Miesto istorija

  • 0

Iš keramikos gamyklos – tik griuvėsiai ir šiukšlės

Šią savaitę paskelbta visuotinė švarinimosi akcija „Darom“. Nors teigiama, kad šiukšlynų kasmet mažėja, vis dėlto tvarkyti dar tikrai yra ką. Vienas iš tokių objektų – dailiosios keramikos gamyklos „Jiesia“ pastatai Kybartuose, tiksliau – tik tai, kas iš jų likę.

Pavertė šiukšlynu

Kažkada ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje savo gaminiais garsėjusią Kybartų „Jiesios“ dailiosios keramikos gamyklą dar prieš gerą dešimtmetį bandyta atgaivinti. Deja, ir iš šviesių vilčių, ir iš pastatų beliko tik griuvėsiai.

O ten, kur yra apleisti pastatai, dažniausiai atsiranda ir šiukšlynai. Ne patys atsiranda – netvarkingi žmonės kažkodėl nusprendžia, kad iki tokių nuošalių vietų savo šiukšles atitempti ir palikti paprasčiau, negu nuvežti iki konteinerių ar atliekų saugojimo aikštelės.

Šiukšlynu virtusia buvusia „Jiesios“ teritorija Rambyno gatvėje nepatenkinti kaimynai neseniai kreipėsi į rajono aplinkosaugininkus. Gyvendami šalia tokio sąvartyno žmonės tvirtino bijantys užsikrėsti kokia infekcija, ypač kai tarp popierių, butelių, padangų, senų baldų ir žaislų lūženų pamato dar ir tysantį negyvą šunį ar šmirinėjančią lapę.

Ketina parduoti

Vilkaviškio rajono aplinkos apsaugos agentūros vedėjas Vitas Bakas susisiekė su rajono Savivaldybės administracija, rajono ekologu, Kybartų seniūnija ir galiausiai – su pačiu žemės ir pastatų savininku, ne mūsų rajone gyvenančiu Tomu Daukša.

– Žmogus buvo perspėtas, kad jei nesitvarkys šiukšlyno, jam gresia ne tik didesnis nekilnojamojo turto mokestis (jį skiria Savivaldybė), bet ir administracinė bauda už aplinkos teršimą, kuri gali siekti iki pusantro tūkstančio eurų. Taip pat būtų surašytas privalomas nurodymas susitvarkyti teritoriją, o jo nevykdant bauda dar labiau išaugtų. Žinoma, teršia juk ne pats savininkas, atliekas neša aplinkiniai gyventojai, todėl problemą spręsti turi ir vietinė valdžia, – aiškino V. Bakas.

Su žemės ir pastatų savininku susisiekėme ir mes. Jis paaiškino, kad didelių lėšų į objektą Kybartuose investuoti nesirengia.

– Teritorija bus aptvarkyta – tik tiek, kad atrodytų tvarkingiau. Mano atstovas buvo nuvykęs pasikalbėti su seniūnu, jie kažką sutarė. Dėl pačių pastatų – gal kokį įspėjamąjį ženklą pakabinsime, kad po teritoriją niekas nevaikščiotų. Taip jau atsitiko, kad prieš keletą metų tapau savininku, tada tikriausiai buvau per didelis optimistas. Bet dabar ieškau pirkėjo ir noriu šį objektą parduoti, – kalbėjo T. Daukša.

Sutarė su komunalininkais

Kybartų seniūnas Romas Šunokas patvirtino, jog savininkų atstovas šią savaitę jau buvo atvykęs į Kybartus ir tikrai nori kuo greičiau susitvarkyti teritoriją.

– Jis susisiekė su komunalininkais, kad bendrovė už užmokestį iškirstų karklus, nupjautų žoles. Mano žiniomis, nuo gatvės pusės planuojama aptverti tvorą, kad niekas nepatektų į teritoriją. Aptverti ją būtina, nes ten landžioja ir vaikai. Vienais metais ten buvo net lapė įsiveisusi, lapiukų atsivedusi… Tarp kitko, savininkai jau buvo tą teritoriją aptvarkę, kai tik nusipirko, bet paskui ilgam pradingo. O kadangi šiukšles suneša mūsų pačių gyventojai, seniūnija irgi sprendžia šiuos reikalus. Kas kiek laiko vis nuvažiuojame, apžiūrime, ten buvome nusiuntę ir viešuosius darbus atliekančius žmones, – kalbėjo seniūnas.

Tokių stambių pastatų vaiduoklių seniūnijoje, pasak R. Šunoko, jau sumažėję. Buvę „Jiesios“ pastatai – vienas iš blogiausiai atrodančių objektų. Tačiau likę daug apleistų individualių namų, kurių savininkai mirę ar išvykę į užsienį.

„Tokių neprižiūrimų 84 statinių sąrašą jau perdavėme Savivaldybei, kad juos teiktų turto fondui“, – kalbėjo seniūnas.

Padidina mokestį

Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos Investicijų, strateginio planavimo ir vietinio ūkio skyriaus vyr. specialistas Vidmantas Lenčiauskas paaiškino, kad už neprižiūrimas valdas paskutiniam minėtų Rambyno gatvės pastatų savininkui 2016 metais jau buvo taikytas padidintas (3 proc. nuo turto vertės) nekilnojamojo turto mokestis.

– Pernai, 2017-aisiais, buvo rengiamas naujas Nenaudojamų, apleistų arba neprižiūrimų patalpų ir statinių tvarkos aprašas. Jis parengtas tik metų pabaigoje, dėl to praėjusiais metais duomenų nespėjome pateikti Mokesčių inspekcijai. Tačiau visi seniūnai kasmet iki spalio 1 d. teikia mums neprižiūrimų statinių ir patalpų sąrašus, o susirinkusi komisija sprendžia, ką daryti, perspėja savininkus ir galiausiai kreipiasi į Mokesčių inspekciją, kad būtų padidintas turto mokestis. Tokių apleistų statinių sąrašas yra paviešinamas, – aiškino V. Lenčiauskas.

Vis dėlto, anot Savivaldybės specialisto, dauguma savininkų pažiūri geranoriškai ir savo nekilnojamąjį turtą apsitvarko, kol sankcijų dar nepaskirta.

Paskutiniame, 2016 m. Savivaldybės komisijos sudarytame Nenaudojamo, apleisto bei neprižiūrimo nekilnojamojo turto, esančio Vilkaviškio rajono savivaldybės teritorijoje, sąraše yra 24 objektai (tarp jų – ir buvusios „Jiesios“ pastatai), tačiau šiemet metų gale sąrašas pagal seniūnijų pateiktus duomenis bus atnaujintas.

Eglė MIČIULIENĖ

Autorės nuotr. Matant tokį vaizdą sunku patikėti, kad dar prieš gerą dešimtmetį čia buvo gaminami dailūs keramikos dirbiniai.

Publikuota: „Santaka“, 2018-04-20.


  • 0

  • 0

Trispalvę kybartietis kėlė pavojingais laikais

Kybartiečiui Romui Žemaičiui Vasario 16-oji – ne šiaip data, kurios prasmę šiandieninis jaunimas žino tik iš savo tėvų, mokytojų. Jam tai – ypatinga šventė, kurios vyriškis visuomet laukia su virpuliu širdy. Nepriklausomos Lietuvos simbolį – trispalvę vėliavą – pats rizikuodamas savo laisve Romas kartu su broliais ir bendramoksliu Arūnu Dobiliausku slapta buvo iškėlę dar 1984 m.

Suplevėsavo ant mokyklos kamino

Tuo metu toks poelgis buvo labai pavojingas. Tačiau net žinodami, kad už tai gali smarkiai nukentėti, jaunuoliai ryžosi tokiam žygiui. Kaip pasakojo Romas, tam jie ruošėsi labai ilgai. Gamino vėliavą, Nesterove pirko dažų, kuriais ant vidurinės mokyklos sienų išrašė šūkius „Laisvę Lietuvai“, „Šalin rusus“, „Atiduokit Lietuvą“ ir panašius. Vasario 15-osios naktį, kai tėvai visus suguldė miegoti, jaunuoliai sutartą valandą išlipo pro langą ir niekieno nepastebėti padarė tai, ką buvo sumanę.

