Matlaukio kaimo bendruomenė

  • 0

Šimtą metų skaičiuojantis ūkis klesti ir puoselėja prosenelių tradicijas

Matlaukio kaime gyvenantis Robertas Mickevičius praėjusią savaitę baigė kulti kukurūzus. Jų kokybe ūkininkas yra labai patenkintas. Tačiau šie metai R. Mickevičiui išskirtiniai ne vien dėl gero kukurūzų derliaus. Tai – jubiliejiniai jo kuriamo ūkio metai.

Prieš gamtą visi lygūs

Daugelis mūsų rajono žemdirbių praėjusį javapjūtės sezoną įvardijo kaip vieną iš blogiausių istorijoje. Ūkininkų prikultos produkcijos kiekiai buvo bent trečdaliu mažesni nei ankstesniais metais. R. Mickevičiaus ūkyje situacija – nė kiek ne geresnė. Vis dėlto žemdirbys nebuvo linkęs apgailestauti dėl ne itin nusisekusių metų.

„Šiemet turėjau pasėjęs daugiau nei tūkstantį hektarų kviečių. Jų derlius – toks pat, kaip ir pas daugumą kitų ūkininkų. Stengiuosi niekada neišgyventi dėl to, ko negaliu kontroliuoti. Prieš gamtą visi esame lygūs. Vienais metais pavyksta prikulti daugiau grūdų, kitais – mažiau. Tikiuosi, kad ateinančiais metais galėsiu pasidžiaugti pilnesniais aruodais“, – vylėsi vienas iš didžiausių mūsų rajono ūkininkų.

Be kviečių, jis taip pat buvo pasėjęs maždaug 250 ha žirnių bei dvigubai daugiau kukurūzų. Pastarųjų derliumi žemdirbys yra labai patenkintas.

„Šie metai kukurūzams buvo kaip niekada palankūs. Iš vieno hektaro vidutiniškai prikūlėme daugiau nei 10 tonų. Jų kokybė – taip pat labai gera. Mūsų kukurūzus galima naudoti ir kaip maistinius, ir kaip pašarinius“, – sakė R. Mickevičius.

Žemės darbai Mickevičių ūkyje jau eina į pabaigą. Liko tik užarti dalį plotų ir tuomet jau bus galima ramiai ruoštis žiemai. Roberto teigimu, paskutiniai traktoriai laukuose darbą turėtų baigti dar iki lapkričio 1 d. Tuomet bus galima koncentruotis į sezono derliaus realizaciją. O ji įprastai tęsiasi beveik visus metus. Dalį užaugintos produkcijos R. Mickevičius realizuoja vietinėje rinkoje, o dalį eksportuoja į užsienį.

Nors dabar ūkininkas daugiausiai verčiasi kviečių, kukurūzų ir žirnių auginimu, tačiau jis neabejoja, kad artimoje ateityje teks keisti auginamas kultūras. Jo teigimu, kas tiko prieš dešimt metų, nebūtinai tiks rytoj. Šiltėjant klimatui kaip vieną iš alternatyvų vyras mato saulėgrąžų auginimą. Jo nuomone, šiais metais saulėgrąžos būtų puikiai užderėjusios.

Prosenelių žemėje

Kaip atkurta Lietuva savo istoriją pradėjo skaičiuoti prieš šimtą metų, taip ir Mickevičiai dabartinio ūkio pradžia laiko 1918 metus. Būtent tada Roberto proseneliai toje pačioje vietoje, kur įsikūręs dabartinis jo ūkis, ėmė statyti sodybą bei ūkininkauti.

Prie pačių pasistatytos sodybos stovinčių prosenelių nuotrauka ir šiandien kabo matlaukiečio darbo kabinete. Tą nuotrauką taip pat galima išvysti ūkyje įkurtame etnografijos muziejuje. Istorija, tradicijos ir šeima Robertui – šventi dalykai. Tame pačiame muziejuje tarp kitų eksponatų galima rasti ir prie prosenelių sodybos augusios liepos kaladę. Vyrui nesinorėjo savo šeimos istoriją paversti malkomis, tad senąją kaladę išsaugojo.

