Miesto istorija

  • 0

1941-ųjų vasara: tai atsitiko Kybartuose

Lietuvos knygynuose gausu prisiminimų apie Antrąjį pasaulinį karą. Šį realiais įvykiais pagrįstą pasakojimą istorikas Antanas Žilinskas parengė pagal maskvietės atsiminimus apie jos jaunystės išgyvenimus Kybartuose vokiečių okupacijos metais.

Sovietinės ideologijos dvasia išauklėta jauna moteris išgyveno pirmųjų karo dienų baisumus, sutiko lietuvių. Vieni rusę gelbėjo, o kiti norėjo atkeršyti už okupacijos metais patirtas skriaudas.

Susitikimas su Lietuva

Karo išvakarėse, 1941 m. birželio 18-ąją, pas savo vyrą, pasienio tarnybos politinį vadovą, atvyksta jaunutė devyniolikmetė žmona Lidija Nekrasova-Voronkova. Jos vyras tarnavo netoli Kybartų, Kybeikiuose. Sieną saugojo 25 pasieniečiai.

Jaunoji moteris atvyko tikėdamasi susikurti asmeninę laimę. Bet po kelių dienų, išgyvenusi vyro žūtį, atsidūrė vokiečių okupuotoje teritorijoje, tapo ir okupantų, ir lietuvių samdine, pigia darbo jėga.

Į Kybartų Virbalio geležinkelio stotį traukinys atvyko naktį. Atvykėlę nustebino aklina tamsa. Pasienio mieste nedegė nė vienas žiburėlis. Čia jos nelaukė nė vyras – leitenantas Sergejus Voronkovas budėjo poste.

Pernakvojusi karininkų bute, rytą Lidija Voronkova išėjo į miestą. Kybartai ją nustebino plytelėmis išklotais šaligatviais, jaukiais, žieduose paskendusiais nameliais, švara. Po lietaus šviežumu kvepėjo gėlės.

Netrukus iš pasienio grįžęs Lidijos vyras Sergejus apkabino savo jaunąją žmoną. Į Kybeikių pasienio užkardą šeima grįžo mieste prisipirkusi būtiniausių daiktų. Įsimylėjėliai ėjo susikibę už rankų.

Namelis Kybeikiuose

Jaunoji šeima išsinuomojo kambarį pas pasiturintį valstietį. Namas buvo mūrinis, su čerpių stogu. Kambarį puošė kabanti žibalinė keramikinė lempa. Sode mėlynavo aviliai, kuriuos juosė alyvų krūmai. Ant tvarto stogo – gandralizdis. Sodybos šeimininkas Jonas Ryckis valdė trisdešimties hektarų ūkį, turėjo dvi karves, arklį, daug įvairių naminių paukščių. Šeimininkas su sūnumi Jurgiu ir dukra Elena dirbo nuo aušros iki sutemų. Šeimininkė tetulė Petrė sirguliavo, tad sukosi po namus. Darbymečiu Ryckis kviesdavo į talką kaimynus, po to jiems talkindavo pats. Taip visas kaimas dirbdavo savuosius laukus.

Šeimininkas Jonas Ryckis viešnią sutiko draugiškai, palinkėjo laimės šeimoje. Rusiškai kalbėjo su akcentu.

Naujakuriai gretimame kaime aplankė kito karininko šeimą, kuri gyveno pas ūkininką Barniškį. Jų dukra Albina nusišypsojusi rusiškai pagyrė Lidiją ir pakvietė į trobą. Čia gyveno užkardos vadas Vorobjovas.

Karo išvakarėse

Vieną dieną Kybartuose kilo sumaištis. Su lagaminais ėjo žmonės, važiavo vežimai, pilni keleivių išsigandusiais veidais. Šios permainos stebino atvykėlę. Į miestą apsipirkti atvykusią Lidiją draugės ramino: juk su Vokietija pasirašyta nepuolimo sutartis. Vyras ją irgi guodė, aiškino, kad Vokietija už sienos rengia manevrus. Bet žmonės jau kalbėjo apie karą…

Miestą paliko žydai. Juos išgąsdino karo išvakarėse pasirodę lapeliai su raginimais: „Rusų kareiviai! Meskite ginklus, muškite žydus ir komunistus! Pereikite į mūsų pusę.“

Sunerimę kaimiečiai Lidijos klausinėjo apie kolchozus, karo galimybes. Naivuolė maskvietė liepė skaityti tarybinius laikraščius ir gandais netikėti. Lidija svajojo išmokti lietuvių kalbą ir šviesti kaimiečius.

Karas! Vokiečiai, lietuviai ir kiti lietuviai

Birželio 22-osios rytą Lidija pabudo nuo griausmo. „Gal audra?“ – pamanė mergina ir vėl užsnūdo. Dundesys nesiliovė. Buvo trečia valanda ryto. Staiga namelį supurtė šūvių serija. Pasigirdo beldimas į duris. Šeimininkas sušuko: „Ponia! Karas! Slėpkitės rūsyje!“

Tačiau pasieniečio žmona nepatikėjo. Ji vis dar manė, kad tai manevrai. Tačiau ją kankino nerimas dėl vyro, kuris buvo tarnyboje.

Pažvelgusi pro išdaužtą langą Lidija ant kelio pamatė ginkluotus raitus vokiečių karius. Netrukus pro išlaužtas duris į kambarį įsiveržė vokiečių kareiviai. Karininkas, įrėmęs į moters krūtinę pistoletą, paniekinamai išsišiepė, liepė sakyti, kur jos vyras „politrukas“.

Dėdė Jonas Ryckis ramino karininką aiškindamas, kad ji nesupranta vokiškai. Karininkas atsakė: „Mes su moterimis nekariaujame, tik komunistai gali tyčiotis iš silpnosios lyties. Pasakyk jai, kad po dviejų savaičių mes paimsime Maskvą ir ji galės grįžti namo. O dabar pristatyk ją į policiją. O tavo „politrukui“ – „kaput“.

Sodybos šeimininkas iš karininko išprašė antspauduotą dokumentą, leidžiantį Lidijai pasilikti pas jos gynėjus. Už tai Ryckis įteikė vokiečiui pintinę su kiaušiniais ir kumpiais.

Lidija šeimininką tikino, kad Raudonoji armija greitai sumuš vokiečius ir jos Sergiejus sugrįš kaip nugalėtojas. Į tokias kalbas Jonas tik liūdnai lingavo galva.

Ieškodama vyro Lidija nuskubėjo į užkardą. Pakelė buvo nusėta raudonarmiečių lavonais. Sergejaus tarp jų nerado. Pasienio užkarda žiojėjo išdaužytais langais, viduje gulėjo gal dešimt kareivių vienais baltiniais. Matyt, vokiečiai juos prikėlė iš lovų ir sušaudė.

Naktiniai siaubai

Ryckių namuose naktį pasigirdus beldimui į duris šeimininko duktė Elena Lidiją skubiai nuvedė į slėptuvę, netaisyklingai rusiškai aiškindama: „Atėjo Šaknickis, šimto dvidešimt žemių dvarininkas. Sako, tavo „politrukas“… Kaunas… Sodino kalėjimas… Dabar jis atėjo, nori užmušti tave. Tėtė neduoti, tėtė pasakė ponia vakar išėjo miestas! Ir Gaidys čia!“

Atėjūnai šaukė Jonui išduoti rusų „politruko“ žmoną. Šis priešais mosavo vokiečio karininko dokumentu. Kybeikių kaimo vyrai užtarė Ryckį.

Vakare Lidiją išvedė pas kaimyną Galinį, kuris karininko žmoną paslėpė šalinėje. Ją globojo Galinio žmona Marytė ir dvylikametis sūnus Vitas. Jis parodė savo užrašų sąsiuvinį su įrašu „Sergejus Voronkovas“. Berniuką rusų kalbos mokė Lidijos vyras.

Galiniai Lidiją slapstė šiene, maitino, nes Šaknickas nenurimo, visur ieškodamas „politruko“ žmonos. Lidija nusprendė pati vykti į policiją, nes bijojo, kad dėl jos nenukentėtų geradariai.

Vokiečių nelaisvėje

Vieną rytą Ryckis išvežė Lidiją į miestą. Buvo turgaus diena. Kaimiečiai duoną, lašinius, kiaušinius, miltus mainė į drabužius, druską, degtukus, žibalą, muilą.

Miesto policijoje Ryckis perdavė Lidiją budinčiam policininkui. Šis nuvedė į pastatą, kur didžiuliame kambaryje ant grindų sėdėjo, gulėjo tarybinių karininkų žmonos ir vaikai. Čia ji sutiko vyresniojo leitenanto V. Zgvozdjanovo žmoną Žaną su sūneliu ant rankų. Dvidešimtmetę gražuolę ukrainietę vienas vokietis, atėmęs iš jos vaiką, nusitempė į virtuvę. Iš ten ji grįžo siūbuodama, su mėlynėmis veide, ir krito ant grindų. Po kelių savaičių Žana mirė nuo kraujo užkrėtimo, nes bandė atsikratyti naujos gyvybės.

Našlaitis berniukas verkė graudžiomis ašaromis. Po kelių dienų moteris aplankė lietuvis policininkas ir grąžinęs pasus pasakė, kad karininko žmoną išniekinęs vokietis nubaustas ir išsiųstas į frontą.

Išvestos į komendantūrą moterys matė, kaip vokiečiai, sunkvežimiu atvežę grupelę žydų, privertė juos iš šio pastato požemių išvilkti žuvusius raudonarmiečius. Gindamiesi pasienio komendantūroje žuvo keturiolika rusų karių. Keturios moterys atpažino savo vyrus ir juos apraudojo.