Iš ryto Kybartuose buvo didžiulis sujudimas, kai į mokyklą atėję mokytojai ant mokyklos kamino pamatė plevėsuojančią trispalvę ir išrašytus šūkius. Kaip įprastai į mokyklą atėję jaunuoliai pamatė, jog užrašai skubiai šveičiami nuo sienų, o trispalvė jau nuimta. Tą pačią dieną jie, kaip įtartini asmenys, buvo tardomi saugumo tarnybų, spaudžiami prisipažinti, namuose buvo daromos kratos. Mat Žemaičių vaikai tais neramiais laikais sugebėjo atsisakyti būti spaliukais ir pionieriais, tad į juos visada buvo žiūrima įtariai. Tuomet nė vienas iš jaunuolių neišsidavė. Buvo vienas kitam prisiekę, kad ir kas būtų, vieni kitų neišduos. Romui tuo metu buvo 17 metų.

– Labiausiai bijojome, jog krečiantys namus saugumiečiai neatkeltų sunkaus betoninio luito kieme, nes ant jo mes buvome išbandę dažus. Tuomet jį užvertėme ir palikome. Visus likusius dažų flakonus buvome paslėpę bažnyčioje. Ten tąnakt budėjo mano draugas A. Dobiliauskas. Mat po kunigo Sigito Tamkevičiaus suėmimo bažnyčią buvo keliskart apiplėšę. Tuomet mes viską sudeginome krosnyje. Tardomi po vieną su broliais net 12 valandų buvome gąsdinami, kad likusieji jau prisipažino, mums karpė nagus, tyrė, ar po jais nelikę dažų dalelių. Man buvo sakoma, jog po manaisiais nagais jų rado. Tačiau aš tvirtai žinojau, kad jokių dažų tądien net nečiupinėjau. Užrašus rašė broliai ir draugas. Mano darbas buvo iškelti vėliavą. Todėl tvirtai laikiausi savo. Įdomiausia, jog atvažiavę pareigūnai nesakė, kad ieško vėliavų ar dažų. Jie kaltino mus motorinio dviračio vagyste ir neva ieškojo jo dalių, – pasakojo R. Žemaitis.

Tuomet viskas taip ir baigėsi. Tėvai, būdami tvirtai įsitikinę, jog sūnūs ramiai miegojo namuose, taip pat nieko negalėjo pasakyti jų namus griozdusiems saugumiečiams. Vaikai apie tai prisipažino tik išaušus nepriklausomybės dienoms.

Už antitarybinę veiklą – Sibiras

Tačiau šis įvykis nebuvo vienintelis Romo biografijoje. Nepabūgęs tardymo baisumų, jis dalyvavo dar vienoje draudžiamoje akcijoje: su būreliu kybartiečių lapkričio 1-ąją organizavo mirusiųjų pagerbimo eiseną nuo Kybartų bažnyčios iki kapinių. Tuomet tai buvo uždrausta. Eisenos dalyvius suėmė, vyko tardymas. Pirmiausia buvo suimtas kunigas Matulionis. Lapkričio 12 d. į karinį komisariatą pakviestas ir R. Žemaitis. Ten jam užlaužė rankas ir kaip didžiausią nusikaltėlį išvežė tardyti į Marijampolę. Vėliau kybartietis buvo nuteistas dvejus metus kalėti Sibire už antitarybinę veiklą ir žmonių kurstymą.

Pora metų Sibiro kalėjime aštuoniolikmečiui buvo didžiulis išbandymas. R. Žemaitis pasakojo, kad nebuvo dienos be mirčių. Kaliniai masiškai mirė nuo išsekimo.

Kalėjimo kasdienybė buvo sunkus darbas ir nuolatinis badas. Tekdavo vykdyti didžiules darbo normas. Jų neįvykdžiusius kalinius sodindavo į karcerį be maisto, o ryte vėl varydavo dirbti. Romui visa tai ištverti padėjo jaunystė ir stiprus organizmas bei gera fizinė forma.

Po dvejų įkalinimo metų Romą norėta išsiųsti į tarybinę armiją. Verčiamas tarnauti jis nepasidavė ir tvirtai pareiškė, kad jei bus prievarta išsiųstas, tarybinei valdžiai tarnauti neprisieks. Tuomet, nusprendus, jog tokie antitarybiniai elementai tik pakenks karių dvasiai, jis buvo paliktas ramybėje.

Niekas neatstos galimybės būti laisvam

Iki pat nepriklausomybės atgavimo R. Žemaitis, aišku, stebimas tarybinio saugumo, dirbo paprastą darbą ir niekada neišdavė savo įsitikinimų. Paskelbus laisvą Lietuvą, jis buvo vienas iš pirmųjų šalies savanorių ir kariškiu tarnavo 21 metus. Išėjęs į atsargą, Romas dalyvauja kariškoje veikloje, susitinka su jaunimu, pasakoja apie savo gyvenimą, stengdamasis taip ugdyti patriotizmą.

Tiems, kas pasiilgsta „rusų laikų“ ir sako, kad tada buvo geriau gyventi, R. Žemaitis tenori pasakyti, jog niekas niekada neatstos savo šalies laisvės, galimybės būti laisvam.

– Galima keiksnoti valdžią, kurią patys išsirinkome, pykti dėl mažų pensijų, atlyginimų. Esame dar tik „paaugliai“ nepriklausomame kelyje, tad nenuostabu, kad ne viskas klojasi kaip sviestu patepta. Reikia suprasti, jog Lietuva – tai mes. Turime pradėti kiekvienas nuo savęs. Tada viskas ims keistis. Pamažu, iš lėto, bet pasikeis. Pagalvokime, kas būtų, jei vėl taptume okupuoti. O grėsmė – labai reali. Aš pats tam esu pasiruošęs. Mano namų balkone padėta sukrauta kariška kuprinė. Kad ir kaip gerai viskas atrodytų šiuo metu, tačiau visada reikia būti pasiruošusiam.

Nuotr. iš asmeninio albumo. Antisovietinio judėjimo dalyvis, politinis kalinys Romas Žemaitis yra apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžiumi.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Publikuota: „Santaka“, 2018-02-15.


  • 0

Tikėjimu dalijasi kelios šeimos kartos

Kybartiečiai Elena ir Gintas Dobiliauskai, tėvų išauginti praktikuojančiais katalikais, taip pat išauklėjo ir savo atžalas. Iš šios šeimos namų išeini patyręs, jog tikėjimas čia yra kertinis dalykas, jungtis tarp kartų ir tarp žmonių.

Malda telkė šeimas

Žvelgdama į savo anūkėlę, Elena Dobiliauskienė prisimena dieną, kai pati bažnytinėje procesijoje pirmąsyk barstė gėles. Tąsyk patirta nesėkmė penktų metų mergaitei sukėlė nemažai išgąsčio. „Buvo ankstus šaltas Velykų rytas. Mama man užmovė vilnones kumštines pirštines. Turbūt norėdama krepšelį, papuoštą snieguolių žiedais, perimti iš vienos rankos į kitą aš gerai nesuėmiau jo auselių ir visos baltos gėlytės pažiro bažnyčioje ant grindų… Visas vaizdas „sugedo“… – tokią situaciją iš vaikystės mena kybartietė.

Savo atžalas Elena ir Gintas Dobiliauskai augino katalikiškai – taip, kaip jų abiejų tėvai.

„Mums, vaikams, kurie jau šiek tiek buvome pramokę, tėvai leisdavo vesti Švč. Mergelės Marijos litaniją. Būdavo, kai ją sukalbi, tada labai gerai jautiesi, nes tą padarei sykiu su šeima“, – prisimena G. Dobiliauskas.

