet laukia su virpuliu širdy. Nepriklausomos Lietuvos simbolį – trispalvę vėliavą – pats rizikuodamas savo laisve Romas kartu su broliais ir bendramoksliu Arūnu Dobiliausku slapta buvo iškėlę dar 1984 m.

Suplevėsavo ant mokyklos kamino

Tuo metu toks poelgis buvo labai pavojingas. Tačiau net žinodami, kad už tai gali smarkiai nukentėti, jaunuoliai ryžosi tokiam žygiui. Kaip pasakojo Romas, tam jie ruošėsi labai ilgai. Gamino vėliavą, Nesterove pirko dažų, kuriais ant vidurinės mokyklos sienų išrašė šūkius „Laisvę Lietuvai“, „Šalin rusus“, „Atiduokit Lietuvą“ ir panašius. Vasario 15-osios naktį, kai tėvai visus suguldė miegoti, jaunuoliai sutartą valandą išlipo pro langą ir niekieno nepastebėti padarė tai, ką buvo sumanę.

Iš ryto Kybartuose buvo didžiulis sujudimas, kai į mokyklą atėję mokytojai ant mokyklos kamino pamatė plevėsuojančią trispalvę ir išrašytus šūkius. Kaip įprastai į mokyklą atėję jaunuoliai pamatė, jog užrašai skubiai šveičiami nuo sienų, o trispalvė jau nuimta. Tą pačią dieną jie, kaip įtartini asmenys, buvo tardomi saugumo tarnybų, spaudžiami prisipažinti, namuose buvo daromos kratos. Mat Žemaičių vaikai tais neramiais laikais sugebėjo atsisakyti būti spaliukais ir pionieriais, tad į juos visada buvo žiūrima įtariai. Tuomet nė vienas iš jaunuolių neišsidavė. Buvo vienas kitam prisiekę, kad ir kas būtų, vieni kitų neišduos. Romui tuo metu buvo 17 metų.

– Labiausiai bijojome, jog krečiantys namus saugumiečiai neatkeltų sunkaus betoninio luito kieme, nes ant jo mes buvome išbandę dažus. Tuomet jį užvertėme ir palikome. Visus likusius dažų flakonus buvome paslėpę bažnyčioje. Ten tąnakt budėjo mano draugas A. Dobiliauskas. Mat po kunigo Sigito Tamkevičiaus suėmimo bažnyčią buvo keliskart apiplėšę. Tuomet mes viską sudeginome krosnyje. Tardomi po vieną su broliais net 12 valandų buvome gąsdinami, kad likusieji jau prisipažino, mums karpė nagus, tyrė, ar po jais nelikę dažų dalelių. Man buvo sakoma, jog po manaisiais nagais jų rado. Tačiau aš tvirtai žinojau, kad jokių dažų tądien net nečiupinėjau. Užrašus rašė broliai ir draugas. Mano darbas buvo iškelti vėliavą. Todėl tvirtai laikiausi savo. Įdomiausia, jog atvažiavę pareigūnai nesakė, kad ieško vėliavų ar dažų. Jie kaltino mus motorinio dviračio vagyste ir neva ieškojo jo dalių, – pasakojo R. Žemaitis.

Tuomet viskas taip ir baigėsi. Tėvai, būdami tvirtai įsitikinę, jog sūnūs ramiai miegojo namuose, taip pat nieko negalėjo pasakyti jų namus griozdusiems saugumiečiams. Vaikai apie tai prisipažino tik išaušus nepriklausomybės dienoms.

Už antitarybinę veiklą – Sibiras

Tačiau šis įvykis nebuvo vienintelis Romo biografijoje. Nepabūgęs tardymo baisumų, jis dalyvavo dar vienoje draudžiamoje akcijoje: su būreliu kybartiečių lapkričio 1-ąją organizavo mirusiųjų pagerbimo eiseną nuo Kybartų bažnyčios iki kapinių. Tuomet tai buvo uždrausta. Eisenos dalyvius suėmė, vyko tardymas. Pirmiausia buvo suimtas kunigas Matulionis. Lapkričio 12 d. į karinį komisariatą pakviestas ir R. Žemaitis. Ten jam užlaužė rankas ir kaip didžiausią nusikaltėlį išvežė tardyti į Marijampolę. Vėliau kybartietis buvo nuteistas dvejus metus kalėti Sibire už antitarybinę veiklą ir žmonių kurstymą.

Pora metų Sibiro kalėjime aštuoniolikmečiui buvo didžiulis išbandymas. R. Žemaitis pasakojo, kad nebuvo dienos be mirčių. Kaliniai masiškai mirė nuo išsekimo.

Kalėjimo kasdienybė buvo sunkus darbas ir nuolatinis badas. Tekdavo vykdyti didžiules darbo normas. Jų neįvykdžiusius kalinius sodindavo į karcerį be maisto, o ryte vėl varydavo dirbti. Romui visa tai ištverti padėjo jaunystė ir stiprus organizmas bei gera fizinė forma.

Po dvejų įkalinimo metų Romą norėta išsiųsti į tarybinę armiją. Verčiamas tarnauti jis nepasidavė ir tvirtai pareiškė, kad jei bus prievarta išsiųstas, tarybinei valdžiai tarnauti neprisieks. Tuomet, nusprendus, jog tokie antitarybiniai elementai tik pakenks karių dvasiai, jis buvo paliktas ramybėje.

Niekas neatstos galimybės būti laisvam

Iki pat nepriklausomybės atgavimo R. Žemaitis, aišku, stebimas tarybinio saugumo, dirbo paprastą darbą ir niekada neišdavė savo įsitikinimų. Paskelbus laisvą Lietuvą, jis buvo vienas iš pirmųjų šalies savanorių ir kariškiu tarnavo 21 metus. Išėjęs į atsargą, Romas dalyvauja kariškoje veikloje, susitinka su jaunimu, pasakoja apie savo gyvenimą, stengdamasis taip ugdyti patriotizmą.

Tiems, kas pasiilgsta „rusų laikų“ ir sako, kad tada buvo geriau gyventi, R. Žemaitis tenori pasakyti, jog niekas niekada neatstos savo šalies laisvės, galimybės būti laisvam.

– Galima keiksnoti valdžią, kurią patys išsirinkome, pykti dėl mažų pensijų, atlyginimų. Esame dar tik „paaugliai“ nepriklausomame kelyje, tad nenuostabu, kad ne viskas klojasi kaip sviestu patepta. Reikia suprasti, jog Lietuva – tai mes. Turime pradėti kiekvienas nuo savęs. Tada viskas ims keistis. Pamažu, iš lėto, bet pasikeis. Pagalvokime, kas būtų, jei vėl taptume okupuoti. O grėsmė – labai reali. Aš pats tam esu pasiruošęs. Mano namų balkone padėta sukrauta kariška kuprinė. Kad ir kaip gerai viskas atrodytų šiuo metu, tačiau visada reikia būti pasiruošusiam.

Nuotr. iš asmeninio albumo. Antisovietinio judėjimo dalyvis, politinis kalinys Romas Žemaitis yra apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžiumi.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Publikuota: „Santaka“, 2018-02-15.


lt_LTLithuanian
lt_LTLithuanian