„Visoje Europoje senieji ūkiai puoselėja tradicijas, saugo savo palikimą. Kuo mes kitokie?!“ – svarstė ūkininkas.

Savarankiškai ūkininkauti R. Mickevičius su tėvu Juliumi pradėjo šaliai atkūrus nepriklausomybę – 1991-aisiais. Tuomet šeima pagal Valstiečių ūkio įstatymą atsiėmė 18 hektarų prosenelių žemės.

„Sugrįžome ant savo žemės ir tęsiame istoriją, kuri tarybiniais laikais buvo sustabdyta. Nors tuomet ir buvome atplėšti nuo ūkio, bet jautėmės jį turintys“, – sakė R. Mickevičius.

Nors šiandien Mickevičių ūkyje netrūksta modernios technikos, pačių naujausių žemės ūkio padargų, tačiau taip buvo tikrai ne visada. Nuo pat pradžių Matlaukio kaimo gyventojai turėjo vieną tikslą – plėsti valdomus plotus. Jie nepirko naujų traktorių ar kombainų, o visą uždirbtą pelną stengėsi investuoti į naujų žemių įsigijimą. Šiandien ūkis – 100 kartų didesnis nei buvo prieš 27-erius metus.

„Dygsta“ piliakalniai

Apie R. Mickevičiaus veiklą jau esame rašę ne kartą. Jis kolekcionuoja senus automobilius, remia įvairius renginius ir projektus, būdamas kaimo seniūnaičiu stengiasi burti žmones bendrai veiklai. 2014 metais aprašėme ir jo sukurtą ramybės oazę, esančią 12 ha valdose Galkiemio kaime, su vietos pasididžiavimu – Brolių kalnu. Tačiau per keletą pastarųjų metų „išdygo“ dar trys piliakalniai, pastatyta pilis, pasodinta nesuskaičiuojama galybė pušų, eglučių.

Neretai Mažąja Šveicarija pavadinamą teritoriją ūkininkas pradėjo kurti prieš dešimtmetį. Buvusį apleistą žvyro karjerą Robertas sutvarkė, įrengė pasivaikščiojimo takus, poilsio erdves, iškasė keletą kūdrų, pasodino ne vieną tūkstantį medelių. Teritoriją puošia keletas skulptūrų. Viena iš jų – medinis angelas – pastatyta tik šiais metais.

Labiausiai Galkiemyje akį traukia iš visų pusių teritoriją supantys piliakalniai. Šiandien jų yra net keturi. Pirmiausiai supiltą Brolių kalną šiemet ištiko Vilniuje esančio Gedimino kalno likimas – ėmė slinkti šlaitai. Vis dėlto Robertas, su darbininkais atvežęs daugybę priekabų žvyro, problemą išsprendė.

Naujausias iš piliakalnių pavadintas Jono kalnu. Jis supiltas tik praėjusiais metais ir yra skirtas Joninėms švęsti. Viršuje esančioje plačioje aikštelėje galima kurti laužus. Kiti du piliakalniai kol kas vardų neturi.

Vienas iš neseniai atsiradusių Galkiemio akcentų – ant tvenkinio kranto stovinti trijų aukštų pilis. Joje ūkininkas norėtų įkurti krašto istoriją menantį muziejų. O eksponatais tikrai būtų ką papasakoti. Pavyzdžiui, dabar tik vieną gyventoją – R. Mickevičių – turintis Galkiemio kaimas kadaise klestėjo, čia veikė smuklė.

Šiandien šioje tvora aptvertoje teritorijoje yra įvesta elektra, veikia internetas. Atrodo, kad šeimininkas galėtų tiesiog čia atvykti bei ilsėtis, tačiau jis ir toliau galvoja, kaip dar labiau visa tai išgražinti. Vyras ketina įrengti apšvietimą, kad naktį nušvistų ne tik takai, bet ir kalnai.