Vienas vokietis, parodęs ranka į žuvusiuosius, savo kareiviams iškilmingai pareiškė: „Kareiviai! Štai taip reikia kovoti už Tėvynę – kaip šie rusų didvyriai!“

Padėka geradariams

Kelyje moterys išvydo dar vieną liūdną vaizdą. Virtinė vežimų vežė sušaudytų lietuvių geležinkelio darbuotojų komunistų kūnus. Buvo sakoma, kad dėl jų mirties kaltas kažkoks viršininkas rusas. Jis turėjęs sunaikinti seifą su komunistų sąrašais. Tačiau viršininkas, pasodinęs į garvežį savo žmoną ir vaikus, įrėmęs pistoletą mašinistui į galvą, paspruko į Rusiją. Vokiečiai, atidarę seifą, rado sąrašus ir areštavo geležinkelininkus.

Lietuvis policininkas išdavė Lidijai leidimą aplankyti Ryckį ir pasiimti iš jo dalį savo daiktų. Ji pastebėjo iškabintus ant medžių ir stulpų įsakymus, draudžiančius savivalę ir linčo teismus. Pas Ryckį Lidija sutiko ir Galinį, vyrams ji padėkojo už išgelbėjimą nuo savivaliautojų.

Iš Ryckio Lidija sužinojo, kodėl kai kuriuose kaimuose lietuviai žudė raudonarmiečius ir jų šeimos narius. Likus savaitei iki karo be teismo daug šeimų buvo išvežta į Sibirą ir sklido gandai, kad ten moterys, vaikai buvo sušaudyti. Iš Ryckio Lidija sužinojo, kaip lietuvių šeimas į vagonus grūdo milicininkai lietuviai ir kariškiai. Ryckis Lidijai parodė jos žuvusio vyro kapą ir atidavė kruviną kario knygelę. Po karo S. Voronkovo palaikai buvo perlaidoti Kybartų sovietinių karių kapuose.

Susidorojimas ir gelbėjimas

Belaisvės rusų karininkų moterys po keturiolika valandų per dieną dirbo skalbykloje. Skalbiniai ir vokiečių karių apranga buvo sandėliuojami buvusio kino teatro antrajame aukšte.

Gete Marijai Kisieliovai prasidėjo sąrėmiai. Policininkai iškvietė lietuvę medicinos seserį pagelbėti gimdyvei, bet ši kategoriškai atsisakė. Į pagalbos šauksmą atsiliepė gydytojas Juozas Zubrickas. Jis ką tik buvo grįžęs iš Kauno kalėjimo, kuriame kalėjo areštuotas sovietinių pareigūnų. Kaip rašo L. Nekrasova-Voronkova, gydytojas negalvodamas atskubėjo į pagalbą „rusų komisarei“. Medikas Zubrickas buvo plataus profilio gydytojas, turėjo savo kliniką ir sodybą netoli Kybartų. Likus dviem savaitėms iki karo buvo suimtas. Nors ir nukentėjęs nuo tarybų valdžios, gydytojas laikėsi Hipokrato priesaikos, gelbėjo žmones, nepaisydamas jų tautybės ir įsitikinimų.

Buvusiose kareivinėse vokiečiai įkurdino iš visos apylinkės suvežtus žydus. Geto gyventojai galėjo nusipirkti tik du šimtus gramų duonos ir pusę litro pieno vienai parai. Davę kyšį lietuviai galėjo patekti į getą. Už maisto produktus žydai atiduodavo daiktus, brangenybes.

Rusės ir ukrainietės buvo apgyvendintos tuščiuose kybartiečių namuose. Ukrainietės namelius nudažė balta spalva. Vietiniai šį kvartalą pavadino Rusų gatve. Tai buvo Gedimino gatvė.

Lidija iš draugių sužinojo, kad atsirado lietuvių vyrų, kurie norėjo vesti žydaites ir krikštytis. Bet valdžia tai griežtai draudė.

Vieną dieną po Kybartus pasklido žinia, kad žydus kažkur išveža. Prie geto pradėjo rinktis miestiečiai. Į sunkvežimius atnešė ir ligonius, tarp jų – ir gerai kybartiečiams žinomą gydytoją Koganą. Kalbėta, kad mediką stengėsi išgelbėti jo buvę mokiniai. Garsus gydytojas J. Zubrickas net siuntęs telegramą Hitleriui. Žmonės kalbėjo, kad greitai atėjęs atsakymas, jog žydams, kad ir kas jie būtų, jokio pasigailėjimo negali būti… Gete likusioms moterims buvo paaiškinta, kad jų vyrus išveža į Liubliną dirbti.

Po kelių dienų mieste pasklido baisūs gandai, kad smėlyne tratėjo kulkosvaidžiai, buvo girdėti riksmai.

Netrukus prie kareivinių atvyko dengti sunkvežimiai, moterims buvo liepta neimti daiktų ir pasakyta, kad jas išveža į Liubliną.

Viena iš Lidijos draugių Ana Potapenko savo akimis matė, kas vyko Smėlyne. Ji ėjo į kaimą parsinešti pieno ir, pamačiusi vokiečius, pasislėpė krūmyne. Tai, ką ji išvydo, buvo baisu ir neįtikėtina.

Prie ilgo, smėlyje iškasto griovio, kampuose, stovėjo kulkosvaidžiai, kuriuos saugojo lietuviai policininkai ir civiliai. Netrukus privažiavo vokiečiai baudėjai su didžiuliais šunimis. Baudėjai išlipo ir apsupo griovį. Netrukus Ana išgirdo kažkokį gausmą. Ji išvydo atvažiuojančius sunkvežimius, kuriuos lydėjo motocikluose sėdintys lietuviai policininkai. Išvarytas iš sunkvežimio moteris policininkai ir baudėjai apsupo ir įsakė atiduoti brangenybes: žiedus, laikrodžius, apyrankes. Moterys ėjo prie stalo, pastatyto ant žemės, ir palikusios ant jo savo puošmenas grįždavo į būrį.

Kai šis apiplėšimas baigėsi, joms buvo įsakyta nusirengti ir nurengti savo vaikus. Moterys, matyt, tikėdamos, kad jas veža į Liubliną, apsirengė geriausiais rūbais. Kilo baisus klyksmas ir vaikų verksmas. Besipriešinančias moteris civiliai apsirengę lietuviai žaliūkai ir policininkai stūmė į duobę ir šaudė, o vokiečiai stebėjo. Kai visos nelaimingos moterys buvo nurengtos, jas iš eilės grupelėmis vedė prie griovio ir įsakė į jį gultis. Sutratėjo kulkosvaidžiai. Iš priekio į jas šaudė civiliai apsirengę vyrai. Lipančias iš duobės moteris užsiundydavo šunimis.

Kulkosvaidžių tratėjimas, klyksmai ir aimanos, šunų lojimas, grubūs policininkų keiksmai susiliejo į vieną gaudesį, alsuojantį mirtimi.

Vieną dieną Lidiją darbams namuose per policiją nusamdė namų valdyboje dirbęs tarnautojas. Šeimininkė darbininkę pamaitino ir nurodė, kokius darbus atlikti.

Išnešusi kilimus į kiemą, Lidija išvydo iš kaimyninio namo išėjusį saulėje įdegusį gal dvidešimt trejų metų vaikiną. Šeimininkė, linktelėjusi į jį galvą, tarstelėjo: „Štai šis niekšas šaudė žydų moteris. Kas galėjo pagalvoti? Juk augo mano akyse.“

Jaunuolis užkalbino kilimą valančią Lidiją.

– Tu ruskė? – paklausė jis. Vėliau pratęsė: – Kai visus žydus užmušime, ateis jūsų eilė…

Tarp Lidijos ir žydšaudžio užsimezgė pokalbis, nes moteris norėjo iškvosti kokių nors žinių apie draugę žydaitę Mariją.

– Tu sakai, kad ateis mūsų eilė? Negi ir tu žudei? – klausė Lidija.

– Žinoma, o kas čia tokio? – nuo pašnekovo dvelkė pagiriomis ir tabaku.

– Kaip tu galėjai pakelti ranką prieš niekuo nekaltus žmones? – šiurpo moteris.

– Mums moka už žydo ir komunisto galvą po dešimt markių. Kur aš galiu uždirbti tokius pinigus? Reikia juk iš kažko gyventi, – nesutriko žmogžudys.

– Kaip tu galėjai?.. – pakartojo klausimą.

– Na, iš pradžių negalėjau, o po to vokiečiai davė kažko išgerti, ir prasidėjo. Tomis akimirkomis aš galėjau ir savo motiną be jokio gailesčio nužudyti, o tuos tai…

– Sakyk, o moteris irgi žudei?

– Žinoma, tai labai paprasta. Jos gi žydės, o ne moterys. Jau pripratau. Ir moka gerai. Kai boboms liepė atiduoti brangenybes – atidavė, kai liepė nusirengti nuogai, cha cha cha, jos pradėjo muistytis. Bet kai vokiečiai kelias čia pat pribaigė, tai iš karto numetė visus drabužius. Tik viena ,,sovietikė“ nenusirengė ir dar spjovė vokiečiui į veidą, – odą šiurpino atsakymas.

Šeimininkė, pas kurią tarnavo Lidija, ją ramino ir kalbėjo: ,,Kodėl tu su juo šnekėjai, su tuo padugne, teršiančia lietuvių tautą? Su juo niekas nenori kalbėti. Dirbti nenori, tai nuėjo žmonių žudyti. Už pinigus. Tikras niekšas!“

Dirbusi visą dieną Lidija gavo uždarbį – dvi markes – ir grįžo į namus. Alkana, apsiašarojusi bandė valgyti, bet tik supykino. Kaimynės moterys prasitarė, kad Lidija galbūt laukiasi. Ir nuogąstavo, kaip ji, elgeta, gimdys ir augins vaiką, kai net padoraus apsirengimo neturi.

***

Antroje atsiminimų dalyje Lidija Nekrasova-Voronkova rašo apie kančias, kurias patyrė išvežta į Vokietiją. Ten jai gimė sūnus, kuris užaugo. Radęs motinos atsiminimus, sūnus paruošė juos spaudai.