Jo žmonos Elenos atmintyje likę neseniai į amžinybę išlydėtos mamos Teresės Šioraitienės pasakojimai, kaip žmonės gegužės mėnesį rinkdavosi melstis prie kaimo kryžiaus. Tokius pat šiltus prisiminimus šiandien saugo ir Dobiliauskų dukra Toma. „Močiutė mus mokydavo maldų, kaip elgtis bažnyčioje. Vakarais visi susėdę kalbėdavome rožinį, o gegužės mėnesį – Švč. Mergelės Marijos litaniją“, – tokius vakarus Toma, pati jau mama, prisimena kaip visus sutelkdavusį smagų dalyką.

Procesijoje – ketvirta karta

„Mano mama, užaugusi tikinčioje šeimoje, į bažnyčią nuo mažens vesdavosi ir mane su sesėmis. Su vyru savo tris vaikus į bažnyčią nešdavomės nuo pat kūdikystės. Sūnus Tadas buvo šv. Mišių patarnautojas, skautas. Dukterys Toma, Sigita irgi pradėjo nuo gėlių barstymo“, – prisimena E. Dobiliauskienė.

Suaugusios dukros rado dar vieną būdą dalyvauti bažnyčios gyvenime. Ir Sigita, ir Toma su vyru Edvardu važiuoja į Kybartų parapijos vaikų ir jaunimo choro stovyklas padėti kaip vadovai. Sykiu su tėveliais stovyklauja ir mažoji Rusnė.

Beje, Toma su Edvardu susipažino vienoje iš tokių stovyklų. Jaunosios šeimos gyvenime tikėjimo dalykai taip pat svarbūs. Ką patys gavo iš tėvų, jiedu diegia savo dukrelei.

„Bažnyčioje mūsų anūkė jaučiasi kaip namie. Visiems žmonėms gražiai ramybės linki, pamojuoja, pas vienus tėtukus nueina, pas kitus“, – šiltai pasakoja G. Dobiliauskas.

Mažoji Rusnė su teta Sigita labai nori eiti į bažnyčios chorą giedoti, vieną kartą bažnytinėje procesijoje jau nešė pintinėlę kartu su tokio pat amžiaus drauge.

„Tai buvo per Kybartų parapijos titulinius Devintinių (Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo) atlaidus, kai procesija eina tik vieną ratą. Tiesa, tą pintinėlę gal daugiau mergaičių mamos nešė, bet buvo gražu. Mergaitės turbūt labiau norėjo tų gėlių pabarstyti“, – pasakojo E. Dobiliauskienė. Dabar šeima svarsto, kad galbūt pavasarį trimetė Rusnė jau gebės dalyvauti kur kas ilgiau trunkančioje Velykų procesijoje ir apie bažnyčią apeiti visus tris ratus.

„Mano mama procesijoje būdavo tas žmogus, kuris duodavo mergaitėms ženklą, kada jau laikas berti gėles“, – į ankstesnius laikus mintimis grįžo E. Dobiliauskienė.

„Dievui ant garbės“

Jos mamą Teresę Šioraitienę kybartiečiai prisimena su didele pagarba, nes laiko žmogumi, itin daug padariusiu dėl Bažnyčios.

„Iki į Kybartus atkeliant kun. S. Tamkevičių, bažnyčioje jaunimo daug nebūdavo. Tėvelis (taip kybartiečiai vadina altaristą kun. Vaclovą Stakėną – aut. past.) man sakė, jog apie 1970 m., atėjęs į Kybartus vikarauti, jau rado procesijos reikalais besirūpinančią mano mamą. Ji eidavo per tikinčių žmonių namus, prašydavo, kad tėvai ateidami į bažnyčią atsivestų ir mergaites dalyvauti procesijoje, barstyti gėles. Joms (vadindavo barstykliukėmis) mama iš vakaro pindavo rūtų vainikėlius, o mes su sesėmis tam priskabydavome šakelių. Nupindavo visoms vienodus, gražius, plonus. Namuose visada augdavo rūtų, – pasakojo E. Dobiliauskienė. – Mama su kita moteriške vakarais berniukams, vaikinams siūdavo kamžas, mergaitėms – apsiaustėlius. Ar senukus ligonius lankė, ar procesija rūpinosi, mama, būdama paprasta namų šeimininkė, vis sakydavo tai daranti „Dievui ant garbės“.

Elenos mamai buvo labai svarbu saugoti lietuvybę. Moteris turėjo pasisiuvusi tautinius rūbus ir juos brangino. Dabar kostiumas saugomas kaip močiutės atminimas, kaip šeimos relikvija.

Neapsipratę ir nesusitaikę

Sovietmečiu augusi Elena nedaugžodžiauja apie savo, mokinės iš praktikuojančių katalikų šeimos, situaciją mokykloje. „Būdavo spaudimas, vienas kitas pasakydavo kažką, – mintimis grįždama į anuos laikus tarsteli E. Dobiliauskienė, tačiau nė vieno nekaltina. – Mokytojai patys buvo verčiami eiti prieš savo valią, skleisti ateistines mintis. Taip manau, nes dabar didelę dalį jų matau bažnyčioje.“

Koks anuomet buvo minėtasis spaudimas, liko užfiksuota Lietuvos katalikų bažnyčios (LKB) kronikos viename iš numerių.

Apžvelgdama tikinčiųjų situaciją sovietinėje mokykloje LKB kronika rašė: „…įsakė visiems mokiniams nupiešti ką nors ateistine tematika. Drąsios tikinčios mergaitės – Elė Šioraitytė, <...> – atsisakė piešti“; „…baigiantis antrajam trimestrui Kybartų Donelaičio vid. mokykloje gerai ir labai gerai besimokantiems moksleiviams buvo sumažintas elgesys, norint priversti tikinčius moksleivius atsisakyti bažnyčios ir įsirašyti į komjaunimą ar pionierių organizacijas. <...> Pateikiame kai kurių už tikėjimą nukentėjusių pavyzdingų mokinių pavardes.“ Sąraše sykiu su vienuolika kitų mokinių įrašyta ir šeštokė Elė Šioraitytė.

„Mama per tėvų susirinkimus priekaištus atremdavo, kad mes į bažnyčią ėjom ir eisim – ir nieko kitaip čia nebus“, – prisimena E. Dobiliauskienė.

Kaip teigiama LKB kronikoje, Elenos tėtis, eilinis kaimo žmogus, sykiu su keliolikos kitų mokinių tėvais tuometei Švietimo ministerijai pateikė parašais kiekvieno asmeniškai patvirtintą skundą, prašydami „kruopščiai ištirti ne tik mūsų vaikų, bet ir kitų tikinčiųjų moksleivių elgesio pažymių sumažinimo atvejus, nurodyti <...> ištaisyti neteisingai sumažytus elgesio pažymius ir ateityje šitokiu būdu nepersekioti mūsų vaikų“.

Prieš beveik keturis dešimtmečius ryžtas pasirašyti ir įteikti tokį skundą buvo neeilinis ir drąsus veiksmas.

Natūralu, kad abiturientės Elenos charakteristikoje buvo įrašyta, jog mokinės materialistinė pasaulėžiūra nesusiformavusi.

Kiek vėliau, pačiame Atgimimo priešaušryje, atėjo laikas, kai ne tik Teresė Šioraitienė, bet jau ir jos dukra Elena bei žentas Gintas sykiu su trimis dešimtimis kitų kybartiečių pasirašė atvirą laišką LTSR prokurorui, Persitvarkymo Sąjūdžiui ir laikraščio „Komjaunimo tiesa“ redakcijai. Tuo laišku buvo siekiama visuomenei ir institucijoms priminti kun. Alfonso Svarinsko bei kun. Sigito Tamkevičiaus bylas, dvasininkams skirtas bausmes ir tai, kad „mes, tikintieji, prie to pripratę, bet neapsipratę ir nesusitaikę su tokia padėtimi“.