Svajonėse – sodyba

Matlaukio kaimo gyventojo planuose – ir daugiau gražių sumanymų. Jis nuo seno žavisi bitininkystės amatu, kadaise pats svajojo tapti bitininku. Keletas avilių ir dabar stovi Brolių kalno papėdėje, tačiau jų vyras norėtų pastatyti ir daugiau. Tiesa, kiek kitoje vietoje. Jis jau turi numatęs didžiulį plotą, kuriame norėtų įkurti sodybą bei apgyvendinti žmogų, mokėti jam atlyginimą. Šis turėtų bitininkauti, laikyti bandą avių, arklių bei kitų gyvūnų. Į šią sodybą būtų kviečiami atvykti žmonės iš visos šalies.

„Norėtųsi parodyti senąsias mūsų tautos tradicijas. Čia atkeliavę svečiai galėtų ne tik pamatyti, kaip kadaise ūkininkavo mūsų protėviai, bet ir paragauti natūralaus medaus, sūrio ar lašinių. Bevaikščiodami po teritoriją lankytojai turėtų galimybę kur nors papietauti ar tiesiog išgerti kavos“, – planais dalijosi pašnekovas.

Andrius GRYGELAITIS

Autoriaus nuotr. Nuo Roberto Mickevičiaus supiltų piliakalnių viršūnių atsiveria kerintys vaizdai.

Autoriaus nuotr. Naujausias iš piliakalniu – tik praejusiais metais „išdyges“ Jono kalnas.

Autoriaus nuotr. Triju aukštu pilaiteje ateityje
planuojama ikurti krašto istorija
menanti muzieju.

Autoriaus nuotr. Robertas Mickevicius didžiuojasi išsaugota proseneliu nuotrauka.

Autoriaus nuotr. Galkiemio kaimo teritorija puošia
tik šiais metais pastatyta medine
angelo skulptura.

Publikuota: „Santaka“, 2018-10-23.


  • 0

„Vasaros žaidynės“ sudrebino Matlaukį ir jo apylinkes

Tęsiant tradicijas, liepos mėn. 21 d. Matlaukio kaimo bendruomenėje vyko šeimų sporto ir kultūros šventė „Vasaros žaidynės”. Šventę pradėjome bendruomenės vėliavos pakėlimu ir himno giedojimu. Bendruomenės pirmininkė Daiva Dubauskienė pasveikino susirinkusius, padėkojo visiems, kurie prisidėjo savo darbu, idėjomis bei finansine parama ruošiant šventę.

Po iškilmingo šventės atidarymo mažiausiųjų dalyvių laukė muilo burbulų šou, piešimas kreidelėmis. Vyresni susiskirstę į komandas dalyvavo smiginio rungtyse, virvės traukime, kamuoliukų mėtyme taip pat varžėsi estafečių rungtyse.

Krepšininkai po apdovanojimo

Atidarymas šventės. Matlaukio kaimo bendruomenės himno giedojimas, vėliavos pakėlimas

Tinklinio varžybos ir mažųjų estafetė su kamuoliu

Verta paminėti, kad atvyko svečių ir iš kaimyninių bendruomenių. Vyko krepšinio, lauko tinklinio sportinės kovos. Krepšinio 3×3 rungtynėse kovojo trys komandos: ,,Matlaukys“, ,,Kingai“, ,,Tikslas“. Krepšininkai nenusileido vieni kitiems, tačiau komanda ,,Tikslas“ pasiekė savo tikslą ir iškovojo garbingąją pirmąją vietą.

Lauko tinklinio aikštelėje taip pat virė įnirtinga kova. Įspūdį paliko mišri merginų-vaikinų komanda, kurioje matlaukietės sesės A. ir K. Maceikaitės su savo komandos nariais iškovojo antrąją vietą. Visi šventėje dalyvavę sportininkai apdovanoti medaliais, diplomais, atminimo dovanėlėmis.

