Miesto istorija

  • 0

Kybartų cerkvė vis atviresnė turistams

Kitais metais Kybartų Šv. Aleksandro Neviškio cerkvė švęs 150 metų nuo jos pastatymo dienos.

Bendruomenė mažėja

Šis pastatas – pirmoji stačiatikių šventovė Užnemunėje, turėjusi atlikti ypatingą misiją pargabenant iš Vakarų į Rusiją užsienyje mirusių tikinčiųjų palaikus. Pagal stačiatikių papročius, visos reikalingos apeigos turėdavo būti atliktos pačiuose pirmuosiuose pasienio maldos namuose, todėl Kybartų cerkvė matė daug aukštų carinės Rusijos asmenų. Šventovei buvo keliami dideli reikalavimai, todėl ir cerkvė, ir stačiatikių kapinės Kybartuose buvo ir tebėra ypatingos.

Dar visai neseniai statinys ir teritorija buvo prižiūrimi vietos stačiatikių bendruomenės. Gaila, tačiau mieste gyvenančių šios bendruomenės narių mažėja. Juolab kad jie – labai tvarkingi.

Neseniai į užsienį gyventi išvyko cerkvę prižiūrėjusi Valentinos ir Jevgenijaus Šibajevų šeima. Dauguma rusų, čia atvykusių dirbti sovietiniais laikais, asimiliavosi, o Kybartuose gimę jų palikuonys cerkvėje nesilanko.

Apskritai čia belikę vos keli šios konfesijos atstovai. Tad šįmet teritoriją ėmėsi tvarkyti Kybartų bendruomenė, nes statiniu ir jo istorija labai domisi atvykę turistai. Tiksliau – organizacijos prašymu UAB „Kybartų darna“ čia atsiunčia porą žmonių, įdarbintų per užimtumo programą.

Bendruomenės pirmininkas Vitas Katkevičius ypač džiaugiasi prie aplinkos besidarbuojančiu Albinu Pranckevičiumi, kuris čia triūsia labai kruopščiai. Jo dėka greta cerkvės gražiai išryškėjo takeliai, čia palaidotų žmonių antkapiai.

Skarų ir sijonų nereikalauja

Prižiūrima teritorija pasidžiaugė ir neseniai į Kybartus atvykęs Kauno stačiatikių dekanato klebonas tėvas Igoris. Tik keletą kartų per metus čia užsukantis stačiatikių dvasininkas ypač įdomus ir malonus pašnekovas. Paprastumu spinduliuojantis kunigas jau maldos namų šventoriuje užsivilko juodą abitą ir energingai rakino cerkvės duris, su šypsena kviesdamas į vidų.

Prie durų persižegnojęs trimis pirštais, kaip įprasta ortodoksams, jis nusilenkė juodam ikonostasui – ikonų vartams, kurie atveriami tik per mišias, vigiliją.

Pagal ortodoksų tradiciją, į altoriaus zoną gali įeiti tik vyrai, jiems priskirta laikyti mišias ir patarnauti.

Apskritai, į pamaldas ortodoksų bažnyčiose atėjusios moterys būtinai turi būti apsidengusios galvą ir segėti sijonus. Jei jų neturi, paprasčiausiai gali pačioje cerkvėje pasiskolinti skaras ir sijonus imituojančias užsegamas audinių atraižas. Tai ypač populiaru Sakartvelo cerkvėse, kuriose griežtai laikomasi papročių. Tačiau Kybartuose pasiskolinti skaros ar skiautės, imituojančio sijoną, nepavyks – jų čia nėra.

Stačiatikių dvasininkai vis dar pavadinami popais, šventikais. Vis dėlto teisingiausia juos vadinti kunigais.

Kaip pasakojo tėvas Igoris, maldos namai simboliškai taku padalyti į dvi dalis. Vienoje pusėje meldžiasi moterys, kitoje – vyrai. Taip yra dėl to, kad vyrai ir moterys mažiau dairytųsi vieni į kitus, labiau susikauptų maldai. Kitose cerkvėse tam pastatomos netgi pertvaros. Kybartų Šv. Aleksandro Neviškio cerkvė labai nedidelė ir suolų joje nėra, tad ir retos pamaldos ar iškilmės čia vyksta ne pagal tokias griežtas taisykles.

Jungiasi prie marijampoliečių

Tėvas Igoris džiaugėsi, kad unikalus statinys prieš porą metų sulaukė rimtesnės pagalbos iš Kauno stačiatikių dekanato, mat mūsų rajono Savivaldybės biudžete lėšų cerkvės remontui nebuvo numatyta. Vietinės valdžios pagalba apsiribojo pinigais cerkvės stogui padažyti. Stačiatikių lėšomis atnaujintas bažnyčios vidus dabar šviečia baltumu, mėlynumu svaigina kupolo skliautas.

Šventovėje gausu ir stebuklingų ikonų, kurių visų reikšmes žino tėvas Igoris. Kiekviena jų – ypatinga. Prie vienos ikonos reikėtų melstis norint išgyti nuo sunkios ligos, prie kitos – norint atsikratyti priklausomybių ar kitokių bėdų. Visus jų aprašymus dvasininkas pažadėjo atsiųsti V. Katkevičiui, kad šis, vedžiodamas ekskursijas, galėtų turistams suteikti daugiau informacijos. Iš tiesų jie dabar šventyklos duris dažniausiai ir varsto. Susitarus dėl ekskursijos, cerkvę atrakina įgaliotas parapijos atstovas. O vietinė stačiatikių bendruomenė čia renkasi per didžiąsias šventes arba prisijungia prie rusų bendruomenės Marijampolėje. Ten ji – gana gausi, priskaičiuojama apie pusšimtis žmonių. Tad ir pamaldos vyksta dažniau. Įprastai renkamasi per didžiąsias metų šventes.

Panašumai ir skirtumai

Tėvas Igoris sakė, jog stačiatikių Kalėdų tradicijos labai panašios į katalikų. Prieš šią šventę būna keturiasdešimties dienų gavėnios laikotarpis. Pasninko pabaiga sutampa su Kalėdų vigilija. Tradicija reikalauja, kad tą dieną nebūtų valgoma iki patekant pirmajai žvaigždei. Kanoniška kalėdinė vakarienė taip pat pasninkiška – leidžiami tik vienas arba du valgiai, kurie primena šventąjį įvykį: tai kutia (kviečių grūdai ar ryžiai su medumi) arba vzvar (patiekalas, pagamintas iš džiovintų vaisių). Po pagalve pasikišama šiaudų gniūžtė, primenanti kūdikėlio Jėzaus guolį.

Kalėdinė vakarienė būna apgaubta iškilmingos tylos, o po naktinių šv. Mišių prasideda džiugi šventė.

Pagal ortodoksų tradiciją kunigai gali turėti šeimą. Tiesa, tuokiama tik vieną kartą. Tėvas Igoris yra vedęs ir turi vaikų.

Spalvinga istorija

Kybartų Šv. Aleksandro Neviškio cerkvės istorija – labai spalvinga. Apie tai turistams stengiasi papasakoti ir V. Katkevičius.

Cerkvės pastatų kompleksas buvo pastatytas 1870 metais ir skirtas geležinkelio tarnautojams. 15 tūkstančių rublių ir žemės statiniui tuomet skyrė caro valdžia. Pirmojo pasaulinio karo metais šie stačiatikių maldos namai buvo paversti sandėliu.

1919 m. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija cerkvę, mokyklos pastatą ir du parapijos namus perdavė Seinų vyskupijai. Tuomet Kybartų cerkvėje buvo įrengta katalikų bažnyčia. Apie 420 stačiatikių rinkdavosi melstis nuomojamose patalpose. Mieste gyvenantys stačiatikiai daug kartų kreipėsi į valdžią prašydami grąžinti maldos namus, kol pagaliau 1929 m. Ministrų kabineto nutarimu apgriuvusi cerkvė grąžinta bendruomenei.

1935 m. Kybartų Šv. Aleksandro Neviškio cerkvė buvo atnaujinta. 1937 m. parapijai priklausė beveik pusantro tūkstančio tikinčiųjų. Prie jos veikė Apvaizdos brolija. Tuomet čia visos Lietuvos cerkvėms buvo gaminamos žvakės.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Autorės nuotr. Dvasininkas nusilenkė ikonostasui, už kurio yra cerkvės altorius, atveriamas tik per mišias.

Autorės nuotr. Kaune gyvenantis tevas Igoris į Kybartus užsuka labai retai.

Autorės nuotr. Prie cerkvės prigludusios kapinės dabar yra labai kruopšciai tvarkomos.

Publikuota: „Santaka“, 2019-08-02.


  • 0

Pagerbtas brolių Vailokaičių atminimas

Kybartų Eucharistinio Išganytojo bažnyčioje buvo laikomos šv. Mišios už brolius kunigą Juozą ir 1918 m. Vasario 16-osios akto signatarą Joną Vailokaičius bei už gyvus ir mirusius jų artimuosius. Po mišių vyko brolių atminimui pagerbti skirtas renginys „Kybartai – paskutinė stotelė Tėvynėje“.