Parengė
Antanas ŽILINSKAS

Redakcijos prierašas. Prieš porą metų sūnus per Rusijos ambasadą kreipėsi į Kybartų seniūniją su prašymu surasti jo mamą gelbėjusius žmones ir įteikti jiems Lidijos Nekrasovos-Voronkovos knygą. Linkėjimai ir dėkingumas adresatus pasiekė. Kybartuose tebegyvena Jono Ryckio dukra Elena.

Publikuota: „Santaka“, 2018-06-26, 2018-06-29, 2018-07-06.


  • 0

Prezidento A. Smetonos žvalgas aprašė įvykius Kybartuose

Kybartuose pristatyta knyga „Prezidento žvalgas: du gyvenimai“. Istorinę monografiją atvežė jos sudarytojas Seimo narys istorikas dr. Arvydas Anušauskas.

Pasienio miestas leidinyje minimas ne sykį. 1940 m. birželio 15 d. vakaro įvykiai Kybartuose tapo Lietuvos Prezidento Antano Smetonos politinės veiklos lūžio momentu. Mūsų krašto žmonėms turbūt labiau nei kitiems įdomu, ką apie tą naktį, kai Prezidentas perėjo valstybės sieną, prisiminė knygos „Prezidento žvalgas: du gyvenimai“ centrinė figūra – vienas iš pirmųjų Lietuvos žvalgybos darbuotojų, tarpukariu – Valstybės saugumo departamento (VSD) Ypatingojo skyriaus viršininkas Albinas Čiuoderis (1898–1965). Lietuvos savanoris tarnavo žvalgyboje bei saugume, vadovavo Prezidento A. Smetonos apsaugai ir ne kartą gelbėjo valstybės vadovą. A. Čiuoderis asmeniškai lydėjo Prezidentą per Lieponos upelį, kai pirmąją sovietų okupacijos dieną valstybės vadovas traukėsi į Vokietiją. Užtikrinti Prezidento pasitraukimą iš Lietuvos – tokia buvo paskutinė jo apsaugos viršininko užduotis.

1962-aisiais A. Čiuoderis užrašė savo prisiminimus apie to meto įvykius, politikus, karininkus, saugumo vadovus. Įdomu, kad charakterizavo juos kaip asmenis. Pasak A. Anušausko, nuo 1990-ųjų tyrinėjančio Lietuvos žvalgybos istoriją, kad žvalgybininkas rašytų prisiminimus – mūsų valstybės istorijoje yra labai retas dalykas. Tam ryžęsis A. Čiuoderis savo rankraštyje įamžino ir istorinį momentą Kybartuose.

Prezidento A. Smetonos asmens apsaugos vadovas rašė: „Smetonai griežtai pareiškus, kad nepasiliks Lietuvoje, buvo asignuota 12.000 dolerių, kuriuos kitą dieną turėjo gauti iš L. [Lietuvos] banko. Karo vadai, kartu ir gen. Raštikis, tame posiedy pareiškė, kad gintis nėra prasmės!!! Už Lietuvos gynimą pasisakė A. Smetona, kr. aps. m. [krašto apsaugos ministras] gen. Musteikis (ne Ignas) ir teisingumo min. [ministras] liaud. [liaudininkas] Tamošaitis. <...> Mūsų vilkstynė apsistojo Kybartuose. <...> Vienas iš pol. tarnautojų pranešė, kad gautas iš Kauno įsakymas sulaikyti, nežiūrint kas mėgintų pereiti sieną. Iš šalies žinojau, kad vietos komunistuojantieji ruošias pastoti kelią. <...> Jau siena buvo uždaryta ir pasienio policija, priešaky su rajono v-ku, įspėjo, kad nesiartinti, ir paruošė ginklus. Liko dvi išeitys: nuginkluoti pasienio sargybą arba eiti slaptai. <...> Užbėgau į nuovadą. Prisistatė policninkas ir savanoriškai pasisiūlė pervesti slaptai. Keletą desėtkų metrų paėjus sutikome advokatą Pijų Miziūrevičių, grįžtantį pervedus pulk. Musteikį, ir jis paėmė mūsų grupės vadovavimą. Gi policninkas grįžo. Gerokai tamsu. Išeidami iš miesto į vieną Širvintos pievutę, pastebėjome žibantį vandenį to siauro upelykščio, kurį reikės perbristi. Brasta negili, bet batus nuimti reikia. Prezidentas susijaudinęs. Vis dairosi, ar kas neseka. Palydovai, saugumo valdininkai, išskyrus Adomavičių, apsisprendė grįžti į Kauną. Palinkėjau geros kelionės ir įdaviau nedegamos spintos raktus. Truputį buvo keista, kad jie grįžta, bet tokiu atveju turėjau susilaikyti nuo patarimų. Čia lieka žmogus, pats savo likimo kalvis. Kitoj pusėj susėdome mautis batus. Smetona, pasijutęs saugus, atsipeikėjo: „Tegul jie dabar į subinę buč..“

Pasak A. Anušausko, ši Prezidento replika buvo skirta sovietams, kurie būtų siekę užgrobtos šalies vadovą priversti pasirašyti svarbius dokumentus.

Tačiau net ir perbridęs Lieponą Prezidentas nesijautė saugus. „Iš Lietuvos išskrido, bet toliau nežinia. Vokiečiai persiėmę neapykanta už Klaipėdą. Už neva persekiotus ten vokiečius. Ką pasakys Hitleris, nežinia. Vienu mostu gali visus grąžinti atgal. Smetona tą aiškiai jautė ir pergyveno“, – prisiminė A. Čiuoderis.

Tai tik vienas iš daugybės rašytinių liudijimų, sudėtų į knygą „Prezidento žvalgas: du gyvenimai“. Joje publikuojama dokumentų, liudijančių, kokias grėsmes Lietuvos saugumui dar 1940-ųjų vasario pabaigoje buvo nustačiusi ir politikams įvardijusi tarpukario žvalgyba. Jas žinojo ir A. Čiuoderis, nes vadovavo sekliams, sekusiems antivalstybines organizacijas ir šnipus. Beje, vienas jiems rūpėjęs šnipas, vokiečių nacionalsocialistams dirbęs Richardas Šveiceris, buvo kilęs iš Kybartų.

Istorinėje monografijoje taip pat publikuojamos unikalios fotografijos, kurių nėra Lietuvos archyvuose.

„Prieš dešimt mėnesių aš dar nežinojau, kad tokia knyga bus, nebuvau matęs medžiagos, kuria parėmiau knygos siužetą, – Kybartų bibliotekininkių sukviestiems žmonėms sakė leidinio sudarytojas A. Anušauskas. – Tačiau į mano rankas pateko pačiame Kolumbijos centre, 100 km piečiau Bogotos, surastas žvalgybininko Albino Čiuoderio rankraštis, vėliau jo giminaitės rado dar kitus užrašus, nuotraukų.“

Istorinė monografija „Prezidento žvalgas: du gyvenimai“ yra reikšminga Lietuvos žvalgybos tarnybai, šiais metais mininčiai įkūrimo šimtmetį. VSD Ypatingojo skyriaus viršininko prisiminimus apie A. Sniečkų ir J. Paleckį, Prezidento A. Smetonos likimą, lietuviško saugumo ir kriminalinės policijos skyriaus darbą nacistinės okupacijos metais galima priskirti prie įdomesnių lietuviškos žvalgybos istorijos šaltinių. Sunkiausi pasirinkimai tarpukario Lietuvos žvalgybininkų laukė sovietams ieškant buvusių saugumo darbuotojų, kad jais pasinaudotų arba sunaikintų.

Kybartiečiai Seimo nariui A. Anušauskui aprodė Kybartų požemius, vietą, kur Prezidentas A. Smetona perbrido Lieponą. Svečias miesto bibliotekai padovanojo su Kybartais susijusią minėtą knygą.

Renata VITKAUSKIENĖ

Autorės nuotr. Istorikas dr. Arvydas Anušauskas rajono žmonėms atskleidė knygos detalių, susijusių su pasienio miestu.

Projektą „Valstybė buvo, yra ir bus“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

Publikuota: „Santaka“, 2018-05-22.


  • 0

Iš keramikos gamyklos – tik griuvėsiai ir šiukšlės

Šią savaitę paskelbta visuotinė švarinimosi akcija „Darom“. Nors teigiama, kad šiukšlynų kasmet mažėja, vis dėlto tvarkyti dar tikrai yra ką. Vienas iš tokių objektų – dailiosios keramikos gamyklos „Jiesia“ pastatai Kybartuose, tiksliau – tik tai, kas iš jų likę.

Pavertė šiukšlynu

Kažkada ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje savo gaminiais garsėjusią Kybartų „Jiesios“ dailiosios keramikos gamyklą dar prieš gerą dešimtmetį bandyta atgaivinti. Deja, ir iš šviesių vilčių, ir iš pastatų beliko tik griuvėsiai.

O ten, kur yra apleisti pastatai, dažniausiai atsiranda ir šiukšlynai. Ne patys atsiranda – netvarkingi žmonės kažkodėl nusprendžia, kad iki tokių nuošalių vietų savo šiukšles atitempti ir palikti paprasčiau, negu nuvežti iki konteinerių ar atliekų saugojimo aikštelės.

Šiukšlynu virtusia buvusia „Jiesios“ teritorija Rambyno gatvėje nepatenkinti kaimynai neseniai kreipėsi į rajono aplinkosaugininkus. Gyvendami šalia tokio sąvartyno žmonės tvirtino bijantys užsikrėsti kokia infekcija, ypač kai tarp popierių, butelių, padangų, senų baldų ir žaislų lūženų pamato dar ir tysantį negyvą šunį ar šmirinėjančią lapę.

Ketina parduoti

Vilkaviškio rajono aplinkos apsaugos agentūros vedėjas Vitas Bakas susisiekė su rajono Savivaldybės administracija, rajono ekologu, Kybartų seniūnija ir galiausiai – su pačiu žemės ir pastatų savininku, ne mūsų rajone gyvenančiu Tomu Daukša.