Jaunimas kiekvienais metais labai laukia šios šventės ir noriai joje dalyvauja. Ji rengiama norint skatinti aktyvumą, propoguojant sveiką gyvenimo būdą. Svarbu, kad sportavimas teiktų malonumą ir padėtų kiekvieną dieną pasitikti sveikiems ir geros nuotaikos.

Kad ši šventė įvyktų, paplušėjo ne tik bendruomenė, pateikusi paraišką bei gavusi finansavimą, bet ir partneriai. Padėkoti norisi Vilkaviškio rajono savivaldybei, pagal projektą, skyrusiai finansinę paramą, ,,UAB Art Glacio“ Vilkaviškio ledų fabrikui, parėmus saldžiosiomis dovanomis.

Taip pat burbulų gamintojams ir ,,Burbulų tetulei“ už paruoštą staigmeną mažyliams. Matlaukio krepšininkų komandos kapitonui, neformaliai jaunimo grupei „Aktyvus Matlaukio jaunimas“ už pagalbą organizuojant šventę. Bei, žinoma, šventės dalyviams, žiūrovams bei vedėjams ir visiems tiems, kurie prisidėjo prie šventės ruošimo.

Matlaukio kaimo bendruomenės taryba


  • 0

Dviguba šventė Matlaukyje

Dviguba šventė Matlaukyje paminėta patrankų šūviais ir paminklinio akmens atidengimu. Gausus būrys matlaukiečių ir svečių Valstybės atkūrimo šimtmetį ir bendruomenės įkūrimo 15-os metų jubiliejų pasitiko su šypsenomis veide ir giedodami valstybės himną.

Šventės akcentu tapo paminklinio akmens ir koplytstulpio, skirto išnykusių senųjų kaimų įamžinimui, atidengimas ir šventinimas. Paminklą atidengti patikėta bendruomenės pirmininkei Daivai Dubauskienei ir kaimo seniūnaičiui Robertui Mickevičiui. Vėjyje plazdančių trispalvių garsus nustelbė patrankų šūviai, kuriais pagerbta Lietuva, bendruomenė ir senųjų kaimų atminimas.

Vėliau šventė persikėlė į mažųjų matlaukiečių piešiniais, vėliavėlėmis ir margaspalviais gėlių žiedais išpuoštus bendruomenės namus. Šventės dalyvius pasveikino Kybartų seniūnas Romas Šunokas. Apie tolimus 1918 m., kai buvo pasirašytas nepriklausomybės aktas, papasakojo istorijos mokytoja, buvusi matlaukietė V.Venckūnienė. Nuotaiką praskaidrino Pajevonio moterų antsamblio „Aušrinė“ atliekamos dainos. Savo kūrybos eiles skirtas Lietuvai, skaitė Virbalio kunigas G.Marcinkevičius ir D.Protosevičienė.

Nuo suaugusiųjų neatsiliko ir vaikai. Jie taip pat skaitė eiles skirtas Valstybės atkūrimo 100-mečiui ir visiems šventės dalyviams išdalino šiai progai sukurtus kalendoriukus su bendruomenės vaizdais, linkėdami šventinę nuotaiką parsinešti į savo namus. Pasveikinti bendruomenės žmones su Lietuvos šimtmečiu ir bendruomenės 15-uoju jubiliejumi atvyko svečiai iš Kybeikių kaimo ir svečiai iš Lenkijos Lietuvių draugijos Suvalkų skyriaus klubo „Vienybė“. Jų pirmininkė Onutė Virbylienė paskaitė savo kūrybos eiles. Viešnias atlydėjo Marijampolės literatų klubo „Seklyčia“ pirmininkas Ričardas Jurgelevičius.

Jo skaitomos eilės ir sveikinimo kalba, dar kartelį privertė susimąstyti ir prisiminti apie Lietuvos ilgą kelią į laisvę. Dar ilgai netilo kalbos ir dainos jaukiuose bendruomenės namuose. Vieni kitiems linkėjo dar daug ilgų metų ir bendrų susiėjimų bendruomenės namuose.