Šv. Mišias aukojęs Kybartų parapijos klebonas Vaidotas Labašauskas kalbėjo apie nenutrūkstamą dvasinio ryšio su artimaisiais stiprybę, juntamą net ir tuomet, kai fizinio artumo su jais nebeturime. Buvo meldžiamasi ne tik už Juozą ir Joną Vailokaičius, jų gimines, artimuosius, bet ir už tėvynę – būtent jos žmonių labui broliai tiek daug stengėsi ir dirbo.

Kybartietės, Vasario 16-osios klubo narės, Vailokaičių atminimo puoselėtojos Irenos Bacevičienės organizuotame renginyje dalyvavo Kybartų bendruomenės nariai, Vailokaičių artimieji, istorikas Benjaminas Mašalaitis ir Vasario 16-osios klubo pirmininkas Remigijus Gulbinas. Visus pasveikino seniūnas Romas Šunokas. Pasak jo, šių iškilių Suvalkijos krašto asmenybių pagerbimas rodo tik viena: kad istorija tęsiasi, kad ji gyva žmonių atmintyje.

Marijampolietis istorikas B. Mašalaitis atkreipė dėmesį į Jono Vailokaičio asmenybę. „Kuo daugiau žmogus gyvena, tuo daugiau nuopelnų“, – teigė jis. B. Mašalaitis išsakė susirūpinimą dėl Jono Vailokaičio biografijos netikslumų ir nepelnyto jo, kaip Vasario 16-osios akto signataro, nepakankamo įvertinimo. Anot istoriko, klaidingas faktas, kad Marijampolės Rygiškių Jono gimnaziją būsimasis visuomenės veikėjas baigė eksternu. To negalėjo būti ne tik dėl tuometinės mokslo sistemos, bet ir dėl jaunuolio gabumų. Realu, kad Jono Vailokaičo būta labai protingo, ir jis, kaip stropus mokinys, greičiau nei kiti buvo perkeltas į vyresniųjų klasę. Signataro polinkį į mokslą parodo ir jo studijos anuomet itin prestižiniame Peterburgo prekybos ir pramonės institute. Tęsdamas Jono Vailokaičio, kaip neįvertinto žmogaus, temą B. Mašalaitis teigė pasigendąs tinkamo jo atminimo įamžinimo ir Rygiškių Jono gimnazijoje, ir Paežerių dvare, kuris buvo Vailokaičių nuosavybė. „Tačiau, nepaisant to, pagerbkime šias asmenybes tais būdais, kuriais galime“, – baigė savo kalbą B. Mašalaitis.

Vasario 16-osios klubo pirmininkas R. Gulbinas į susirinkusiuosius kreipėsi pabrėždamas teigiamą renginio vietos – Kybartų Eucharistinio Išganytojo bažnyčios – aurą. „Tokioje aplinkoje žmogus gali būti tik labai geras, – sakė jis. – Broliai Vailokaičiai buvo tarsi dvyniai: ne tik nuoširdžiai ir dažnai tarpusavyje tarėsi, bet ir aršiai dėl daugelio dalykų ginčijosi.“ Tarsi paantrindamas B. Mašalaičio išsakytoms mintims R. Gulbinas teigė, kad apie Joną Vailokaitį neretai kalbama kaip apie turtingiausią ir jauniausią Vasario 16-osios akto signatarą, nepelnytai pamirštant jo veiklą ir darbus.

Apie šį garbų kraštietį renginyje kalbėta kaip apie itin sumanų, darbštų, talentingą žmogų. Turėdamas puikų išsilavinimą, tinkamų žinių ir verslaus žmogaus nuojautą, Jonas Vailokaitis kartu su broliu Juozu tapo kone turtingiausiais žmonėmis tuometinėje Lietuvoje. Rūpindamiesi šalies gerove, dalį savo pelno jie reguliariai skirdavo labdarai, studentijai. Plytų verslas, cukrinių runkelių auginimo Lietuvoje idėjos įgyvendinimas, metalo gaminių fabriko Kaune reorganizacija – visa tai ir dar daugiau rodė brolius Vailokaičius esančius gyvo, aštraus proto ir turinčius neblėstančios energijos.

Renginio dalyviai turėjo galimybę pasiklausyti Jono Vailokaičio paskutinio garso įrašo – atsisveikinimo laiško. Jame skambėjo maldos „Tėve mūsų“ žodžiai ir prašymas po mirties būti palaidotam Lietuvoje. Šis signataro noras išsipildė: praėjus daug metų po garbaus tautiečio mirties Vokietijoje, jis buvo perlaidotas Paštuvoje, greta savo brolio Juozo Vailokaičio.

Žmogaus ryšio su tėvyne tema buvo juntama ir Šakių kultūros centro vyrų vokalinio ansamblio „Akordas“ atliekamose dainose. Astos Grigaitienės vadovaujamas kolektyvas susirinkusiesiems dovanojo ilgesingus, tautinių motyvų kupinus kūrinius „Nemune, upeli“, „Ant kiekvieno kalnelio“, „Baltų beržų kalva“ ir kitus. Juos renginio dalyviai palydėjo audringais plojimais. Tautiškumu alsavo ir renginio vedėjos Jolantos Įkasalienės skaitomos eilės, ir projektoriaus ekrane besimainantys reikšmingiausi Jono ir Juozo Vailokaičių gyvenimo momentai.

Padėkos žodį tarė Jono Vailokaičio sūnėnas Julijus Bazevičius. „Suaugusieji tuo ir skiriasi nuo vaikų, kad žino savo istoriją“, – kalbėjo jis. Svečias trumpai prisiminė esminius giminaičių gyvenimo faktus, ypač Jono Vailokaičio politinę veiklą, darbą tuometiniame Steigiamajame Seime. J. Bazevičius nuoširdžiai dėkojo renginio organizatoriams ir dalyviams. Brolių Jono ir Juozo Vailokaičių atminimo renginį vainikavo visų bendrai giedama Česlovo Sasnausko pagal poeto Maironio žodžius sukurta giesmė „Marija, Marija“.

Sandra ŽEMANTAUSKAITĖ

Projektą „Iš piliečio pozicijos“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

Publikuota: „Santaka“, 2019-07-12.


  • 0

Kybartus jubiliejai nudažė mėlynai ir raudonai

Visą savaitgalį Kybartuose aidėjo fanfaros – miestas šventė du šimtmečius: savo savivaldos ir legendinio „Sveikatos“ futbolo klubo. Šios progos į gimtinę sukvietė buvusius kybartiečius, legendinius futbolininkus ir atgaivino tik šiam miestui būdingą dvasią.

Įsitraukė mokyklos

Pirmieji renginiai, skirti šimtmečiams, prasidėjo dar ketvirtadienį. Kavinėje „Rūta“ buvo atidaryta istorinių fotografijų paroda „Sena. Neatrasta. Nauja“ bei vyko pirmasis Kybartuose protmūšis, kuriame susikovė net septynios komandos. Klausimus proto mūšiui rengė Kybartų viešosios bibliotekos darbuotojos, o joms geranoriškai talkino savo mieste protmūšį jau organizavusi Virbalio bendruomenė.

Nors puikiai pasirodė visi dalyviai, geriausiai Kybartų istoriją žinojo Miesto bendruomenės komanda, vadovaujama Vito Katkevičiaus. Antrą vietą pelnė Kristijono Donelaičio gimnazijos mokiniai, nuo jų nedaug atsiliko „Saulės“ progimnazijos komanda.

„Saulės“ progimnazija Kybartų jubiliejams rengėsi jau visą mėnesį. Mergaitės per technologijų pamokas pynė mėlynai raudonas apyrankes, kurias visas švenčių dienas dalijo kybartiečiams ir miesto svečiams.

Penktadienį „Saulės“ progimnazijoje vyko miesto jubiliejams skirti renginiai: projektas „Socialiniai tyrimai tradicinėse ir netradicinėse aplinkose“, viktorina „Ar pažįsti Kybartus?“, piešinių ant asfalto konkursas „Esami ir būsimi mano Kybartai“, smiginio, šaškių, šachmatų, krepšinio, futbolo varžybos, estafetės.

Kristijono Donelaičio gimnazijos gimnazistai rinkosi į netradicines pamokas istorinėse miesto dalyse. Nedaugelis šiuolaikinių vaikų žino, kuo garsėjo tokie Kybartų rajonai, kaip Ragoškalnis, Tolklerynė, Užgerškelė, Parubežė su garsiaisiais namais, vadinamais Paryžiumi, Berlynu ir Maskva.

Paminklas istorijai

Bene pagrindinės iškilmės su gausybe svečių vyko šeštadienį. Prasidėjusi šv. Mišiomis Kybartų Eucharistinio Išganytojo bažnyčioje jubiliejinė šventė persikėlė į aikštelę priešais seniūniją. Ten buvo atidengtas paminklas, įamžinantis šimtmetį, praėjusį nuo to laiko, kai Kybartams buvo suteiktos miesto teisės ir privilegijos.