– Žmogus buvo perspėtas, kad jei nesitvarkys šiukšlyno, jam gresia ne tik didesnis nekilnojamojo turto mokestis (jį skiria Savivaldybė), bet ir administracinė bauda už aplinkos teršimą, kuri gali siekti iki pusantro tūkstančio eurų. Taip pat būtų surašytas privalomas nurodymas susitvarkyti teritoriją, o jo nevykdant bauda dar labiau išaugtų. Žinoma, teršia juk ne pats savininkas, atliekas neša aplinkiniai gyventojai, todėl problemą spręsti turi ir vietinė valdžia, – aiškino V. Bakas.

Su žemės ir pastatų savininku susisiekėme ir mes. Jis paaiškino, kad didelių lėšų į objektą Kybartuose investuoti nesirengia.

– Teritorija bus aptvarkyta – tik tiek, kad atrodytų tvarkingiau. Mano atstovas buvo nuvykęs pasikalbėti su seniūnu, jie kažką sutarė. Dėl pačių pastatų – gal kokį įspėjamąjį ženklą pakabinsime, kad po teritoriją niekas nevaikščiotų. Taip jau atsitiko, kad prieš keletą metų tapau savininku, tada tikriausiai buvau per didelis optimistas. Bet dabar ieškau pirkėjo ir noriu šį objektą parduoti, – kalbėjo T. Daukša.

Sutarė su komunalininkais

Kybartų seniūnas Romas Šunokas patvirtino, jog savininkų atstovas šią savaitę jau buvo atvykęs į Kybartus ir tikrai nori kuo greičiau susitvarkyti teritoriją.

– Jis susisiekė su komunalininkais, kad bendrovė už užmokestį iškirstų karklus, nupjautų žoles. Mano žiniomis, nuo gatvės pusės planuojama aptverti tvorą, kad niekas nepatektų į teritoriją. Aptverti ją būtina, nes ten landžioja ir vaikai. Vienais metais ten buvo net lapė įsiveisusi, lapiukų atsivedusi… Tarp kitko, savininkai jau buvo tą teritoriją aptvarkę, kai tik nusipirko, bet paskui ilgam pradingo. O kadangi šiukšles suneša mūsų pačių gyventojai, seniūnija irgi sprendžia šiuos reikalus. Kas kiek laiko vis nuvažiuojame, apžiūrime, ten buvome nusiuntę ir viešuosius darbus atliekančius žmones, – kalbėjo seniūnas.

Tokių stambių pastatų vaiduoklių seniūnijoje, pasak R. Šunoko, jau sumažėję. Buvę „Jiesios“ pastatai – vienas iš blogiausiai atrodančių objektų. Tačiau likę daug apleistų individualių namų, kurių savininkai mirę ar išvykę į užsienį.

„Tokių neprižiūrimų 84 statinių sąrašą jau perdavėme Savivaldybei, kad juos teiktų turto fondui“, – kalbėjo seniūnas.

Padidina mokestį

Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos Investicijų, strateginio planavimo ir vietinio ūkio skyriaus vyr. specialistas Vidmantas Lenčiauskas paaiškino, kad už neprižiūrimas valdas paskutiniam minėtų Rambyno gatvės pastatų savininkui 2016 metais jau buvo taikytas padidintas (3 proc. nuo turto vertės) nekilnojamojo turto mokestis.

– Pernai, 2017-aisiais, buvo rengiamas naujas Nenaudojamų, apleistų arba neprižiūrimų patalpų ir statinių tvarkos aprašas. Jis parengtas tik metų pabaigoje, dėl to praėjusiais metais duomenų nespėjome pateikti Mokesčių inspekcijai. Tačiau visi seniūnai kasmet iki spalio 1 d. teikia mums neprižiūrimų statinių ir patalpų sąrašus, o susirinkusi komisija sprendžia, ką daryti, perspėja savininkus ir galiausiai kreipiasi į Mokesčių inspekciją, kad būtų padidintas turto mokestis. Tokių apleistų statinių sąrašas yra paviešinamas, – aiškino V. Lenčiauskas.

Vis dėlto, anot Savivaldybės specialisto, dauguma savininkų pažiūri geranoriškai ir savo nekilnojamąjį turtą apsitvarko, kol sankcijų dar nepaskirta.

Paskutiniame, 2016 m. Savivaldybės komisijos sudarytame Nenaudojamo, apleisto bei neprižiūrimo nekilnojamojo turto, esančio Vilkaviškio rajono savivaldybės teritorijoje, sąraše yra 24 objektai (tarp jų – ir buvusios „Jiesios“ pastatai), tačiau šiemet metų gale sąrašas pagal seniūnijų pateiktus duomenis bus atnaujintas.

Eglė MIČIULIENĖ

Autorės nuotr. Matant tokį vaizdą sunku patikėti, kad dar prieš gerą dešimtmetį čia buvo gaminami dailūs keramikos dirbiniai.

Publikuota: „Santaka“, 2018-04-20.


  • 0

  • 0

Trispalvę kybartietis kėlė pavojingais laikais

Kybartiečiui Romui Žemaičiui Vasario 16-oji – ne šiaip data, kurios prasmę šiandieninis jaunimas žino tik iš savo tėvų, mokytojų. Jam tai – ypatinga šventė, kurios vyriškis visuomet laukia su virpuliu širdy. Nepriklausomos Lietuvos simbolį – trispalvę vėliavą – pats rizikuodamas savo laisve Romas kartu su broliais ir bendramoksliu Arūnu Dobiliausku slapta buvo iškėlę dar 1984 m.

Suplevėsavo ant mokyklos kamino

Tuo metu toks poelgis buvo labai pavojingas. Tačiau net žinodami, kad už tai gali smarkiai nukentėti, jaunuoliai ryžosi tokiam žygiui. Kaip pasakojo Romas, tam jie ruošėsi labai ilgai. Gamino vėliavą, Nesterove pirko dažų, kuriais ant vidurinės mokyklos sienų išrašė šūkius „Laisvę Lietuvai“, „Šalin rusus“, „Atiduokit Lietuvą“ ir panašius. Vasario 15-osios naktį, kai tėvai visus suguldė miegoti, jaunuoliai sutartą valandą išlipo pro langą ir niekieno nepastebėti padarė tai, ką buvo sumanę.

Iš ryto Kybartuose buvo didžiulis sujudimas, kai į mokyklą atėję mokytojai ant mokyklos kamino pamatė plevėsuojančią trispalvę ir išrašytus šūkius. Kaip įprastai į mokyklą atėję jaunuoliai pamatė, jog užrašai skubiai šveičiami nuo sienų, o trispalvė jau nuimta. Tą pačią dieną jie, kaip įtartini asmenys, buvo tardomi saugumo tarnybų, spaudžiami prisipažinti, namuose buvo daromos kratos. Mat Žemaičių vaikai tais neramiais laikais sugebėjo atsisakyti būti spaliukais ir pionieriais, tad į juos visada buvo žiūrima įtariai. Tuomet nė vienas iš jaunuolių neišsidavė. Buvo vienas kitam prisiekę, kad ir kas būtų, vieni kitų neišduos. Romui tuo metu buvo 17 metų.

– Labiausiai bijojome, jog krečiantys namus saugumiečiai neatkeltų sunkaus betoninio luito kieme, nes ant jo mes buvome išbandę dažus. Tuomet jį užvertėme ir palikome. Visus likusius dažų flakonus buvome paslėpę bažnyčioje. Ten tąnakt budėjo mano draugas A. Dobiliauskas. Mat po kunigo Sigito Tamkevičiaus suėmimo bažnyčią buvo keliskart apiplėšę. Tuomet mes viską sudeginome krosnyje. Tardomi po vieną su broliais net 12 valandų buvome gąsdinami, kad likusieji jau prisipažino, mums karpė nagus, tyrė, ar po jais nelikę dažų dalelių. Man buvo sakoma, jog po manaisiais nagais jų rado. Tačiau aš tvirtai žinojau, kad jokių dažų tądien net nečiupinėjau. Užrašus rašė broliai ir draugas. Mano darbas buvo iškelti vėliavą. Todėl tvirtai laikiausi savo. Įdomiausia, jog atvažiavę pareigūnai nesakė, kad ieško vėliavų ar dažų. Jie kaltino mus motorinio dviračio vagyste ir neva ieškojo jo dalių, – pasakojo R. Žemaitis.

Tuomet viskas taip ir baigėsi. Tėvai, būdami tvirtai įsitikinę, jog sūnūs ramiai miegojo namuose, taip pat nieko negalėjo pasakyti jų namus griozdusiems saugumiečiams. Vaikai apie tai prisipažino tik išaušus nepriklausomybės dienoms.

Už antitarybinę veiklą – Sibiras

Tačiau šis įvykis nebuvo vienintelis Romo biografijoje. Nepabūgęs tardymo baisumų, jis dalyvavo dar vienoje draudžiamoje akcijoje: su būreliu kybartiečių lapkričio 1-ąją organizavo mirusiųjų pagerbimo eiseną nuo Kybartų bažnyčios iki kapinių. Tuomet tai buvo uždrausta. Eisenos dalyvius suėmė, vyko tardymas. Pirmiausia buvo suimtas kunigas Matulionis. Lapkričio 12 d. į karinį komisariatą pakviestas ir R. Žemaitis. Ten jam užlaužė rankas ir kaip didžiausią nusikaltėlį išvežė tardyti į Marijampolę. Vėliau kybartietis buvo nuteistas dvejus metus kalėti Sibire už antitarybinę veiklą ir žmonių kurstymą.

Pora metų Sibiro kalėjime aštuoniolikmečiui buvo didžiulis išbandymas. R. Žemaitis pasakojo, kad nebuvo dienos be mirčių. Kaliniai masiškai mirė nuo išsekimo.

Kalėjimo kasdienybė buvo sunkus darbas ir nuolatinis badas. Tekdavo vykdyti didžiules darbo normas. Jų neįvykdžiusius kalinius sodindavo į karcerį be maisto, o ryte vėl varydavo dirbti. Romui visa tai ištverti padėjo jaunystė ir stiprus organizmas bei gera fizinė forma.