Bendruomenės taryba

Vasario 17-ąją bendruomenės namuose apsilankė žemės ūkio įmonės „Dotnuva Baltic“ atstovai, atvykę su traktoriumi. Šios bendrovės atstovai nusprendė ypatingai pasveikinti valstybės atkūrimo 100-metį švenčiančią Lietuvą.

„Dotnuva Baltic“ žmonės sugalvojo Lietuvą geografiškai apjuosti 10 dienų trukmės kelione traktoriumi, visos kelionės atstumas – 1200 kilometrų. Jie aplankė dešimtis ūkininkų ir kaimo bendruomenių, įsikūrusių netoli valstybės sienos. Viena iš tokių aplankytų buvo Matlaukio kaimo bendruomenė.

Vaizdo filmas apie bendruomenės veiklą: ŠTAI ČIA


  • 0

Per šventes Matlaukyje nebuvo pamirštas nė vienas

Kaip ir visada, šventiniu laikotarpiu bene didžiausias galvos skausmas būna dovanų pirkimas. Bet visuomet yra miela ir paprasta išeitis – rankų darbo dovanėlės. Tam pritarė ir Matlaukio kaimo bendruomenės moterys ir visas būrys vaikų.

Aktyvios kaimo moterys dar gruodžio mėnesį nutarė pradžiuginti kaimo žmones pačių keptais imbieriniais meduoliais, papuoštais 100 skaitmeniu, žyminčiu šiemet minimą Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo šimtmetį.

Prie dovanėlių gaminimo prisijungė ir vaikai. Padedami socialinės darbuotojos Ingridos Brazauskienės, jie gamino šventinius atvirukus. Šventinės dovanėlės pasiekė visus kaimo gyventojus, nebuvo aplenktas nė vienas namas. Žmonės buvo maloniai nustebinti ir sveikintojus išlydėjo dėkodami už parodytą dėmesį bei šilumą.

Be abejo, kalėdinė šventė neįsivaizduojama be žaliaskarės eglutės? Ją bendruomenei dovanojo kaimo seniūnaitis Robertas Mickevičius. Eglutė tiesiog spindėjo nuo įvairiaspalvių žaisliukų, kuomet ją papuošė vaikai su socialine darbuotoja. Netruko jie sulaukti ir Kalėdų Senelio! Vieną popietę jis  su savo padėjėja atvyko nešinas dideliu maišu dovanų. Bendruomenės namuose skambėjo dainos, eilėrašiai ir nerūpestingas vaikų juokas.

Šventinio laikotarpio kulminacija įvyko palydint senuosius metus ir sutinkant Naujuosius. Širdis džiaugėsi bežiūrint, kaip žmonės renkasi šeimomis, kaimynai su kaimynais, jaunos šeimos su mažyliais į naujametinį vakarėlį. Jaukūs bendruomenės namai nuo žmonių balsų ir šurmulio tapo dar jaukesni ir šviesesni!

Už gražiai ir prasmingai užbaigtus bei sutiktus metus norisi padėkoti bendruomenės pirmininkei Daivai Dubauskienei, jos padėjėjoms Audronei Subatkienei, Danutei Gručkiūnienei, Audronei Ališauskienei, Gražinai Ryckienei, Ramutei Raulušonienei, Aldonai Dranginienei, Elytei Kulvinskienei, Ingridai Maceikienei. Be abejo, vaikams ir jų vadovei I. Brazauskienei.

Visų jų dėka, negailint savo laiko, šventės Matlaukio kaime ir jo gyventojams buvo įsimintinos ir džiugios. Gerus darbus daryti yra gera, svarbu, kad žmonės tai vertintų ir jaustųsi reikalingi!

Ir kaip džiugu, kad susirinkt surandam laiko. Ir kaip smagu, kad mes dar norim pasibūt. Nes per skubėjimą nepastebėsim ir nejusim, kiek daug dalykų nespėjam išbandyt!