Šventės svečius su miesto istorija supažindinęs seniūnas Romas Šunokas priminė, kad patys Kybartai gyvavo jau XVI amžiuje, bet miestu jie gali vadintis tik nuo 1919 metų, kai tokias privilegijas suteikė atsikūrusios nepriklausomos Lietuvos valdžia.

Miesto jubiliejui atidengtas paminklas simbolizuoja vieškelių Naujosios Valios–Eitkūnų ir Vištyčio–Jurbarko kryžkelę, prie kurios 1547 m. Lenkijos karalienės ir Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Bonos Sforcos įsakymu buvo įkurdintas 5 Kybartaičių (pagal vyravusią gyventojų pavardę) kaimas, vėliau išaugęs į dabartinius Kybartus. Prie paminklo, į kurio postamentą sumūryti iš Kybartų grindinių surinkti akmenys, pastatyta granitinė lenta, kurioje iškalta trumpa miesto istorija ir liudijimas, kad nuo šiol toje vietoje esanti sankryža vadinsis Senąja kryžkele. Paminklo idėja kilo pačiam Kybartų seniūnui R. Šunokui, iš akmenų sukūrusiam ne vieną meninę kompoziciją. Idėją įgyvendinti padėjo buvęs kybartietis, architektas Stasys Kravčenka ir paminkladirbys Vitas Špakauskas.

Paminklo atidengimo iškilmėse dalyvavo ir kybartiečius su švente sveikino buvę miesto ir seniūnijos vadovai Algirdas Kučinskas, Vitas Katkevičius, Audrius Balbierius. Sveikinimo žodžius tarė ir šventėje viešėję Seimo nariai Kęstutis Smirnovas bei Algirdas Butkevičius, rajono meras Algirdas Neiberka, Pasaulio kybartiečių draugijos pirmininkas Leonas Narbutis.

Šimtmečio garbei prie paminklo buvo pasodintas ąžuoliukas, išaugintas iš Stelmužės ąžuolo gilės.

Pristatė knygą

Švęsti vieno seniausių Europoje ir seniausio Lietuvoje futbolo klubo „Sveikata“ jubiliejų susirinko tiek svečių, kad jie sunkiai tilpo Kybartų kultūros centro salėje. Buvę futbolininkai, komandos gerbėjai būriavosi prie stendų su istorinėmis nuotraukomis, pirko suvenyrus su klubo atributika bei „Sveikatos“ šimtmečiui išleistą istorinę knygą, kurią sudarė esami ir buvę kybartiečiai Audrius Paškevičius, Sigitas Kuras, Nerijus Demenius, Juozas Murinas, Violeta Mickevičiūtė ir Henrikas Katilius.

Aidint „Kybartų“ orkestro maršams į sceną atsiimti apdovanojimų kilo futbolo legendos ir dabartiniai futbolininkai, šią sporto šaką propaguojantys ir aktyviai remiantys kybartiečiai. Padėkas už rajono vardo garsinimą ir nuopelnus „Sveikatos“ klubui teikė rajono meras A. Neiberka, Seimo narys K. Smirnovas kybartiečiams perdavė švietimo, mokslo ir sporto ministro Algirdo Monkevičiaus padėkas.

Seimo narys A. Butkevičius pasidalijo prisiminimais iš tų laikų, kai dar dirbo Vilkaviškio savivaldoje ir tuometinio rajono vadovo Edmundo Žemaitaičio klausė, kodėl kybartiečiai taip skiriasi nuo vilkaviškiečių. Tuometinis vadovas atsakęs, kad visi kybartiečiai – arba orkestrantai, arba futbolininkai, todėl jie labai ambicingi, atsakingi ir siekiantys savo tikslų.

Dalijosi prisiminimais

Renginio vedėjas, rajono Tarybos narys Žilvinas Gelgota juokavo, kad Kybartuose, net ir nebūnant futbolininku, turėti tokias pavardes, kaip Kereiša, Katilius, Karka, Kochanauskas, yra didelė garbė. Mat šių šeimų nariai futbolo pasaulyje žaidę ne vienus metus ir tapę klubo legendomis.

Ne mažiau futbolo pasaulyje žinomos ir dabartinio „Sveikatos“ klubo prezidento Nerijaus Demeniaus bei klubo garbės prezidento Juozo Murino pavardės. Iš šių Kybartų futbolui nusipelniusių žmonių rankų „Garbės sveikatiečio“ ženklelius ir šį garbingą vardą liudijantį pažymėjimą gavo tie, kurie „Sveikatos“ klube yra žaidę ne mažiau kaip 15 metų arba tęsia karjerą kituose klubuose, aktyviai propaguoja sportą ir dalyvauja klubo veikloje.

Atsiimti „Garbės sveikatiečio“ žymens į sceną kilo ne tik patys buvę ir esami futbolininkai, bet ir artimieji tų, kurie jau iškeliavę amžinybėn.

Visiems buvo smagu matyti į sceną kylančią futbolo legendą, Kybartų „Sveikatoje“ žaidusį, o vėliau Lietuvos vyrų futbolo rinktinę treniravusį Algimantą Liubinską ir išgirsti jo prisiminimus apie tai, kaip dar sovietiniais laikais „sveikatiečiai“ įveikdavo visas sienas ir draudimus, o kybartietiška dvasia padėdavo net sudėtingiausiose situacijose.

Kuria filmą

Pasveikinti kybartiečių atvyko ir Kauno apskrities futbolo federacijos prezidentas Romas Pikčilingis, prisiminęs kybartiečius kaip atkakliausius savo varžovus futbolo aikštelėje ir padėkojęs tuometiniam „Sveikatos“ treneriui Vytautui Miknevičiui, taip pat kolegos iš Rusijos Federacijos Kaliningrado srities klubo. Vaizdo sveikinimą atsiuntė Jungtinės Karalystės futbolo klubo „Club of pioneers“ nariai, pristatę sertifikatą, liudijantį, kad Kybartų „Sveikatai“ suteiktas garbės klubo nario statusas.

Kybartiečiai jubiliejaus proga išleido ne tik knygą apie klubo istoriją, bet ir filmą, kurio ištrauką galėjo pamatyti šventės svečiai. Kūrėjai pažadėjo, kad netrukus jį galės matyti visi žiūrovai, o kol kas gausi filmuota medžiaga vis dar yra montuojama.

Patriarchui atminti

Po minėjimo per visą J. Basanavičiaus gatvę nusidriekė kybartiečių eisena, vedama Kybartų orkestro ir šokėjų. Eisenoje, pasipuošę savo atributika, dalyvavo beveik visų Kybartuose veikiančių įstaigų ir organizacijų kolektyvai. Jie žygiavo į Kybartų stadioną, kur toliau tęsėsi šventės iškilmės.

Pagrindiniu akcentu tapo paminklo ilgamečiam „Sveikatos“ žaidėjui ir treneriui, Kybartų futbolo patriarchui Vytautui Kochanauskui atidengimas. Skulptoriaus Kęstučio Dovydaičio sukurtas futbolininkas su metalu išrašytais V. Kochanausko žodžiais pasitiks visus Kybartų stadiono svečius primindamas, kad šiame mieste futbolas – antroji religija.

Po paminklo atidengimo ceremonijos visi rinkosi žiūrėti parodomųjų futbolo rungtynių tarp „Sveikatos“ veteranų ir futbolo klubo „Prelegentai“. Jas nuotaikingai komentavo kybartietis, buvęs „Sveikatos“ klubo futbolininkas, o dabar rungtynių komentatorius Naglis Miknevičius. Po baudinių serijos pergalę šventė kybartiečiai.

Vakare tęsėsi koncertinė šventės dalis, vyko ekskursija po Kybartų miestą, jaunimas linksminosi diskotekoje. Sekmadienį buvo atidaryta Kybartų kultūros centro galerija.

Eglė KVIESULAITIENĖ

Ievos ŠLIVINSKIENĖS nuotr. Šventiniame parade, nusidriekusiame per pagrindinę Kybartų gatvę, dalyvavo kone visos miesto įmonės ir organizacijos.

Kybartų savivaldos šimtmečiui skirtą paminklą pašventino klebonas Vaidotas Labašauskas. Ievos ŠLIVINSKIENES nuotr.


„Sveikatos“ klubo šimtmečiui skirtą knygą pristatė viena iš jos sudarytojų,
Pasaulio kybartiečių draugijos narė Violeta Mickevičiutė.


Kybartų stadione atidengtas paminklas
legendiniam futbolininkui ir
treneriui Vytautui Kochanauskui.


Vakarinis koncertas prasidėjo istorinio šokio grupės „Reverence“ pasirodymu.

Projektą „Iš piliečio pozicijos“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

Publikuota: „Santaka“, 2019-06-11.