„Šilta į bažnyčią eiti“

Dobiliauskai šiandien save laiko tiesiog eiliniais parapijiečiais, kurie kas sekmadienį dalyvauja šv. Mišiose. Tiesa, Gintas prieš atlaidus sako sulaukiantis Kybartų parapijos klebono kun. V. Labašausko prašymo pasirūpinti, kad procesijoje būtų vyrų, kurie neš baldakimą. Sekmadienis šioje šeimoje – kitokia diena nei likusios. „Pirmiausia einame į bažnyčią, o po to arba kur nors važiuojame, arba namuose ilsimės. Vis dėlto mes nesame tiek uolūs tikėjimo dalykuose, kiek buvo uolūs mūsų tėvai, – svarsto E. Dobiliauskienė. – Kas ką gali, tas tą padeda. Šilta į bažnyčią eiti. Ir pačioje bažnyčioje tikrai nešalta, tačiau labiausiai žmonės jaučia dvasinę šilumą.“

Nuotr. iš šeimos albumo. Mažosios Rusnės meiliai bobulyte vadinta Teresė Šioraitienė savo dukrai Elenai ir anūkėms Sigitai (kairėje) bei Tomai paliko tvirtą gyvenimo atramą – tikėjimą.

Renata VITKAUSKIENĖ

Publikuota: „Santaka“, 2018-01-19.


  • 0

Turizmui patrauklius objektus gaivina patys žmonės

Po Kybartų kelio pasienio veterinarijos posto patalpomis esantys požemiai nuo šiol taps daug patrauklesni šį miestą vis dažniau atrandantiems turistams. Tuo pasirūpino Kybartų miesto bendruomenė.

Ilgas raudonų plytų tunelis su šoninėmis arkomis aptiktas prieš penkiolika metų, kai buvo remontuojamas buvusios muitinės sandėlis. Ardydami rampą darbininkai rado ertmę, pro kurią išvydo raudonų plytų arkas ir apačioje tyvuliuojantį vandenį. Jis buvo išsiurbtas, iš požemių išneštos šiukšlės, statybinės atliekos. Daug metų didžiulis požemis nebuvo naudojamas ir laikytas užrakintas. Pirmą renginį 2009 metais čia organizavo Pasaulio kybartiečių draugija, minėdama Kybartų įkūrimo 90-metį. Tuomet į koncertą ir parodą rinkęsi svečiai į požemius turėjo lįsti pro sienoje išgriautą skylę ir lipti kopėtaitėmis.

Prieš keletą metų iniciatyvą rūpintis požemiais perėmė Kybartų miesto bendruomenė. Pernai ten ji surengė adventinį koncertą. O šįmet kybartiečiai pasidarbavo iš peties. Kad požemių lankytojams būtų patogiau, bendruomenė praplatino ertmę sienoje, įrengė patogius laiptus iš plytų. Prieangyje sukabintos nuotraukos, pasakojančios požemių atkasimo istoriją, kabo „Saulės“ progimnazijos technologijų mokytojo Dariaus Vaitkevičiaus išdrožta lenta, informuojanti, jog čia kadaise buvo prekių sandėliavimo rūsys. Istorijos šaltiniai byloja, kad Kybartų geležinkelio stoties požemiai – bene didžiausi Lietuvoje rūsiai ir geriausiai išsilaikiusi vieno iš pirmųjų XIX a. geležinkelio stoties komplekso dalis. Didžiausi vakarinėje Rusijos imperijos dalyje geležinkelio stoties rūmai su specialiais butais carui bei kitiems aukštiems svečiams Kybartuose buvo pastatyti 1863-iaisiais, daugiau nei prieš pusantro šimto metų.

– Į Kybartus vis dažniau užsuka turistai, man pačiam tenka vesti ekskursijas po miestą, o šie požemiai – caro laikais buvęs prekių sandėlis – atvykėliams ypač patrauklūs. Seniai norėjau, kad jie būtų labiau prieinami žmonėms, kad būtų patogiau juos pasiekti. Ėmiau ieškoti kelių, kaip tai galima padaryti. Dvejus metus susirašinėjau su įvairiomis instancijomis, kad mūsų bendruomenei būtų leista sutvarkyti šį ypatingą objektą. Ir štai šįmet – pavyko, nors daugelis sakė, jog niekas mums neleis čia šeimininkauti, ir pats jau buvau benuleidžiantis rankas, – pasakojo bendruomenės pirmininkas Vitas Katkevičius.

Bendruomenės iniciatyva į požemį veda ne tik patogūs laiptai. Daugiau nei du mėnesius kartu su gyventojų užimtumo didinimo programoje dalyvaujančiais žmonėmis V. Katkevičius dailino, tinkavo prieangį, vežė šiukšles, plytgalius, klojo takus. Visus šiuos darbus bendruomenė darė savo lėšomis, raudonų plytų dovanojo vietiniai kybartiečiai.

Bendruomenės pirmininkas pats ėjo per kiemus, prašė žmonių prisidėti, vežė plytas savo automobiliu. Darbuose talkinę žmonės baltai nutinkavo vieną arką, tačiau drėgname požemyje ji niekaip neišdžiūsta. Juolab kad užsandarinti buvę kiauri langeliai ir požemiuose nebeliko skersvėjo. Tad tolimesnių tinkavimo darbų teko atsisakyti.

Gale tunelio, kur supilta plytgalių ir žemių krūva, užkemšanti tolesnį kelią į požemius, kybartiečiai pastatė nuo galimos nuolaužų griūties turinčią apsaugoti plytų sieną. Ją pagyvins Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos moksleivių trafaretinio grafičio projektas, vaizduojantis muitinės pastatus ir ant bėgių stovintį traukinį. Projektui vadovauja mokytoja Dalia Viliušienė, darbą atlieka ir III klasės gimnazistės Milda Abraitytė, Skaistė Navickaitė bei Eglė Gliaubicaitė.

Tiesa, požemiuose dar teks padirbėti, nes čia likę žemių, kurios, susikaupus drėgmei, tapo dumblu. Bendruomenė planuoja rūsius išvalyti, kad po kojomis liktų tegul ir drėgnas, bet švarus plytų grindinys. Pavasarį čia ketinama surengti Atvelykio koncertą.

– Svajoju į požemius pasikviesti koncertuoti iš Kybartų kilusį vieną garsiausių mūsų šalies tenorų Edgarą Montvydą, tačiau kol kas neturime tam lėšų. Taip pat labai norėtume įrengti čia kontrabandos muziejų, tik vargu ar pavyks gauti tam eksponatų. Bandysime prašyti Muitinės muziejaus pagalbos. Taip pat norėtume įrengti kampelį, kuriame buvo sandėlio viršininko kabinetas: pastatyti stalelį, pasodinti manekeną taip, lyg pats viršininkas už jo sėdėtų. Juk norisi, kad būtų ką parodyti į požemius atvestiems žmonėms, – planais dalijosi V. Katkevičius.

Kybartų bendruomenė – puikus pavyzdys, ką gali darbštūs žmonės, kurie pasitiki savo jėgomis ir ieško kelių, kaip gražinti savo miestą. Ir tam nereikia nei didelių lėšų, nei konkursų, nei prašyti pinigų iš valdžios. Tiesa, rajono Savivaldybės lėšomis nupirkti šviestuvai, kuriais bendruomenė apšvietė požeminį tunelį.

Patekti į požemius laisvai bet kuriuo metu negalima. Norint pavaikščioti istorija alsuojančiuose rūsiuose, reikia tartis su jų savininkais – Kybartų kelio pasienio veterinarijos posto atstovais arba užsisakyti ekskursiją, susitarus su bendruomenės pirmininku Vitu Katkevičiumi.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Autorės nuotr. Kybartų miesto bendruomenės pirmininkas Vitas Katkevičius ekskursijas į požemius jau palydės per patogų įėjimą.

Publikuota: „Santaka“, 2017-12-14


  • 0

Kybartai 1928-aisiais

Kategorija :Miestas , Miesto istorija

Prieš keletą dienų gavau elektroninį laišką, kuriame buvo prisegtas nuotraukų rinkinys apie Lietuvą 1928m. Ko gero tik dėl to, kad domino fotografijos, laišką ne ištryniau, o nusprendžiau paskaityti. Maloniai nustebino ne tik, kad radau keletą įdomių nuotraukų apie Lietuvos ekonomiką tuo metu, tačiau ir tai, kad Kybartai paminėti net keletą kartų.