Po dvejų įkalinimo metų Romą norėta išsiųsti į tarybinę armiją. Verčiamas tarnauti jis nepasidavė ir tvirtai pareiškė, kad jei bus prievarta išsiųstas, tarybinei valdžiai tarnauti neprisieks. Tuomet, nusprendus, jog tokie antitarybiniai elementai tik pakenks karių dvasiai, jis buvo paliktas ramybėje.

Niekas neatstos galimybės būti laisvam

Iki pat nepriklausomybės atgavimo R. Žemaitis, aišku, stebimas tarybinio saugumo, dirbo paprastą darbą ir niekada neišdavė savo įsitikinimų. Paskelbus laisvą Lietuvą, jis buvo vienas iš pirmųjų šalies savanorių ir kariškiu tarnavo 21 metus. Išėjęs į atsargą, Romas dalyvauja kariškoje veikloje, susitinka su jaunimu, pasakoja apie savo gyvenimą, stengdamasis taip ugdyti patriotizmą.

Tiems, kas pasiilgsta „rusų laikų“ ir sako, kad tada buvo geriau gyventi, R. Žemaitis tenori pasakyti, jog niekas niekada neatstos savo šalies laisvės, galimybės būti laisvam.

– Galima keiksnoti valdžią, kurią patys išsirinkome, pykti dėl mažų pensijų, atlyginimų. Esame dar tik „paaugliai“ nepriklausomame kelyje, tad nenuostabu, kad ne viskas klojasi kaip sviestu patepta. Reikia suprasti, jog Lietuva – tai mes. Turime pradėti kiekvienas nuo savęs. Tada viskas ims keistis. Pamažu, iš lėto, bet pasikeis. Pagalvokime, kas būtų, jei vėl taptume okupuoti. O grėsmė – labai reali. Aš pats tam esu pasiruošęs. Mano namų balkone padėta sukrauta kariška kuprinė. Kad ir kaip gerai viskas atrodytų šiuo metu, tačiau visada reikia būti pasiruošusiam.

Nuotr. iš asmeninio albumo. Antisovietinio judėjimo dalyvis, politinis kalinys Romas Žemaitis yra apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžiumi.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Publikuota: „Santaka“, 2018-02-15.


  • 0

Tikėjimu dalijasi kelios šeimos kartos

Kybartiečiai Elena ir Gintas Dobiliauskai, tėvų išauginti praktikuojančiais katalikais, taip pat išauklėjo ir savo atžalas. Iš šios šeimos namų išeini patyręs, jog tikėjimas čia yra kertinis dalykas, jungtis tarp kartų ir tarp žmonių.

Malda telkė šeimas

Žvelgdama į savo anūkėlę, Elena Dobiliauskienė prisimena dieną, kai pati bažnytinėje procesijoje pirmąsyk barstė gėles. Tąsyk patirta nesėkmė penktų metų mergaitei sukėlė nemažai išgąsčio. „Buvo ankstus šaltas Velykų rytas. Mama man užmovė vilnones kumštines pirštines. Turbūt norėdama krepšelį, papuoštą snieguolių žiedais, perimti iš vienos rankos į kitą aš gerai nesuėmiau jo auselių ir visos baltos gėlytės pažiro bažnyčioje ant grindų… Visas vaizdas „sugedo“… – tokią situaciją iš vaikystės mena kybartietė.

Savo atžalas Elena ir Gintas Dobiliauskai augino katalikiškai – taip, kaip jų abiejų tėvai.

„Mums, vaikams, kurie jau šiek tiek buvome pramokę, tėvai leisdavo vesti Švč. Mergelės Marijos litaniją. Būdavo, kai ją sukalbi, tada labai gerai jautiesi, nes tą padarei sykiu su šeima“, – prisimena G. Dobiliauskas.

Jo žmonos Elenos atmintyje likę neseniai į amžinybę išlydėtos mamos Teresės Šioraitienės pasakojimai, kaip žmonės gegužės mėnesį rinkdavosi melstis prie kaimo kryžiaus. Tokius pat šiltus prisiminimus šiandien saugo ir Dobiliauskų dukra Toma. „Močiutė mus mokydavo maldų, kaip elgtis bažnyčioje. Vakarais visi susėdę kalbėdavome rožinį, o gegužės mėnesį – Švč. Mergelės Marijos litaniją“, – tokius vakarus Toma, pati jau mama, prisimena kaip visus sutelkdavusį smagų dalyką.

Procesijoje – ketvirta karta

„Mano mama, užaugusi tikinčioje šeimoje, į bažnyčią nuo mažens vesdavosi ir mane su sesėmis. Su vyru savo tris vaikus į bažnyčią nešdavomės nuo pat kūdikystės. Sūnus Tadas buvo šv. Mišių patarnautojas, skautas. Dukterys Toma, Sigita irgi pradėjo nuo gėlių barstymo“, – prisimena E. Dobiliauskienė.

Suaugusios dukros rado dar vieną būdą dalyvauti bažnyčios gyvenime. Ir Sigita, ir Toma su vyru Edvardu važiuoja į Kybartų parapijos vaikų ir jaunimo choro stovyklas padėti kaip vadovai. Sykiu su tėveliais stovyklauja ir mažoji Rusnė.

Beje, Toma su Edvardu susipažino vienoje iš tokių stovyklų. Jaunosios šeimos gyvenime tikėjimo dalykai taip pat svarbūs. Ką patys gavo iš tėvų, jiedu diegia savo dukrelei.

„Bažnyčioje mūsų anūkė jaučiasi kaip namie. Visiems žmonėms gražiai ramybės linki, pamojuoja, pas vienus tėtukus nueina, pas kitus“, – šiltai pasakoja G. Dobiliauskas.

Mažoji Rusnė su teta Sigita labai nori eiti į bažnyčios chorą giedoti, vieną kartą bažnytinėje procesijoje jau nešė pintinėlę kartu su tokio pat amžiaus drauge.

„Tai buvo per Kybartų parapijos titulinius Devintinių (Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo) atlaidus, kai procesija eina tik vieną ratą. Tiesa, tą pintinėlę gal daugiau mergaičių mamos nešė, bet buvo gražu. Mergaitės turbūt labiau norėjo tų gėlių pabarstyti“, – pasakojo E. Dobiliauskienė. Dabar šeima svarsto, kad galbūt pavasarį trimetė Rusnė jau gebės dalyvauti kur kas ilgiau trunkančioje Velykų procesijoje ir apie bažnyčią apeiti visus tris ratus.

„Mano mama procesijoje būdavo tas žmogus, kuris duodavo mergaitėms ženklą, kada jau laikas berti gėles“, – į ankstesnius laikus mintimis grįžo E. Dobiliauskienė.

„Dievui ant garbės“

Jos mamą Teresę Šioraitienę kybartiečiai prisimena su didele pagarba, nes laiko žmogumi, itin daug padariusiu dėl Bažnyčios.

„Iki į Kybartus atkeliant kun. S. Tamkevičių, bažnyčioje jaunimo daug nebūdavo. Tėvelis (taip kybartiečiai vadina altaristą kun. Vaclovą Stakėną – aut. past.) man sakė, jog apie 1970 m., atėjęs į Kybartus vikarauti, jau rado procesijos reikalais besirūpinančią mano mamą. Ji eidavo per tikinčių žmonių namus, prašydavo, kad tėvai ateidami į bažnyčią atsivestų ir mergaites dalyvauti procesijoje, barstyti gėles. Joms (vadindavo barstykliukėmis) mama iš vakaro pindavo rūtų vainikėlius, o mes su sesėmis tam priskabydavome šakelių. Nupindavo visoms vienodus, gražius, plonus. Namuose visada augdavo rūtų, – pasakojo E. Dobiliauskienė. – Mama su kita moteriške vakarais berniukams, vaikinams siūdavo kamžas, mergaitėms – apsiaustėlius. Ar senukus ligonius lankė, ar procesija rūpinosi, mama, būdama paprasta namų šeimininkė, vis sakydavo tai daranti „Dievui ant garbės“.

Elenos mamai buvo labai svarbu saugoti lietuvybę. Moteris turėjo pasisiuvusi tautinius rūbus ir juos brangino. Dabar kostiumas saugomas kaip močiutės atminimas, kaip šeimos relikvija.

Neapsipratę ir nesusitaikę

Sovietmečiu augusi Elena nedaugžodžiauja apie savo, mokinės iš praktikuojančių katalikų šeimos, situaciją mokykloje. „Būdavo spaudimas, vienas kitas pasakydavo kažką, – mintimis grįždama į anuos laikus tarsteli E. Dobiliauskienė, tačiau nė vieno nekaltina. – Mokytojai patys buvo verčiami eiti prieš savo valią, skleisti ateistines mintis. Taip manau, nes dabar didelę dalį jų matau bažnyčioje.“

Koks anuomet buvo minėtasis spaudimas, liko užfiksuota Lietuvos katalikų bažnyčios (LKB) kronikos viename iš numerių.

Apžvelgdama tikinčiųjų situaciją sovietinėje mokykloje LKB kronika rašė: „…įsakė visiems mokiniams nupiešti ką nors ateistine tematika. Drąsios tikinčios mergaitės – Elė Šioraitytė, <...> – atsisakė piešti“; „…baigiantis antrajam trimestrui Kybartų Donelaičio vid. mokykloje gerai ir labai gerai besimokantiems moksleiviams buvo sumažintas elgesys, norint priversti tikinčius moksleivius atsisakyti bažnyčios ir įsirašyti į komjaunimą ar pionierių organizacijas. <...> Pateikiame kai kurių už tikėjimą nukentėjusių pavyzdingų mokinių pavardes.“ Sąraše sykiu su vienuolika kitų mokinių įrašyta ir šeštokė Elė Šioraitytė.