Bendruomenės taryba


  • 0

Pavasaris kaime: darbų pradžia su kūrybiška įžanga

Šis metų laikas visiems suprantamas kaip tvarkymosi, sėjos, atsinaujinimo ir pavasarinių ūkinių darbų pradžios metas. Matlaukio kaimo bendruomenės nariai pavasarį pasitiko pramogaudami.

Bendruomenės vyrai padovanojo nekasdienę dovaną savo žmonoms – kelionę į Kretingą. Moters dienos proga keliolika aktyvių kaimo bendruomenės narių išvyko minėti savo šventę į Žemaitiją. Kretingoje moterys aplankė Žiemos sodą ir Tiškevičių rūmus, Kretingos muziejų bei Kretingos dvaro saldaininę, kurioje susipažino su saldainių gaminimo tradicijomis, pamatė visą šio skanėsto gimimo procesą, pačios savo rankomis gamino karamelinius saldainius ir išmoko juos gražiai įpakuoti.

Skanėstais ne tik pačios save pradžiugino, parvežė namiškiams, bet ir pažadėjo būsimos bendruomenės šventėms paruošti. Išvykos dalyvės grožėjosi ir mėgavosi pavasarėjančia Palanga ir gaiviu jūros oru. Kelionė suteikė puikių įspūdžių ne tik pirmą kartą Kretingoje besilankančioms, bet ir pabuvojusioms čia anksčiau bei neformali išvyka sustiprino bendruomenės narių bendravimą.IMG_7793

Bendruomenės moterys pavasarį pasitiko ne tik keliaudamos ir dvasiškai atsinaujindamos, bet ir pasirūpino savo išvaizda. Į nemokamą grožio pamokėlę ir su „Mary Kay“ kompanijos kosmetika susipažindino profesionalios kosmetikos specialistės iš Kauno. Kosmetologės papasakojo apie taisyklingą veido odos priežiūrą ir individualiai parinko priemones, kurias norinčios galėjo išbandyti ir pasilepinti. Taip pat visos dalyvės palepino rankas SPA malonumais.

Nuo rudens, matlaukiečiai dalyvauja verslumo ugdymo ir vystymo bendruomenėse mokymuose, seminaruose. Sugalvota ir plėtojama verslo idėja, bendradarbiaujant su kolegomis iš kitų bendruomenių, galimai bus pradėta vystyti jau artimiausiais metais. Idėjos įgyvendinimo pasisekimas priklausys nuo paramos ir sėkmingų projektų įgyvendinimo.

Tradiciškai, penktuosius metus bendruomenės nariai kvietė visus kaimo gyventojus varyti žiemą kartu, pabūti kartu po ilgų žiemos vakarų namuose. Linksmi užpavėniautojai važinėjo po kaimą, surengė kepinių ir įvairių prekių mugę bei Užgavėnių herojų kovą. Nors žiema šiemet ilgai neužsibuvo, papročių laužyti niekas neketino Todėl tiek morė, tiek šokiai ir skanduotės išvarančios žiemą, neaplenkė bendruomenės namų kiemo.

Nuotraukos Irmos Kartavičienės, Linos Žarskienės, Greta Ališauskaitė

1909279_604515209625262_1552763287_o 1939602_604515662958550_1901135531_o 1980200_604515356291914_890447673_o 1980288_604515952958521_1475394748_o  IMG_7800 IMG_7802 IMG_7823 IMG_7829 IMG_7840 IMG_7853 IMG_7854 IMG_7875


  • 0

Ūkininkavimui kūryba netrukdo

Ūkininkai Edita ir Gintaras Stankevičiai iš Matlaukio kaimo (Kybartų sen.) ne tik patys rašo eilėraščius, bet tuo užkrėtė ir savo sūnų.