  • 0

Prieš šimtą metų pasoda tapo miestu

Šimto metų jubiliejus, kurį ateinantį savaitgalį švęs kybartiečiai, nėra Kybartų įkūrimo šimtmetis. Tai data, kada vietovė gavo miesto teises. Pasaulio kybartiečių draugijos narių iniciatyva surinkta daug medžiagos apie jų gimtąjį kraštą. Dalį jos pateikiame „Santakos“ laikraščio skaitytojams.

Kūrėsi dviejų vieškelių sankryžoje

Kybartaičių kaimas atsirado dar XVI a. 4-ajame dešimtmetyje, dviejų besiformuojančių vieškelių sankryžoje. Vienas vedė iš Naujosios Valios (dabar Virbalio) į Prūsiją Stalupėnų link, kitas ėjo iš Vištyčio, pasieniu per naujai besikuriančius Kybeikius, Daugėlaičius (tada Dulebaičius).

1561 m. spalio 12 d. Jurbarko ir Naujosios Valios inventoriuje pirmąkart aprašytos Kybartų kaimo ribos. Už Lieponos upelio, Prūsijos pusėje, 1539 m. jau buvo įsikūręs Eitkūnų kaimas. Todėl Kybartaičių kaimo gyventojai sodybas statėsi abipus Vištyčio ir Jurbarko vieškelių kryžkelės šiaurės link.

Kybartaičiai vienos gatvės kaimu buvo daugiau kaip 250 metų. Įsivaizduokite, kaip visa tai atrodytų dabar: Vištyčio gatvė ties Naujųjų Apaštalų bažnyčia statmenai kerta dabartinę J. Basanavičiaus gatvę, toliau beveik statmenai – geležinkelį, kurio tada, aišku, nebuvo. Tuomet kelias ties užžėlusiu Gulbės salės tvenkiniu įsilieja į ties ta vieta išlinkusią Kudirkos Naumiesčio gatvę. Būtent čia, abipus šio, dabar jau tik įsivaizduojamo vieškelio, dygo senojo Kybartaičių kaimo sodybos, o to kaimo valakai tęsėsi iki pat Jurbarko vieškelio tilto per Širvintos upę, o gal ir dar toliau.

Kybartų kaimo pavadinimas, kaip ir dauguma kaimų vardų kairiosios Nemuno pusės Jurbarko valsčiaus vaitystėse, kilo iš pavardžių tų žmonių, kurie čia pirmieji apsigyveno. Vėliau, matyt, trumpumo sumetimais, nukritus „-aitis“, iš Kybartaičių liko Kybartai.

1561 m. Kybartų kaimas užėmė 597,74 ha plotą. Jei tarsime, kad kiekvienoje sodyboje tais metais vidutiniškai gyveno po 5 žmones, tai visose dvidešimtyje Kybartaičių kaimo sodybų tuomet galėjo gyventi apie 100 žmonių.

Beveik 60 metų nuo įsikūrimo visa to kaimo žemė buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio šeimos nuosavybė, o jos naudotojai – kunigaikščio šeimos valdiniai, ėję baudžiavą.

Vėliau, kai dalį žemės Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas užrašė Virbalio katalikų parapijai, šie žemių naudotojai tapo Virbalio parapijos klebono valdiniais.

Išliko nemažai senųjų pastatų

Iki 1795 m., t. y. per 250 m., Kybartų kaime nugyveno beveik 12 kartų – apie pusantro tūkstančio žmonių. Tuomet Kybartų kaimas su visa Sūduva atiteko Prūsijai, o 1815 m. – carinei Rusijai.

XIX a. 5-ajame dešimtmetyje Kybartų kaimo žemės pietvakariniame kampe, kaip savarankiška tarpvalstybinės prekybos erdvė, susikūrė Kybartų pasoda.

Ji radosi nedideliame žemės plote, apribotame iš pietų Daugėlaičių kaimo, iš vakarų – Rusijos imperijos ir Prūsijos karalystės sienos, einančios Lieponos upelio krantu, iš šiaurės – Vilkaviškio–Stalupėnų plento, iš rytų – maždaug tos vietos, kur tarpukaryje ėjo Vydūno (dabar J. Janonio) gatvė.

Šis tarp valakų ir Lieponos upelio plytėjęs žemės lopinėlis kairėje Vilkaviškio–Stalupėnų (dabar Nesterovas) plento pusėje, matyt, tada galėjo būti arba pirmiesiems Kybartų kaimo gyventojams neišdalyta atlikusi nuo valakų žemė, arba bendros Kybartų kaimo ganyklos. Per trumpą laiką šiame plote arti valstybės sienos pridygo nemažai mūrinių namų.

Tie per arti sienos pastatyti namai vėliau tapo pagrindine kliūtimi Kybartų pasodos kelyje į savivaldą. 1857–1861 m. ėmus tiesti Peterburgo–Varšuvos geležinkelio atšaką, iš Kybartų kaimo žemės valdytojų buvo paimti ir vyriausiosios Rusijos geležinkelio bendrovės žinion atiduoti 246 margai (137,76 ha), o 71 margas (40 ha) į pietus nuo geležinkelio, išilgai Vilkaviškio–Stalupėnų plento, išdalyta nedideliais sklypeliais atvykstantiems naujakuriams ilgalaikės nuomos sąlygomis.

Sklypeliai užstatyti drauge su geležinkelio tiesimo darbais – tarp jų savavališkai nutiesus gatves, naujasis, jau Rytinis, pasodos rajonas įgijo miestelio vaizdą. Tarp Rytinio ir Vakarinio rajonų likusiame 4,59 ha žemės plote carinės Rusijos vyriausioji geležinkelių bendrovė pastatė raudonų plytų triaukštį mūrinį namą (ir dabar šis „raudonbutis“ puikuojasi pačiame Kybartų centre), greta – 6 identiškus rusiško stiliaus vienaaukščius medinius namelius iš apvalių rąstų geležinkelio tarnautojams ir darbininkams apgyvendinti. Žmonės vėliau juos vadino medinukais, du iš jų dar išlikę J. Basanavičiaus gatvėje.

Vienas toks, statytas toliau nuo plento, sklypo gilumoje, tebestovi Č. Darvino gatvėje jau apmūrytas ir dabar tai yra Kybartų Eucharistinio Išganytojo parapijos bažnyčios klebonija. Antras identiškas raudonų plytų triaukštis mūrinis namas kiek vėliau išdygo kitoje geležinkelio pusėje prie naujai nutiestos vieškelio atkarpos tarp Caro (dabar J. Basanavičiaus) ir Vladislavo (dabar K. Naumiesčio) gatvių, netoli vėliau pastatyto Gulbės salės namo. Ir šis „raudonbutis“ dar tebestovi.

Statuso keitimas strigo

Taip savitai dėliojosi Kybartų vietovės dėlionė. Tik vėliau vietovė tapo miestu. 1860 m. liepos 25 d. Augustavo gubernijos Vidaus ir religinių reikalų komisija pateikė Augustavo gubernijos administracijai siūlymą parengti Kybartų miesto steigimo planą įteisinant Kybartų pasodą miestu. Administracija tai pavedė Kalvarijos pavieto (jo teritorijoje buvo Kybartų pasoda), viršininkui. Augustavo gubernijos administracija planą triskart atmetė, vis grąžino pataisyti ir papildyti.

Pagaliau projektui buvo pritarta ir Lenkijos karalystės valdymo tarnyba Varšuvoje 1865 m. kovo 23 d. šį projektą aprobavo bei pateikė aukščiausiajai Rusijos imperijos valdžiai prašymą leisti „atidaryti“ Kybartų miestą. Liepos 1 d. Rusijos imperijos valdžia nurodė: plano projektą kartu su Lenkijos karalystės valdymo tarybos nutarimu pateikti Rusijos imperijos Lenkijos karalystės reikalų komitetui.

Nagrinėdamas šį klausimą komitete finansų ministras pareiškė, kad leidimas statyti statinius Kybartų pasodoje 5,18–8,64 m atstumu nuo Rusijos imperijos sienos suteikia galimybę plisti kontrabandai ir prieštarauja Rusijos imperijos muitinės statuso 47 straipsniui bei 1865 m. nurodymui nestatyti naujų statinių pasienyje per pusę varsto nuo Rusijos imperijos sienos. Pagal Finansų ministerijos išvadą, vykdant imperatoriaus įsaką, turėjo būti palikta neužstatyta 0,534 km pločio pasienio juosta. Ir vėl planas grąžintas taisyti!

Tada Augustavo gubernijos Vidaus ir religinių reikalų komisija nusprendė, kad Kybartų pasodos įteisinimo Kybartų miestu planas atidedamas – apsiribota siekiu Kybartų pasodoje plėtoti privačią pramonę ir didinti joje gyventojų skaičių, mažais sklypeliais išparduodant valdišką žemę. Tam pritarė ir Lenkijos karalystės vietininko Varšuvoje administracija. Daugiau Kybartų pasodos statuso pakeitimo klausimas nebuvo keltas.