„Mama per tėvų susirinkimus priekaištus atremdavo, kad mes į bažnyčią ėjom ir eisim – ir nieko kitaip čia nebus“, – prisimena E. Dobiliauskienė.

Kaip teigiama LKB kronikoje, Elenos tėtis, eilinis kaimo žmogus, sykiu su keliolikos kitų mokinių tėvais tuometei Švietimo ministerijai pateikė parašais kiekvieno asmeniškai patvirtintą skundą, prašydami „kruopščiai ištirti ne tik mūsų vaikų, bet ir kitų tikinčiųjų moksleivių elgesio pažymių sumažinimo atvejus, nurodyti <...> ištaisyti neteisingai sumažytus elgesio pažymius ir ateityje šitokiu būdu nepersekioti mūsų vaikų“.

Prieš beveik keturis dešimtmečius ryžtas pasirašyti ir įteikti tokį skundą buvo neeilinis ir drąsus veiksmas.

Natūralu, kad abiturientės Elenos charakteristikoje buvo įrašyta, jog mokinės materialistinė pasaulėžiūra nesusiformavusi.

Kiek vėliau, pačiame Atgimimo priešaušryje, atėjo laikas, kai ne tik Teresė Šioraitienė, bet jau ir jos dukra Elena bei žentas Gintas sykiu su trimis dešimtimis kitų kybartiečių pasirašė atvirą laišką LTSR prokurorui, Persitvarkymo Sąjūdžiui ir laikraščio „Komjaunimo tiesa“ redakcijai. Tuo laišku buvo siekiama visuomenei ir institucijoms priminti kun. Alfonso Svarinsko bei kun. Sigito Tamkevičiaus bylas, dvasininkams skirtas bausmes ir tai, kad „mes, tikintieji, prie to pripratę, bet neapsipratę ir nesusitaikę su tokia padėtimi“.

„Šilta į bažnyčią eiti“

Dobiliauskai šiandien save laiko tiesiog eiliniais parapijiečiais, kurie kas sekmadienį dalyvauja šv. Mišiose. Tiesa, Gintas prieš atlaidus sako sulaukiantis Kybartų parapijos klebono kun. V. Labašausko prašymo pasirūpinti, kad procesijoje būtų vyrų, kurie neš baldakimą. Sekmadienis šioje šeimoje – kitokia diena nei likusios. „Pirmiausia einame į bažnyčią, o po to arba kur nors važiuojame, arba namuose ilsimės. Vis dėlto mes nesame tiek uolūs tikėjimo dalykuose, kiek buvo uolūs mūsų tėvai, – svarsto E. Dobiliauskienė. – Kas ką gali, tas tą padeda. Šilta į bažnyčią eiti. Ir pačioje bažnyčioje tikrai nešalta, tačiau labiausiai žmonės jaučia dvasinę šilumą.“

Nuotr. iš šeimos albumo. Mažosios Rusnės meiliai bobulyte vadinta Teresė Šioraitienė savo dukrai Elenai ir anūkėms Sigitai (kairėje) bei Tomai paliko tvirtą gyvenimo atramą – tikėjimą.

Renata VITKAUSKIENĖ

Publikuota: „Santaka“, 2018-01-19.


  • 0

Turizmui patrauklius objektus gaivina patys žmonės

Po Kybartų kelio pasienio veterinarijos posto patalpomis esantys požemiai nuo šiol taps daug patrauklesni šį miestą vis dažniau atrandantiems turistams. Tuo pasirūpino Kybartų miesto bendruomenė.

Ilgas raudonų plytų tunelis su šoninėmis arkomis aptiktas prieš penkiolika metų, kai buvo remontuojamas buvusios muitinės sandėlis. Ardydami rampą darbininkai rado ertmę, pro kurią išvydo raudonų plytų arkas ir apačioje tyvuliuojantį vandenį. Jis buvo išsiurbtas, iš požemių išneštos šiukšlės, statybinės atliekos. Daug metų didžiulis požemis nebuvo naudojamas ir laikytas užrakintas. Pirmą renginį 2009 metais čia organizavo Pasaulio kybartiečių draugija, minėdama Kybartų įkūrimo 90-metį. Tuomet į koncertą ir parodą rinkęsi svečiai į požemius turėjo lįsti pro sienoje išgriautą skylę ir lipti kopėtaitėmis.

Prieš keletą metų iniciatyvą rūpintis požemiais perėmė Kybartų miesto bendruomenė. Pernai ten ji surengė adventinį koncertą. O šįmet kybartiečiai pasidarbavo iš peties. Kad požemių lankytojams būtų patogiau, bendruomenė praplatino ertmę sienoje, įrengė patogius laiptus iš plytų. Prieangyje sukabintos nuotraukos, pasakojančios požemių atkasimo istoriją, kabo „Saulės“ progimnazijos technologijų mokytojo Dariaus Vaitkevičiaus išdrožta lenta, informuojanti, jog čia kadaise buvo prekių sandėliavimo rūsys. Istorijos šaltiniai byloja, kad Kybartų geležinkelio stoties požemiai – bene didžiausi Lietuvoje rūsiai ir geriausiai išsilaikiusi vieno iš pirmųjų XIX a. geležinkelio stoties komplekso dalis. Didžiausi vakarinėje Rusijos imperijos dalyje geležinkelio stoties rūmai su specialiais butais carui bei kitiems aukštiems svečiams Kybartuose buvo pastatyti 1863-iaisiais, daugiau nei prieš pusantro šimto metų.

– Į Kybartus vis dažniau užsuka turistai, man pačiam tenka vesti ekskursijas po miestą, o šie požemiai – caro laikais buvęs prekių sandėlis – atvykėliams ypač patrauklūs. Seniai norėjau, kad jie būtų labiau prieinami žmonėms, kad būtų patogiau juos pasiekti. Ėmiau ieškoti kelių, kaip tai galima padaryti. Dvejus metus susirašinėjau su įvairiomis instancijomis, kad mūsų bendruomenei būtų leista sutvarkyti šį ypatingą objektą. Ir štai šįmet – pavyko, nors daugelis sakė, jog niekas mums neleis čia šeimininkauti, ir pats jau buvau benuleidžiantis rankas, – pasakojo bendruomenės pirmininkas Vitas Katkevičius.

Bendruomenės iniciatyva į požemį veda ne tik patogūs laiptai. Daugiau nei du mėnesius kartu su gyventojų užimtumo didinimo programoje dalyvaujančiais žmonėmis V. Katkevičius dailino, tinkavo prieangį, vežė šiukšles, plytgalius, klojo takus. Visus šiuos darbus bendruomenė darė savo lėšomis, raudonų plytų dovanojo vietiniai kybartiečiai.

Bendruomenės pirmininkas pats ėjo per kiemus, prašė žmonių prisidėti, vežė plytas savo automobiliu. Darbuose talkinę žmonės baltai nutinkavo vieną arką, tačiau drėgname požemyje ji niekaip neišdžiūsta. Juolab kad užsandarinti buvę kiauri langeliai ir požemiuose nebeliko skersvėjo. Tad tolimesnių tinkavimo darbų teko atsisakyti.

Gale tunelio, kur supilta plytgalių ir žemių krūva, užkemšanti tolesnį kelią į požemius, kybartiečiai pastatė nuo galimos nuolaužų griūties turinčią apsaugoti plytų sieną. Ją pagyvins Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos moksleivių trafaretinio grafičio projektas, vaizduojantis muitinės pastatus ir ant bėgių stovintį traukinį. Projektui vadovauja mokytoja Dalia Viliušienė, darbą atlieka ir III klasės gimnazistės Milda Abraitytė, Skaistė Navickaitė bei Eglė Gliaubicaitė.

Tiesa, požemiuose dar teks padirbėti, nes čia likę žemių, kurios, susikaupus drėgmei, tapo dumblu. Bendruomenė planuoja rūsius išvalyti, kad po kojomis liktų tegul ir drėgnas, bet švarus plytų grindinys. Pavasarį čia ketinama surengti Atvelykio koncertą.

– Svajoju į požemius pasikviesti koncertuoti iš Kybartų kilusį vieną garsiausių mūsų šalies tenorų Edgarą Montvydą, tačiau kol kas neturime tam lėšų. Taip pat labai norėtume įrengti čia kontrabandos muziejų, tik vargu ar pavyks gauti tam eksponatų. Bandysime prašyti Muitinės muziejaus pagalbos. Taip pat norėtume įrengti kampelį, kuriame buvo sandėlio viršininko kabinetas: pastatyti stalelį, pasodinti manekeną taip, lyg pats viršininkas už jo sėdėtų. Juk norisi, kad būtų ką parodyti į požemius atvestiems žmonėms, – planais dalijosi V. Katkevičius.

Kybartų bendruomenė – puikus pavyzdys, ką gali darbštūs žmonės, kurie pasitiki savo jėgomis ir ieško kelių, kaip gražinti savo miestą. Ir tam nereikia nei didelių lėšų, nei konkursų, nei prašyti pinigų iš valdžios. Tiesa, rajono Savivaldybės lėšomis nupirkti šviestuvai, kuriais bendruomenė apšvietė požeminį tunelį.

Patekti į požemius laisvai bet kuriuo metu negalima. Norint pavaikščioti istorija alsuojančiuose rūsiuose, reikia tartis su jų savininkais – Kybartų kelio pasienio veterinarijos posto atstovais arba užsisakyti ekskursiją, susitarus su bendruomenės pirmininku Vitu Katkevičiumi.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Autorės nuotr. Kybartų miesto bendruomenės pirmininkas Vitas Katkevičius ekskursijas į požemius jau palydės per patogų įėjimą.

Publikuota: „Santaka“, 2017-12-14


  • 0

Kybartai 1928-aisiais

Kategorija :Miestas , Miesto istorija

Prieš keletą dienų gavau elektroninį laišką, kuriame buvo prisegtas nuotraukų rinkinys apie Lietuvą 1928m. Ko gero tik dėl to, kad domino fotografijos, laišką ne ištryniau, o nusprendžiau paskaityti. Maloniai nustebino ne tik, kad radau keletą įdomių nuotraukų apie Lietuvos ekonomiką tuo metu, tačiau ir tai, kad Kybartai paminėti net keletą kartų.