Manau turim apie tai žinoti, kad tuo laikotarpiu Kybartai vaidino didelį vaidmenį Lietuvos ekonomikoje ne tik dėl juose buvusios muitinės ir geležinkelio stoties. Greičiausiai tokie objektai veikė kaip katalizatorius įmonėms, tačiau patys žmonės ir jų nusiteikimas vaidino ne paskutinį vaidmenį.

Prie savo teksto pridedu ir ištrauką iš gautos prezentacijos bei keletą su Kybartais susijusių nuotraukų.

“Lietuvos Respublikos vyriausybė rūpinosi kuo greičiau atkurti po Pirmojo pasaulinio karo sugriautą Lietuvos ūkį. Ūkininkai ir verslininkai buvo skatinami naudoti pažangias technologija, plėsti prekybą. Šiai patirčiai paskleisti nuo 1922m. imta rengti žemės ūkio ir pramonės parodas. Dauguma šių parodų vyko Kaune, Žaliakalnyje, Parodų aikštėje, išskyrus dvi – 1926m. Šiauliuose ir 1927m. Klaipėdoje. Parodas organizavo Žemės ūkio draugija, Žemės ūkio kooperatyvų sąjunga, o nuo 1928m. – Žemės ūkio rūmai.

Išliko nemažai nuotraukų, primenančių 1928m. birželio 28 – liepos 3d. Kaune vykusią 7-ąją žemės ūkio ir pramonės parodą. Tais metais šalyje plačiai minėtas valstybės dešimtmečio jubiliejus, todėl ir paroda buvusi neeilinė. Nuotraukų autorė – žinoma prieškario fotografė Janina Tallat – Kelpšienė, kurios fotoatelje veikė Kaune, Laisvės al. 31.”

Pavarčius šią prezentaciją, man liko tik keletas retorinių klausimų:
Kas trukdo šiuo metu sėkmingai vystyti verslą?
Ar tai, kad gyvename Kybartuose gali būti privalumas arba trūkumas?

Jei trumpai, tai į abu atsakyčiau kitu klausimu: “kai žiūrime į stiklinę su iki pusės pripiltą vandens, ką matome – pusiau tusčią ar pusiau pilną stiklinę?”


  • 0

Miesto istorija

Kategorija :Miestas , Miesto istorija

Trumpai apie Kybartus

Dabartiniai Kybartai įkurti buvusios prūsų Nadruvos žemės, kuri ištuštėjo per viduramžiais vykusius karus, rytiniame pakraštyje. Po 1422 m. pasirašytos Melno taikos sutarties tarp Lietuvos ir Vokiečių ordino į miškais apaugusį kraštą ėmė grįžti baltų kilmės žmonės. Tačiau dar daugiau kaip šimtą metų siena tarp vokiečių valdomos Prūsijos ir Lietuvos nebuvo aiški. Štai 1536 m. Lietuvos – Lenkijos karalienė Bona skundžiasi Prūsijos kunigaikščiui Albertui, kad jos vietininkas, esąs Jurbarke, apgyvendinęs vieną žmogų prie Lieponos upelio ir kad Prūsijos valdininkai, perėję tą upelį, tą žmogų apiplėšę, paėmę jo gyvulius, o namus sudeginę. Kitame laiške 1547 m. karalius Žygimantas skundžiasi, kad Įsruties prefektas suėmęs du Jurbarko srities žmones – Motiejų Matlaukį ir Joną Kibeikį – už tai, kad juodu pirkę Prūsuose medaus ir stengęsi parsinešti namo.

Kybartai, kaip ir kiti karalienės Bonos įsteigti kaimai, pirmą kartą minimi 1561 m. inventoriuose.

Rašoma, kad tuo metu kaime buvo 20 ūkių. Iš jų penki ūkininkai buvo Kybartaičiai, o vienas Kybartavičius, t. y. Kybarto vaikai. Šis asmenvardis buvo sutinkamas ir Raseinių krašte, pvz. 1528 m. LDK kariuomenės sąraše paminėti du bajorai Kybartavičiai, turėję karo prievolę. Tarp tuometinių Kybartų kaimo gyventojų buvo girios sargų ir šaulių.
Karalius Žygimantas III 1598 m. keturis Kybartų kaimo ūkininkus priskyrė Virbalio bažnyčiai. Virbalis, įkurtas apie 1536 m., tada jau buvo svarbiausias Prūsijos pasienio miestas. Baigiantis XVII amžiui Virbalio klebonas Kybartuose pastatė koplyčią. Apie ją Virbalio dekanas ir Zapyškio klebonas kun. Jonas Kazimieras Judzentavičius 1696 m. vizitacijos akte rašė: „Dabartinis klebonas, kad žmonėms būtų patogiau šv. Mišių klausyti, kapinėse prie Kybartų kaimo savo lėšomis pastatė koplyčią ir jose šv. Jurgio Kentėtojo altorių. Ta koplyčia nuo Virbalio miesto yra pusės mylios atstumu. Belankant klebonas pristatė ir vyskupo leidimą tai koplyčiai”.
Po trečiojo Lietuvos-Lenkijos valstybės padalijimo 1795-1807 m. Kybartai su visa Sūduva priklausė Prūsijai, vėliau Rusijai. Kybartų kaimas ėmė plėstis, kai 1856-1861 m. iš Vilniaus per Kauną iki Prūsijos sienos buvo nutiestas geležinkelis. 1857 m. Kybartuose pastatyti didžiausi vakarinėje Rusijos imperijos dalyje geležinkelio stoties rūmai su specialiais butais carui ir kitiems aukštiems svečiams. Tiesa, stotis tebevadinta Virbalio stotimi. Nors 1870 m. minima buvus tik 10 namų su 42 gyventojais, prekyba ėmė augti, atsirado ir muitinė bei didžiuliai prekių sandėliai. Per Kybartus į Vokietiją, kitas Vakarų šalis buvo eksportuojamos Rusijos prekės ir atvirkščiai. Taip Virbalis prarado savo svarbą, o Kybartai tapo augančiu miestu.
Apie 1880-uosius Kybartuose jau buvo evangelikų liuteronų bendruomenė, kurią sudarė vokiečiai – jų pagausėjo tiesiant geležinkelį. J. Totoraitis rašo, kad turtingiausi tuometinių Kybartų gyventojai buvę rusai valdininkai, kurių gyveno apie 100. Daugiau kaip tūkstantis lietuvių buvo neturtingi ir dirbo žemesniaisiais geležinkelio valdininkais, tarnais, amatininkais. Iš viso 1897 m. Kybartuose gyveno 2707, o 1914 m. – 10 000 žmonių. 1906-1914 m. Kybartuose paspartėjo lietuvių visuomeninis gyvenimas – kūrėsi lietuviškos draugijos, netgi pastatyta operetė, kurios pelnas paskirtas Peterburgo lietuviams studentams remti.
Kadangi vokiečiai ir rusai XIX a. jau turėjo savo maldos namus, atsirado poreikis statyti ir katalikų bažnyčią. Teigiama, kad Virbalio klebonas su Kybartų parapijos steigimu nesutikęs, jis labiau norėjo padidinti per ankštą savo parapijos bažnyčią. Vis dėlto prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą, 1914 m., leidimas buvo gautas. Karas smarkiai sunaikino Kybartų centrą, mieste liko tik apie 1000 gyventojų. Tačiau miestas atsigavo, nes, Lietuvai dar neturint Klaipėdos uosto, per Kybartus gabentas beveik visas prekių importas ir eksportas. Dirbo šimtai tarnautojų ir darbininkų. Miestas tapo valsčiaus centru. Prie Lietuvos prijungus Klaipėdą, prekių srautai per Kybartus sumažėjo, bet ėmė kurtis pramonė. Plečiantis Kybartų miestui, buvo išperkama aplinkinių ūkininkų žemė, tačiau nauji miesto kvartalai ir toliau vadinti ūkininkų vardais: Torklerynė, Vabalynė, Čemerkynė, Šneiderynė, Prapuolenynė, Šaternšteinynė, Kybarčiukai.
Po karo nutrūkę parapijos steigimo darbai vėl atnaujinti, ir pirmasis klebonas kun. Stanislovas Čepulis laikinai pamaldas ėmė laikyti buvusioje stačiatikių cerkvėje, nes rusų tautybės gyventojai per karą pasitraukė į Rusiją. Kybartų dabartinę bažnyčią 1928 m. pagal architekto Vytauto Landsbergio Žemkalnio projektą parapijos lėšomis pastatė kunigas St. Čepulis. Tai labai originali, vienintelė tokio tipo bažnyčia Lietuvoje. Tuo metu parapijoje buvo apie 3000 gyventojų katalikų. Virbalio parapijoje jų liko beveik 4000.
Iš viso 1939 m. Kybartai turėjo 7337 gyventojų. Dar po Pirmojo pasaulinio karo, 1918 m., Kybartuose buvo įkurta ir lietuvių „Žiburio“ gimnazija, kurią vėliau perėmė valstybė. Dar vėliau gimnazija tapo aukštesniąja komercijos mokykla. Be jos, prieš Antrąjį pasaulinį karą Kybartuose veikė vokiečių progimnazija, lietuvių, žydų, vokiečių pradžios mokyklos, J. Basanavičiaus ir Vydūno vardo liaudies universitetai, daugybė draugijų, organizacijų, partijų skyrių, įsteigtas pirmasis Lietuvoje futbolo klubas “Sveikata”. Buvo 3 kino teatrai, 4 kultūros renginių salės, 3 pučiamųjų ir 1 styginis orkestrai, keli chorai.
Nepriklausomos Lietuvos laikais Kybartuose veikė šios finansų, ekonomikos ir žemės ūkio įstaigos, įmonės:
Lietuvos banko, Komercijos banko, Žemės ūkio banko, Žydų liaudies banko, Tarptautinio banko kooperacijai remti skyriai, skerdykla, lentpjūvė, 2 malūnai, 3 plytinės, geležinkelio remonto dirbtuvės, linų pluošto apdirbimo įmonė, keramikos dirbtuvė, veidrodžių gamykla, skardos ir tepalų gamykla, metalinių baldų gamykla, ketaus liejykla, audimo gamykla, 2 mezgyklos, spirito ir likerio gamykla, 3 baldų dirbtuvės, 4 siuvyklos, dvi pieninės, elektros jėgainė, spaustuvė, prekybos įmonių.
Kybartai nukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą. 1945 m. mieste buvo likę apie 100 gyventojų. Į Vakarus pasitraukė liuteronai ir vokiečiai, beveik visus žydų tautybės gyventojus išžudė naciai.1944 Pokario metais Kybartai buvo sovietų valdžios atstatyti, 1950 netgi tapo rajono centru, bet vėliau priskirti Vilkaviškio rajonui. 1965 m. mieste buvo 6000 gyventojų. Praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio pabaigoje – devintojo pradžioje Kybartuose dirbo Tikinčiųjų teisėms ginti komiteto narys, pogrindžio spaudos platintojas, kun. Sigitas Tamkevičius (dabartinis Kauno arkivyskupas metropolitas, Lietuvos Vyskupų konferencijos pirmininkas). Kybartuose savo darbams prieglobstį rado Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos rengėjai bei platintojai.