Tačiau Lenkijos karalystės steigiamojo komiteto 1867 m. sausio 5 d. nutarimu Kybartų pasoda buvo įtraukta į miestų sąrašą ir liko iš jo neišbraukta Rusijos imperijos 1869 m. birželio 1 d. įsake „Apie kai kurių Lenkijos karalystės miestų pavertimą pasodomis“. Todėl 1867–1914 m. Rusijos imperijos finansų žinyba, skirdama mokesčius ir rinkliavas, Kybartų pasodą laikė IV kategorijos miestu. Tačiau Kybartų pasodai nebuvo leista rinkti miesto burmistro ir suolininkų, steigti miesto magistrato. Per I pasaulinį karą, 1916 m. pradžioje, sudarius Lietuvoje okupacinę vokiečių valdžią, šioji Kybartų pasodą pavadino Kybartų vietove (vok. Ort Kybarten).

Taip Kybartų pasoda ir gyvavo be miesto statuso, nes 1860–1865 m. dėtos pastangos buvo bevaisės.

Vietovė tapo miestu

Atkūrus nepriklausomą Lietuvos Respubliką ir 1919 m. spalio 10 d. išleidus pirmąjį savivaldos įstatymą, Lietuvoje mėginta rinkti valsčių, apskričių bei miestų savivaldybes. Nėra tikslių duomenų, kiek Kybartų vietovė 1919 m. gruodžio pradžioje turėjo gyventojų (1918 m. antroje pusėje jų buvo tik apie 1 tūkst.). Miesto statusui gauti reikėjo nuo 3 tūkst. iki 10 tūkst. gyventojų. Ko gero, manyta, kad Kybartų vietovės gyventojų skaičius dėl ypatingos Kybartų geografinės ir ūkinės padėties artimiausiu metu turės sparčiai augti.

Iš tikrųjų taip ir atsitiko – 1923 m. Kybartai jau turėjo 6 tūkst. gyventojų. Taigi Ministrų kabinetas leido Kybartų vietovei rinkti savarankišką nedidelio miesto savivaldybę pagal valsčiaus savivaldybių rinkimo modelį.

1919 m. gruodžio 21–22 d. iš 12 atstovų (1 atstovas nuo 300 asmenų) išrinkta pirmoji Kybartų miesto taryba, kuri iš 3 narių suformuoja pirmąją miesto valdybą bei skiria jos pirmininką, kuris tapo pirmuoju Kybartų miesto burmistru. Štai tokia Kybartų miesto gimtis prieš 100 metų.

Taip tarpukariu atrode žasu varymas per Kybartu pereinamaji punkta, kur paukšciai
patekdavo ant tilto ir atsidurdavo Vokietijai priklausanciuose Eitkunuose.
Nuotr. iš tinklalapio „Lietuva senose fotografijose“

Parengė Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Publikuota: „Santaka“, 2019-05-31.

Projektą „Iš piliečio pozicijos“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas


  • 0

Kunigas V. Jaugelis pripažintas kankiniu

Po straipsnio „Susirūpinta mieste palaidoto kunigo vardo įamžinimu“ („Santaka“ , Nr. 27, balandžio 5 d.) redakcija sulaukė skambučio iš Kybartų. Laikraščio skaitytojas svarstė, kad prieš pradedant „judinti“ Kybartų gatvių pervadinimo reikalus būtų prasminga daugiau sužinoti apie kun. Virgilijų Jaugelį.

„Rašoma, kad šio dvasininko vardu siūloma pavadinti vieną iš miesto gatvių. Manau, kad dabartiniams kybartiečiams jau vertėtų priminti apie kunigo V. Jaugelio, mirusio prieš beveik keturis dešimtmečius, gyvenimą ir veiklą“, – sakė vyriškis.

Informacijos apie kun. V. Jaugelį ieškojome Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro interneto svetainėje genocid.lt. Ten medžiagą apie šią asmenybę yra pateikusi Vilma JUOZEVIČIŪTĖ.

Kunigas Virgilijus Jaugelis gimė 1948 m. rugsėjo 9 d. Kaune, tačiau svarbiausius ir prasmingiausius darbus nuveikė dirbdamas Kybartuose.

V. Jaugelis augo vargingoje, tačiau pamaldžioje šeimoje. Tėvas Vincas kalėjo sovietų lageryje. Baigęs vidurinę mokyklą jaunuolis kelerius metus iš eilės bandė stoti į kunigų seminariją, tačiau nesėkmingai: „pasirūpinus“ KGB, jis vis gaudavo neigiamą seminarijos rektoriaus atsakymą su siūlymu bandyti laimę kitąmet. Todėl dirbo kroviku, vairuotoju įvairiose Kauno įmonėse, tuo pačiu metu lankė slaptus religinius susibūrimus.

1971 m. V. Jaugelis su pirmąja grupele pradėjo studijas pogrindinėje kunigų seminarijoje. Įsitraukęs į sąjūdį už tikinčiųjų ir Bažnyčios teises, 1971 m. gruodžio mėnesį rinko parašus Lietuvos Romos katalikų memorandumui, adresuotam SSRS komunistų partijos generaliniam sekretoriui. Šis dokumentas sukėlė platų atgarsį užsienyje, nes buvo surinkta daugiau kaip 17 tūkst. parašų. Milicija V. Jaugelį sulaikė ir atėmė tris memorandumo egzempliorius su 127 parašais. Nepaisydamas to, vaikinas ir toliau aktyviai juos rinko, taip pat platino pogrindinę spaudą, maldaknyges.

Jaunatviškas neatsargumas lėmė, kad jo veikla greitai tapo žinoma KGB organams. V. Jaugelis įkliuvo per pirmą didelę akciją prieš „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ (LKBK) leidėjus. 1973 m. lapkričio 19 d. jo bute Kaune buvo padaryta krata. Be religinio turinio knygų, rasta ir paimta „LKB kronikos“ vaškuočių. Dėl konfiskuotų knygų tikinčiųjų teisių sąjūdžio dalyvis parašė protestą LTSR prokurorui, apeliuodamas į sąžinės, žodžio ir spaudos laisvę. Tardomas jaunuolis atsisakė kalbėti. Anot jo, krata buvo padaryta neteisėtai, nes SSRS Konstitucija garantuoja spaudos laisvę.

1974 m. balandžio 9 d. V. Jaugelis buvo suimtas. Per pirmosios „LKB kronikos“ platintojų baudžiamosios bylos tyrimą KGB tardytojai nustatė, kad jis kartu su Jonu Stašaičiu rotatoriumi padaugino ir išplatino 6-ąjį „LKB kronikos“ numerį bei buvo vienas iš aktyviausių Lietuvos tikinčiųjų memorandumo parašų rinkėjų. LTSR Aukščiausiasis teismas tuomet V. Jaugelį nuteisė ir skyrė 2 metų laisvės atėmimo bausmę.

Ją vyriškis atliko Pravieniškių bendrojo režimo kolonijoje kartu su kriminaliniais nusikaltėliais. 1975 m. vasario mėnesį jie vaikiną žiauriai sumušė. Lukiškių kalėjimo ligoninėje gydant patirtus sumušimus, jam nustatytas III stadijos žarnyno vėžys. Dėl sveikatos būklės V. Jaugelis iš įkalinimo įstaigos buvo paleistas, birželio mėnesį jam atlikta operacija. Sveikatai kiek pasitaisius, jaunuolis dirbo zakristijonu Kybartų bažnyčioje, talkininkavo kun. Sigitui Tamkevičiui ir toliau rengėsi kunigystei.

Nujausdamas, kad jo gyvenimas bus trumpas, iš rankų nepaleido knygų ir uoliai studijavo teologiją. Galiausiai 1978 m. pogrindyje buvo įšventintas į kunigus, tais pačiais metais įstojo ir į Marijonų kongregaciją. Ligos kamuojamas šv. Mišias aukodavo savo kambarėlyje senojoje Kybartų klebonijoje.

1980 m. vasario 17 d. V. Jaugelis mirė. Jis palaidotas Kybartuose, bažnyčios varpinės bokšto sienoje, nes sovietų valdžia neleido laidoti šventoriuje. Kaip pasakojo kybartietis disidentas Romas Žemaitis, paskutiniu momentu iškirsti varpinės sieną ir ten palaidoti kunigo kūną sugalvojo S. Tamkevičius. Tai buvo padaryta per naktį.

Jau po mirties V. Jaugelio bute saugumo darbuotojai padarė dar vieną kratą, per kurią rado ir paėmė po kelis „LKB kronikos“ bei pogrindinio leidinio „Tiesos keliu“ numerius, taip pat vienuolės disidentės Nijolės Sadūnaitės laiškus iš tremties, keletą religinio turinio knygų.

Lietuvos Respublikos Prezidento 1999 m. vasario 1 d. dekretu V. Jaugelis po mirties apdovanotas 4-ojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžius). 2000 m. kunigas pripažintas kankiniu.

Nuotr. iš svetainės genocid.lt. Kun. Virgilijus Jaugelis nesileido į jokius sąžinės kompromisus.