Pomėgis iš jaunystės

E. Stankevičienė pasakojo, kad savo tėvų namuose surastų dar ne vieną sąsiuvinį su eilėmis, kurias stengdavosi užbaigti pamokančia gaida, kaip pati sako, kad „ne tik skambėtų, bet ir turėtų prasmę“.

Tik praėjus nemažai metų, atsiradus šeimai, įsitvirtinusi gyvenime moteris vėl atrado kūrybą. Tačiau dabar kiek kitokią – Edita yra daugiau savo vyro eilėraščių korektorė bei kritikė.

Gintaro eilėraščius ji stengiasi koreguoti minimaliai, tik stilistiką ar gramatiką, abu dažnai kartu aptaria, kas būtent norėta pasakyti.

Apie vyro jaunystės kūrybą Edita sako sužinojusi prieš keletą metų, nes jis taip pat kurį laiką buvo padaręs pertrauką.
G. Stankevičius turi dar vieną pomėgį – rinkti ir kaupti medžiagą apie gimtąjį kraštą, buvusį Matlaukio kolūkį. Vyriškis jau turi visą archyvą: pasilikęs darbų knygas, kitus dokumentus, nuotraukas, straipsnius, senus raštus skenuoja ir kelia į kompaktinius diskus.

Mintys liejasi eilėmis

Apie Stankevičių šeimos pomėgį kurti daugiau žino tik patys artimiausi žmonės, kaimynai ir draugai, bet pamažu poezija sklinda ir plačiau. Gintaro eilėraščiai spausdinti „Santakoje“, skaitomi rajono kūrėjų renginiuose, tik jam pačiam vis kas nors sutrukdo juose dalyvauti.

„Įkvėpimas Gintarą užplūsta ir dirbant, ir ilsintis. Net ir būdamas labiausiai įnikęs į darbą, vyras viską meta ir bėga užrašyti eilėraščio. Jis sako, kad turi rašyti, nes galvoje sukasi begalė minčių. Savo eilėraščius Gintaras taiso mažai – priešingai nei aš“,– apie šeimos kūrybos ypatumus pasakojo E. Stankevičienė.
Pasak Editos, vyras nėra entuziastingas knygų skaitytojas, tačiau kitų parašytus eilėraščius mėgsta paskaitinėti, palyginti su savais.

Vaikai linkę į kūrybiškumą

E. Stankevičienė prisipažįsta, jog gyvenimas kaime dažnai riboja galimybes plėsti akiratį, lavinti kultūrinį išprusimą. Savo vaikams Deivydui ir Deimantei tėvai, kiek leidžia sąlygos, stengiasi sudaryti galimybes atrasti save įvairiose užklasinėse veiklose, pasitikrinti pomėgius. Tačiau nėra nė vieno vertę kuo nors užsiimti. Sūnaus Deivydo polinkis į kūrybą – jo asmeninis pasirinkimas. Pradėjęs lankyti mokyklą berniukas ėmė kurti trumpus eilėraštukas, miniatiūras. Bėgant metams, jie įgavo aiškesnę prasmę, mintį.

Deivydas nuolatos dalyvauja mokykloje ir kitur rengiamose poezijos šventėse. Priešingai nei tėtis, jis skaito labai daug, tačiau sūnaus pasirinkimas gana įdomus: pasakų knygos ir enciklopedijos. Kaime nėra bibliotekos, tad dažnai knygas tenka pirkti arba vežtis iš miesto bibliotekų.

Deivydo sesuo Deimantė kol kas kūrybos keliu nesuka. Jai artimesnis kasdienis darbas su tėčiu ir šokiai. Bet ką gali žinoti, kaip bus toliau?..

Greta ALIŠAUSKAITĖ

Autorės nuotr. Edita Stankevičienė savo vaikams Deivydui ir Deimantei leidžia patiems pasirinkti širdžiai mielus užsiėmimus.

Publikuota: „Santaka“, 2013 m. Rugsėjo 7 d. Šeštadienis


lt_LTLithuanian
lt_LTLithuanian