Manau turim apie tai žinoti, kad tuo laikotarpiu Kybartai vaidino didelį vaidmenį Lietuvos ekonomikoje ne tik dėl juose buvusios muitinės ir geležinkelio stoties. Greičiausiai tokie objektai veikė kaip katalizatorius įmonėms, tačiau patys žmonės ir jų nusiteikimas vaidino ne paskutinį vaidmenį.

Prie savo teksto pridedu ir ištrauką iš gautos prezentacijos bei keletą su Kybartais susijusių nuotraukų.

“Lietuvos Respublikos vyriausybė rūpinosi kuo greičiau atkurti po Pirmojo pasaulinio karo sugriautą Lietuvos ūkį. Ūkininkai ir verslininkai buvo skatinami naudoti pažangias technologija, plėsti prekybą. Šiai patirčiai paskleisti nuo 1922m. imta rengti žemės ūkio ir pramonės parodas. Dauguma šių parodų vyko Kaune, Žaliakalnyje, Parodų aikštėje, išskyrus dvi – 1926m. Šiauliuose ir 1927m. Klaipėdoje. Parodas organizavo Žemės ūkio draugija, Žemės ūkio kooperatyvų sąjunga, o nuo 1928m. – Žemės ūkio rūmai.

Išliko nemažai nuotraukų, primenančių 1928m. birželio 28 – liepos 3d. Kaune vykusią 7-ąją žemės ūkio ir pramonės parodą. Tais metais šalyje plačiai minėtas valstybės dešimtmečio jubiliejus, todėl ir paroda buvusi neeilinė. Nuotraukų autorė – žinoma prieškario fotografė Janina Tallat – Kelpšienė, kurios fotoatelje veikė Kaune, Laisvės al. 31.”

Pavarčius šią prezentaciją, man liko tik keletas retorinių klausimų:
Kas trukdo šiuo metu sėkmingai vystyti verslą?
Ar tai, kad gyvename Kybartuose gali būti privalumas arba trūkumas?

Jei trumpai, tai į abu atsakyčiau kitu klausimu: “kai žiūrime į stiklinę su iki pusės pripiltą vandens, ką matome – pusiau tusčią ar pusiau pilną stiklinę?”


  • 0

Miesto istorija

Kategorija :Miestas , Miesto istorija

Trumpai apie Kybartus

Dabartiniai Kybartai įkurti buvusios prūsų Nadruvos žemės, kuri ištuštėjo per viduramžiais vykusius karus, rytiniame pakraštyje. Po 1422 m. pasirašytos Melno taikos sutarties tarp Lietuvos ir Vokiečių ordino į miškais apaugusį kraštą ėmė grįžti baltų kilmės žmonės. Tačiau dar daugiau kaip šimtą metų siena tarp vokiečių valdomos Prūsijos ir Lietuvos nebuvo aiški. Štai 1536 m. Lietuvos – Lenkijos karalienė Bona skundžiasi Prūsijos kunigaikščiui Albertui, kad jos vietininkas, esąs Jurbarke, apgyvendinęs vieną žmogų prie Lieponos upelio ir kad Prūsijos valdininkai, perėję tą upelį, tą žmogų apiplėšę, paėmę jo gyvulius, o namus sudeginę. Kitame laiške 1547 m. karalius Žygimantas skundžiasi, kad Įsruties prefektas suėmęs du Jurbarko srities žmones – Motiejų Matlaukį ir Joną Kibeikį – už tai, kad juodu pirkę Prūsuose medaus ir stengęsi parsinešti namo.

Kybartai, kaip ir kiti karalienės Bonos įsteigti kaimai, pirmą kartą minimi 1561 m. inventoriuose.

Rašoma, kad tuo metu kaime buvo 20 ūkių. Iš jų penki ūkininkai buvo Kybartaičiai, o vienas Kybartavičius, t. y. Kybarto vaikai. Šis asmenvardis buvo sutinkamas ir Raseinių krašte, pvz. 1528 m. LDK kariuomenės sąraše paminėti du bajorai Kybartavičiai, turėję karo prievolę. Tarp tuometinių Kybartų kaimo gyventojų buvo girios sargų ir šaulių.
Karalius Žygimantas III 1598 m. keturis Kybartų kaimo ūkininkus priskyrė Virbalio bažnyčiai. Virbalis, įkurtas apie 1536 m., tada jau buvo svarbiausias Prūsijos pasienio miestas. Baigiantis XVII amžiui Virbalio klebonas Kybartuose pastatė koplyčią. Apie ją Virbalio dekanas ir Zapyškio klebonas kun. Jonas Kazimieras Judzentavičius 1696 m. vizitacijos akte rašė: „Dabartinis klebonas, kad žmonėms būtų patogiau šv. Mišių klausyti, kapinėse prie Kybartų kaimo savo lėšomis pastatė koplyčią ir jose šv. Jurgio Kentėtojo altorių. Ta koplyčia nuo Virbalio miesto yra pusės mylios atstumu. Belankant klebonas pristatė ir vyskupo leidimą tai koplyčiai”.
Po trečiojo Lietuvos-Lenkijos valstybės padalijimo 1795-1807 m. Kybartai su visa Sūduva priklausė Prūsijai, vėliau Rusijai. Kybartų kaimas ėmė plėstis, kai 1856-1861 m. iš Vilniaus per Kauną iki Prūsijos sienos buvo nutiestas geležinkelis. 1857 m. Kybartuose pastatyti didžiausi vakarinėje Rusijos imperijos dalyje geležinkelio stoties rūmai su specialiais butais carui ir kitiems aukštiems svečiams. Tiesa, stotis tebevadinta Virbalio stotimi. Nors 1870 m. minima buvus tik 10 namų su 42 gyventojais, prekyba ėmė augti, atsirado ir muitinė bei didžiuliai prekių sandėliai. Per Kybartus į Vokietiją, kitas Vakarų šalis buvo eksportuojamos Rusijos prekės ir atvirkščiai. Taip Virbalis prarado savo svarbą, o Kybartai tapo augančiu miestu.
Apie 1880-uosius Kybartuose jau buvo evangelikų liuteronų bendruomenė, kurią sudarė vokiečiai – jų pagausėjo tiesiant geležinkelį. J. Totoraitis rašo, kad turtingiausi tuometinių Kybartų gyventojai buvę rusai valdininkai, kurių gyveno apie 100. Daugiau kaip tūkstantis lietuvių buvo neturtingi ir dirbo žemesniaisiais geležinkelio valdininkais, tarnais, amatininkais. Iš viso 1897 m. Kybartuose gyveno 2707, o 1914 m. – 10 000 žmonių. 1906-1914 m. Kybartuose paspartėjo lietuvių visuomeninis gyvenimas – kūrėsi lietuviškos draugijos, netgi pastatyta operetė, kurios pelnas paskirtas Peterburgo lietuviams studentams remti.
Kadangi vokiečiai ir rusai XIX a. jau turėjo savo maldos namus, atsirado poreikis statyti ir katalikų bažnyčią. Teigiama, kad Virbalio klebonas su Kybartų parapijos steigimu nesutikęs, jis labiau norėjo padidinti per ankštą savo parapijos bažnyčią. Vis dėlto prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą, 1914 m., leidimas buvo gautas. Karas smarkiai sunaikino Kybartų centrą, mieste liko tik apie 1000 gyventojų. Tačiau miestas atsigavo, nes, Lietuvai dar neturint Klaipėdos uosto, per Kybartus gabentas beveik visas prekių importas ir eksportas. Dirbo šimtai tarnautojų ir darbininkų. Miestas tapo valsčiaus centru. Prie Lietuvos prijungus Klaipėdą, prekių srautai per Kybartus sumažėjo, bet ėmė kurtis pramonė. Plečiantis Kybartų miestui, buvo išperkama aplinkinių ūkininkų žemė, tačiau nauji miesto kvartalai ir toliau vadinti ūkininkų vardais: Torklerynė, Vabalynė, Čemerkynė, Šneiderynė, Prapuolenynė, Šaternšteinynė, Kybarčiukai.
Po karo nutrūkę parapijos steigimo darbai vėl atnaujinti, ir pirmasis klebonas kun. Stanislovas Čepulis laikinai pamaldas ėmė laikyti buvusioje stačiatikių cerkvėje, nes rusų tautybės gyventojai per karą pasitraukė į Rusiją. Kybartų dabartinę bažnyčią 1928 m. pagal architekto Vytauto Landsbergio Žemkalnio projektą parapijos lėšomis pastatė kunigas St. Čepulis. Tai labai originali, vienintelė tokio tipo bažnyčia Lietuvoje. Tuo metu parapijoje buvo apie 3000 gyventojų katalikų. Virbalio parapijoje jų liko beveik 4000.
Iš viso 1939 m. Kybartai turėjo 7337 gyventojų. Dar po Pirmojo pasaulinio karo, 1918 m., Kybartuose buvo įkurta ir lietuvių „Žiburio“ gimnazija, kurią vėliau perėmė valstybė. Dar vėliau gimnazija tapo aukštesniąja komercijos mokykla. Be jos, prieš Antrąjį pasaulinį karą Kybartuose veikė vokiečių progimnazija, lietuvių, žydų, vokiečių pradžios mokyklos, J. Basanavičiaus ir Vydūno vardo liaudies universitetai, daugybė draugijų, organizacijų, partijų skyrių, įsteigtas pirmasis Lietuvoje futbolo klubas “Sveikata”. Buvo 3 kino teatrai, 4 kultūros renginių salės, 3 pučiamųjų ir 1 styginis orkestrai, keli chorai.
Nepriklausomos Lietuvos laikais Kybartuose veikė šios finansų, ekonomikos ir žemės ūkio įstaigos, įmonės:
Lietuvos banko, Komercijos banko, Žemės ūkio banko, Žydų liaudies banko, Tarptautinio banko kooperacijai remti skyriai, skerdykla, lentpjūvė, 2 malūnai, 3 plytinės, geležinkelio remonto dirbtuvės, linų pluošto apdirbimo įmonė, keramikos dirbtuvė, veidrodžių gamykla, skardos ir tepalų gamykla, metalinių baldų gamykla, ketaus liejykla, audimo gamykla, 2 mezgyklos, spirito ir likerio gamykla, 3 baldų dirbtuvės, 4 siuvyklos, dvi pieninės, elektros jėgainė, spaustuvė, prekybos įmonių.
Kybartai nukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą. 1945 m. mieste buvo likę apie 100 gyventojų. Į Vakarus pasitraukė liuteronai ir vokiečiai, beveik visus žydų tautybės gyventojus išžudė naciai.1944 Pokario metais Kybartai buvo sovietų valdžios atstatyti, 1950 netgi tapo rajono centru, bet vėliau priskirti Vilkaviškio rajonui. 1965 m. mieste buvo 6000 gyventojų. Praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio pabaigoje – devintojo pradžioje Kybartuose dirbo Tikinčiųjų teisėms ginti komiteto narys, pogrindžio spaudos platintojas, kun. Sigitas Tamkevičius (dabartinis Kauno arkivyskupas metropolitas, Lietuvos Vyskupų konferencijos pirmininkas). Kybartuose savo darbams prieglobstį rado Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos rengėjai bei platintojai.