Projektą „Iš piliečio pozicijos“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas


  • 0

Susirūpinta mieste palaidoto kunigo vardo įamžinimu

Neseniai Lietuvos sąjūdžio Kauno skyriaus taryba kreipėsi į Vilkaviškio rajono valdžią prašydama įamžinti kunigo Virgilijaus Jaugelio atminimą. Jų atstovų įteiktame rašte prašoma suteikti V. Jaugelio vardą esamai Č. Darvino gatvei arba pavadinti kraštiečio garbei kitą gatvę.

Šią iniciatyvą iškėlė buvęs kybartietis, Vyčio Kryžiaus ordino kavalierius Romas Žemaitis. Jis šiuo metu yra ir Lietuvos sąjūdžio Kauno skyriaus tarybos pirmininko pavaduotojas.

– Seniai norėjau, kad būtų kokiu nors būdu įamžintas šis puikus žmogus, kuris yra palaidotas Kybartų bažnyčios varpinės bokšto sienoje. Kitais metais sukaks 40 metų nuo kunigo mirties datos, tad, manau, būtų labai prasminga, jei Kybartuose atsirastų Virgilijaus Jaugelio gatvė. Prisimenu šį kunigą, pats esu patarnavęs jo laikomose mišiose. Man tuomet buvo 12 metų, – pasakojo R. Žemaitis.

Kybartiečio iniciatyva sulaukė ir šalies dvasininkų pritarimo. Minėtą prašymą pasirašė arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, kunigai Robertas Grigas, Saulius Paulius Bytautas, Vaclovas Stakėnas, Vaidotas Labašauskas. Kaip yra minėjęs S. Tamkevičius, V. Jaugelis buvo nepaprastas jaunuolis ir kunigas, kuris mokėjo nugalėti bet kokią baimę ir niekuomet nesileido į jokius sąžinės kompromisus.

Sąjūdiečio prašymas pasiekė ir Kybartų seniūną Romą Šunoką. Pasak jo, šiuo metu svarstomi trys variantai, kaip pasielgti su Č. Darvino gatvės pavadinimu: pervadinti ją vienu iš dviejų siūlomų vardų ar palikti tą patį.

– Ši gatvė yra labai ilga, tad galėtume ją suskaidyti į dvi dalis. Tą dalį, kurioje yra bažnyčia, klebonija ir vaikų globos namai, būtų galima pavadinti kitu vardu. Kokiu – bus nuspręsta atsižvelgiant į kybartiečių balsavimą. Šiuo metu yra iškelta ir dar viena žmonių iniciatyva, kad gatvei reikėtų sugrąžinti anksčiau buvusį Bažnyčios pavadinimą. Šiaip ar taip, atsiklausime vietinių žmonių. Esu išsiuntinėjęs raštus Kybartuose veikiančioms bendruomenėms, paraginsiu savo nuomonę pareikšti kiekvieno gatvės namo gyventojus. Tad turintieji minčių gali ateiti ar paskambinti į seniūniją ir išreikšti savo poziciją, – sakė R. Šunokas.

Priminsime, jog prieš keletą metų jau buvo inicijuotas Č. Darvino gatvės pavadinimo keitimas į Bažnyčios, tačiau tuomet jis nesulaukė daugumos gyventojų palaikymo.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Raimundo KAMINSKO nuotr. Kybartietis Romas Žemaitis dažnai aplanko pažinoto kunigo Virgilijaus Jaugelio amžinojo poilsio vietą.

Publikuota: „Santaka“, 2019-04-05.


  • 0

Birželį miestas minės du jubiliejus

Vasarą kybartiečiai ketina atšvęsti dvi svarbias datas: šįmet, gruodžio 22 d., sukanka 100 metų, kai Kybartams suteiktos miesto teisės ir privilegijos. Tuo pat metu įsikūrė ir Kybartų futbolo klubas „Sveikata“. Šios sukaktys bus minimos pirmąjį vasaros savaitgalį, birželio 8-ąją.

Kybartuose tą dieną bus laukiami ne tik dabartiniai miestiečiai, bet ir išvykusieji gyventi kitur, taip pat miesto svečiai.

„Jubiliejų švęsime sportuodami, šokdami ir dainuodami. Pagrindiniai šventės akcentai bus paminklo „Sveikatos“ klubo treneriui Vytautui Kochanauskui atidengimo miesto stadione ir senosios kryžkelės įamžinimo prie J. Basanavičiaus ir Vištyčio gatvių sankryžos ceremonijos, – planais dalijosi Kybartų seniūnas Romas Šunokas. – Visus kybartiečius raginu į šventę pasikviesti, atsivesti artimųjų ir draugų, kad žmonės patys pamatytų, kad kitiems parodytų, kokie gražūs ir jaukūs Kybartai, kaip juose gyvena miestiečiai. Taip pat kviečiame visus futbolo gerbėjus. Kas Kybartams yra „Sveikata“, turbūt net kalbėti nereikia – šį futbolo klubą, vieną iš seniausių Europoje, žino jauni ir seni, čia ir svetur gyvenantys kybartiečiai, laisvalaikiu gainioję ar tebegainiojantys futbolo kamuolį. Neabejoju, jog apie šio klubo pergales girdėję ne tik vietiniai žmonės.“

Kybartiečiai šventės dalyviams žada didelę ir plačią vietos kolektyvų paruoštą programą, įdomių ekskursijų, parodų ir daug visokių staigmenų. Kultūrinė programa jau dėliojama, su visomis detalėmis ji bus paskelbta vėliau.

Norintieji paremti šią Kybartų šventę savo darbu ar lėšomis gali susisiekti su seniūnu R. Šunoku arba paaukoti pinigų, juos pervesdami į Kybartų bendruomenės sąskaitą (Nr. LT854010040100120797, „Luminor“ bankas, mokėjimo paskirtyje nurodyti „2019 m. šventei“).

„Santakos“ inf.

Kristinos ŽALNIERUKYNAITĖS nuotr. Šioje vietoje, ant sumūrytos pakylos, bus pastatyta akmenų kompozicija, simbolizuojanti senąją kryžkelę.

Publikuota: „Santaka“, 2019-02-22.


  • 0

Kybartuose galima pamatyti šimtą šimtamečių mokyklų

Kybartų „Saulės“ progimnazijoje, pradinių klasių korpuso salėje (J. Basanavičiaus g. 90), eksponuojama po visą šalį keliaujanti paroda „Lietuvos valstybės nepriklausomybės šimtmečiui – 100 mirktelėjimų“.

Parodoje galima pamatyti, kaip šiandien atrodo tarpukariu veikusios pradinės mokyklos, gimnazijos, kuriose buvo išugdyta krašto šviesuomenė. Pastatų likimas – labai skirtingas. Vieni pasikeitę, renovuoti, kiti – sunykę, bet vis dar menantys šimtametę istoriją ir labai svarbūs Lietuvos tapatybei.

Penkiose nuotraukose įamžinti ir mūsų rajone stovintys pastatai, kur 1918-aisiais ir vėliau veikė mokyklos.

Nufotografuota buvusi katalikiškosios „Žiburio“ draugijos gimnazija, kurioje šiandien yra Vilkaviškio rajono savivaldybės viešoji biblioteka.

Nuotrauka, kurioje matyti apleistas pastatas Paežerių kaime (Pilviškių sen.), primena, jog dienas baigiančiame medinuke nuo 1892 m. buvo pradinė mokykla.

Vilkaviškio žydų privatinė gimnazija 1919–1940 m. veikė pastate, kur dabar įsikūrusi Vilkaviškio rajono savivaldybė.

Ekspozicijoje galima pamatyti, kaip šiandien atrodo Keturvalakiuose esantis namas, kuriame 1918 m. buvo parapinė mokykla.

Kybartiečiai atpažins pastatą, kuriame 1918 m. veikė rusiška Kybartų Caraičio Aleksejaus Virbalio berniukų gimnazija.

Į Kybartus atkeliavusi paroda – klubo „Fotokablys“ darbo rezultatas. Dar 2017 metais klubas užsibrėžė tikslą surinkti vaizdinę informaciją apie 1918 m. veikusias ir iki mūsų dienų išlikusias mokyklas, jas suskirstant į grupes pagal senųjų Vilniaus, Kauno, Suvalkijos gubernijų teritorijas. „Fotokablio“ nariai, pasitelkdami vietos bendruomenes, kitus fotoklubus, veikiančius netoli mokyklų, narpliojo senųjų mokyklų istorijas, vyko, anot jų pačių, „aplankyti, paliesti ir nufotografuoti“.

Iš kelių šimtų nuotraukų, kurias padarė idėjos entuziastai, eksponuoti atrinkta šimtas fotografijų. Atrankose padėjo fotografijos profesionalai.