Šaltiniai
Jonas Totoraitis, Sūduvos Suvalkijos istorija. „Spindulio“ bendrovės spaustuvė, Kaunas 1938. Pakartotinis leidimas – „Piko valanda“, Marijampolė, 2003.
Algimantas Miškinis, Užnemunės miestai ir miesteliai. ”Savastis”, Vilnius, 1999.
Bronius Kviklys, Mūsų Lietuva, III t. Lietuvių enciklopedijos leidykla, South Boston, U.S.A., 1966. Pakartotinis leidimas –„Mintis“, Vilnius, 1991 m. į Vokietiją pergabenta Kybartų aukštesniosios komercijos mokyklos biblioteka, kuria dar ilgai naudojosi tremtinių gimnazijos Vokietijoje.

 


  • 0

Futbolo legendos: Algio Civinsko jubiliejus

Ne vieną iškilų futbolininką išugdę Kybartai mūsų šaliai dovanojo ir vartininkus Juozą Vaitkevičių bei Algį Civinską. Vilkaviškietį A. Civinską, atrodo, pripažino visa Lietuva. Jubiliejaus proga ant futbolo kamuolio, kurį jam padovanojo J. Vaitkevičius (pirmasis Kybartų futbolininkas, žaidęs meistrų komandoje), pasirašė daugelis praeityje garsių futbolininkų, trenerių, taip pripažindami ir įvertindami A. Civinsko žmogiškąsias savybes ir nuopelnus Lietuvos futbolui.

Darbininkas iš intelektualų giminės

Vasaros pabaigoje 75 metų jubiliejų šventęs A. Civinskas savo gyvenime nieko nekeistų ir eitų tuo pačiu keliu. Jo bute Vilkaviškyje, Gedimino gatvėje, viskas po senovei: jauki virtuvė, svetainė, kur knygų lentynose surikiuota pasaulinės ir lietuvių literatūros klasika, kampe – televizorius, kuris reikalingas tik sportinėms laidoms, transliuojamoms iš viso pasaulio, žiūrėti.

A. Civinskas rodė savo trofėjus, nuotraukas, daug pasakojo apie gyvenimą ir sportą. Vyriškis dirbo statybose, po to – Kybartų prekybos įrengimų gamykloje, treniravosi šio miesto „Sveikatos“ futbolo komandoje.

Emocingoje Algio kalboje kartais švysteli vienas kitas nenušlifuotas žodis, atėjęs iš gatvės žodyno. Todėl kai kalbiesi, nėra minties, jog sportininko dėdė – Kazimieras Baršauskas, akademikas, tuometinio Kauno politechnikos instituto rektorius. Eruditas ir didelis sporto gerbėjas ne kartą Algį ragino mesti darbininko profesiją ir bandyti stoti į institutą ar politechnikumą. Dėdės raginimą A. Civinskas suprato labai paprastai: dar labiau stengėsi dirbti, per dieną įvykdydamas trijų žmonių gamybinę užduotį. Dėdės sūnus Petras Baršauskas, dabartinis Kauno technologijos universiteto rektorius, kaip ir A. Civinskas, didelis sporto gerbėjas, daugelį metų žaidė futbolą. Jis sugebėjo derinti mokslą ir sportą. Algis taip pat šaudė du zuikius: sugebėjo derinti futbolą ir darbą. „Buvo pavyzdys aplinkiniams: pareigingas, kruopštus, labai tvarkingas – treniruočių ir varžybų apranga visada blizgėjo. Aikštėje gerbė partnerius ir varžovus, buvo disciplinuotas. Už aikštės ir joje – kolektyvo žmogus“, – taip Algį apibūdino nusipelnęs mokytojas ir sporto žinovas kybartietis Vytautas Miknevičius.

Gyvenimo skauduliai ir futbolas

Atsidavęs visa siela futbolui Kybartų „Sveikatos“ vartininkas A. Civinskas komandoje žaidė 15 metų. 17 metų metų jis teisėjavo visose Lietuvos futbolo lygose. Algis – reto atkaklumo žmogus. Turėdamas rimtų problemų su regėjimu, tikrai negalėjo tapti futbolininku, bet juo tapo. Ir dar kokiu! Kybartietį kvietė Klaipėdos „Granitas“ ir kiti klubai, bet Kybartų „Sveikatai“ jis liko ištikimas iki pat karjeros pabaigos.

A. Civinskas išsiskyrė iš kitų vartininkų tuo, jog rimtai treniruotis pradėjo vėlai, būdamas 19 metų. Kybartų „Sveikatos“ vartus vyras stojo ginti grįžęs iš Sibiro tremties.

Savo žaidimu jis stebino žiūrovus ir trenerius. „Greta tokių žaidėjų kaip R. Simanavičius, A. Ziegoraitis, V. Pakalka, A. Mikalauskas, R. Karka Algis Civinskas greitai tapo patikimu „Sveikatos“ vartininku“, – taip rašė respublikinė spauda (1994-06-04) straipsnyje, skirtame „Sveikatos“ klubo 75 metų jubiliejui.