Šaltiniai
Jonas Totoraitis, Sūduvos Suvalkijos istorija. „Spindulio“ bendrovės spaustuvė, Kaunas 1938. Pakartotinis leidimas – „Piko valanda“, Marijampolė, 2003.
Algimantas Miškinis, Užnemunės miestai ir miesteliai. ”Savastis”, Vilnius, 1999.
Bronius Kviklys, Mūsų Lietuva, III t. Lietuvių enciklopedijos leidykla, South Boston, U.S.A., 1966. Pakartotinis leidimas –„Mintis“, Vilnius, 1991 m. į Vokietiją pergabenta Kybartų aukštesniosios komercijos mokyklos biblioteka, kuria dar ilgai naudojosi tremtinių gimnazijos Vokietijoje.

 


  • 0

Futbolo legendos: Algio Civinsko jubiliejus

Ne vieną iškilų futbolininką išugdę Kybartai mūsų šaliai dovanojo ir vartininkus Juozą Vaitkevičių bei Algį Civinską. Vilkaviškietį A. Civinską, atrodo, pripažino visa Lietuva. Jubiliejaus proga ant futbolo kamuolio, kurį jam padovanojo J. Vaitkevičius (pirmasis Kybartų futbolininkas, žaidęs meistrų komandoje), pasirašė daugelis praeityje garsių futbolininkų, trenerių, taip pripažindami ir įvertindami A. Civinsko žmogiškąsias savybes ir nuopelnus Lietuvos futbolui.

Darbininkas iš intelektualų giminės

Vasaros pabaigoje 75 metų jubiliejų šventęs A. Civinskas savo gyvenime nieko nekeistų ir eitų tuo pačiu keliu. Jo bute Vilkaviškyje, Gedimino gatvėje, viskas po senovei: jauki virtuvė, svetainė, kur knygų lentynose surikiuota pasaulinės ir lietuvių literatūros klasika, kampe – televizorius, kuris reikalingas tik sportinėms laidoms, transliuojamoms iš viso pasaulio, žiūrėti.

A. Civinskas rodė savo trofėjus, nuotraukas, daug pasakojo apie gyvenimą ir sportą. Vyriškis dirbo statybose, po to – Kybartų prekybos įrengimų gamykloje, treniravosi šio miesto „Sveikatos“ futbolo komandoje.

Emocingoje Algio kalboje kartais švysteli vienas kitas nenušlifuotas žodis, atėjęs iš gatvės žodyno. Todėl kai kalbiesi, nėra minties, jog sportininko dėdė – Kazimieras Baršauskas, akademikas, tuometinio Kauno politechnikos instituto rektorius. Eruditas ir didelis sporto gerbėjas ne kartą Algį ragino mesti darbininko profesiją ir bandyti stoti į institutą ar politechnikumą. Dėdės raginimą A. Civinskas suprato labai paprastai: dar labiau stengėsi dirbti, per dieną įvykdydamas trijų žmonių gamybinę užduotį. Dėdės sūnus Petras Baršauskas, dabartinis Kauno technologijos universiteto rektorius, kaip ir A. Civinskas, didelis sporto gerbėjas, daugelį metų žaidė futbolą. Jis sugebėjo derinti mokslą ir sportą. Algis taip pat šaudė du zuikius: sugebėjo derinti futbolą ir darbą. „Buvo pavyzdys aplinkiniams: pareigingas, kruopštus, labai tvarkingas – treniruočių ir varžybų apranga visada blizgėjo. Aikštėje gerbė partnerius ir varžovus, buvo disciplinuotas. Už aikštės ir joje – kolektyvo žmogus“, – taip Algį apibūdino nusipelnęs mokytojas ir sporto žinovas kybartietis Vytautas Miknevičius.

Gyvenimo skauduliai ir futbolas

Atsidavęs visa siela futbolui Kybartų „Sveikatos“ vartininkas A. Civinskas komandoje žaidė 15 metų. 17 metų metų jis teisėjavo visose Lietuvos futbolo lygose. Algis – reto atkaklumo žmogus. Turėdamas rimtų problemų su regėjimu, tikrai negalėjo tapti futbolininku, bet juo tapo. Ir dar kokiu! Kybartietį kvietė Klaipėdos „Granitas“ ir kiti klubai, bet Kybartų „Sveikatai“ jis liko ištikimas iki pat karjeros pabaigos.

A. Civinskas išsiskyrė iš kitų vartininkų tuo, jog rimtai treniruotis pradėjo vėlai, būdamas 19 metų. Kybartų „Sveikatos“ vartus vyras stojo ginti grįžęs iš Sibiro tremties.

Savo žaidimu jis stebino žiūrovus ir trenerius. „Greta tokių žaidėjų kaip R. Simanavičius, A. Ziegoraitis, V. Pakalka, A. Mikalauskas, R. Karka Algis Civinskas greitai tapo patikimu „Sveikatos“ vartininku“, – taip rašė respublikinė spauda (1994-06-04) straipsnyje, skirtame „Sveikatos“ klubo 75 metų jubiliejui.

A. Civinskas – vaikščiojanti sporto enciklopedija. Stebi visas futbolo transliacijas, atmintinai žino ne tik futbolo, bet ir krepšinio, ledo ritulio rungtynių rezultatus. Apie dabartinius futbolininkus atsiliepia skeptiškai. Pasak jo, tik mažas procentas dabartinio jaunimo gali sekti J. Vaitkevičiaus, A. Liubinsko, A. Puodžiūno, R. Karkos, V. Tutlio, R. Kochanausko, J. Sakatausko, A. Mikalausko pėdomis.

Gyvenimas futbolo veteraną užgrūdino. Vaikystėje išgyventi tremties į Sibirą baisumai, ankstyva mamos netektis ir žmonos mirtis… „Kai susiduri su skausmu, išmoksti kitaip vertinti gyvenimo įvykius. Daug kas jaudina mažiau. Ir juoktis daug lengviau, jeigu tavo gyvenimo kelyje buvo daug sunkumų“, – sako A.Civinskas

„Auksinis“ kamuolys

Rašant straipsnį apie A.Civinską, teko susitikti ir su kitu vartininku – J. Vaitkevičiumi, kuris per ilgą sportinį gyvenimą (būdamas 36 metų žaidė paskutines rungtynes) ir 15-os metų trenerio darbą matė visą galeriją puikių futbolo meistrų. Talentingus futbolininkus (S. Ramelį, G. Kalėdinską, B. Zelkevičių, A. Žilinską, V. Žitkų), su kuriais jam teko žaisti meistrų komandoje, vadino „kietuoliais“. Prisiminė jis ir A. Civinską. Mūsų pokalbiui artėjant prie pabaigos, truputį pagalvojęs paprašė minutėlę luktelėti ir kuriam laikui pradingo ištaigingame name, pastatytame ant aukšto Neries upės skardžio.

Sugrįžo su fotoalbumu ir futbolo kamuoliu. „Perduokit Algiui“, – paprašė ir suspaudęs kamuolį tvirtose rankose brūkštelėjo parašą. Dar paprašė, kad ant kamuolio pasirašytų kuo daugiau futbolo fanų. „Bus linksmiau jubiliatui“, – pasakė plačiai nusišypsojęs.

A. Civinskas tvirtina, kad J. Vaitkevičių – daugkartinį futbolo čempioną (3 kartus – Lietuvos, 3 kartus – Latvijos, 5 kartus – „Tiesos“ taurės nugalėtoją, 2 kartus – TSRS ginkluotųjų pajėgų ir 2 kartus – kaip trenerį) matė ginantį Kėdainių „Nevėžio“ „spalvas“ ir Mažeikiuose, kada Juozas treniravo „Atmosferą“. Tačiau dviem vartininkams – dviem gyvoms futbolo legendoms – nebuvo lemta susitikti ir paspausti vienas kitam ranką.

Šiandien, spalio 17 d., įvyks neakivaizdinis vartininkų susitikimas. A. Civinskui bus įteikta ypatinga kolegos dovana – „auksinis“, jo akimis žiūrint, kamuolys su daugelio futbolui nusipelniusių žmonių parašais.

Sigitas KURAS

Nuotr. Algis Civinskas (stovi pirmas iš kairės) penkiolika metų gynė Kybartų „Sveikatos“ vartus.

Santaka_20151017_Civinskas
Laimos Vabalienės nuotr. Algis Civinskas – vaikščiojanti sporto encikopedija.

Publikuota: „Santaka“, 2015-10-17.


lt_LTLithuanian
lt_LTLithuanian