Įamžinti būtent senąsias mokyklas fotografai pasirinko įvertinę susiklosčiusią situaciją. „Jos nepelnytai užmirštos, nors tose mokyklose buvo išugdyta Lietuvos šviesuomenė, dėl jų mes turime savo kalbą, kultūrą, tapatumo suvokimą, kuris yra mūsų vidinės laisvės pamatas, – įsitikinę „Fotokablio“ entuziastai. – Svarbu, kad visuomenė jaustų gyvą ryšį su šimtametėmis mokyklomis, suvoktų jų vertingumą dabarčiai, o ypač – ateičiai.“

Paroda, skirta Lietuvos valstybės nepriklausomybės šimtmečiui, pirmąsyk buvo pristatyta 2018 m. vasario viduryje Valdovų rūmuose, vėliau palydėta į kelionę po Lietuvą. „Saulės“ progimnazijoje šis prasmingas Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo akcentas bus eksponuojamas iki kito penktadienio. Vasario 11–18 d. paroda veiks Kybartų kultūros centre.

Renata VITKAUSKIENĖ

Projektą „Iš piliečio pozicijos“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

Birutės KURTINAITIENĖS nuotr. Kai šiame dviaukščiame name veikė Kybartų Caraičio Aleksejaus Virbalio berniukų gimnazija, pirmame aukšte buvo įrengtas mokytojų kambarys, biblioteka ir kabinetas, antrame – keturios klasės, mansardoje – gimnastikos salė.

Šaruno BARŠCIO nuotr. Idomus eksponatas – autentiškas
medinis portfelis.

Publikuota: „Santaka“, 2019-02-01.


  • 0

Miestą garsina futbolo klubas „Sveikata“

Prieš šimtmetį pradėję žaisti futbolą kybartiečiai jį tebežaidžia iki šiol. Kartu su miestu kitąmet jubiliejų švęs ir futbolo klubas „Sveikata“.

Po Pirmojo pasaulinio karo iš Lietuvos traukiantis vokiečių kariuomenei Kybartų mieste buvo kuriama futbolo komanda, kuri iš pradžių vadinosi „Banga“. Vokietis Freitachas rado kemsuotą, neaptvertą pievą prie geležinkelio, įsigijo kamuolį ir subūrė futbolo entuziastus. Komanda greitai persivadino „Sveikata“, joje žaidė lietuviai, rusai, vokiečiai ir žydai. „Sveikata“ turėjo mėlynai raudoną vėliavą. Kybartiečiai rungtyniavo su Rytprūsių, Klaipėdos, Kauno, Vilkaviškio komandomis.

Ėjo metai, kolektyvas stiprėjo, kad ir sunkiai (tais laikais futbolas nebuvo gerbiamas), bet atkakliai yrėsi į priekį. Tačiau atsirado mecenatų, kurie paremdavo komandą savo lėšomis. Pirmą dešimtmetį padėjo muitininkas A. Draugelaitis. Siekdamas išlaikyti komandą jis pradėjo pardavinėti savo žemes, nupirko autobusą, o už pervežimus gautas pajamas skirdavo „Sveikatos“ reikalams. 1919–1924 m. komanda pradėjo stiprėti, į ją įsiliejo pora žaidėjų iš Kauno. Kartais traukiniu, o kartais vežimais išriedėdavo futbolininkai į susitikimus su varžovais. Didesniuose turnyruose kybartiečiai užimdavo 3–4 vietas. Pirmosios Lietuvos pirmenybės prasidėjo 1922 m., tačiau Kybartų sporto klubas „Sveikata“ jose nedalyvavo. 1930 m. Kybartai jau turėjo reikiamo dydžio futbolo aikštę, kurioje „Sveikata“ žaidžia iki šiol.

Karo metais kybartiečiai savo aikšte nesinaudojo – joje stovėjo barikados, ganėsi karininkų arkliai. Futbolą tekdavo žaisti Šneiderio pievoje. Jau patį pirmąjį sekmadienį po karo Kybartai vėl žaidė futbolą. Pokario metais pasikeitus santvarkai kolektyvui teko keisti pavadinimą, tačiau tai buvo laikina. Vėliau komanda žaidė Lietuvos A klasės „Nemuno“ čempionate. Tuo metu beveik visi futbolininkai dirbo Kybartų prekybos įrengimų gamykloje. Komanda žaidė aukščiausioje lygoje, tačiau neretai iškrisdavo į I lygą (vadinamąją „Nemuno“ zoną).

Atkūrus nepriklausomybę kolektyvas išgyveno ne patį lengviausią laiką. Joje tuo metu žaidė labai daug jaunimo. Futbolininkus treniravo ilgametis treneris Vytautas Miknevičius, vėliau keletą metų Gediminas Jarmala. 1994 m. komandą pradėjo treniruoti ilgametis žaidėjas Juozas Murinas ir rezultatai pradėjo gerėti. Tris kartus (1999, 2000 ir 2001 m.) II lygoje buvo iškovoti medaliai. Vėliau komandos rezultatai pablogėjo, tačiau ji tebežaidžia II lygoje ne tik Lietuvoje.

Artėjančio šimtmečio proga klubo vyrai plačiai paskleidė garsą apie Kybartus ir vietinių meilę futbolui ne tik šalyje, bet ir už jos ribų. Kybartiečiai išplatino žinią apie kilnią misiją – pastatyti paminklą futbolo patriarchui Vytautui Kochanauskui ir surengė didelę reklamos kampaniją, pritraukiančią paramos lėšų.

V. Kochanauskas prieš Antrąjį pasaulinį karą subrendo kaip universalus sportininkas – žaidė futbolą, tenisą, ledo ritulį, užsiėmė gimnastika ir lengvąja atletika. Prieš šimtmetį, įsikūrus tuomet „Banga“ pasivadinusiam futbolo klubui, Vytautas buvo nuolatinis varžybų Kybartų stadione dalyvis. Tapęs „Sveikatos“ treneriu, jis dažnai rengdavo treniruotes kitoje Lieponos pusėje, mėgdavo su komanda fotografuoti miestą, apgriuvusias žydų sinagogas, skaitė lietuvių autorių, aprašiusių Karaliaučiaus kraštą, kūrinius.

Kybartiečių Kochanauskų vyrai taip pat gyvena futbolu. Labiausiai žinomas Vytauto sūnus Rimvydas Kochanauskas, treniravęs įvairaus amžiaus sportininkų šalies rinktines, dirbęs treneriu klubų komandose. R. Kochanausko sūnus Lukas atstovavo įvairiems A lygos futbolo klubams. Kitas sūnus Andrius taip pat žaidžia futbolą žemesnėje Vilniaus miesto futbolo lygoje.

– Sportui reikia ne tik pinigų ir šlovės, jis – ne vien pergalės ir pralaimėjimai. Svarbiausia išlaikyti sportinę dvasią, patriotiškumą ir meilę pasirinktai šakai. Visi kiti reikalai eina į antrą planą, – šiuos V. Kochanausko žodžius cituoja dabartiniai „Sveikatos“ futbolininkai. Toji mintis nepraranda prasmės ir šiais laikais. Dėl to jubiliejaus proga Kybartų miesto stadione norima vietiniam futbolo patriarchui pastatyti paminklą. Prie V. Kochanausko atminimo įamžinimo kviečiami prisidėti visi, kas neabejingi futbolui. Tai padaryti galima įsigyjant klubo užsakymu pagamintą retro stiliaus futbolo kamuolį.

Paramos V. Kochanausko skulptūrai sąskaita LT184010051003638348 (mokėjimo paskyroje nurodyti „Sveikatos“ 100-mečiui“). Smulkesnės informacijos galima teirautis tel.: 8 655 43 817 (Audrius), 8 685 39 017 (Henrikas), 8 686 19 239 (Nerijus).

„Santakos“ inf.

Publikuota: „Santaka“, 2018-11-23.


  • 0

Gyvybę palaiko geležinkelis ir muitinė

Kitais metais Kybartai švęs šimtmetį, kai jiems suteiktos miesto teisės ir privilegijos. Šitam jubiliejui labai rimtai ruošiasi visa bendruomenė. Rengiamasi nustebinti ir vietos žmones, ir pasienio miesto svečius.

Švęs dvi dienas

Kaip pasakojo Kybartų seniūnas Romas Šunokas, švęsti ruošiamasi net dvi dienas. Pirmoji diena bus skirta neatsiejamai miesto istorijos daliai – futbolo klubui „Sveikata“. Jis įkurtas taip pat 1919 m. ir savo šimtmetį švęs kartu su visais kybartiečiais. Beje, „Sveikata“ – pirmasis futbolo klubas Lietuvoje. Jis pagrįstai gali didžiuotis ne tik giliomis tradicijomis, bet ir visu būriu šaliai nusipelniusių sportininkų, trenerių.

Antroji šventės diena bus skirta miesto istorijai, jo žymiems žmonėms ir įvykiams. Apsilankiusieji renginiuose galės daug sužinoti apie laikus, kai miestas kūrėsi, klestėjo, buvo sugriautas ir kilo iš naujo.