A. Civinskas – vaikščiojanti sporto enciklopedija. Stebi visas futbolo transliacijas, atmintinai žino ne tik futbolo, bet ir krepšinio, ledo ritulio rungtynių rezultatus. Apie dabartinius futbolininkus atsiliepia skeptiškai. Pasak jo, tik mažas procentas dabartinio jaunimo gali sekti J. Vaitkevičiaus, A. Liubinsko, A. Puodžiūno, R. Karkos, V. Tutlio, R. Kochanausko, J. Sakatausko, A. Mikalausko pėdomis.

Gyvenimas futbolo veteraną užgrūdino. Vaikystėje išgyventi tremties į Sibirą baisumai, ankstyva mamos netektis ir žmonos mirtis… „Kai susiduri su skausmu, išmoksti kitaip vertinti gyvenimo įvykius. Daug kas jaudina mažiau. Ir juoktis daug lengviau, jeigu tavo gyvenimo kelyje buvo daug sunkumų“, – sako A.Civinskas

„Auksinis“ kamuolys

Rašant straipsnį apie A.Civinską, teko susitikti ir su kitu vartininku – J. Vaitkevičiumi, kuris per ilgą sportinį gyvenimą (būdamas 36 metų žaidė paskutines rungtynes) ir 15-os metų trenerio darbą matė visą galeriją puikių futbolo meistrų. Talentingus futbolininkus (S. Ramelį, G. Kalėdinską, B. Zelkevičių, A. Žilinską, V. Žitkų), su kuriais jam teko žaisti meistrų komandoje, vadino „kietuoliais“. Prisiminė jis ir A. Civinską. Mūsų pokalbiui artėjant prie pabaigos, truputį pagalvojęs paprašė minutėlę luktelėti ir kuriam laikui pradingo ištaigingame name, pastatytame ant aukšto Neries upės skardžio.

Sugrįžo su fotoalbumu ir futbolo kamuoliu. „Perduokit Algiui“, – paprašė ir suspaudęs kamuolį tvirtose rankose brūkštelėjo parašą. Dar paprašė, kad ant kamuolio pasirašytų kuo daugiau futbolo fanų. „Bus linksmiau jubiliatui“, – pasakė plačiai nusišypsojęs.

A. Civinskas tvirtina, kad J. Vaitkevičių – daugkartinį futbolo čempioną (3 kartus – Lietuvos, 3 kartus – Latvijos, 5 kartus – „Tiesos“ taurės nugalėtoją, 2 kartus – TSRS ginkluotųjų pajėgų ir 2 kartus – kaip trenerį) matė ginantį Kėdainių „Nevėžio“ „spalvas“ ir Mažeikiuose, kada Juozas treniravo „Atmosferą“. Tačiau dviem vartininkams – dviem gyvoms futbolo legendoms – nebuvo lemta susitikti ir paspausti vienas kitam ranką.

Šiandien, spalio 17 d., įvyks neakivaizdinis vartininkų susitikimas. A. Civinskui bus įteikta ypatinga kolegos dovana – „auksinis“, jo akimis žiūrint, kamuolys su daugelio futbolui nusipelniusių žmonių parašais.

Sigitas KURAS

Nuotr. Algis Civinskas (stovi pirmas iš kairės) penkiolika metų gynė Kybartų „Sveikatos“ vartus.

Santaka_20151017_Civinskas
Laimos Vabalienės nuotr. Algis Civinskas – vaikščiojanti sporto encikopedija.

Publikuota: „Santaka“, 2015-10-17.


  • 0

Fut­bo­lo le­gen­dos: Algi­man­tas sugrįž­ta

Niekada nepamirš

Mes skubame užaugti, išmokti žaisti futbolą, pasenti. Į mūsų vietą stoja kiti – jauni, pilni entuziazmo, plačių polėkių. Toks buvo ir Algimantas Mikalauskas – garsus 7-ojo dešimtmečio „Sveikatos“ komandos futbolininkas. Jau būdamas paauglys, jis žaidė šioje komandoje.

Nenumaldomai bėga laikas. Greitai bus 50 metų, kai A. Mikalauskas baigė sportinę karjerą. Jau blanksta prisiminimai, kad jis buvo visų laikų greičiausias Lietuvos futbolininkas. „Galima viską pasaulyje pamiršti, bet to vyriško žaidimo, kuris vadinamas futbolu, – niekados“, – mano A. Mikalauskas, gyva futbolo legenda.

Sužinojęs, kad kovo 14 d. rengiamas tarptautinis futbolo turnyras komandos draugui Romualdui Karkai atminti, Algimantas pažadėjo atvykti į Kybartus. Jis nori matyti jaunų futbolininkų kovas.

Gyvenimo būdas

Algimanto išsilavinimas – pramonės technologas-projektuotojas. Tvirtas charakteris leido suderinti mokslą, darbą ir futbolo treniruotes. Aukštuosius mokslus A. Mikalauskas baigė Maskvoje neakivaizdiniu būdu. Pradėjo dirbti Kybartų prekybos įrengimų gamykloje, daug metų užėmė aukštas pareigas Vilniuje, Pramonės projektavimo institute.

Buvęs futbolininkas mėgsta įvairius liaudiškus posakius ir palyginimus, būdingus Suvalkijos krašto žmonėms. Nerūko. Visada pasitempęs, tvarkingas. Skaito istorinės tematikos knygas. Mėgsta stebėti futbolo varžybas. Dažniausiai tai daro „nuotoliniu būdu“, per televizorių. Pastaruoju metu pamėgo regbio varžybas, nes anūkas Tadas yra visai neblogas regbininkas.

A. Mikalauskui 76-eri – skaičius, kaip jis pats sako, nėra toks didelis, nes buvęs komandos draugas R. Simanavičius jau skaičiuoja 90-uosius. Algimantas be galo jautrus savo draugams veteranams. Sužinojęs, jog A. Civinskas gydosi Kauno klinikose, paprašė jo telefono numerio, kad galėtų pasiteirauti apie sveikatą.

A. Mikalauskas visai neseniai sužinojo, jog Lietuvos futbolo federacija už išskirtinius nuopelnus futbolui jį apdovanojo medaliu.

Lengvaatletis, tapęs futbolininku

Protėjas (gr. Proteus) senovės graikų mitologijoje – jūrų dievas, kuriam buvo priskiriama pranašavimo galia ir sugebėjimas pagal norą keisti išvaizdą. Algimanto, kaip ir graikų dievo, daugiaplaniškumas stebino. Tvirtas atletiškas kūno sudėjimas labai imponavo lengvosios ir sunkiosios atletikos specialistams. Jie sportininką gundė stoti į Kūno kultūros institutą, tačiau jis pasakė „Ne“.

Algimantas gebėjo varžytis dešimtyje sporto šakų. Šiandien žaidžia tinklinį, rytoj – krepšinį, poryt – ledo ritulį… Dar buvo šachmatai ir šaškės. Be to, jis buvo Lietuvos lengvosios atletikos moksleivių rinktinės narys, puikus sprinteris, vos ne sporto meistras. Geras rankininkas, o jei reikia, pažais ir stalo tenisą, pakilnos sunkumus. Balkone dar nesurūdiję svarmenys, kas dieną Algimantas mankštinasi, atlieka kvėpavimo pratimus.

Gera ta sportinė aura. Dukra Miglė kitados atstovavo vaikų jaunimo sporto mokyklai, puikiai mėtė ietį. 1962 m. gimęs sūnus Rimas žaidė futbolą kartu su I. Pankratjevu, dabartiniu Lietuvos futbolo rinktinės treneriu. Anūkas Tadas pripažintas perspektyviausiu 2013 m. Lietuvos regbininku, keturiolikmetė anūkė Agnė bando savo gebėjimus pliažo tinklinyje.