Klestėjo prie geležinkelio

Kybartų istorija įvairiaspalvė ir sudėtinga. XX a. pradžioje mieste gyveno apie 10 tūkst. gyventojų. Tai buvo tikrai didelis skaičius. Kybartai ėmė sparčiai augti po 1861 m., kai buvo nutiesta Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelio atšaka iš Lentvario į Virbalį ir iškilo Kybartų geležinkelio stotis. Ji buvo viena gražiausių ir didžiausių geležinkelio stočių šalyje, tiesa, iki 1965 m. vadinosi Virbalio (Veržbolovo) geležinkelio stotimi. Kartu buvo įkurta pasienio muitinė. Kybartai sparčiai augo ir, nustelbę Virbalį, tapo svarbiu prekybos punktu. Gaila, bet stotis neišliko, buvo subombarduota per karą. Kybartiečiai kolekcionieriai turi labai kokybiškų šio didingo statinio atvirukų. Juos ruošiamasi parodyti visuomenei.

Pasak seniūno R. Šunoko, geležinkelis miestui ypač svarbus ir šiais laikais. Kol Kybartuose veiks geležinkelis ir muitinė, mieste dar bus gyvybė ir jis nenunyks. Seniūno nuomone, provincijos miestų mažėjimas – neišvengiamas, tačiau Kybartuose prasideda ir baigiasi Lietuva, tad gyvasties ši vietovė neturėtų stokoti.

Svarbiausi įvykiai

Spaudos draudimo metais per Kybartus ėjo knygnešių keliai. 1870 m. pastatyta sinagoga. XVIII a. pabaigoje Kybartuose veikė kaulamilčių gamykla, fotografijos ateljė, ligoninė, vaistinė, valsčiaus teismas, biblioteka, vyko dideli turgūs ir prekymečiai. XX a. pradžioje pradėjo veikti triklasė mokykla, kuri vėliau išaugo į gimnaziją. Aišku, tai buvo daug anksčiau nei prieš šimtmetį. Kaimas, pavadintas Kybartų vardu, kūrėsi dar karalienės Bonos laikais, kolonizuojant Sūduvą. Kybartai pirmą kartą minimi 1561 m. Jurbarko ir Virbalio inventoriuje.

– Per Pirmąjį pasaulinį karą miestas buvo sugriautas, tačiau netrukus atsistatė ir vėl išaugo, o 1950 m. jis buvo valsčiaus centras. 1919 m., Kybartams suteikus miesto teises ir privilegijas, ėmė steigtis mažos įmonėlės. Tais pačiais metais „Žiburio“ draugija įkūrė vidurinę mokyklą, vėliau išaugusią į gimnaziją. Veikė lietuvių, vokiečių, žydų mokyklos, liaudies universitetai, tad 1919 m. yra data, labiausiai artima dabartinio miesto paveikslui, – pasakojo Kybartų seniūnas.

Per paskutinį šimtmetį mieste buvo dar daug svarbių įvykių. 1927–1928 m. pagal architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio projektą pastatyta Eucharistinio Išganytojo bažnyčia. Šie miestas taip pat tapo paskutine vieta Lietuvoje, kur lankėsi Prezidentas Antanas Smetona. Per Antrąjį pasaulinį karą Kybartai vėl labai nukentėjo, buvo likę vos 100 gyventojų. Tačiau miestas atsigavo. 1945 m. įsteigta Kybartų vidurinė mokykla, kuriai 1964 m. buvo suteiktas Kristijono Donelaičio vardas. 1950–1959 m.

Kybartai buvo rajono centras. Klestėjo gamyba: sovietmečiu veikė prekybos įrengimų, gelžbetoninių konstrukcijų gamyklos, „Jiesios“ dailiosios keramikos gamyklos cechas. Dabar iš pastarojo likę tik griūvantys pastatai.

Miesto dabartis

Oficialiais duomenimis, šiuo metu Kybartų mieste gyvena apie 4700 žmonių. Bendra statistika nedžiugina – per praeitus metus sumažėjo 300 gyventojų, žmonių gimsta mažiau nei miršta.

Tačiau miestas gražėja ir daromas patogesniu gyventi. Seniūnas vardijo įgyvendintus darbus: pernai baigtas Kybartų miesto Mindaugo gatvės kapitalinis remontas, suremontuota J. Biliūno gatvės atkarpa, įrengiant automobilių stovėjimo vietas, šaligatvius, naują gatvės apšvietimą. Šioje gatvėje, šalia Kybartų pataisos namų, iškils naujas priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pastatas, taip pat atsiras stambiagabaričių atliekų surinkimo aikštelė. P. Cvirkos ir Gedimino gatvėse įrengti du greitį ribojantys kalneliai bei išmanusis šviesoforas pagrindinėje miesto gatvėje. Išasfaltuota Laisvės gatvė, eksperimento tvarka sutvarkyta Vytauto gatvės 210 m atkarpa, įrodant, kad esama būdų taupyti lėšas. Pasirūpinta eismo saugumu mieste: nupirkti ir sumontuoti 2 sferiniai veidrodžiai Gedimino bei Dariaus ir Girėno gatvėse.

Tiesa, kai kurių darbų įgyvendinti nepavyks, nes tam negauta lėšų. Nevyks Kybartų stadiono rekonstrukcija, o seniūnijos ribose esančiame Kybeikių kaime nebus įrengta planuota apšvietimo linija.

Vis dėlto pagal priemonę „Kaimo gyvenamųjų vietovių atnaujinimas“ planuojama atlikti kitokius darbus: numatytas vidaus patalpų remontas Kybartų kultūros centre, bus įrengiamas jaunimo parkas, viešasis tualetas, automobilių stovėjimo aikštelė prie turgaus, sutvarkytos Eitkūnų ir Tarybų gatvių atkarpos.

Pagrindine problemine sritimi Kybartų seniūnijoje, kaip ir visoje Lietuvoje, R. Šunokas įvardijo apleistus ir bešeimininkius pastatus bei prastą gatvių būklę. Vis dėlto daug gerų emocijų suteikia dažniau pasisiūlantys talkinti žmonės.

– Su tomis lėšomis, kokias gauname, Kybartų tikrai nepaversime rojumi. Niekada taip nebus, kad viskam užtektų pinigų ir būtų išpildyti kiekvieno pageidavimai. Išgelbėti miestą ir visą seniūniją gali tik supratimas, kad gyvenimas pagerės pakeitus požiūrį ir visiems bendrai tvarkantis nors aplink savo gyvenamąją vietą. Labai džiaugiuosi, kad žmonės sąmoningėja ir mažiau „šokdina“ seniūnijos darbuotojus dėl smulkmenų, kurias gali lengvai sutvarkyti patys.

Dirba miesto labui

Kybartuose yra miestui neabejingų žmonių. Daugiau nei dešimtmetį prasmingą veiklą knygų leidybos, muziejaus eksponatų rinkimo ir kituose darbuose tęsia Pasaulio kybartiečių draugija ir Kybartų miesto bendruomenė. Seniūnijoje veikia motokroso aistruolių įkurtas sporto klubas „Motobanga“, paslaugas teikia VšĮ „Impulsus“, kurios patalpose gyventojai gali mankštintis ir gauti profesionalių trenerių patarimų.

Pasienio mieste vis dažniau apsilanko įvairių turistinių grupių, susidomėjusių po geležinkelio stotimi esančiais požemiais, kitomis istorinėmis vietomis. Kybartų bendruomenės pirmininkas Vitas Katkevičius kartais priima net po kelias lankytojų grupes per savaitę.

Mieste veikia Vilkaviškio rajono neįgaliųjų draugijos Kybartų grupė, vienijanti apie 240 žmonių, turinčių negalią. Jos valgyklėlėje kasdien nemokamai maitinasi apie pusšimtis žmonių. Yra Vilkaviškio rajono žmonių su negalia reabilitacinis specialių menų centras „Gyvybės jėga“, keturios bažnytinės bendruomenės, Eucharistinio Išganytojo parapijos „Carito“ Kybartų grupė.

Ne vien miestas

Kybartų seniūnija – ne vien miestas. Apie 2 tūkst. žmonių gyvena kaimuose. Visos seniūnijos plotas yra didesnis nei 150 km². Teritorijoje yra 33 kaimai, iš kurių 8 – be gyventojų. Kybartų miestas užima 565 ha.

Seniūnijoje yra aštuonios kaimo bendruomenės: Šūklių, Bajorų, Vilkupių, Gudkaimio, Šiaudiniškių, Kybeikių, Matlaukio, Keturkaimio. Teritorija suskirstyta į devynias seniūnaitijas (septynios yra kaimuose, dvi – mieste). Kaip sakė seniūnas, kaimo bendruomenės – didžiulis pagalbininkas sprendžiant tų vietovių reikalus. Šitų organizacijų pirmininkai yra arčiausiai žmonių ir geriausiai žino, ko reikia kaimui. Dažnai vyksta bendruomenių pirmininkų, seniūnaičių susitikimai, svarstomos darbų atlikimo galimybės, gaunamų lėšų panaudojimas. Į juos kviečiami specialistai iš įvairių institucijų, įstaigų.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Autorės nuotr. Pasak Kybartų seniūno Romo Šunoko, išgelbėti seniūniją gali tik pakitęs žmonių požiūris.

Publikuota: „Santaka“, 2018-11-23.


lt_LTLithuanian
lt_LTLithuanian