Įsiminė ir viena Algimanto pranašystė. Rungtynės vyko Kybartuose. Svečiai vilkaviškiečiai ruošėsi mušti 11 m baudinį. Kol varžovų puolėjas taisėsi kamuolį, Algimantas nesnaudė. Sumojęs momento svarbą, pribėgo prie vartininko ir sušnibždėjo: „Žiūrėk dešinį.“ Vartininkas Č. Bacevičius, visų sirgalių džiaugsmui, atrėmė smūgį. Kamuolys nėrė būtent į dešinį vartų kampą.

Šachmatininkas aikštėje

Kartą Algimantas pasakė: „Sporte nesiekiau garbės, norėjau tik varžytis.“ Varžytis tik jam būdingu stiliumi: žaisti tiksliai, racionaliai, dėl komandos interesų.

Panaudojęs didžiulę savo fizinę jėgą, galėjo sumaigyti bet kokį varžovų žaidėją, tačiau kaulų laužytoju netapo. Būdamas komandos kapitonas, žaidė atidžiai, minkštai, niekino gruboką žaidimą. Elgėsi lyg didmeistris prie šachmatų lentos. Iš anksto numatydamas 2–3 ėjimus į priekį. Gerbti varžovą buvo jo kredo.

Garsus jo tandemas su Romu Karka gąsdino priešininkų komandas. Algimantas žaidė atsitraukęs, „valytojo“ pozicijoje, o Romas šiek tiek priekyje. Būdamas „oro karaliumi“ puikiai išsirinkdavo poziciją, todėl dažnai laimėdavo „oro dvikovas“ Algimantas, suskirstęs akimis aikštę į tik jam žinomus lopinėlius, žaidė tiksliai, apgalvotai, kruopščiai pasirinkdamas optimaliausią sprendimą, žinojo kur perduoti kamuolį, nuspėdavo priešininko veiksmus, sugebėjo ardyti suktas puolėjų atakas.

Algimantas ir Romas, du draugai, vienas kitą papildė, todėl „Sveikatos“ gynyba buvo neįveikiama. Algimanto šoklumas ir neeilinės sprinterio savybės varžovus varė į neviltį. Tačiau svarbiausia – ir tai sklido iš Algimanto vidaus – buvo jo pasiutęs padorumas, sąžiningumas ir riteriškas kilnumas. Gal todėl jį mylėjo žiūrovai, gerbė ir priešininkai. Dažnai būdavo, kad per rungtynes – aršūs varžovai, o po rungtynių – geriausi draugai. Jam spausdavo ranką amžini priešininkai E. Žemaitaitis ir A. Janušaitis – puikūs Vilkaviškio „Metalo“ komandos žaidėjai, abu – Algimanto draugai.

Norėtų veteranų šventės

Kalbėdamasis su Algimantu džiaugiausi, kad jis atvėrė bent dalelytę savo sielos. Džiaugiausi, kad kaip garbės svečią jį pagaliau pakvietė dalyvauti Romualdo Karkos atminimo futbolo turnyre. Teko išgirsti, jog turnyro organizatoriai nori padaryti Algimantui staigmeną – įteikti medalį, kuriuo jį apdovanojo Lietuvos futbolo federacija.

Atsisveikindamas su manimi Algimantas pasiūlė: „Gerai būtų surengti rungtynes ir paminėti mirusius ir gyvus veteranus. Gal kažkas atneštų ilgų plonų bažnytinių žvakių. Galbūt atsirastų sirgalių, kurie suprastų, kad Kybartų veteranams žvakės – tai romantika. Kaip svarbu parodyti nors lašelį dėmesio žmonėms, kurie jaunus ir senus darė kažkada laimingus, ir futbolas buvo vienintelė pramoga. Vyrai žaidė…“

Tie vyrai – tai V. Kochanauskas, L. Linkevičius, vilkaviškietis V. Neiberka, žaidęs „Sveikatoje“ ir Lietuvos rinktinėje, Z. Šteinys, V. ir A. Ziegoraičiai, J. Bujanauskas, D. Žiurkus, A. Civinskas, J. Sakatauskas, A. Venckevičius, E. Montvydas, A. Snabaitis, R. Munikas, J. Kalimavičius, S. Nacevičius, V. Pakalka, A. Naujokaitis… Gal kokios pavardės Algimantas ir nepaminėjo, bet ir nenuostabu – daug vandens nutekėjo nuo to laiko. Tik futbolo veja ir kamuolys niekados nesikeičia: veja – žalia, o kamuolys – apvalus.

Sigitas KURAS

Nuotr. Futbolo veteranas Kybartuose žaidė ir ledo ritulį (antroje eilėje ketvirtas iš dešinės).

Santaka_20150307_Mikalauskas

Nuotr. Algimantas Mikalauskas su dukra Milda.

Publikuota: „Santaka“, 2015-03-07.


  • 0

KYBARTAI – unikalus, didingos praeities pasienio miestas

KYBARTAI – unikalus, didingos praeities pasienio miestas.
Ir kiekvienas iš mūsų gali prisidėti prie jo didybės išsaugojimo! Pasikinkę gerą valią, o dar į porą – kybartietišką orumą, surėmę pečius vardan savo vaikystės ir jaunystės miesto, atlikim šventą darbą: prikelkim antram gyvenimui istorinę Kybartų širdį…

Kodėl gelbstime namą J. Basanavičiaus g. 38?
Šis namas, pastatytas 1900 m., savo architektūrine verte mums primena prabangią praeitį. Jis visiems kybartiečiams – neatskiriama Miesto veido dalis. Senųjų Kybartų prabangios architektūros likučiai pokariu buvo ardyti plytoms, perstatyti, paversti ankštais daugiabučiais, sandėliais. Dėl vientisumo, gražiai išsaugotos puošybos, Karaliaučiuje pagamintų metalinių žaliuzių krautuvėlių langams šis statinys įtrauktas į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registrą. Miesteliai ir kaimai džiaugiasi išlikusiais dvarais, kurie garsina visų pamirštas vietas, o mes turime tokį įspūdingą namą, pranokstantį daugelį dvarų ir rūmų!

Kas įvyko?
1992 m. namas įrašomas į LR kultūros vertybių registrą. 2000 m. nudega namo stogas, jis stovi apleistas. Savininkai gerb. Leonas Kuzmenskas ir Vytautas Ričkauskas imasi iniciatyvos, sutaiso dalį stogo – jų dėka namas tebestovi. 2008 m. keletui savininkų dovanojus savo butus, PKD tampa namo bendrasavininke su 25% pastato ploto. 2009–2010 m. PKD narių, aukotojų kybartiečių, dalies savininkų lėšomis – su Savivaldybės ir Kultūros paveldo parama – atlikti būtiniausi pastato avarinės būklės šalinimo darbai beveik už 40 000 Lt. 2014 m. PKD užsakymu UAB „Senamiesčio projektai“ parengė namo restauravimo projektą ir gavo leidimus.

Ko siekia ir ką įsipareigoja PKD ir namo bendrasavininkiai?
• Šį namą išsaugosime atstatydami sienas ir uždengdami stogą. Rangovo darbų kaina – 316 600 Lt. Privačių bendrasavininkių įnašo dalis – 216 000 Lt, draugijos dalis – 100 000 Lt ir šią sumą renkame kaip Jūsų aukas.
• Pusę visų išlaidų už atliktus darbus kompensuos Kultūros paveldo departamentas. Pritraukdami ES fondų lėšas toliau restauruosime namą iki pirmykščio vaizdo, o PKD priklausančią dalį paversime miesto širdimi – unikaliu miesto ir išeivijos archyvu, menų galerijomis, kultūrinių renginių ir poilsio erdve.
• Kad ir kokio dydžio auka paremtum šią akciją, Tavo pavardė liks amžiams iškalta restauruoto pastato sienoje.
• Jeigu dėl kokių nors priežasčių darbų nepavyktų atlikti – surinktos lėšos bus grąžintos aukotojams.

Sąskaita Jūsų aukai:
LT697300010113876814 Swedbank

Pasaulio kybartiečių draugija
Adresas: J. Basanavičiaus g. 44, Kybartai, Vilkaviškio r.
Įm. kodas 301240791.

20141230-B38-parama2


lt_LTLithuanian
lt_LTLithuanian